skip to Main Content

Žemės gynėjas Pranciškus Šliužas:„Kai mes surinkome virš 320 tūkstančių parašų, pamaniau, jog įvyko tikras stebuklas!..”

JUozas Ivanauskas

Pasitinkant Naujuosius, gruodžio 30 d. įvyko bendras Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) ir referendumo dėl Lietuvos žemės išsaugojimo iniciatyvinės grupės posėdis, siekiant aptarti tautiečių nepasitenkinimą bei teisminį ginčą sukėlusį gruodžio 14 d. VRK sprendimą, kuriuo buvo „išbrokuoti” tūkstančiai už referendumo sušaukimą pasirašiusių piliečių parašų. Patikrinus 320 818 pasirašiusiųjų duomenis, VRK pripažino tinkamais 292 200 parašų, t.y. beveik 8 tūkst. mažiau, nei reikia norint surengti referendumą.10 481 piliečiui leista šalinti pasirašymo trūkumus, o 18 137 parašai atmesti. Gan tendencingai, dviems komisijos nariams prabalsavus prieš, netikslų pasirašymo datos įrašą VRK pripažino esminiu trūkumu, kurio neleidžiama taisyti. Anot VRK pirmininko Zenono Vaigausko, „tai galima prognozuoti“, kad pašalinus „neesminiais laikomus trūkumus“, parašų skaičius gali pasiekti ir viršyti įstatymo reikalaujamą 300 tūkstančių ribą. Referendumo iniciatoriai VRK nurodytus trūkumus galės pašalinti nuo sausio 6 iki sausio 21 dienos, tačiau naujų parašų per šį laikotarpį rinkti nebus galima. Nesunku numanyti, jog VRK nariai, ypač šios komisijos „nepakeičiamasis“ pirmininkas Z.Vaigauskas jaučia valdančiųjų, vadinamojo „valstybininkų klano“ paramą. Regis, kvestionuojant tautiečių valią nereikalinga nei demokratija, nei pilietinė visuomenė, valdžioje esančiam politiniam elitui reikalinga tiktai valdžia. Išankstinį nepritarimą referendumui atvirai demonstruoja bemaž visų sisteminių partijų atstovai – konservatoriai, liberalai, „darbiečiai“, socialdemokratai. Tarkim, opozicijoje esančių konservatorių partijos steigėjas Vytautas Landsbergis referendumo iniciatorius sieja su Kremliaus užmačiomis, gan ciniškai kvestionuoja pasirašiusiųjų valią: „Šiuo metu svarbiausia nepralošti dėl to referendumo, nes jeigu bus surinkti parašai ir žmonės pabalsuos „šalin visus užsieniečius, būkim Europos keistuoliai“, tai bus negerai. Štai ir viskas“, – teigia konservatorių ideologas. Tokia negatyvi „patriarcho“ pozicija tarsi pasufleruoja, jog VRK turi padaryti viską, kad referendumas neįvyktų. Be abejo, tuo pat metu būtina išlaikyti tariamo demokratiškumo įvaizdį. Taigi, VRK suteikta veikimo laisvė savo nuožiūra „brokuoti“ piliečių parašus, referendumo iniciatoriams kelti galimai neteisėtus reikalavimus (šiuo atveju teisėta viskas, kas tinka užduočiai vykdyti), atvirai tyčiotis iš referendumo iniciatyvinės grupės pastangų, absoliučiai nesikerta su valdančiųjų pozicija, siekiant to paties tikslo. Pasak Seimo pirmininkės, „darbietės“ Loretos Graužinienės, referendumas dėl drau-dimo žemę parduoti užsieniečiams įstumtų Lietuvą į nepavydėtiną padėtį: „Jeigu teisiškai kalbėti, mes nebeturime pasirinkimo. Jeigu įvyktų referendumas, mes atsidurtume teisine prasme ganėtinai keblioje padėtyje – įsipareigojimai Europos Sąjungai, jų nebe-galėsime pakeisti – pereiti per visas valstybes labai sudėtinga“,- gruodžio pabaigoje in-terviu radijui „Laisvoji banga“ teigė Darbo partijos pirmininkė. Panašios pozicijos laikosi ir socialdemokratų partijos lyderis, premjeras Algirdas Butkevičius, kuris apskritai žemės pardavimo užsieniečiams klausimo kėlimą pavadino „spekuliacijomis prieš rinkimus“. A.Butkevičius nedviprasmiškai pasisako  prieš referendumą, per kurį šalies gyventojai galėtų pareikšti savo nuomonę dėl žemės pardavimo užsieniečiams: „Jeigu vyktų referendumas, Lietuva Europos Sąjungos valstybių tarpe būtų keblioje situacijoje. Niekas nesiruoštų su visomis ES šalimis šito klausimo derinti. Reikalinga daugiau išminties ir mažiau spekuliacijos,  ypač artėjant vieniems arba kitiems rinkimams“, – aiškina premjeras.

Išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“ referendumo dėl Lietuvos žemės išsaugojimo iniciatyvinės grupės vadovas, žemės gynėjas Pranciškus ŠLIUŽAS pastebi, jog oponentams visiškai nesvarbu, kokius apribojimus dėl žemės pardavimo įvedė kaimyninė Lenkija. Jiems nesvarbu ir tai, kad vengrai savo žemę pavadino nacionaline vertybe ir uždraudė ja prekiauti bet kokia forma. 

Kaip vertini grupės tautiečių atliktą, sakyčiau, iš ties titanišką darbą, renkant gyventojų parašus tikslu surengti referendumą dėl Lietuvos žemės išsaugojimo ir parašų skaičiaus barjero sumažinimo? VRK „išbrokavus“ dalį surinktų piliečių parašų tolimesnė situacija tampa nebeaiški, visas jūsų triūsas pakibo ant plauko?

– Esamą situaciją galėčiau palyginti su Eglės Žalčių karalienės nesunešiojamomis geležinėmis klumpėmis. Reiškia, dabar mes turime dėti visas pastangas, kitaip sakant, atrasti gerą kalvį, kuris tas klumpes taip pagruzdintų, kad mes per 15 dienų, nuo sausio 6 iki 21 dienos, jas sunešiotume. 

Atrodytų, praktiškai tokia misija kažin ar įmanoma?

– Viskas yra įmanoma, tereikia atrasti tinkamą būdą, kaip tai padaryti. Aš tokį būdą jau beveik radau, tiktai neaišku, ar žmonės tuo patikės, nes šiais laikais pasakomis menkai tikima…

Žemės gynėjai jau kreipėsi į teismą, bandydami apskųsti VRK galimai neteisėtus veiksmus, o kas iš to?

– Eilinį sykį mes pamatėme, kieno rankose yra teismai. Man vienas diedukas neseniai labai gerai pasakė: „Pranciškau, ko gero reikės kreiptis į rusus, kad apgintų mus nuo lietuviško teisingumo ir  nuo lietuviškos demokratijos“.

Vis tiktai, jeigu kreipėtės į teismą, matyt, kažko tikėjotės?

– Aš tai tikrai nebūčiau kreipęsis į teismą dabartiniame etape. Bet va, pas mus dabar atsirado galybė karšta košių, įskaitant Zigmą Vaišvilą ir kitokius. Kai tik jie prisiplakė prie mūsų, tai dabar visi gudrūs pasidarė, tiesiog įsisiautėjo. Ir jeigu neleisčiau jiems kreiptis į teismą, tai jie mane nutrenks, papjaus, dar ko gero apkaltins, kad aš sužlugdžiau referendumą. Tegul jie kreipiasi kur tiktai nori!. Kita vertus, tenka pripažinti, jog šiuo atveju teismas iš esmės pasielgė teisingai, kadangi VRK priimtas sprendimas nėra galutinis ir todėl teismas pateikto skundo net nesiėmė nagrinėti.

Na, o kaip vertini Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko Zenono Vaigausko poziciją? 

