skip to Main Content

Žurnalizmo pabaiga Ukrainoje: išskirtinis interviu su Anatolijumi Šarij

 

„Ir dabar aš pasiruošęs patvirtinti savo žodžius ir aš prisiimu visą atsakomybę dėl mano žodžių, jie (valdžia) vėl pradėjo vykdyti (didžiuosius valymus, „Oblavas“?) kurie buvo 1937 m. gal net blogesnę jų versiją“ – Anatolijus Šarij.

Šaltis apėmė žurnalistus gyvenančius ir dirbančius Ukrainoje.

Kaip pranešė Amnesty International, dalis žurnalistų šalyje patiria milžinišką spaudimą iš dabartinės valdžios. Žymus bloggeris Ruslanas Kotsaba pavyzdžiui, buvo areštuotas vasario 7 d. miestelyje esančiame 130 km. Į pietryčius nuo Lvovo. Kovo 31 d. jis buvo apkaltintas „valstybės išdavyste“ ir gavo nuosprendį, 15 metų kalėjimo. Jo nusikaltimas? Video paskelbimas, aprašant konfliktą šalies pietryčiuose kaip „Donbaso brolžudišką pilietinį karą“ ir išreiškiant opoziciją dabartinei karinei ukrainiečių prievolei dalyvauti puolime.

 Balandžio 7 d. Ukrainos Saugumo Biuras sulaikė dvi nepriklausomos politinės svetainės „Odessos balsas“ blogeres. Vienai iš moterų per kratą buvo atimtas asmeninis kompiuteris, telefonas ir asmeniniai daiktai. Tą pačią dieną, SBU paskelbė tokį pranešimą:

„Ukrainos saugumo tarnyba… įvykdė operaciją prieš kažikurias Interneto svetaines, kurios buvo naudojamos, tam, kad vykdyti agresijos kampanijas iš Rusijos Federacijos su tikslu jėga pakeisti ar nuversti konstitucinę tvarką ir pažeisti teritorinį vientisumą ir Ukrainos nepriklausomybę“

Dviejų blogerių likimas lieka nežinomas.

Be to yra įtartinos mirtys.

Kovo mėn., 45 metų žurnalistas Oles Buzina, kuris tariamai turėjo „pro-Rusiškas“ pažiūras, turėjo atsistatydinti iš jo redaktoriaus pozicijos Segodnya („Šiandien“) laikraščio. Savo Bloge, jis paaiškino, kad sprendimo motyvacija buvo dėl kaip jis vadino „cenzūros“ iš viršaus. Remiantis blogo pranešimu, redakcijos pozicija pasikeitė taip, kad naujasis Premjeras Ministras Arsenijus Jatseniukas buvo efektyviai apsaugotas nuo kritikos.

Praėjus vienam mėnesiui po to kai jis atsistatydino iš laikraščio ir paliko žinutę savo bloge, Buzina buvo kaukėtų užpuolikų nušautas kieme, šalia savo namų.

Šią savaitę Global Research naujienų valandoje, mes tiriame grėsmes su kuriomis susiduria žurnalistai, dirbantys šiandieninėje Ukrainoje ir mums padės intriguojantis ir populiarus blogeris vardu Anatolijus Šarij.

Anatolijus Šarij buvo priverstas bėgti iš savo šalies 2012 metais, po to kai jam buvo pareikšti kaltinimai. Jam buvo suteiktas ES pabėgėlio statusas. Kol nevisai „pro-Rusiškas“ žurnalistas, jis buvo labai efektyvus naudojant savo video filmus, kad nušviesti apgaules ir melus kurie pasirodo dabartinės Ukrainos naujienų svetainėse. Dėl to jam buvo grasinama nužudyti. Jo puslapis yra sharij.net.

Interviu papildytas Roberto Parry kalbos ištrauka iš paskutinio, Kovo mėnesį vykusio, JAV-Rusijos forumo Vašingtone. Kaip reporteris 1980 metais jis padėjo atskleisti Irano-COntra skandalą Associated Press. Dabar jis dirba su nepriklausoma naujienų svetaite COnsortium News. Jo kalboje, Parry komentuoja apie beprecedentį „grupinįmąstymą, kuris apniko JAV žiniasklaidą tais klausimais kurie liečia konfliktą Ukrainoje.

Interviu su Anatolijumi Šariju

Anatolijus Šarij garsus video-blogeris, žurnalistas ir medija ekspertas iš Ukrainos dabartiniu metu ištremtas į ES. Anatolijus yra garsus dabartinės žurnalizmo padėties Ukrainoje kritikas. Jis išgarsėjo atskleidžiant melą ir dezinformaciją Ukrainos ir Rusijos žiniasklaidoje. Anatolijus yra nepaprastai kritiškas dabartinei teroro ir bauginimo atmosferai, kurią sukūrė Ukrainos valdžia Ukrainoje, tiek žurnalistų bendruomenei ir gyventojams, su neseniai įvykusia žudynių banga ir areštų. Jo darbas sukėlė kai kuriuos viešus susikirtimus sus vyriausybės oficiozais ir prorežimo žiniasklaidos personalijomis.

Global Researh (GB.): Sveiki, Anatolijau Šarij. Sveiki atvykę į transliaciją. Norėčiau jums užtuoti kai kuriuos klausimus. Pirmiausiai, jei galėtumėte paaiškinti. Jūs esate žurnalistas ir jūs dirbote Ukrainoje. Ar galėtumėte mums papasakoti aplinkybes, dėl kurių jūs buvote priverstas palikti Ukrainą?

