skip to Main Content
VID 20210610 141151

Panevėžietis Zenonas Laureckas – gerai pažįstamas „Laisvo laikraščio“ skaitytojams.

LL ne kartą rašė apie jį – Z.Laurecko sūnų Deivydas buvo nužudytas peilio smūgio į širdį dar 1997-ųjų gegužės 23-iąją apie 18.45 val. Panevėžio centre.

Panevėžio konservatorijos moksleivio nužudymą paskutinio skambučio šventės metu matė apie 40 bendramokslių, tačiau nusikaltimas prokuratūros taip ir liko neišaiškintas. Nors tėvas pats išsiaiškino, kas nužudė jo sūnų, prokurorų jis neįtikino. Vietoj padėkos jam buvo pažadėta, kad už trukdymą tyrimui pats bus nužudytas arba pasodintas į kalėjimą.

Zenonas Laureckas (nuotr. viršuje lenda į akis magnolijai, reikalaudamas ištirti sūnaus nužudymą) , paskaitęs „Laisvo laikraščio“ straipsnį apie tai, kad Drąsiaus Kedžio ir Andriaus Ūso nužudymas yra įslaptinta Lietuvos valstybės paslaptis https://laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=10116;teismas-valstybe-gali-slapta-zudyti-savo-piliecius&catid=2&Itemid=203, neišlaikė ir paskambino LL redaktoriui: „perskaitęs straipsnį „Valstybė gali slapta žudyti savo piliečius“, noriu papasakoti, kad prokuroras Vilimavičius man tiesiai šviesiai pasakė, kad mano sūnaus nužudymas yra įformintas kaip „valstybės paslaptis“ ir aš nieko nepasieksiu, o prokuroras Žukauskas, kai aš jo paklausiau, kodėl jūs man meluojate ir kišate melagingas versijas, o tikrojo žudiko Dariaus Lungio nekaltinate, atsakė, kad „aš nieko negaliu padaryti, aš gaunu nurodymus, kaip reikia dirbti su mano byla“. Paklausiau, iš kur jis gauna tuos nurodymus, prokuroras atsakė, kad „iš Vilniaus“, tačiau konkrečiai kas duoda tuos nurodymus, taip ir nepasakė“.

Beje, įdomiai susiklostė ir Laurecko minimo prokuroro R.Vilimavičiaus likimas – paaiškėjo, kad jis pirko turtą iš įtariamojo, kurio bylą tyrė, tėvų (Generalinio prokuroro sprendimas – R. Vilimavičių perkelti į žemesnes pareigas 2

Apklausęs visus sūnaus nužudymą mačiusius moksleivius, Z.Laureckas įsitikino – jo sūnų nužudė toks vietinis Panevėžio banditėlis Darius Lungys.

Tačiau Panevėžio prokuratūra iš karto ėmė slėpti žudikus. Ilgai nesupratęs, kas darosi, Z.Laureckas suprato, kad žudikas yra dengiamas pačiu aukščiausiu lygiu.
Mat D.Lungio dėdė yra toks tuo metu Teisės instituto direktoriaus pareigas ėjęs Antanas Dapšys.

Dar blogiau, kad paaiškėjo, kad tas A.Dapšys (nuotr. viršuje) yra labai artimas nepriklausomybės „patriarchui“ Vytautui Landsbergiui, pastarojo apdovanotas Gedimino ordinu. A.Dapšys nuo jaunystės buvo V.Landbergio draugas, o V.Landsbergis, būdamas Seimo pirmininku ir faktiniu valstybės vadovu (pats Nausėda sako, kad Landsbergis buvo pirmasis Lietuvos prezidentas, nors tai melas – V.Landsbergio niekas nerinko, jis pralaimėjo visus rinkimus, kuriuose dalyvavo – aut. pastaba), paskyrė A.Dapšį į Vyriausiąją tarnybinės etikos komsiją.

