skip to Main Content

„Žinių radijo“ direktorius Danas Arlauskas : „Laisvo laikraščio“ reklamai vietos pas mus nebus net ir po Seimo rinkimų“

Aurimas Drižius

 

„Laisvas laikraštis“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas paskirti baudą „Žinių radiją“ valdančią bendrovę už Konkurencijos įstatymo pažeidimus.

Prieš porą metų „Žinių radijo“ direktoriumi buvo paskirtas Danas Arlauskas, buvęs KGB karininkas, itin užimtas žmogus, nes kartu dar eina ir verslo darbdavių konfederacijos prezidento ir „Snoro“ indėlininkų asociacijos prezidento pareigas. Kaip žinia, „Snoras“ buvo uždarytas ir jo turtas išgrobstytas su prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkimų štabo vadovo – Lietuvos banko valdytojų Vytu Vasiliausku susijusios gaujos. 

Ryškiausias „Snoro“ turto išvogimo pavyzdys – Vilniaus centre esančio dangoraižio „Verslo uostas“ pardavimas. „Snoras“ finansavo šio dangoraižio statybas, suteikdamas 26 mln. litų kreditą, vėliau už skolas perėmė šį pastatą valdžiusios įmonės „Vilniaus verslo uostas“ 51 proc. akcijų. Po „Snoro“ bankroto administratorius Neil Cooper nusprendė gražinti akcijas buvusiems akcininkams. Už 26 mln. litų banko kreditą gautas įmonės „Nekilnojamojo verslo gama“ akcijas „Snoro“ administratorius perleido atgal už keliasdešimt tūkstančių litų. Kadangi tokį sandėrį atsisakė pasirašyti antrinės “Snoro” įmonės vadovė, teko, panašiai kaip PVM grobstymo atveju, samdyti direktorių iš gatvės kelioms valandoms.

Vėliau „Nekilnojamojo turto gama“ pardavė tą patį kompleksą jau už 212,5 mln. litų Švedijos bendrovei „East Capital“. Kitaip sakant, vien iš šio sandėrio „Snoro“ indėlininkams buvo padaryta didesnė nei 200 mln. litų žala, tačiau indėlininkų asociacijos prezidentas D.Arlauskas net piršto nepajudino, kad tai sustabdytų. „Su mumis banko administratoriai šio dalyko derinti neprivalo, – o kai neprivalo, tai ir neinformuoja“, – anksčiau LL sakė D.Arlauskas. Jis pats sakė manantis, kad užgrobtas bankas galėjo dirbti ir toliau, „nors kai kas mano kitaip“.   „Mes siūlėme kitus banko administravimo būdus, tačiau matėme, kad mūsų pasiūlymai niekam neįdomus, ir banko likimas jau nuspręstas, – sakė D.Arlauskas, – kai teikėme savo pasiūlymus Finansų ministrei Šimonytei, ji nuolat žvilgčiojo į laikrodį ir savo telefoną. Tada ir supratome, kad sprendimas dėl banko jau priimtas ir mūsų pasiūlymai niekam neįdomūs“.

Lietuvos bankas specialiai  pasirinko patį nuostolingiausią biudžetui banko „Snoras“ užvaldymo modelį – iš pradžių jį atėmė iš savininkų, nacionalizavo, o paskui paskelbė bankrotu, taip prisiimdama visą atsakomybę ir įsipareigojimus. Tačiau toks scenarijus leidžia D.Grybauskaitės rinkimų kampanijos vadovui, Lietuvos banko šefui Vasiliauskui skirti banko administratorių, kuris vėliau lengva ranka ištaškys visą banko turtą, ir perleis jį naujiems „verslininkams“ už skatikus. Jeigu bankas būtų likęs valstybiniu, jis toliau veiktų, ir administruotų visus kreditus ir paskolas, ir nebūtų galima per bankroto procedūras šio turto atimti.

Rusijoje tai vadinama „reideryste“, arba plėšikavimu su valdžios pagalba, ir visas iki šiol vykęs „Snoro“ banko turto perleidimas tai patvirtina.

Tačiau pats D.Arlauskas nelinkęs visų šių dalykų viešinti – jis mano, kad reikia tokią ir panašią informaciją blokuoti, ir nuslėpti ją nuo nukentėjusių „Snoro“ indėlininkų. Todėl įsakyta net uždrausti „Laisvo laikraščio“ reklama šiame radijuje.

Atėjus D.Arlauskui, „Žinių radijuje“ buvo įvesta cenzūra, radijuje nebeliko vietos prezidentės D.Grybauskaitės kritikai. Tuo pačiu metu iš darbo šiame radijuje išėjo du geriausi radijo laidų vedėjai – Ginas Dabašinskas ir Audrius Antanaitis. 

