skip to Main Content
Prieš maždaug dešimt metų vienas jaunas vyrukas važiavo į Varšuvą. Lenkijoje jis išsuko iš autostrados ir neužilgo privažiavo nedidelį miestelį Treblinka. Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo koncentracijos stovykla „Treblinka“.
Jaunuolis aplankė ten esantį memorialą. Važiuodamas toliau jis paėmė pakeleivę, garbaus amžiaus žydę, pani Ievą. Šis pokalbis įvyko važiuojant link Varšuvos, kur ir gyveno holokaustą išgyvenusi pani Ieva.
——
<<…>>, pani Ievai uždaviau, tikriausiai, pati idiotiškiausią klausimą, kurį kada nors gyvenime esu garsiai uždavęs: „Kodėl taip atsitiko?“ Dievas mato, prieš 10 metų aš net negalėjau įsivaizduoti įvykių, kurie vyksta šiandien, todėl nuoširdžiai nesupratau žydų, kurie „paklusniai ėjo“ į skerdyklą.
– Nejaugi jūs nesupratote, kas vyksta? Kodėl jūs nekovojote? Vien Varšuvos gete jūsų buvo beveik pusė milijono – tai trečdalis visos vokiečių kariuomenės, tada buvusios Lenkijos teritorijoje. Jei jūs būtumėte iškart griebiasi ginklo, nors tai nebūtų pergalė, bet bent jau būtų įvykę tai, ką kariškiai vadina „nepriimtinais nuostoliais“. Ir tai jau 100 % būtų buvę ne koncentracijos stovyklos, o derybos.
Pani Ieva, laimei, buvo protingesnė už mane. Ne, ji nepaprašė, kad nedelsiant ją išleisčiau iš automobilio, bet pabandė paaiškinti. Štai dėl šių jos žodžių šiandien ir kankinu ​​jūsų suvokimą:
– Matote, jaunuoli, – pasakė ji po pauzės, – tai šiandien yra paprasta atsiversti vadovėlį ir perskaityti apie tai, kas įvyko prieš 70 metų. Ten viskas aišku: kas yra agresorius, kas yra auka, kiek buvo gete ir kiek buvo vokiečių. Vadovėliuose yra atsakymai, kas kokias klaidas padarė ir prie ko jos privedė.
Aš manau, jei tada Varšuvoje būtume gavę tokį vadovėlį, būtume pasielgę tiksliai taip, kaip jūs sakote. Beje, mes taip ir padarėme – įvyko didelis sukilimas. Daugelis pabėgo ir prisijungė prie partizanų. Vienaip ar kitaip mes labai priešinomės.
Ar mes nuo pat pradžių supratome, kuo tai baigsis? Ir taip, ir ne. Žinoma, daugelis nujautė. Senasis Janekas vienmarškinis vaikščiojo gatvėmis ir šaukė apie tai, ką su mumis padarys, dar prieš mums persikeliant į getą. Jis šaukė mums, kad turime bėgti.
Bet jo mažai kas klausė – senąjį Janeką stipriai mušė dar iki vokiečiams ateinant, jis pabuvojo Lenkijos kalėjime, visi jį laikė miesto kvaileliu. O kai suprato, kad taip nėra, jau buvo per vėlu. Manau, kad dauguma vis tik suprato, kas mūsų laukia, tačiau negalėjo ir nenorėjo tuo patikėti iki pat pabaigos. Tokia jau žmogaus prigimtis – mes griebiamės vilties: „O gal kaip nors viskas susitvarkys? Jie irgi žmonės? Už ką – aš gi nesuteikiau jokios priežasties manęs bausti?“
Juk vokiečiai nepradėjo vienu kartu visų iš eilės žudyti – ne, ką jūs! Pirmiausia jie priėmė įstatymus. Įstatymai – yra kasdienio gyvenimo būdas. Būtent įstatymai yra tai, kuo siekiama išvengti kraujo praliejimo. Pas mus buvo įstatymai vokiečiams, buvo įstatymai lenkams ir buvo įstatymai žydams.
Įstatymai atsiranda kiekvieną dieną, jei jūs skaitote laikraščius, tai tame visai nėra nieko baisaus. Jūs gi nesigriebsite ginklo ir nevadinsite kruvinu budeliu pareigūno, kuris tik nurodė tas įstaigas, į kurias nuo šiol gali užeiti tik vokiečiai.
Jūs tiesiog priimate naujas taisykles ir tęsiate savo įprastą gyvenimą, jūs esate įsitikinę, kad viskas bus gerai, jei jų nepažeisite. O ir šie įstatymai buvo įvedami ne visi iš karto. Pradžioje apribojo pinigus, mes atidavėme pinigus.
Tada mums uždraudė gyventi kai kuriuose gyvenamuosiuose rajonuose – jie tai vadino „karantinu“. Pats getas atsirado tik po metų, ir iš pradžių už išėjimą iš geto netgi nebausdavo. Tik vėliau pradėjo sodinti į kalėjimą. O žudyti pradėjo dar po metų. Ir iš pradžių, tik tuos, kurie iš tikrųjų rimtai pažeidinėjo taisykles. Tie, kurie laikėsi taisyklių, kaip ir ankščiau, net nebuvo mušami.
Aš manau, kad žmonės iki pabaigos tikėjosi, kad jei jie laikysis įstatymų, darys tai, kas jiems liepta, tai jų niekas nelies. Yra sakoma, viltis miršta paskutinė. Netgi kai mums buvo įsakyta lipti į tuos vagonus, protu mes supratome – ne aš, žinoma, suaugusieji, – bet negalėjome to priimti, mes tikėjomės. <<…>>
Praėjo 10 metų, o mano ausys vis dar kaista. Prisimenu pirmą dalyką, kurį tada pagalvojau: „Ar jie iš tikrųjų nieko nesupranta?“ Ir taip, ir ne? O gal vis tik, dauguma viską puikiai supranta, bet mes esame visiškai įsitikinę, kad jei būsime paklusnūs, laikysimės taisyklių ir darysime tai, kas mums liepta, tai komandos lipti į vagonus, galbūt niekada ir neišgirsime?
Bet galų gale, mes juk neturime vadovėlio, mes nieko į priekį nežinome, teisingai? O štai tai, kad jei mes nepaklusime, mus greičiausiai sumuš, tai mes tikrai žinome. Na, o senasis Janekas, kuris čia vaikšto ir šaukia – taigi jis tiesiog miesto kvailelis, tai jums bet kuris gete pasakys.
(Iš tinklo)
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));