– Ko gero, ten negali būti jokios atskiros pozicijos ir niekas šitai komisijai nevadovauja, nes sprendimai priimami balsų dauguma, kuri veikia lyg partinis surogatas, siekiantis  neutralizuoti žemės gynėjų iniciatyvą surengti referendumą. Tai nėra normalus darinys, nėra tikros valdžios elementas. Yra keletas žmonių supratingų, mums nuoširdžiai prijaučiančių, realiai vertinančių situaciją. Kiti VRK nariai, konservatoriai, liberalai, man kartais atrodo tiesiog beviltiški. Šioje situacijoje VRK pirmininko Zenono Vaigausko vaidmuo, sakyčiau, tiesiog nepavydėtinas, jam tenka derinti visų pozicijas ir tramdyti priešininkus. Niekam ne paslaptis, jog VRK daugumoje yra sudaryta iš parlamentinių partijų deleguotų atstovų. Ir kadangi parlamente referendumo dėl žemės išsaugojimo idėja buvo „sėkmingai“ atmesta, tai visai nesunku įsivaizduoti, jog VRK pasirinkta taktika primena veidrodėlį…

Taigi, šiuo atveju darytina išvada – SISTEMA priešinasi referendumui? 

– Sistema tragiškai, siaubingai priešinasi. Visais įmanomais, tiesiog neįtikėtinais, ciniškais būdais bandoma sužlugdyti referendumą!..

Valdžioje esantiems politikams lyg ir  nederėtų ignoruoti virš 300 tūkstančių pasirašiusių piliečių nuomonės?

– O kiek dar liko nepasirašiusių? Už mūsų nugaros stovi ne mažiau pusė milijono gyventojų!.. Daug kas negalėjo pasirašyti, nes paprasčiausiai neturėjo su savimi asmens dokumento, paso. Su tūkstančiais piliečių, norėjusių pasirašyti, deja, mums taip ir nepavyko susisiekti laiku. Liko neaplankyta daugybė atokių kaimų, provincijos gyvenviečių, iš kurių paskutinėmis akimirkomis mums skambindavo žmonės, teiraudamiesi, kur būtų galima pasirašyti. Vienas senolis, paskambinęs man iš Utenos aiškino, kad jam bus didelė gėda, jeigu nepasirašys dėl referendumo…

Bet dabar jau šaukštai po pietų – jūs negalite rinkti naujų parašų, tiktai patikslinti kai kuriuos duomenis seniau pasirašiusiųjų?

– Jeigu VRK mums būtų leidusi rinkti gyventojų parašus, tai mes per keletą dienų surinktume reikiamą skaičių. Bet dabar mums leidžiama tik ištaisyti „neesmines klaidas“, kitaip sakant, sunešioti geležines klumpes.

O kaip gi tas „neesmines klaidas“ ištaisyti? Tarkim, kaip surasti už referendumą pasirašiusius žmones, kurių adresų nežinote?

– Surasti pasirašiusius žmones mes galime, kadangi tam tikrus jų duomenis jau turime. Pagrindinės VRK nurodytos klaidos – nėra pasirašymo datos, pasirašiusiojo gimimo data neįrašyta, nurodytas nepilnas gyvenamosios vietos adresas. Pavyzdžiui, lape yra parašyta: Antanavičius Juozas, Kaišiadorys. Tai aš, gyvendamas šiame miestelyje, kaip mat susirasčiau J. Antanavičių, pakiščiau jam iš naujo lapą ir jis man dar kartą pasirašytų, nurodydamas tikslų adresą.

Nejau tikiesi, jog tokiu būdu pavyks išsilaisvinti iš VRK jums paspęstų spąstų – naujai surinkti aštuonis tūkstančius po visą Lietuvą išsibarsčiusių gyventojų parašus?   