Pačiam D.Arlauskui nekaip sekėsi ginti „Snoro“ indėlininkų interesus, nes jo vadovaujama  asociacija niekaip nepasipriešino „Snoro“ bankroto administratorių plėšikavimui. Galima sakyti, kad minėta asociacija nepadarė nieko, kad apginti „Snoro“ indėlininkų interesus. Pats D.Arlauskas anksčiau tik skėsčiojo rankomis, sakydamas, kad jis nieko negali padaryti, o „Snoro“ administratorius net neteikia jam jokios informacijos. 

Kartu „Žinių radijuje“ buvo uždrausta ir „Laisvo laikraščio“ reklama, kurios anksčiau čia niekas nedraudė. Beje, man atrodo, kad ši cenzūra buvo įvesta tik su šios radijo stoties vadovo nurodymu, nes pačiame radijo stoties reklamos skyriuje jau buvo sutarta, kad reklama bus leidžiama, tačiau netikėtai gavome žinią, kad „Laisvam laikraščiui“ niekada nebus leista daugiau čia reklamuotis. 

Dar vasario mėnesį kreipiausi į Konkurencijos tarybą, nurodydamas tokias aplinkybes:

2015 m. metų gruodžio 1 d. kreipiausi j Žinių radiją, norėdamas užsakyti jame savaitraščio „Laisvas laikraštis“ reklamą. Pasiunčiau elektroninį laišką, nurodydamas: „sveiki, norėčiau užsakyti toki anonsą – laisvo laikraščio tema – ką slepia prezidentė?“. Kitą dieną gavau Žinių radijo reklamos skyriaus darbuotojo P.Bartašiaus tokio turinio atsakymą: „Dabar metų pabaiga ir eteris yra pilnai užimtas. Jūsų anonso negalime patalpinti į Žinių radijo eterį“.

Paskui gavau dar vieną laišką iš Žinių radijo – kad jo eteris yra pilnai užimtas, ir ‘Laisvo laikraščio“ reklamai ten vietos nebus net ir po Seimo rinkimų, t. y. daugiau nei po pusės etų.

 Kitaip sakant, Žinių radijas atsisakė transliuoti „Laisvo laikraščio“ reklamą išgalvotais motyvais, nes dar nė viena žiniasklaidos priemonė neatsisakė parduoti reklamos todėl, kad jos neva yra per daug. Negana to, Žinių radijas  atsisako transliuoti ‘Laisvo laikraščio“ reklamą, nors mūsų konkurento – pvz., žurnalo „Valstybė“ reklama transliuojama Žinių radijuje kasdien. Prieš tai kelis kartus kreipiausi į Žinių radiją, norėdamas pirkti reklamos, tačiau nesulaukiau jokio atsakymo.

Kitaip sakant, Žinių radijas mielai transliuoja žurnalo „Valstybė“ reklamą, o jo konkurento – savaitraščio „Laisvas laikraštis“ reklamą-transliuoti atsisako išgalvota priežastimi, kad neva „eteris pilnai užimtas“. Tai yra akivaizdus Konkurencijos įstatymo pažeidimas.. Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme ar įstatymuose, skirtuose atskiroms ūkinės veiklos sritims, numatomos išimtys.

Žinių radijas užima dominuojančią padėtį žinias pranešančių radijo stočių rinkoje, nes praktiškai jis neturi konkurentų ir akivaizdžiai piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi. Vienintelis Žinių radijo konkurentas – Lietuvos radijas – pagal įstatymą negali transliuoti reklamos, todėl visa reklama patenka Žinių radijui, ir minėtas ūkio subjektas akivaizdžiai piktnaudžiauja savo monopoline padėtimi, vieniems ūkio subjektams leisdamas reklamuotis, o kitiems – ne. Beje, tas atsisakymas grindžiamas išgalvota priežastimi – neva „eteris pilnai užimtas“.

Konkurencijos įstatymas numato konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą. Jis numato, kad yra draudžiami visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento.

Šiuo atveju man yra akivaizdu, kad Žinių radijas yra susitaręs su žurnalu „Valstybė“, ir neleidžia kitoms žiniasklaidos priemonėms transliuoti savo reklamos per Žinių radiją. Akivaizdu, kad Žinių radijas ir žurnalas „Valstybė“ yra sudarę susitarimą taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir taip sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas.

Reklamos įstatymas apibrėžia, kas yra dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Šiuo atveju galima sakyti, kad Žinių radijas užima 100 proc. žinias ir diskusijas transliuojančių radijo stočių rinkoje, nes jo vieninteliam konkurentui – LRT – transliuoti reklamą yra uždrausta.