(Antanas Dapšys – Nuo 2000 m. kovo mėn. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmosios sudėties, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo, narys (delegavo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis)[3].
Bent tuzinas moksleivių matė, kaip D.Laureckui peiliu į širdį smogia toks jaunikaitis Darius Lungys, tuometinio Teisės instituto direktoriaus Antano Dapšio sūnėnas, tačiau prokuratūrai niekaip nepavyko „nustatyti“ žudiko. Tiesa, prokuratūra per 15 metų jaunuolio nužudymu buvo apkaltinusi bent dešimtį nekaltų žmonių, kai kuriuos jų ilgai laikė kalėjime, tačiau teisme Deivydo žudikas taip niekada ir nebuvo nuteistas.
Galiausiai prokurorai nutraukė ikiteisminį tyrimą, nes suėjo senatis. „Jie 15 metų klastojo įrodymus, tačiau nieko neištyrė, nepavyko manęs apgauti dėl klaidingos nužudymo versijos, todėl jiems nieko daugiau neliko, kaip tik nutraukti bylą dėl senaties“, – sakė Zenonas Laureckas LL.

 

Kai kurie nekalti žmonės už šį nusikaltimą jau spėjo pasėdėti kalėjime, tačiau vėliau teko juos paleisti. Tačiau įtariamojo žudiko D.Lungio prokuratūra niekaip nesugeba apkaltinti. Tačiau savo sūnaus žudiką išsiaiškinusį tėvą Zenoną Laurecką prokuratūra jau spėjo pagąsdinti, kad jeigu toliau aiškinsis, kas nužudė jo sūnų, bus „pasodintas“. Nepaisant šios dėmės, Panevėžio apygardos prokuratūra laikoma itin gerai dirbančia, jai patikimos itin rezonansinės politinės bylos.

„Mano sūnaus nužudymo byloje yra visos gaujos – prokurorų Kliunkos, Barkausko parašai, manau kad būtent todėl šis nužudymas ir nėra išaiškintas“, – LL sakė Z.Laureckas. Prieš kelis metus jis buvo persikėlęs gyventi Latvijoje, nes bijojo, kad bus nužudytas korumpuotų Panevėžio prokurorų nurodymu.
Nepaisant visų prokuratūros „stogų“, Z.Laureckas nepasiduoda ir lieka optimistas. „Parašiau raštą dėl sūnaus nužudymo dengimo prezidentui G.Nausėdai, tai gavau raštą, kad skundas perduotas generalinei prokuratūrai, – sakė jis, – atsakymo iš prokuratūros jokio negavau. Nors man aišku, kad tas Nausėda tokių laiškų, kaip mano, niekada neskaito ir negauna“.

„Žinoti daug tiesos apie Lietuvos teisėsaugą, kaip ji klastota dokumentus, yra pavojinga gyvybei, – pasakojo Z.Laureckas, – tačiau manau, kad likau gyvas tiki todėl, kad viešinu, kaip prokuratūra klastoja mano sūnaus nužudymo bylą. Viešinau šią istoriją visur, kur tik galėjau. Niekada nežinau, kada jie nuspręs mane nužudyti. Nes visi šios bylos liudininkai – jau negyvi. Prokuroras Sereika nužudytas, prokuroras Šimkus nušautas savo darbo kabinete. Policijos agentas Sergejus Kudrešovas šešiems metams pasodintas į kalėjimą, Mikulskis, pravarde „čiortas“, nužudytas. Komisaras Kudijanovas, kurio parašų šioje byloje yra per 60, taip pat nužudytas. Kai kurie pareigūnai mane užtarė, pvz., tuometis generalinio prokuroro pavaduotojas K.Bėtingis man sakė, kad aš esu teisus. Kai jo paklausiau, kodėl tada nieko nedaro, kad būtų rasti žudikai, K.Betingis atsakė, kad šioje byloje jis nieko negali padaryti. Atskaičiau jam moralą – jeigu net gen. prokuroro pavaduotojas nieko negali padaryti, tai kam jam tos pareigos? Prokuroras Jasaitis taip pat man padėjo, o toks buvęs generalinis prokuroras A.Valantinas man tiesiog grasino, kai pasakiau, kad jo pasirašyti dokumentai byloje yra suklastoti.

– O kaip grasino A.Valantinas?