– Manau, viskas yra įmanoma, jeigu tik susiimsime ir jeigu nepradės mums kažkas iš šalies komanduoti. Mat dabar atsirado labai daug visokių komandyrių. Jeigu tie kenkėjai, kurie buvo implantuoti į referendumo iniciatyvinę grupę, bus pašalinti kokiu nors būdu iš mūsų tarpo, o likusieji bendražygiai taip gražiai, darniai imsis darbo, kaip mes dirbome paskutinėmis dienomis, tada, be abejo, VRK nurodytos klaidos bus ištaisytos laiku. Juo labiau, kad VRK gruodžio 30 d. posėdyje pažadėjo kai kurias klaidas pataisyti, gavus duomenis iš Gyventojų registro. Tad lakstymo mūsų bendražygiams bus mažiau, bet vėlgi bėda su tais mūsų „visažiniais“, kurių pastangomis minėtame VRK posėdyje nebuvo patvirtinta klaidų taisymo metodika. 

Veikiant išvien, matyt, galėtų padėti ne tik signataras Zigmas Vaišvila, bet ir Seimo narys Linas Balsys, kiti žinomi politikai?

– Kokia ten politikų parama!.. Gerokai anksčiau prašiau seimūno Lino Balsio prastumti Seime Referendumo įstatymo pataisą, tai jis net į mano skambučius neatsakinėjo. Štai kokia ta politikų „parama“. O signataras Zigmas Vaišvila dabar visokias teorijas išvedinėja, didžiausius traktatus rašo apie tai, kaip mes turėtume elgtis, bet kai prieš referendumo organizavimą net kelis kartus prašiau to paties Z.Vaišvilos įsijungti į mūsų iniciatyvinę grupę, būti autoritetu, pasikviesti talkon daugiau signatarų, tai atsisakė, neva neturintis tam laiko, nes jam, matote, su prezidente D.Grybauskaite reikėjo kovoti, viešai aiškintis su ja kai kuriuos klausimus. Ir tik dabar, kai pamatė, kad Referendumo dėl žemės idėja yra gerokai pajudėjusi į priekį, Z.Vaišvila staiga pasidarė labai aktyvus aiškintojas, kaip ir ką mums toliau daryti.

Reiškia, kuomet didelis darbas, renkant gyventojų parašus, jau yra padarytas, tai dabar atsirado visokie gudručiai, norintys „pasišildyti rankas“?

  – Būtent taip. Dabar daug kas šneka, kad Zigmas Vaišvila 2014 metais norėtų kandidatuoti į prezidentus, tai, matyt, ieško užuovėjos, tikėdamasis masių palaikymo. 

Organizuoti referendumą, rinkti parašus ponas Z.Vaišvila nenorėjo, bet už tai dabar tikisi masių palaikymo?

– Taigi čia viskas labai paprasta ir aišku. Kiek man teko praeiti visokių žmonių, kiek maldavau, prašiau jų padėti rinkti parašus, tai visi tik šaipėsi iš manęs, niekas netikėjo, kad veikiant išvien drauge mums gali pavykti. O dabar visi tik rašo ilgiausius „manifestus“. Pavyzdžiui, neseniai pasirodė Nevyriausybinių organizacijų, Nepriklausomo demokratinio judėjimo, Piliečių gynimo paramos fondo, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos Kreipimasis „Dėl piliečių iniciatyvos surengti referendumą“ į Seimą, Vyriausybę, Prezidentę, VRK. O ir kiti panašūs veikėjai, kurie anksčiau tik aimanuodavo, atseit, ką tu čia, žmogau, vienas padarysi, nieko iš to nebus, pastaruoju metu labai suaktyvėjo. Man tiesiog atgrasu visa tai prisiminti…

– Tai sakai, dabar visi staiga geručiais tapo?   

– Na, gal ir ne visi, bet tie, kurie anksčiau bent kiek abejojo, kad pavyks, nors ir suprato reikalo esmę, tai taip, šitie dabar tapo aktyvūs mūsų rėmėjai. O konservatoriai, visokie liberalai liberastai, tai jie visada buvo, yra ir bus prieš referendumą. Dabar netgi dar aršesniais priešininkais tapo, kai mes surinkome reikiamą kiekį gyventojų parašų.