Anatolijus Šarij (A.Š.). Laba diena Maiklai. Taip tai tiesa aš buvau žurnalistu Ukrainoje. 2011 man prasidėjo problemos su Vidaus Reikalų ministerija. Kodėl? Dėl kokios priežasties? Dėl tos priežastis, kad aš ir mano kolegos iš Ukrainos TV kanalo 1+1, kurie deja jau ten nebedirba, uždarinėjome narkotikų pardavimo punktus, surengtus, legaliai pardavinėjančius sintetinius narkotikus, po kurių naudojimo jauni žmonės šokinėdavo iš pastatų. Be to mes uždarinėdavome nelegalius kazino.

Problema buvo tame, kad tie narkotikų pardavimo punktai dirbo su priedanga iš Kovos su narkotikų gabenimo departamento, tas pats buvo ir su kazino, jie dirbo su priedanga iš struktūrų, dirbančių Vidaus Reikalų Ministerijoje. Iš pradžių aš buvau įspėtas tuometinio Vidaus reikalų Ministro patarėjo, jis mane įspėjo pristabdyti savo arklius (sulėtinti) šiek tiek. Nors mes tebetesėme (savo darbą), štai tada ir prasidėjo problemos. Iš pradžių buvo provokacijos vienoje iš greito maisto restoranų. Asmuo kuris kaip buvo nustatyta vėliau buvo Vidaus Reikalų Ministerijos darbuotojas užpuolė mano žmoną. Aš buvau priverstas į jį šauti (su traumuojančiu pistoletu – savigynos ginklas).

Iš kart po to (incidento) aš paskambinau policijai. Nors, aš nenustojau ir tebetesiau savo darbą uždarinėjant narkotikų pardavimo punktus ir nelegalius kazino. Po to buvo apšaudytas mano automobilis. Buvo šauta į mano automobilį, o po pusės metų aš buvau apkaltintas, kad aš pats šoviau į savo mašiną. Tuo metu buvau du kaltinamieji aktai.

Nebuvo (pateikta) jokių įrodymų, bet Ukrainos teismuose tau jokių įrodymų nereikia. Teisėjas atsisakė visų bandymų tarpininkauti. Štai tada, prieš pat paskutinį mano teismo nuosprendį man teko (pabėgti iš šalies) į Vakarus. Pasinaudojus kitos asmens dokumentais aš kirtau sieną ir atsidūriau Europos Sąjungoje, kur paprašiau pabėgėlio statuso. Aš pateikiau visus dokumentus kurie buvo susiję su mano kriminalinėm bylom, dokumentus iš visų teismo posėdžių. 2012 metais man buvo suteiktas pilnas pabėgėlio statusas.

GR.: Taigi Anatolijau, jūs dabar esate Lietuvoje ir kiek aš suprantu, kad buvo bandyta spausti Lietuvos valdžią, kad įvykdytų jūsų ekstradiciją į Ukrainą. Ar tai tiesa?

A.Š.: Ne, tai ne tas atvejis. 2013 metais aš buvau Interpolo areštuotas Olandijoje, pagal Ukrainos valdžios prašymą, tada valdė (buvęs prezidentas) Janukovyčius. Bet (valdžios organai) Olandijoje, po to kai išgirdo visus įrodymus pateiktus prieš mane, kol aš buvau areštuotas, nustatė, kad jie buvo falsifikuoti. Iš esmės, tai buvo antra šalis ES, kuri nustatė, kad mano byla buvo sufabrikuota.

Nepaisant to, 2015 metais prieš mane buvo paskelbti keli straipsniai, ir dėl nė vieno iš jų nebuvo manęs prašoma pakomentuoti. Tai vyko Lietuvoje. Atsirado straipsnių serija kuriuose buvo teigiama, kad aš buvau Putino propagandistas, kad aš buvau pro-Rusiškas. Kas buvo visiškai netiesa, net niekas nesivargino, kad aš tai pakomentuočiau. Dar daugiau, aš susisiekiau su tais Lietuvos žurnalistais, kuriuos aš atsisakau vadinti žurnalistais, jie yra pseudožurnalistai. Aš su jais susisiekiau ir pasiūliau pateikti savo komentarus, bet jie visi atsisakė.

Neužilgo, buvo neoficialus prašymas iš Ukrainos, Užsienio Reikalų Ministerijos lygyje, po kurio spaudoje sekė Lietuvos Vidaus Reikalų Ministro pavaduotojo pareiškimas, kur jis sakė, kad mano (pabėgėlio) statusas bus peržiūrėtas (iš naujo), ne dėl to, kad aš melavau kai aš prašiau to (pabėgėlio) statuso. Ne! Tai buvo todėl (juo remiantis), kad Ukrainoje buvo nustatyta demokratija, ir man negrėsė jokia grėsmė. Ir nesvarbu, kad manęs vis dar ieškoma dėl dviejų kriminalinių bylų, aš iš Ukrainos valdžios atstovų sulaukiau tiesioginių grasinimų fiziškai susidoroti.

Paskutinis toks grasinimas buvo iš Vidaus Reikalų Ministro Patarėjo. Kitais žodžiais jie bando mane apkaltinti terorizmu ar terorizmo rėmimu, ar terorizmo finansavimu.

GR.: Jūs teigiate, kad jums buvo sakoma, kad Ukraina taiki šalis, bet mes girdime apie žurnalistų įkalinimus ir net jų žudymus. Pavyzdžiui, Ruslanas Kotsaba buvo areštuotas Sausio 7d. o Kovo 31d. buvo apkaltintas valstybės išdavyste. Jam paskirta bausmė siekė iki 15 metų. Ir jo nusikaltimas, kaip aš suprantu buvo video paskelbimas, kuriame konfliktas Donbase buvo įvardintas kaip brolžudiškas pilietinis karas, ir buvo išreikštas nesutikimas su ukrainiečių karo prievole. Ir tada žinoma, neseniai, prie savo namų nužudytas 45 metų žurnalistas Oles Buzina. Aš svarstau, pirmiausiai ar matote savo byla kažkiek atitinkančią su tuo kas vyksta ten su žurnalizmu visumoje? Ir aš taip pat svarstau, kada jūs (pirmą kartą) pamatėt esančia žodžio laisvės priespaudą. Iš kur kilusi?

