skip to Main Content

Žydų metai: Kodėl tik vieni 2019 -tieji, jei mes turėjome jų net penkis šimtus?

 

Spalio 31 dieną konservatoriai užregistravo pasiūlymą 2019 metus paskelbti Lietuvos Žydų metais. Pranešime spaudai sakoma: „Lietuvos žydai yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Po Antrojo pasaulinio karo ir jo metu išgyventų skaudžių tragedijų būtina įtvirtinti nedviprasmišką visuomenės ir valstybės santykį su Holokausto tragedija ir Lietuvos žydų bendruomene, juolab, kad pastaroji Lietuvai suteikė daug iškilių asmenybių. Siekdami parodyti pagarbą žydų bendruomenei ir kurdami artimesnę bendrystę su žydų tauta siūlome 2019 metus paskelbti Lietuvos žydų metais“, — sakė Landsbergis.
 



 
Mano nuomone, yra gerai paminėti vienus „žydų metus“, nes žydų tarpe yra ne tik dušanskiai ir zurofai, su mumis kartu gyveno ir tūkstančiai tikrai puikių, gabių ir tolerantiškų žydų. Tik ar reikalingi vieni „žydų metai“, jei, su 5 metų pertrauka dėl hitlerinės okupacijos, mes, lietuviai, „žydų metus“ jau švenčiame 500 metų, nes visą tą laiką žydai Lietuvoje buvo ponai, o lietuviai – jų engiami šabesgojai ir baudžiauninkai.


Aš nežinau, kiek žydai sumokėjo Didžiajam kunigaikščiui Gediminui sidabrinių, kad jis leistų LDK apsigyventi iš Prancūzijos išvarytiems žydams, bet išmokėjo, matyt, nemažai, nes jis suteikė jiems daugybę privilegijų, kurių nė nesisapnavo lietuviams.
 
Ar šis žydų apsigyvenimas Lietuvoje buvo naudingas lietuvių tautai? Atsakymas vienareikšmis – lietuvių tauta šis bendras gyvenimas naudos neatnešė. Greičiau, buvo žalingas. Žydams priešingai – nuėjo į naudą, Lietuvos žemėse susiformavo žydų tautos elitas – „litvakai“, kurie šiandien realiai valdo ir JAV ir ES, ir, žinoma, Rusiją su Ukraina. Jų neužvaldyta liko tik, ko gero, Kinija.
 
Per 500 metų lietuvių tauta buvo praktiškai sunaikinta, prarado milžinišką savo gyvenimo arealą, prarado lietuvišką aristokratiją, dauguma ir kalbą. 20 amžių mes pasitikome būdami ant išnykimo slenksčio ir tik stebuklas mūsų tautą išgelbėjo – Spalio bolševikinė revoliucija Rusijoje, kurią irgi organizavo žydai. Ačiū jiems.
 
Gamtos moksluose, kurių darbininku visą aktyvų gyvenimą buvau, hipotezės yra pagrindžiamos eksperimentais. Žydų atžvilgiu istorija mums suteikė tokių „eksperimentų patirtį“. Istorinė tiesa, kad kiekviena valstybė, kurioje apsigyvendavo žydai, ilgainiui sunykdavo. Dooglas Reed nuomone, nebuvo tokios valstybės ar imperijos, kurioje apsigyvenę žydai jos nesugriautų.
 
1886 metais išleistoje Edouard Drumont knygoje „La France Juive“ (žydų Prancūzija) rašoma, kad Prancūzijos klestėjimas prasidėjo tada, kai karalius Pilypas IV Gražusis (1268–1314), susipažinęs su Talmudo tekstu, kuris visus ne žydus traktuoja, kaip gyvulius, 1306 metais išvarė žydus iš Prancūzijos.
 
Po Liudviko XIV mirties, žydams vėl atėjus į Prancūziją, ši valstybė ėmė silpti, prasidėjo žydų sukeltos revoliucijos, karai, po kurių, po Napoleono Bonaparto karų, visos Europos kapitalas ir Valdžia pateko į žydų rankas. Prasidėjo Rotšildų dominavimo epocha.
 
 
Kodėl išnyko Lenkijos-Lietuvos valstybė?
 
 
Atsakymą į šį klausimą aš suradau minėtoje Edouard Drumont knygoje „La France Juive“(1895 metais Charkove pasirodė jos vertimas į rusų kalbą, kurį ir cituoju ).
 
Edouard Drumont apie Lenkijos karalystės sugriuvimo priežastį rašė (psl.35):
 
 
„Albert Kon „Izraelio Sąjunga“ posėdyje pasakė: „Kodėl vyksta, klausiame mes savęs, kad Rusijoje ir Lenkijoje priskaičiuojama 3 milijonai žydų, tuo metu kai Prancūzijoje jų yra viso 120.000, Anglijoje 60.000, Italijoje 45.000? Kad surasti atsakymą, reikia kreiptis į XII a. pradžią, į liūdną Kryžiaus karų epochą ir viduramžius. Iki XIV a. Prancūzijoje buvo 800.000 žydų, kurie dėl visos eilės įvairių priežasčių buvo priversti pasitraukti pirma į Vokietiją ir prie Reino krantų, o religinių persekiojimų metu – į Lenkiją; ši pastaroji, tuo metu buvo didelė valstybė, suteikė pilną laisvę mūsų vienatikiams, persekiojamiems visur kitose vietose panašiai į laukinius žvėris. Jų įtaka pasidarė tiek dominuojanti, kad vieną kartą, kada aukštuomenė ir didikai susirinko po karaliaus mirties, pagal konstituciją, kad išrinkti naują valdovą ir negalėjo pasiekti susitarimo dėl pasirinkimo, laikinu karaliumi išrinko rabiną Šaulą Valį – žydą, garsų savo protu ir sąžiningumu, su teise paskirti tą, kuris galiausiai turėjo būti Lenkijos karaliumi. Ir tokiu štai būdu žydas, protėvis Londono pavardės Samuel, vienai nakčiai buvo Lenkijos karalius“. Atsakymas į tokį klausimą nėra sunkus. Prancūzija todėl ir išvarė žydus, nes jų buvo 800.000. Ji tapo didingiausia Europos nacija, būtent pasekoje to, kad išvarė juos. Priėmusi šiuos žydus, Lenkija, buvo pasmerkta sąmokslams ir anarchijai, nustojo egzistuoti kaip valstybė. Ir dabar Prancūzija eina į savo žūtį tiktai todėl, kad, savo ruožtu, priėmė šiuos lenkiškus žydus.“

Klysta Gabrielius Landsbergis. Klysta šis jaunas žmogus, angelo vardu,  ir jo vadovaujami konservatoriai, jei mano, kad paskelbus 2019 metus „žydų metais“, žydų keliama erzalynė ir antisemitizmo kurstymas iš zurofų ir jų šabesgojų vanagaičių pusės pasibaigs, labai klysta. Ši erzelynė ir lietuvių tautos niekinimas tik dar labiau išaugs. Mes jau turėjome penkis šimtus „žydų metų“, galima buvo per tą laiką kažko išmokti, bet neišmokome.
 
Šaltiniai:
 
 

Facebook komentarai
Back To Top