– Kadangi esi žemės gynėjų sambūrio, iniciatyvinės grupės dėl referendumo organizavimo lyderis, gan šauniai pasidarbavęs renkant tautiečių parašus, ar nenorėtum pasukti į politiką? 

– Aš pervargau nuo nesibaigiančių darbų, tiesiog nebepaeinu jau visai. Aišku, dabar tikrai negaliu visko mesti. Bet kas iš to, jeigu man tuoj, tuoj gali „stogas nuvažiuoti“?.. Kas tik netingi nuolat skambinėja, visokias teorijas išvedinėja, patarinėja, visi tiktai moko dabar be sustojimo… 

Tai gal pabandytum susitarti su tais, kurie skambina ir kažką patarinėja, nėra abejingi, pritaria referendumui?

  – Kaip susitarti? Ar gali aklas susitarti su kurčiu? Taip ir čia dažniausiai tokia šneka būna, visi tik dalina patarimus, nors ir nesuvokia realios situacijos, niekas nepaiso tavo įdėto triūso. Dabar jau visi tokie „ąsai“ pasidarė.

Turbūt svarbiausia, kad šiuo lemiamu momentu neprasidėtų skilimas žemės gynėjų gretose, referendumo koordinacinėje taryboje?

– Bandysime kažkaip išsilaikyti, išsaugoti vienybę. Nors jau atsirado grupelė žmonių, siekiančių pašalinti Pranciškų Šliužą, mat norima keisti koordinatorių. Klaidžiojimų šiuo metu daug, tačiau yra ir kitos labiau pilietiškos grupelės, kuriomis galima būtų pasikliauti. Tuo tarpu partinės grupės vis dar labai neaktyvios. Mes, kurie pasivadinome „pilietininkais“ ir esame nepartiniai, iš pat pradžių kaip ėjome stačia galva, rinkdami gyventojų parašus, taip ir toliau einame. O anie, partiniai, velniai žino kokius interesus turi ir ko iš tikrųjų jie siekia. Neaišku, ar jie mums padės iš naujo surinkti VRK neužskaitytus parašus, o gal į viską tik nusispjaus, numos ranka?..

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos remiamas kandidatas į prezidentus Bronis Ropė lyg ir turėtų būti suinteresuotas paremti referendumo dėl žemės idėją?

– Nežinau, gal ir turėtų. Berods, kandidatas į prezidentus Bronis Ropė pasisako prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Nors, tiesą sakant, man ta Ramūno Karbauskio asmeninė Valstiečių ir žaliųjų partija nekelia didelio pasitikėjimo. Kadangi su šita partija kartą teko dalyvauti Seimo rinkimuose, tai aš žinau, kad ten vyksta neprognozuojami dalykai. Žinai, kai partija privati, tai ką liepia savininkas, tas ir yra daroma…  Beje, kaip ir visos kitos panašios sisteminės, asmeninės partijos Lietuvoje – V.Uspaskicho, R.Pakso, V.Landsbergio ar A.Kubiliaus, A.Brazausko, B.Bradausko ar A.Butkevičiaus – man nekelia jokio pasitikėjimo. Deja, labai panaši padėtis ir privatiems asmenims priklausančioje žiniasklaidoje. Neseniai Seime apie 40 parlamentarų pasisakė už tai, kad būtų paskelbtas referendumas dėl žemės, netgi nelaukiant VRK išvadų. Šis klausimas buvo įtrauktas į Seimo darbotvarkę, bet tada užsipuolė konservatoriai, liberalai liberastai, dalis socdemų, ir jų pastangomis referendumo klausimas buvo išbrauktas iš darbotvarkės. Netgi tas rupūžė, konservatorius Naglis Puteikis, „didysis kovotojas“ Petras Gražulis ir tie nebalsavo už tai, kad žemės klausimas išliktų darbotvarkėje.

Matomai, Seimas nėra linkęs pritarti žemės gynėjų inicijuojamo referendumo idėjai, o tuo tarpu Prezidentūra laikosi kur kas gudresnės taktikos – viešai nieko nekomentuoja. Gal todėl, kad reitingų favoritė D.Grybauskaitė ruošiasi antrai kadencijai? 