– Jis man pasakė, kad jeigu toliau rašysiu skundus, „mes tave teisime“. Vien už tai, kad skundžiau prokuratūros nutarimus. Vis tiek aš esu parengęs skundą, kuriuo bandysiu patraukti atsakomybėn tuos prokurorus, kurie klastojo sūnaus nužudymo bylą. O šią bylą klastoje ne trys prokurorai, bet 23 prokurorai. Visų jų parašai yra byloje. Tai terorizmas, kuris vyksta Lietuvoje.

– – Kiek tiesos tame, kad įtariamojo dėdė Antanas Dapšys ir V.Landsbergis buvo geri draugai?

– Man politikai papasakojo, kad jie dar nuo sovietmečio buvo draugai. A.Dapšys buvo V.Landsbergio statytinis, kaip ir tuometis generalinis prokuroras K.Pėdnyčia. Tiesiai šviesiai kalbant, V.Landsbergis yra surištas su Lietuvos Čikaga – Panevėžiu.

– Tačiau jūs pats VLandsbergio prašėte pagalbos, ištiriant sūnaus nužudymą?

– Būtent, nes pirmą kartą pas V.Landsbergį aš atėjau praėjus trims mėnesiams po sūnaus nužudymo. Jis tuo metu buvo Seimo pirmininkas, ir aš kartu su visa delegacija, kartu su Marija Šėriene ir tuomečiu Sveikatos apsaugos ministru Alekna ėjau pas Landsbergį. Alekna kilęs iš Panevėžio, ir jis mane vėliau išgelbėjo nuo „psichuškės“ (policija mane norėjo padaryti psichiniu ligoniu, tačiau nepavyko).

Kai kreipiausi pas V.Landsbergį, tai pasirodė, kad jis jau viską žinojo – kas nužudė, ir užsakė, nes pirmas jo klausimas, girdint dviem sekretorėms, buvo toks: „kas dengia šią žmogžudystę?“. Tačiau aš tik prieš tris dienas sužinojau, kad žudiko dėdė yra Antanas Dapšys, ir buvau įšsigandęs, ar verta tai sakyti. Nes prieš tai su M.Šėriene kalbėjomės, kad žudiko dėdė yra Teisės instituto direktorius, ir aš paklausiau jos, ar tai sakyti Landsbergiui. Ji mane padrąsino, kad reikia tai pasakyti.

Tačiau pasirodo, kad V.Landsbergis tik bandė sužinoti, ką aš žinau. Jis nebandė sužinoti, kas nužudė, nes tai jau žinojo, ir paklausė labai konkretaus klausimo – „kas dengia šią žmogžudystę?“. Aš taip ir atsakiau, kad Antanas Dapšys. Landsbergio sekretorės, kurios rašė, ką aš kalbu, nustojo rašyti, ir pažiūrėjo į V.Landsbergį, nežinodamas, ką daryti. Įsivaizduokit lygį. Ir tada, po šio susitikimo su V.Landsbergiu, prokurorai pradėjo man kelti bylas. Ir tada pradėti žudyti šio nusikaltimo liudininkai.

Buvo nužudytas policininkas Virginijus Bičiūnas, o prokuroras Šimkus, Panevėžio prokuratūros vyr. prokuroro Pupkos pavaduotojas, nusišovė. Buvo nužudyta ir kita Pupkos pavaduotoja Kazlauskaitė. Nušautas ir prokuroras Sereika, kuris buvo atsakingas už mano sūnaus nužudymo ištyrimą. Panevėžio apylinkės prokuratūros vyr. prokuroras Ražanskas man tiesiogiai grasino, atsivedęs į prokuratūros trečią aukštą: „mes tave, Laureckai, pasodinsime”.

Klausiu, už ką mane sodinsit. Jis man atsakė, kad už tai, kad šmeižiu Lungį. Pasakiau, kad jį atpažino nusikaltimo vietoje buvę liudininkai. O mano sūnaus nužudymą organizavo mano kaimynai, ir bandė jį nužudyti jau ne pirmą kartą. Gyveno Panevėžyje toks Džiuvė, kurio vėliau banditai išžudė visą šeimą, tai jis man prieš tai pasakė, kad pas jį dirba Arūnas Paškevičius, kuris yra policijos agentas. Vien už tai, kad jis taip pasakė, buvo išžudyta visa Džiuvės šeima.

