skip to Main Content

 

       Žudikams statomi paminklai, o nekaltai žuvusių asmenų vardai ištrinami iš atminties 

 Algimanto apygardos partizanai. Iš kairės: Algimanto apygardos Ryšių skyriaus viršininkas Albinas Kubilius-Rūgštymas, Žaliosios rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas, Šarūno rinktinės vadas Antanas Starkus-Montė, du neatpažinti partizanai. Fotografuota ne vėliau kaip 1949 m. kovą.

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų

 

Algimanto apygarda įkurta Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu 1947 metų gegužės 1 dieną. Ją sudarė Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikę partizanų junginiai, kurie priklausė Vytauto apygardai. Algimanto apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno, Kunigaikščio Margio ir Žalioji. Apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, laikėsi srities vadovybė, būdavo rengiami srities vadų sąskrydžiai. Nuo 1947 metų gegužės iki 1948 metų spalio Algimanto apygardai vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas, kuris vėliau vadovavimą perdavė į A. Starkaus-Montės rankas. 

 Ne visai tiksliais duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais A. Starkus kovojo Vokietijos kariuomenėje prieš Raudonąją armiją. 1944 metų pavasarį iš vokiečių kariuomenės pasitraukė ir grįžo į gimtinę. A. Starkus su kitais savanoriais išvyko mokytis į Abvero žvalgybos mokyklą Nr. 203, dislokuotą Rytų Prūsijoje, netoli Šlosbergo miesto. Čia būsimasis Algimanto apygardos partizanų vadas praleido keturis mėnesius.1945 metų sausio 21 dieną su aštuoniais desantininkais jis buvo nuleistas Kupiškio apylinkėse. Apie šį įvykį Povilas Gaidelis savo straipsnyje „Didvyriai nemiršta: Antanas Starkus-Montė“ pateikia daugiau detalių. Anot jo, kursantai buvo susodinti į lėktuvą ir visi tikėjosi žemę pasiekti saugioje Šimonių girios laukymėje, tačiau pilotas kiek nuklydo ir grupės nariai buvo nuskraidinti šiauriau Kupiškio. Visi nusileido netoli Salamiesčio ir naktį susirinkę parašiutus bei amuniciją pasuko Šimonių girios link.Kitą dieną grupė susidūrė su apylinkėse siautusiu Raudonosios armijos daliniu. Nors persekiotojų pavyko atsikratyti, tačiau per susišaudymą buvo sužeistas ir suimtas desantininkų grupės vadas Antanas Gogelis, kurio slapyvardis buvo Jonas Laukaitis. P. Gaidelis rašo, kad kankinamas į nelaisvę patekęs vyras viską papasakojo apie savo bendražygius, Abvero mokyklą, apie visus ryšius ir planus. P. Gaidelis rašo, kad partizanų kovos su okupantais ir jų pakalikais buvusios negailestingos, todėl priemonių nesirinko nei viena, nei kita pusė. A. Starkaus biografijoje tokių kovų būta. Nemažai istoriniuose šaltiniuose rašoma apie teroro aktą, įvykdytą Šimonių miestelyje 1949 metų gegužės 1 dieną.Kraštotyrininko Romo Kauniečio teigimu, tas atsitikimas buvo labai nepanašus į partizanų metodus. Vykstant trėmimams į Sibirą, Karaliaus Mindaugo srities vadas A. Slučka-Šarūnas buvo išleidęs įsakymą, kuriuo gyventojams draudė lankyti bolševikinės valdžios rengiamus susirinkimus, mitingus ir kitokias sueigas. Tačiau 1949 metų gegužės 1 dienos išvakarėse skrebai suvarė jaunimą  į kultūros namų salę. Iš kito kaimo stribai atvežė muzikantą. Viskas baigėsi kraujo klanais, išdarkytais lavonais. Per salės sprogdinimą 16 žmonių žuvo ir 13 buvo sužeista. 

Partizanas Jurgis Trečiokas-Rytas apie tą dieną pasakojo: „<…> Šimonių šokių salės išsprogdinime dalyvavo Antanas Starkus-Montė, Jonas Lapienis-Jokeris, Albinas Pajarskas-Bebas ir Vytas Lapienis-Uosis.Pats Starkus užtaisė 120 mm minosvaidžio miną. Išgręžė minoje skylę ir įdėjo granatos kapsulę, padarė bandymą su bikfordo virvute, kad iki sprogimo, kai uždegs, liktų 4 sekundės. Starkus labai norėjo įeit per vaidinimą, sakė, gal „klebonėlis“ bus. Prieš pat sprogimą trys skrebai išėjo iš salės.Bebas su Uosiu pasiliko toliau su kulkosvaidžiu, Starkus atidarė langinę, o Jokeris uždegė bikfordo virvelę ir metė per langą. Jų buvo numatyta už 20 metrų gult už akmenų krūvos, bet iki krūvos nubėgt nespėjo, įvyko sprogimas. Po sprogimo – tyku ramu visam miestelyje. O už kelių minučių pasikėlė baisus klyksmas. Žuvo apie 20 žmonių, žinoma, tarp jų buvo ir nekaltų.“Panašūs liudijimai skamba ir iš Petro Černiaus-Špoko lūpų: „Kiek žinau, ir bombos susprogdinimą Šimonių šokių salėj organizavo pats Starkus. Tiesa, prieš tai buvo išklijuoti skelbimai, kad pašaliniai asmenys tuose šokiuose nesilankytų, kadangi šokius organizuodavo komjaunuoliai ir juos reikėjo kokiu nors būdu iš ten išrūkyti. Lapienis-Jokeris buvo gavęs didžiulę bombą, 12 kilogramų. Jie keturiese nuėjo ir tą bombą įmetė į šokių salę. Sprogimo metu daugelis žuvo ne nuo skeveldrų, o nuo oro spaudimo.Vėliau išaiškėjo, kad ten buvo daug niekuo nekaltų žmonių.Sargyboj prie namo stovėjo tuo metu vienas skrebas, Montės ryšininkas, kuris partizanus praleido. Įmetę bombą, tie vyriokai dar ir iš automatų miestelio pusėn pavarė.  Tik tada skrebai suprato, kad čia partizanų darbas.“

A. Starkų-Montę ir kartu žuvusius bendražygius artimieji slapta palaidojo Adomynės miestelio kapinėse. Čia jų atminimui įamžinti 1989 metų lapkričio 1 dieną atidengtas paminklinis akmuo. O 1999 metais A. Starkui pripažintas kario savanorio statusas ir suteiktas pulkininko laipsnis. 

Šimonių kultūros namų 1949m. Gegužės 1d. įvykusiai tragedijai atminti buvo prikalta bronzinė lenta ant kultūros namų sienos su išgraviruotais žuvusiųjų asmenų vardais ir pavardėmis. Laisvos lietuvos laikais ant kultūros namų sienos šios lentos neliko. Kas ją panaikino nuo kultūros namų lieka neaiškų?

Medžiaga naudota laikraščio Kupiškėnų mintys.

 

Aš esu sūnus vienos merginos buvusios Šimonių kultūros namų salėje, kuri buvo labai sužalotą šiame sprogime. Ją nuskraidino lėktuvu į Vilnių, kur ją pakėlė iš mirties patalo. Ant Šimonių  kultūros namų pakabintoje bronzinėje plokštėje buvo išgraviruota jos vardas ir pavardė, kaip žuvusios. Šią bronzinę plokštę mačiau savo akimis.
 
 
Valdemaras Šmatavičius

 
 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top