A.Š.: Aš pasakysiu savo nuomonę. Pamenu kaip aš sužinojau apie Olesio Buzinos nužudymą. Aš važiavau savo mašinoje. Kai aš sužinojau, kad jis nužudytas, mane ištiko toks šokas, jog aš sustabdžiau savo mašiną kelkraštyje, nes aš laikiau… Aš turiu omeny, kad laikiau jį savo draugu. Žinojau, kad jis niekada neperžengdavo ribos, ką aš turiu omeny, kad jis visada žaidė pagal taisykles.

Problema su tuo kas dabar vyksta. Problema yra tame, kad valstybė nustojo žaisti pagal taisykles. Asmuo neturėtu būti įkalintas dėl klaidingų kaltinimų. Jei tau nepatinka ką sako žmogus, bet jis nekviečia skaldyti šalies, nekviečia daryti nieko nelegalaus. O Buzina niekada nekvietė daryti ko nors panašaus.

Aš niekada gyvenime nesakiau, kad laikau Ukrainą nesančia unitarinę (vieningą). Pavyzdžiui aš laikau Krymą esantį Ukrainos dalimi. Tai mano asmeninė nuomonė, ir vis tiek aš sulaukiu šimtus grasinimų per dieną. Šimtus grasinimų socialiniame tinkle. Grasinimų nužudyti, grasinimų ketvirčiuoti, grasinimų, kad jie suras mane užsienyje. Problema tame, kad Vakarai deja nustojo pastebėti kas dedas Ukrainoje.

Aš galiu suprasti, kad Vakarai demonstravo savo draugystę, tiekė draugišką pagalbą, bet niekas neturėtu dengti nusikaltėlių. Yra nepriimtina užmerkti akis prieš nusikaltimus. Nepriimtina nepastebėti žmogaus teisių pažeidimus. Kai Vidaus Reikalų Ministro Patarėjas pradėjo man grasinti, aš susisiekiau su Amnesty Internationa, Human Rights Watch ir negavau nė iš vienos organizacijos atsakymo. Amnesty International su manimi susisiekė, jie man pažadėjo paskambinti, bet taip niekada ir nepaskambino. Aš matau kas vyksta. Visi užmerkia akis.

Kai buvo pradėta nelegali procedūra dėl mano pabėgėlio statuso atėmimo Lietuvoje, kas yra nepriimtina, taip daryti nelegalu. Kai Vidaus Reikalų Ministro pavaduotojas pasakė savo pranešimą spaudoje, kur jis neturėjo jokios legalios teisės taip daryti, nes pabėgėlio statusas asmeniui, yra konfidenciali informacija, jis pažeidė įstatymą, tai kriminalinis nusikaltimas. Niekas nepastebėjo. Ir dabar niekas nekreipia dėmesio. Oles Buzina buvo nužudytas, ir aš skaičiau vakarų spaudą, kad jis buvo prorusiškas žurnalistas. Kai tik jie uždeda žmogui etiketę, tada jį galima nužudyti. Tai yra pagrindinė problema.

Vakarai turi atverti savo akis, į tai kas vyksta Ukrainoje. Nes tai kas vyksta, tai nepriimtina, žmonės įkalinami 15 metų vien už tai, kad turi nuomonę. Tai nėra normalu.

GR.: Anatolijus, dar keletas pastebėjimų dėl to ką, ką tik sakėte. Gal galėtumėte paaiškinti, kada prasidėjo tas bauginimas ir priekabiavimas, žurnalistų žudymas? Ar jis prasidėjo nuo jūsų, ar nuo vasario 2014 metais, kai buvo nuimtas Janukovyčius, bet aš norėjau sužinoti kiek daugiau. Nes aš mačiau pranešimą per BBC apie žurnalistą Oles Buzina, ir jie minėjo, kad tokių įtartinų nužudymų buvo ir daugiau. Buvo pranešimas, dabar nepamenu kuri tai buvo agentūra, kuri kalbėjo, kad Buzina vos po mėnesio kai jis atsistatydino iš jo laikraščio, nes jis buvo prieš cenzūrą žiniasklaidoje, kuri pasak jo buvo iš viršaus paskirta. Taigi, panašu, kad tai individas kuris atsisakė, ir tai tik interpretacija, lyg kokia valstybės organo propaganda ir jau po mėnesio jis tampa negyvas. Aš nežinau, ar jūs tai matote kaip sutapimą, ar gal yra koks tiesioginis ryšys su jo atsistatydinimu, ar jo tiesmukumo, ar idėjos, kad jis nepriklausomas, mąstantis asmuo. Ar tai bandymas, gal net labai brutalus fašistinis bandymas, užgniaužti žodžio laisvei?

A.Š.: Aš atsakysiu į pirmąją jūsų klausimo dalį. Esant Janukovyčiaus režimui, jei tu buvai politinis žurnalistas, tai tu buvai saugomas, absoliučiai apsaugotas. Ką aš turiu omeny, kad spaudimas (valdžios) buvo nukreiptas tik prieš žmones (žurnalistus) kurie ėjo paskui specifinius asmenis ( valdininkus). Aš praktikavau socialinį žurnalizmą, ir aš sekiau paskui Vidaus Reikalų Ministeriją, specifinius generolus. Skelbiau video įrašus, paremtus faktais. Skelbiau video apie korupcines žmogžudystes, kurios buvo užfiksuotos naudojant paslėptas kameras. Tai buvo labai specifiniai dalykai (pranešmai).