Neįsivaduojate, kas čia darosi tame Panevėžyje. Nes ir pats Artūras Paulauskas kovo mėnesį man pasakė, kad aš gyvas vaikštau tik todėl, kad viešinu šią istoriją, ir kad mano vienintelis ginklas yra viešumas. A.Paulauskas gerai žino šią istoriją, nes kartu su žurnalistu S.Bartkumi atvažiuodavo į Panevėžį man padėti tada, kai žudikas Lungys ir Skukauskas (jie iš viso buvo trys, tik D.Lungys smogė peiliu man sūnui, trečias pilietis – Grybauskas) ėmė mane teisti ir reikalauti pinigų už tai, kad aš neva juos šmeižiu. Turėda¬mas daug laiko, pusę metų skaičiau bylą, ir sužinojau, kad nebuvo padaryta net akistata tarp šių trijų.

Prokuratūra pateikė begalę informacijos tik tam, kad nuslėpti tikrąjį žudiką. Nužudant mano sūnų, dalyvavo trise – D.Lungys, Skukauskas ir Grybauskas, tik D.Lungys smogė peiliu. Kitą liudininką – Grybauską – policija pakorė areštinėje, nors prieš tai įkalbinėjo, kad jis mane nušautų. Jis pats tai pasakojo, kai buvo atėjęs į mano namus, ir girdint policininkui Lukošaičiui (jis mane saugojo, nes man buvo skirta apsauga), Grybauskas pasakė, kad „jeigu ne aš, tai bus, kas tave nušaus“. Apie šiuos Grybausko parodymus parašėm pareiškimą, pristatėm į policiją, tačiau pareiškimas ten pradingo. O tas pats policininkas Lukošaitis, kuris budėjo mano namuose, po trijų mėnesių nusižudė.

Kai jis dar buvo gyvas, ir buvo teisme byla, teisėja Čekanauskienė klausė Lukošaičio, ar jis girdėjo, kaip Grybauskas man grasino. Lukošaitis atsakė, kad jis neprisimena, į ką teisėja pasakė : „ačiū, ačiū“. Vėliau ir jis nusižudė. Tai ir man susidarė tokia nuomonė, kad išnaikinti prokurorus kaip tarakonus šioje byloje yra lengviau, nei išaiškinti tiesą.

O tas Grybauskas man viską papasakojo į vaizdo kamerą, kad jis turėjo mane nužudyti. Šeima jau rengėsi jį išvežti į užsienį, jau buvo sukrauti lagaminai. Grybauskui buvo duotas ginklas – pistoletas, su kuriuo jis mane turėjo nušauti, tačiau persigalvojo, ir man viską papasakojo. Tada prokuratūra nutarė su juo susidoroti – iškėlė jam bylą, kad neva mano sūnaus nužudymo dieną prašė dviejų litų iš kito moksleivio.

Tas moksleivis, Nerijus Žindulis, tų dviejų litų neturėjo, tačiau po pusės metų prokurorai jį privertė parašyti pareiškimą, kad Grybauskas jį apiplėšė ir prašė dviejų litų. Prokuratūra iš karto iškėlė Grybauskui bylą, ir jį nuteisė kalėti 3,5 metų. Už tai, kad paprašė 2 litų, ir niekada anksčiau nebuvo teistas. Kai nuėjau į Grybausko teismą, teisėjai iš karto paskelbė, kad posėdis uždaras ir mane išmetė.

Nors tame teisme nedalyvavo net nukentėjęs N.Žindulys, jis net nebuvo pakviestas. Tada Grybauską pasodino ir jis po mėnesio kalėjimo kameroje buvo rastas pakartas. Kodėl pakartas, o ne pasikorė? Kalbėjau su jo motina, ji sakė, kad sūnus jau buvo susitaikęs su tuo, kad teks atsėdėti. Ko jam kartis?

Grybauskui buvo įduotas pistoletas, kad mane nušautų, dar prieš tai, kai jis buvo pakartas Panevėžio miesto policijos areštinėje. Tuo metu Panevėžio policijai vadovavo Kudijanovas, kuris irgi po šių įvykių nusišovė.