– Aš manau, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, įpratusi dirbti išimtinai viešiesiems ryšiams, klastingai vengia viešai išsakyti savo nuomonę referendumo klausimais. Laikantis tokios neutralios pozicijos, be abejo,  kur kas lengviau užsitikrinti liaudies palaikymą kaunantis dėl prezidento posto. Šitos politinės sistemos pagimdytai ir jai tarnaujančiai prezidentei bene svarbiausias tikslas – išlikti valdžioje.

  – Vis dar tikiesi, kad referendumo idėją, netgi neturint politinio užnugario, vien tik žemės gynėjų visuomeninėmis pastangomis pavyks įgyvendinti?

– Na, ką aš dabar galiu pasakyti? Nei kažko tikiuosi, nei nesitikiu. Net ir išėjęs į šitą prakeiktą kelią visiems sakiau – TIKIU, nors giliai dūšioje abejojau, kad mums pavyks surinkti virš 320 tūkstančių piliečių parašų. Bet kai surinkome referendumui Lietuvoje surengti būtiną kiekį parašų, tai pamaniau, jog įvyko tikras stebuklas. Nežinau, ar antrą kartą pasikartos toks stebuklas, ar ne, bet visa tai darosi panašu į lietuvių tautos dėsningumo stebuklą. Manau, bet kuriuo atveju verta pabandyti, kiek galime, tiek ir padarysime. Be abejo, dabar bus labai striuka su pinigais. Jeigu iki šiol mums praktiškai beveik nereikėjo pinigų, tai dabar tikrai reikės, o kur jų surasti, aš net neįsivaizduoju. Pinigų reikės tam, kad galėtume nuvažiuoti pas kai kuriuos žmones, gyvenančius tam tikrais adresais, ir dar kartą leisti jiems pasirašyti už referendumą. Jeigu anksčiau galėjome eiti per bet kurį kaimą ir laisvai rinkti parašus, tai dabar mums reikės surasti pagal gyvenamosios vietos adresą mažiausiai 8 tūkstančius konkrečių piliečių. Jie gi patys, labai tikėtina, beveik neatsilieps, nors mes ir paskelbsime sąrašą mūsų internetiniame puslapyje. Tiktai maža dalis žmonių gal atsilieps, kadangi tik maža dalis sugebės atrasti savo pavardę vadinamoj internetinėj erdvėj, kad patikslintų savo duomenis, kurių reikalauja VRK. Šį kartą mums teks pasikliauti tiesiog pažįstamais žmonėmis, bendražygiais. Dabar dvi savaites uoliai lankysime pavienius piliečius. Regis, tos dvi savaitės bus mums lyg prakeiksmas, bet kito pasirinkimo mes neturime.

Todėl šį pragarišką darbą mūsų pokalbio pradžioje vaizdžiai palyginai su Eglės metalinių klumpių sunešiojimu? 