Bet, nepamenu, kad žmones mestu į kalėjimus vien dėl išsigalvotų kaltinimų. Tada jie galėjo prisikabint tik pritaikius kriminalinę bylą. Pavyzdžiui jei tu ką nors darydavai (ir jiems tai nepatikdavo), tada jie galėdavo pas tave rasti narkotikų, kažką į tai panašaus.

Dabar aš matau, kad žmonės, be mažiausios abejonės, kad jie pasodins mane į kalėjimą, vien dėl to ką aš kalbu. Ir apie ką aš kalbu? Aš demaskuoju klastotes, kurias gamina Ukrainos žiniasklaida. Šiuo metu užimu primą vietą tarp rusakalbių video blogerių. Aš tokį populiarumą sugebėjau pasiekti, vos per vienerius metus. Tai kas juos (Ukrainos žiniasklaidą) trikdo. Jie bandė kelis kartus padaryti taip, kad mano Youtube kanalas būtų uždaryta. Jis buvo visiškai išjungtas net tris kartus, ir man teko jį atstatinėti su teisininkų pagalba Jungtinėse Valstijose.

Tada jie man pradėjo grasinti su represijomis. Kas liečia grasinimų klausimus, jų susilaukiau iš Ukrainos parlamento narių, Berezos ir Filatov, tai ne paskutiniai žmonės Ukrainos parlamente. Jie, Facebooko puslapiuose, šimtų tūkstančių žmonių akivaizdoje grasino mane nužudyti. Štai kodėl pablogėjo situaciją. Esu įsitikinęs, kad įvyko buvo spaudimo, nutaikyto prieš žurnalistus, evoliucija.

Kas dėl Oles Buzina. Tai tiesa, kad jis buvo „Segodnya“ (Šiandien) laikraščio redaktorius. Jis tame laikraštyje mėgino jį redaguojant, publikuoti objektyvią medžiagą. Kitais žodžiais, objektyvus žurnalizmas Ukrainoje yra beveik visiškai uždraustas. Privalai laikytis partijos linijos.

Panašiai kas jau vykdavo TSRS, tada buvo oficiali Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos linija, jei jūs nuo jos nukrypdavote, galėdavote susidurti su problemomis, arba visos jūsų publikacijos turėtu turėt problemas. Dėl tos priežasties savininkas pabandė įrėminti jo darbą ir Oles paliko laikraštį. Greitai po to jis buvo nužudytas. Ir jei jūs skaitytumėte Ukrainos valdžios valdininkų komentarus socialiniuose tinkluose, jūs pamatytumėte juos sakant, kad „viskas yra taip kaip ir turi būti.“

Dar daugiau, automobilis kurį naudojo žudikai buvo su valstybiniais numeriais, bet jie (Ukrainos valdžia) vis dar nerado žudikų. Kodėl? Nes, jie nenori tų žudikų surasti. Jie naudoja tai kaip pavyzdį visiems kitiems, kas būna kai kažkas peržengia nerašytą partijos liniją.

Ir dabar aš pasirengęs paremti savo žodžius, ir prisiimu visą atsakomybė dėl savo žodžių, jie (valdžia) atkūrė 1937, (didžiųjų „oblavų“ laikus) gal net blogesnę jų versiją.

GR. Ar tuos pokyčius jūs pastebėjote nuo 2014 m. Vasario pradžios, kai atėjo nauja valdžia?

A.Š. Šie pokyčiai prasidėjo per Maidano revoliuciją. Revoliucijos metu buvo pastovios niekuo neparemtos insinuacijos, kaltinimai, pastovios klastotės, pastovi propaganda. Ir tada kai naujoji valdžia atėjo į valdžią, spaudimas (žurnalistams) pradėjo žymiai didėti.

GR.: Anatolijau man smalsu sužinoti daugiau apie kitus žaidėjus šiame visame konflikte. Turiu omeny, kad yra valstybinės pajėgos kurios yra susidėjusios su dabartinė valdžia, bet yra daugybė ir kitų figūrų kurios įtakoja įvykius. Yra organizuotas nusikalstamumas, yra oligarchai, yra vakarų ryšiai Ukrainos viduje. Yra Rusai, greičiausiai turintys savo ryšių Ukrainoje. Aš svarstau kam daugiausiai naudos iš spaudos ir žodžio laisvės priespaudos, priekabiavimo ir žurnalistų kaip jūs bauginimo. Ar tai tik valstybės valdžia ar dar yra ir kitų figūrų kurios galėtu iš to gauti naudos ir įtakoja situaciją.

A.Š. Mano nuomone ir aš dėl to tikras, žmonės kurie labiausiai suinteresuoti, tai centrinė Ukrainos valdžia (vyriausybė). Jūs tikriausiai žinote, jėga stipri tik tol kol visi tyli. Ir tuo momentu tylėti yra naudinga. Net jei ir žinote, kad daromi nusikaltimai, sakykime, tie (teritoriniai ar nacionalinė gvardija) batalionai Donbaso regionai, geriau tai prisilaikyti sau. Nes, jei tu išstosi viešai, netik, kad tu būsi pastebėtas Ukrainos saugumo tarnybų. Taip pat tų batalionų atstovai gali pasirodyti ir blogiausiu atveju jus net nužudyti.