Panevėžio prokuratūros prokuroras Vilimavičius perdavė diską su šešių valandų filmuota medžiaga apie liudininkų parodymus šioje byloje. Kai pasakiau tai generaliniam prokurorui Bėtingiui, Vilimavičius iš karto buvo išvarytas iš darbo – kaip jis drįso Laureckui perduoti tokią produkciją?

O ta visa medžiaga buvo specialiai parengta, kad po mano nužudymo prokuratūra galėtų mano sūnaus nu¬žudymu apkaltinti kitus žmones. Tačiau aš paprieštaravau, sakydamas, kad nenoriu, kad nekalti žmonės sėstų į kalėjimą už tai, ko nepadarė. Tada Panevėžio prokuratūros vyr. prokuroras Pupka man pasakė: „O koks tau skirtumas, ką mes pasodinsime?“.

 

Zenonas Laureckas mano, kad visos jo šeimos nelaimės prasidėjo, kai Panevėžyje pasklido kalbos, kad pas jį atvažiuoja jo dėdė iš JAV, kuris neva užrašė sūnėnui visą savo turtą Amerikoje.

 

„kai pas mane pirmą kartą atvažiavo mano dėdė iš Amerikos Bronius Užusienis, pas mane iš karto prisistatė toks policijos agentas Vytautas Mikuckis, pravarde „čiortas“, kuris yra asmeninis Kišono agentas. Tas Mikuckis mane keturis metus terorizavo, įkalbinėjo padaryti nusikaltimą – kad aš iš Latvijos parvesčiau ginklą, žadėjo už tai gerai sumokėti. Nežinojau, kad jis agentas, ir kad jeigu būčiau vežęs tą ginklą, tai ilgiems metams būčiau pasodintas į kalėjimą. Tačiau vėliau tą Vytautą Mikuckį, arba „čiortą“ nužudė antru bandymu – jis neva žuvo automobilio avarijoje – sudegė kartu su kita liudininke, jauna mergaite.

Vėliau, praėjus septyneriems metams po sūnaus nužudymo, policijos generalinis komisaras Telyčėnas buvo pas mane atsiuntęs tokį agentą Sergejų Kudriašovą. Buvau tris kartus su juo susitikęs, turiu pokalbių garso įrašus. Tačiau vėliau policija ir jį patį – Sergejų Kudriašovą pasodino į kalėjimą. Tuos garso įrašus įteikiau Telyčėnui, ir tada pastarąjį iš karto išmetė iš darbo. O pasodino tą Kudriašovą todėl, kad jis nesugebėjo įtikinti brolius Vaitoškas prisiimti mano sūnaus nužudymą.

1994 m., kai antrą kartą į Dainų šventę atvažiavo Bronius Užusienis, mes atsitiktinai susitikome būsimą  prezidentą Valdą Adamkų. Mano dėdė tada sakė, kad jis yra artimas Adamkaus draugas. Tačiau 1997 m., kai sūnus jau buvo nužudytas, Sporto rūmuose vėl sutikau Valdą Adamkų, ir jo paklausiau, ar mane prisimena. Tada paprašiau, kad padėtų išsiaiškinti, kas nužudė mano sūnų – padaviau jam pareiškimą. Tačiau negavau jokio atsakymo, nors buvau su Adamkumi susitikęs kokius aštuonis kartus. Vienintelį kartą Adamkus man pasakė taip : „tu tik manęs neįvelk į šitą nužudymo istoriją“.

Tačiau kai Adamkus tapo prezidentu, prasidėjo esminiai įvykiai. Buvo nužudytas prokuroras Sereika, kuris irgi tyrė sūnaus nužudymo bylą – byloje yra jo pasirašyti dokumentai. Tačiau kai prokuroras Sereika buvo nušautas, nuėjau pas prokurorą Betingį – norėjau jam papasakoti, kas jį nužudė. Nes buvau liudininkas – mačiau tą žudiką, kuris tą nužudymo vakarą buvo atvežtas pas Lungį.