Nors „Laisvo laikraščio“ siūlomas reklamos anonsas – „Ką slepia prezidentė? – yra etiškas, tačiau Žinių radijas savavališkai įdiegė cenzūrą ir uždraudė net kelti panašius klausimus. Turint omenyje, kad Žinių radijo klausytojai dažnai yra politiškai aktyvūs žmonės, kurie domisi politinėmis aktualijomis, ir klausosi diskusijų, paskleisti žinią apie „Laisvo laikraščio“ gvildenamas tems per šį radiją mums yra gyvybiškai svarbu.

Kita vertus, gali būti, kad šis draudimas transliuoti mūsų anonsą „Ką slepia prezidentė?“ – yra politinės cenzūros pavyzdys, kai žiniasklaidos priemonėms yra uždrausta kritikuoti vieną ar kitą politiką. Prezidentė Grybauskaitė žinoma tuo, kad negali pakęsti bet kokios kritikos savo atžvilgiu – užtenka prisiminti laida „Paskutinė instancija“, kurios vedėja R.Janutienė turėjo palikti tele-3 televiziją, nes padarė laidą apie D.Grybauskaitės praeitį“.

Konkurencijos taryba surašė ilgiausią raštą, kodėl neva mano skundas yra nepagrįstas. 

Jį apskundėme dar kartą, nurodžiau, kad  iš „Žinių radijo“ atsakymo, jog “visas eteris iki 2016 11 11 užimtas” akivaizdu, jog tai melagingas atsakymas, nes kas 4 metus vykstant Seimo rinkimams, visos radijo stotys rezervuoja vietas ir Seimo rinkimų laidų, bei pačių kandidatų reklamai. Matyti, jog atsakymas melagingas, o Tarnyba net nesigilino, jog taip būti, kad “visas anonso laikas užimtas” būti negali.

Be to, jeigu Žinių radiją užėmė vienintelio leidinio – žurnalo “Valstybė” anonsas, ir dėl to nėra laiko kitiems leidiniams reklamuotis, kurie būtent naudojantis sąžiningos konkurencijos ir informavimo principais, nori pareklamuoti kitokią nuomonę apie šalies politikos įvykius, taip pat pareklamuoti savo spaudos priemonę, ką ją pirktų, prenumeruotų – vadinasi, sąžininga konkurencija buvo pažeista, o kadangi žurnalas “Valstybė” skleidžia tik valdančiųjų šalies vadovų pozicijas, ir jų nekritikuoja, iš to matyti, jog galimai yra išankstinis, ir draudžiamas susitarimas. Be to, Taryba netyrė Žinių radijo finansavimo šaltinių, akcininkų sudėties, bei kodėl jie dominuoja rinkoje.

Tarnybos atrašymo tuo netikslus ir galimai neteisėtas, nes neatlikus tyrimo, ir negalima sužinoti, kodėl Žinių radijas atsisako priimti reklamą, o manymas, jog atsisakymas net ir po Seimo rinkimų priimti reklamą iš manęs nereiškia jokio susitarimo, nėra niekuo pagrįstas, nes neatitinka šalies politinių aktualijų faktinių aplinkybių.

Tarnyba nurodė, jog aš neįrodžiau, jog Žinių radijas turi dominuojančią poziciją tarp radijo stočių. Nelabai suprantu, ką aš turiu įrodinėti: jog Žinių radijas – tai ne muzikinė radijo stotis? Ką turiu pateikti – tinklelio transliacijų sudėtį? Kiekvienam sveiko proto piliečiui (angl. Reasonable mind) ar valdininkui turi būti žinoma, jog nuo 1990 m. Lietuvoje atsikūrus laisvoms radijo stotims, visos išskyrus Žinių radiją, ir Lietuvos radiją, kuris nepriima reklamos, buvo komercinės – pramoginės. Tai yra visuotinai žinomas faktas, ir jo papildomai įrodinėti nereikia, nes visuotinai žinomų faktų teisės teorijoje yra numatyta, nereikia kaip nors dar kitaip įrodinėti, nes Konkurencijos tarnybą irgi sudaro žmonės, ir jie negali apsimesti, jog neklauso radijo, ir nežino, kokios radijo stotys egzistuoja. Be to, jeigu Konkurencijos tarnyba šitaip “dirba” ir šitaip “tiria” skundus, vadinasi, net nesusigaudo, ką tiria – tai vėlgi rodo ne mano skundo trūkumus, o tyrėjų nekompetenciją.

Be to, tokius duomenis galima – ir Tarnyba turėtų mokėti – patikrinti apklausų, monitoringo, svetainėse, kaip TNS tyrimo duomenys, http://www.tns.lt/lt/news/radijo-auditorijos-tyrimas-2015-m-ruduo/, nurodyta 2015 rudens duomenys, jog Lietuvos radijas yra 3 vietoje, bet minėjau, jis nepriima reklamos.

O toliau šalia kitų pramoginių radijo stočių, su 1,9 proc. Reitingu nurodyta mano minima radijo stotis “Žinių radijas”.

 

Facebook komentarai
Back To Top