Panašiai įvyko prieš kelias dienas kaip teisėsaugos pareigūnai buvo nušauti Kijevo centre. Buvo nužudyti trys policijos pareigūnai. Ir tai atsižvelgiant, kad aš paskelbiau tris pranešimus, kas liečia tuos žmones kurie vėliau tuos pareigūnus nužudė. Taigi kol aš netylėjau, kiti tylėjo.

Dar blogiau jie juos paversdavo į herojus! Kaip aiškėja naudingiau yra tylėti net jei tai galėtu privesti nužudymo ar gali turėti kitų kolosalių pasekmių. Esu įsitikinęs, kad tai naudinga Ukrainos valdžiai. Bet aš neatskiriu Ukrainos valdžios ir oligarchų kurie dabar yra valdžioje. Revoliucijos idėja buvo atimti valstybės kontrolė iš oligarchų. Bet vietoj to mes pamatėme gubernatorius, na dabar jau eksgubernatorių Kolomoiskį, 1+1 kanalo savininką, kontroliuojant kelis kitus regionus, beje priekaištai reiškiami tos televizijos stoties prieš mano Youtube kanalą lėmė, kad jis buvo du kartus sunaikintas.

Ir žinoma visos tos įstaigos, žurnalistų bendruomenei priklauso oligarchams. Visi TV kanalai priklauso oligarchams. Penktas kanalas priklauso Porošenko, STB priklauso Pitchukui. Kaip aiškėja visiems oligarchams priklauso TV kanalai. Vienintelė vieta kur gali rasti kažkiek tiesos, tai internetas. Bet jei jis ras Šariju internete, tai reikš, kad Šarijus turi būti nutildytas taip pat. Taip įsivaizduoju.

GR.: Anatolijau, aš svarsčiau ar galėtumėte mums pasakyti šiek tiek daugiau apie tuos žurnalistus kurie stūmė informaciją ir komentarus kurie naudingi dabartinei valdžiai. Ar galėtumėte papasakoti apie asmenis kaip Elena Vasileva ir visą apimtį kurią jie pateikia, kuri daro gėda ne tik Ukrainos žmonėms, bet ir plačiajai tarptautinei spaudai. Kiek įtakingos buvo šios figūros?

A.Š. Aš pradėsiu nuo pabaigos. Kokį įtakos lygį pasiekė Vasileva, man jis pasidarė aiškus kai informacija, kurią ji pateikė, buvo panaudotas JT Saugumo taryboje. Tada aš supratau kokie yra rimta situacija. Aš kovojau su individais ir klastotėmis kuriuos ji teikė beveik pusę metų! Aš atskleisdavau jos klastotes. Aš parodydavau, kad tai buvo melas. Jis laidodavo futbolo komandas. Ji pasakodavo visišką škamštą. Jis cituodavo JT figūras kuriuos niekur neįmanoma rasti JT pranešimuose. Bet, Ukrainos žiniasklaida pastoviai perskelbdavo jos klastotes!

Taigi jei būtų asmuo kuris pasakotu visiškas nesąmones, kurias galima būtų greitai patikrinti, tol kol tos nesąmonės seka paskui oficialios valstybinės poezijos liniją, ta nesąmonė būtų skelbiama per „mainstrymo“ žiniasklaidą. Ir anksčiau, ir vėliau buvo tokių žmonių kaip ji. Kai kurie žmonės pasirodo visą laiką, kurie pasakoja tokius dalykus kuriuos aš paneigiu savo kanale. Tačiau, Ukrainos kanalai tų pataisymų paskelbti nenori.

Kas dar blogiau, aš matau, kad situacija dar labiau blogėja. Pavyzdžiui, Facebuko statuso atnaujinimai, kažkokių anonimų prasidėjo atsirasti pirmuose puslapiuose. Informacijos vertė išnyko. Ką mes dabar prieš mus matome tai ne masinė žiniasklaida ar žurnalistai, bet propagandistai kurie persidalina bet kokią nesąmones, jei tik jos naudingos valdžiai. Žurnalizmo Ukrainoje daugiau nebėra.

GR.:  Anatolijau, jūs minėjote, kad žurnalizmas miręs, bet kaip tada garsūs blogeriai, arba tokie kolektyvai kaip anti-maidan.com? Ar manote, kad šie subjektai galėtu būti labiau patikimi, ar pradėtu artėti prie tikrojo žurnalizmo? Ar šiais resursais žmonės gali pasitikėti?

A.Š.: Jie grėsmė, bet aš nematau jų kaip alternatyvos. Deja aš nematau blogerių iš anti-maidano kaip alternatyvaus žurnalizmo nes mes matome propagandą vienoje pusėje, ir kitoje pusėje mes matome kitą propagandą. Kitoje pusėje yra tiek pat daug klastočių, bet jei iš vienos pusės mes matome tariamą proukrainietišką, kurie realybėje nėra proukrainietiška bet provalstybinė propaganda, tai iš kitos pusės mes matome labai aiškią prorusišką propagandą.

Aš nesu propagandistų draugas. Taip, anti-maidano bendruomenė mane gerbia dėl tam tikrų principų kuriuos turiu. Nors, leiskite man pasikartoti, Ukraina man unitarine ir Krymas priklauso Ukrainai. Aš negaliu naudoti jų informaciją kaip patikimą, leiskite man pakartori, tai taip pat propaganda..

GR.: Anatolijau, ką jūs manote tada apie vakarų žurnalizmą kurie ten vyksta. Turiu omeny Graham Philips ar George Eliason. Žmonės iš vakarų keliauja į Ukraina. Ar šiems asmenims jaučiate kokią pagarbą? Tiesą sakant, ar yra kokių garsių žurnalistų, kurie atvyksta iš šalies, Rusijos ar Vakarų, kuriuos laikytumėte, kažkiek patikimus kas liečia jų pateikiamą medžiagą?