O tas neva Sereikos žudikas Blinkevičius, kuris prisipažino, kad neva nušovė Sereiką, po kelių mėnesių buvo pakartas policijos areštinėje. Panašiai taip, kaip buvo pakarti du liudininkai, kurie matė sūnaus nužudymą, o prokuroras Sereika, kuris tyrė šiuos nusikaltimus .

Tą dieną, kai buvo nušautas Sereika, parvažiavau į Kauną, ir užsukau Kėdainiuose pas savo advokatą Gargasą. Jis paklausė, ar žinau, kad nušautas Sereika, atsakiau, kad ne, nes dar nebuvo paskelbta. Tada jis paklausė, kaip Sereika susijęs su mano sūnaus nužudymo byla. Irgi nežinojau, nes tą bylą prokuratūra man leido skaityti tik po aštuonerių metų. Tada ir sužinojau, kad Sereika tyrė ne tik sūnaus bylą, tačiau ir kitą rezonansinę dviejų žmonių nužudymo bylą. Dar 1985 m. Panevėžyje, Kolūkiečių g. 3 name tėvas nušovė sūnų ir paskui pats nusišovė.  Tačiau aš manau, kad tai buvo jau minėto Kišono užsakymas per tarpininkus.   O tas Kišonas yra vedęs mano pusseserę, mes su juo vos ne giminės. Tai likus mėnesiui iki nužudymo, prokuroras Sereika buvo išsikvietęs moterį, kuri gyveno tame name Kolūkiečių gatvėje, ir norėjo atnaujinti tos bylos tyrimą. Žodžiu, visi tie nužudymai yra kažkaip susiję su tuo jau minėtu Kišonu.  Tas Kišonas mano pusseserės dukrą Jovitą Neliubšienę yra padaręs prezidento patarėja. Ji penkis metus buvo Kišono statytinė pas Grybauskaitę, paskui penkis metus sėdėjo Briuselyje.

Dar viena detalė – praėjus savaitei po sūnaus nužudymo buvau nuėjęs pas Panevėžio policijos vyriausiąjį kriminalistą Sergejų Smirnovą, tačiau šis mane išvijo, sakydamas, kad turiu užsirašyti į priėmimą.

O tas žudikas Lungys buvo padavęs mane į teismą už orumo įžeidimą ir reikalavo, kad aš jam sumokėčiau pinigus už tai, kad nužudė mano sūnų. Tris metus mane tąsė po teismus.

O sūnų nužudė Lungys su Skukausku. Tie Vaitoškos, kurie prisiėmė šį nusikaltimą, buvo nekalti, tik Laurynas Vaitoška atvežė žudikus į nusikaltimo vietą ir matė, kaip buvo nužudytas mano sūnus. Vėliau nuvežė vieną į darbą, kitą – namo.

Dar vienas nužudymas – Džiuvės šeimos išžudymas Panevėžyje. Su juo prieš nužudymą pradėjome kalbėtis, tai tėvas man pasakojo, kad pas jį dirba toks Arūnas Paškevičius, policijos agentas. Už tai, kad jis man tai pasakė, buvo nužudyti pats Džiuvė, jo žmona, o sūnus pasodintas į kalėjimą.

Vienintelis padoresnis pareigūnas, STT šefas Junokas pasakė, kad nusikaltimus tirs kaip reikalauja įstatymai, ir iškarto buvo išmestas iš darbo.

Visi, kurie su manimi susiduria, iš karto miršta. Taip mirė net mano apsauginis Algis Kemėžis, kuriam mokėjau pinigus už apsaugą. Bijojau net mašiną kur nors palikti.

Tada net Seimo narys Emanuelis Zingeris visai mano šeimai tvarkė dokumentus, kad galėtume išvažiuoti į užsienį.

Buvau nuėjęs ir pas V.Landsbergio asmeninį advokatą Koganą – tada dar nežinojau, kas jis dirba Landsbergiui. Jis mane durniumi išvadino.

O prokurorė Nida Grunskienė man leido sūnaus byloje įrašyti į video viską, kas man yra žinoma apie sūnaus nužudymą., kokie prokurorai dalyvavo dengiant šį nusikaltimą.

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));