  – Taip, taip!.. Bet dar kartą sakau: geležines klumpes Eglė sunešiojo, nes atrado išmaningą kalvį, kuris tas klumpes gerokai pagruzdino žaizdre. O ar mums pavyks pagruzdinti savąsias klumpes žaizdre, deja, šito aš kol kas nežinau. Ir čia labai svarbu ne tik užsitikrinti finansinę paramą būtinam darbui atlikti, bet atrasti kažkokį stebuklingą būdą dar kartą pakelti žmones, mobilizuoti visuomenę. Situaciją labai komplikuoja tai, kad mums tenka darbuotis absoliučios informacinės blokados sąlygomis ar netgi dar blogiau – dezinformacijos apsuptyje. Juk iš esmės nei viena televizija, nei vienas radijas, respublikinis laikraštis mums nepadėjo, kad šalies gyventojai paprasčiausiai būtų informuoti, jog yra renkami parašai referendumui dėl Lietuvos žemės nepardavimo užsieniečiams. Pradžioje, pirmus trys mėnesius jokia žiniasklaida apskritai į mus nekreipė dėmesio, ignoravo, nesidomėjo, kaip mums sekasi rinkti piliečių parašus. Ir tik dabar ėmė klausinėti apie pasiektus rezultatus. Žodžiu, mums tenka dirbti išimtinai informacinės blokados sąlygomis. Nesunku įsivaizduoti, jog  žemės gynėjai yra priversti darbuotis 1917 metų sąlygomis, net savo laikraščio „Iskros“ ir to neturime!.. Tai jeigu dabar pasirodys šis interviu „Laisvame laikraštyje“, bus jau šis tas. Bent jau ne prieš referendumą bus kalbama, kaip kitose publikacijose… Atlikdamas šį atsakingą darbą aš neieškau sau nei asmeninės, nei politinės naudos, tiesiog dirbu Lietuvai, dirbu ateinančioms kartoms. Nebus man nei Kalėdų (juolab, kad nesu tikras, praktikuojantis katalikas, bandau tapti laisvu lietuviu, kovojančiu už Lietuvos žemelę), nei Naujųjų Metų, kol pradėtas darbas nebus užbaigtas, kol įvyks Lietuvoje referendumas dėl žemės. Ko gero, tiktai gegužės mėnesį mes drauge su bendražygiais atšvęsime savo Kalėdas, Naujuosius Metus ir kitas šventes, jeigu tik mums pavyks deramai atlikti šį darbą, siekiant užsibrėžto tikslo – išsaugoti Lietuvos žemę ateities kartoms.

Ką gi? Belieka padėkot už pokalbį ir palinkėti žemės gynėjams kuo geriausios kloties Naujaisiais!.. 

  – Labai norėčiau pabaigai pasakyti, kad praėję metai buvo patys sunkiausi mano gyvenime. Ne todėl, kad abi karvės liko bergždžios, aštuonias vištas lapė nunešė, neremontuojamas tvartas baigia griūti ar kopūstai liko neraugti. Įtampa ir nusivylimas mūsų valstybe pasiekė tokį lygį, kad visai rimtai svarsčiau ir aš, kur patraukti laimės ieškoti… Senatvei beldžiantis į duris… Žmonės aplink suprastėjo iki absurdiško materializmo ir jau visai neskiria vertybių, neteko ilgalaikės atminties. Bet kokio lygio valdžia vengia suprasti varganų žmonių neperspektyvią būklę ir pučiasi nesustabdomais tempais. Ta pati atsėlinanti kolonizacija dangstoma europinėmis investicijomis ir toliau stumia lietuvius visiškam išnykimui. Karas, kurio man neteko regėti, vis tiek būtų geriau, nei šitokia būklė. Tad be jokių būrimų norisi tikėti, kad atėję Naujieji 2014 metai jau bus lemiamo lūžio etapu mūsų gyvenime. Gal suprasime, kad ėjimas į niekur nėra pažanga. Turėjome kurį laiką nedidelį Lietuvos žemės lopinėlį tvarkytis supratingai pagal istoriškai grindžiamus pamatus. Tai nejau ir viską galima taip neapdairiai prarasti?..

Vėl grįžtu prie svarbiausio. Atsipeikėkit, garbūs tautiečiai! Buvome bemaž tvirčiausia valstybė šitame žemyne, o tampame prišnerkštu europiniu koridoriumi. Nebus ramybės nė vienam, jei neatgausime savigarbos bei tikėjimo savo jėgomis. Svetima laimė, kaip saulė žiemą – šviečia, bet nešildo. Prikalbėjau ir aš ne vienam labai nemalonių dalykų, įžeidžiau tikriausiai galybę žmonių ne iš blogų ketinimų, o dėl tos nelemtos įtampos. Neatsiprašinėju tautiečių, bet tvirtai pažadu neprarasti savitvardos, jeigu nutarsime dirbti nesavanaudiškai Tėvynės labui (teneskamba tai tuščiai). 

LAISVAS LAIKRAŠTIS 2014 m.  sausio 4-10   Nr. 1

 

Facebook komentarai
Back To Top