A.Š.: Apie Grahamą, matote aš gerbiu Grahamą, ir tada kai jis buvo įkalintas aerouoste, aš buvau pirmas kuris sakiau, kad jis papuolė į bėdą, jam nepasisekė dėl to, kad jis buvo įkalintas. Ačiū dievui, kad tai neįvyko dabar, nes šiandien manau, kad jie jo nebūtų paleidę gyvo.

Deja kai asmuo pradeda atvirai reikšti savo nuomonę savo pranešimuose, ir jo paties apibrėžimus apie tą ar kitą jėgą, patinka man ta jėga ar ne, aš tada jų nelaikau esant tikrais žurnalistais. Man yra grynas žurnalizmas ir negrynas žurnalizmas. Dėl to aš nes savęs nevadinu žurnalistu šiai dienai, nes aš pastoviai savo bloge išreiškiu savo asmeninę nuomonę.

Grahamas verts pagarbos, kartu su jo kolegomis iš Europos, net jei jie turi prorusiškas pozicijas. Jis nusipelnė pagarbos, nes jis visą laiką yra įvykio vietoje ir duoda informaciją tiesiai iš ten. Jei atmestume jo asmeninė nuomonę, jis teikia nepaprastai naudingą informaciją.

Taip pat, ten yra ir rusų žurnalistų, kurie ten dirba, kurių neabejotinai, jų informacija, neabejotinai kai ji atsiduria jų kanaluose yra transformuojama ir skelbiama be jokios abejonės kaip propaganda, tiek lengva, tiek ekstremalia forma. Tačiau, man ta informacija svarbi nes ji atkeliauja tiesiai iš įvykio vietų. Tie žmonės tiekia išskirtinę video medžiagą, o Ukrainos TV kanalai tą medžiagą vagią ir teikia kaip savo. O priežastis kodėl taip vyksta yra ta, kad Donbaso regione nėra ukrainiečių žurnalistų, separatistų kontroliuojamoje teritorijoje.

GR.: Anatolijau aš norėjau paklausti apie tai kaip Vakarai tai praneša. Aš suprantu, kad vakarų žurnalistai į jus kreipėsi ir atrodytu, kad jie neskelbia to ką jūs sakote, bent jau aš taip suprantu. Kas yra vakarų žurnalistų širdyje, kad jie nesugeba patikimai tokią informaciją pateikti, nes neatrodytu, kad į juos nukreiptas ginklas, taip kaip yra su žurnalistais Ukrainoje. Jiems negrasinama nužudyti apie ką jūs kalbėjote, kad nukreipta prieš jus. Kokia tų žurnalistų motyvacija, sulaikant tas istorijas kurios turėtu būti paskelbtos?

A.Š.: Mano požiūris dėl Vakarų žurnalistų kurie dirba Donbaso regione yra be abejonės su didžia pagarba, jei jie savo informaciją pateikia ne per propagandos prizmę, bet jei jie teikia gryną informacija. Kas liečia visą Vakarų žiniasklaidą, pirmiausiai, aš linkęs atskirti masinę žiniasklaidą į tas kurios yra iš Senosios Europos, JAV ir Kanados, kurios yra atskiros kategorijos, ir tas kurios yra iš Naujosios Europos. Pavyzdžiui, aš turėjau asmeninį susidurimą su žurnalizmų iš Baltijos šalių. Kiek aš dabar galiu spręsti, Baltijos šalyse nėra jokio žurnalizmo. Nes jie neseka jokių žurnalistikos standartų, ir dažnai perskelbia Ukrainietiškas klastotes. Vakarų žurnalizmas turi savo pačių ypatumus.

Pavyzdžiui, mes girdime Prezidento Porošenkos pareiškimą, kur jis pareiškia, kad Rusijos šarvuotos kolonos buvo sunaikintos. Beveik iškart, visos Vakarų radijo stotys, visi Vakarų TV kanalai tą naujieną išplatina. Tačiau, praėjus dviem dienom, kai aš viešai klausiu klausimo, kur, kokiose koordinatėse ta šarvuota kolona buvo sunaikinta – aš nusiųsčiau savo paties žurnalistus kurie man dirba į tą vietą – ir niekas man negali atsakyti. Nes, pirmiausiai ta kolona niekada neegzistavo! Bet Vakarų žurnalistai negali įsivaizduoti, kad Valstybės Galva galėtu atvirai meluoti. Matyt čia yra problema.

Manęs buvo prašoma duoti interviu Olandijai, ir aš dabiau labai ilgą interviu, dar daugiau aš asmeniškai ją transliavai ir išsiunčiau jiems jų patogumui. Interviu buvo apie BUK (raketų sistema, su kuria manoma, kad buvo numuštas MH17) ir mano nuomonę apie tai kas te įvyko. Aš pateikiau savo įsivaizdavimą apie įvykius. Interviu niekada nebuvo paskelbtas, po to žurnalistas nustojo su manimi susirašinėti. Ką aš įtariu, kad yra tam tikra politika įsivėlusi ir informacija, kuri neturėtu būti aptarinėjama niekada nepasiekia viešumos.

Žinoma, nėra jokių grasinimų (Vakarų žurnalistams, kas gresia ukrainiečiams). Aš turėjau dažnas diskusijas su (Vakarų) žurnalistais. Tai visai kitas profesionalumo lygis. Jei jie iš jūsų ima interviu, jie jus iškamantinės nuo iki, ir paprasčiausiai sėdės linksėdami galvą. Vis dėlto, tuo pačiu metu, šie žmonės kurie dirba laikraščiams ir tie laikraščiai turi savininkus, o savininkai greičiausiai turi tam tikras politines motyvacijas ar interesus, specifinio tipo informacija niekada nebus atspausdinta. Man atrodo, kad taip yra.

GR.: Anatolijau, kaip manote ar situacija per kelis mėnesius, pablogės ar pagerės?

A.Š.: Nėra abejonių, situacija tik dar labiau blogės.

Aš matai taip kaip kontrrevoliuciją. Aš tą šabloną matau jau nuo pat Maidano Reboliucijos. Matau kaip bijo mano kolegos. Daugelis iš jų su manimi susisiekė, žurnalistai kurie vis dar dirba TV kanaluose. Ir jie vis man sakė, kad jie negale išleisti teisingos informacijos, net jei ir norėtu.

Paimkime pavyzdžiui 112 kanalą. Kai tik jie pabandė paskelbti informaciją tik šiek tiek už ribos nuo oficialiosios linijos, jie iškart susilaukė grasinimų. Jei jie susilauks dar vieno grasinimo, Valstybės reguliatoriai tuoj pat atims jiems licenciją. „INTER“ TV kanalas, taip pat buvo kitoks. Jiems taip pat daromas spaudimas.

Laikraščio „Vesti“ biurai buvo sudeginti ir kaltų nebuvo rasta! Kas dėl laikraščių kuriuos jie tiekia, pasirodo kažkokie žmonės su kaukėmis ir juos pavagia. Tai vykta nuolat! Dėl to aš nematau, kad situacija gerėtu. Aš esu įsitikinęs, kad situacija tik blogės, tol kol Vakarai į tai užmerkia akis.

Vakarai neturėtu į tai užmerkti akis! Tai ne koks vaikų žaidimas. Mes susiduriame su žmogžudystėmis! Žmonės realiai yra įmetami į kalėjimus. Ruslanas Kostaba sėdi kalėjime ir už ką? Dėl nieko, tik dėl jo pozicijos, jis niekada nekvietė daryti ko nors nelegalaus, jis tiesiog įgarsino savo poziciją, o dabar jis yra kaltinamas valstybės išdavyste! Tai visiškas legalus nihilizmas (įstatymų negerbimas). Dėl to, vienintelė jėga kuri gali įtakoti Ukrainą yra vakarų žmonės, ir niekas kitas. Niekas kitas negali įtakoti situacijos. Štai kodėl aš laukiu iš vakarų, kada gi jie pastebės aks vyksta!

GR.: Anatolijau, norėjau paklausi, jūs minėjote anksčiau, kad bauginimo šablonas ir mirtys jums primena 1937 m. periodą. Svarstau ar yra dar kas nors, ką jūs matote sociume šiandien, kad jums primintu 1937 metų įvykius.

A.Š.: Be abejonės. Padėtis yra tokia, kad žmonės kurie turi kitokią poziciją, bijo kalbėti. Nes dėl jų pačių baimės jie bando slėptis minioje. Kai visi minioje pradeda šūkauti „Šlovė nacijai“ arba „Mirtis priešams“, tada tu taip pat pradedi taip pat šūkauti, ne dėl to, kad tu sutinki, bet dėl to, kad tu bijai.

Mestai matėme 1937 m. Mes atsimename, kas tada atsitiko Nacistinėje Vokietijoje, milijonai žmonių save įtikinėjo, stumdami savo baimes į pasąmonę, kad jiems patinka (pritaria) tai kas aplinkui vyksta. Jie nuoširdžiai džiaugėsi dėl egzekucijų, ar dėl dešimčių, ar šimtų, ar tūkstančių disidentų kurie buvo metami į kalėjimus, taip kaip mes dabar matome Ukrainoje. Jie tikėjo… jie projektavo įspūdį, tikinti, kad kažkas buvo kaltas dėl terorizmo aktų.

Šiandieną Ukrainoje, kiek vieną dieną yra įkalinama apie 20 – 30 teroristų! Aš netikiu, kad tie teroristiniai aktai yra tikri. Aš netikiu, kad apkaltintieji bandė mėginti susprogdinti tiltą ar užpulti valdžios narius, ar bandė kėsintis į prezidentą Porošenka. Viskas kas viršuje yra tipinė 1937 kopija.

Dar daugiau, šiandien Ukrainoje tapo labai populiaru būti anoniminiu informatoriumi. Žmonės rašo anoniminius kaltinimus, žmonės yra prašomi rašyti anoniminius kaltinimus. Žmonės kaltina savo kaimynus. Mariupolyje, po to kai jis buvo okupuotas Azovo bataliono, saugumo tarnyba, turėjo darbo, nes kaimynai rašė apie savo kaimynus. Jei kažkas kažkam nepatiko, jie paprasčiausiai jį apkaltindavo, kad jis neva kooperavo su separatistais ar turėjo panašias idėjas, akivaizdu, kad tokia praktika yra už įstatymo. Tačiau šiandieną Ukrainoje yra labai garbinga būti anoniminiu kaltintoju. Informuoti, tai kita aiški analogija kurią aš matau 1937.

GR.: Anatolijau ar dar ką nors norėtumėte pridėti, ką mūsų klausytojai turėtu žinoti, kas jiems padėtu suprasti situaciją apie žunralizmą ir žodžio laisvės priespaudą ir spaudos laisvę Ukrainoje, apie kurią mes dar nepaminėjome ir jūs norėtumėte pasidalinti?

A.Š.: Manau, kad aš viską jau pasakiau. Kas liečia situacija su žmogaus teisėmis, na aš galėčiau būti pavyzdys. Aš turiu keisti adresą, kartas nuo karto. Negaliu naudotis telefonais. Turiu naudoti specialias programas, kurios keičia IP adresam tam, kad prisijungti prie interneto ir dėl ko? Aš niekad nieko nepadariau nelegalaus! Jei būčiau padaręs, patikėkite manimi, Interpolas jau manęs ieškotu, ir man jau seniai būtų įvykdyta ekstradicija.

Žmonės persekiojami vien dėl to, kad kalba tiesą. Žmonės turi slėptis ir bijoti dėl savo gyvybės. Ne dėl to, kad jie serga paranoja, bet dėl to, kad jie mato, kaip žudomi jų draugai gatvėse, taip vadinamoje Europos Valstybėje. Štai dėl ko aš tikiu, kad kiti pavyzdžiai nėra reikalingi. Aš matau savo akimis pavyzdžius kaip toli žodžio laisvė nutolo Ukrainoje.

GR.: Anatolijau, dar vienas, paskutinis klausimas, jei jūs neprieštaraujate. Buvo toks puslapis „Taikdarys“ (Peacekeaper) atrodo vadinosi, ir jis buvo patvirtintas paties Geraščenko. Ir jame buvo skelbiama informacija apie žmones kurie buvo nužudyti. Ir jis buvo naudojamas kaip „crowd sourcing“ įrankis, ar galėtumėte papasakoti apie jį daugiau?

A.Š.: Puslapis „Mirotvorec“ buvo sukurtas prieš kelis mėnesius, su aktyviu Vidaus Reikalų Ministro patarėjo Geraščenko dalyvavimu, kiek aš suprantu, Ukrainos saugumo tarnybos, nes jos turi savo atšakas jų pagrindiniuose tinklapiuose tai paskelbė kaip reklamą.

Ten pradėjo atsirasti asmeninė informacija, tame tarpe ir telefono numeriai, namų adresai, vaikų vardai, kurių tėvai buvo manoma, kad yra teroristai. Jie buvo kaltinami esant teroristais. Iš tikrųjų, su manimi susisiekė žmonės, kurių informacija buvo paskelbta tame tinklapyje, ir pasirodė, kad tai žmonės kurie praktikavo sportinį šaudymą, kurie gyvena Rusijoje ir niekada nebuvo išvykę iš šalies.

Vienas asmuo susisiekė su manimi net iš Sibiro, kuris niekada nebuvo išvykęs iš savo kaimo. Jis taip pat buvo tame puslapyje, kaip Rusijos teroristas. Tada jie pradėjo skelbti informaciją apie žmones, kurių nuomonės jiems nepatiko. Oles Buzina informacija ten buvo paskelbta. Jie nurodė jo namų adresą, kuris aš tikiu, labai padėjo žudikams, ir jis jau kitą dieną buvo nužudytas. Buvęs Parlamento narys iš Regionų partijos. Jo informacija buvo ten taip pat paskelbta ir ji buvo taip pat kitą dieną nužudytas.

Po to kai buvo nužudytas Buzina, buvo paskelbta ir mano informacija, bet jie nežinojo mano adreso, tai nurodė, kaip benamį. Tai aš nusprendžiau atsikirsti, nusprendžiau padaryti jiems tą patį, ir savo video bloge paskelbiau asmeninę puslapio kūrėjo informaciją.

Jau kita dieną padidėjo man spaudimas. Buvau kaltinamas finansiniu terorizmu, bet aš tęsiau kovą prieš tą puslapį. Aš susisiekiau su žmogaus teisių organizacijomis. Negavau jokio atsakymo. Tačiau, taip manau, kad kažkas Vakaruose tai pastebėjo, nes Ukrainos Ombudsmenas sureagavo ir paskelbė pranešimą sakant, kad yra neteisėta ir žmonės kurie yra stovi už tinklapio turėtu prisiimti atsakomybę. Niekas negali būti apkaltintas esant nusikaltėliu, kol nėra teismo sprendimas. Nekaltumo prezumpcijos principas negalima būti netaikomas nė vienoje šalyje.

Taigi puslapis susidūrė su rimtomis problemomis dabar ir tie valdžios atstovai kurie yra įsivėlę mėgina nuo jo nusišalinti. Nors ne taip seniai jis buvo aktyviai reklamuojamas Ukrainos masinės žiniasklaidos priemonėse.

GR.: Anatolijau, buvo informacija apie mergaitę kur ten buvo paskelbta. Galite apie tai daugiau papasakoti?

A.Š.: Taip, taip, aš taip pat pastebėjau tą mergaitę. Jie paskelbė jos informaciją, ji buvo 12 etų ir jie ją vadino teroristų rėmėja, paskelbė jos vardą ir namų adresą. Tai mergaitei tik 12 metų. Aš ją suradau ir su ja susisiekiau. Ta mergaitė pasirodo labai sirgo, fiziškai ligotas vaikas. Taigi, jie pradėjo skelbti asmeninę sergančių vaikų informaciją.

GR.: Ačiū jums labai, daugiau klausimų neturiu „Spasibo!“ Ačiū labai, kad pasidalinote savo mintimis su mumis, ir ačiū labai už kantrybę per visą šį procesą, ir mes tikimės, kad šis interviu bus paskelbtas rytoj, ir jis buvo paskelbtas mūsų puslapyje neužilgo, taigi, ačiū labai.

A.Š.: Ačiū jums labai! Man būtu didžiulė garbė pakomentuoti viską ką tik norite. Ir aš tikiuosi, kad Vakarai pagaliau pradės kreipti dėmesį. Ačiū jums labai.

http://www.globalresearch.ca/the-end-of-journalism-in-ukraine-a-feature-interview-with-anatoly-sharij/5448838

 

 

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top