skip to Main Content

Algis Kasperavičius, istorikas

ŽEMĖJ LIETUVOS (3)

Tiesos ir melo keliais?

Dabartinių mūsiškių masinės informacijos priemonių vadinamasis viešasis diskursas pasižymi, lyginant su Nepriklausimos Lietuvos epocha (1919-1940 m. pirmoji pusė), primityvumu, tuščiažodžiavimu ir agresyvumu, kuris dažnai pereina į nežabotą chamiškumą. Dar vienas bruožas – svarbių šalies problemų nutylėjimas, kas pasitaikydavo ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau tada dar negyvenome „informacijos amžiuje“, kurį vertėtų vadinti „informacijos šiukšlių“ amžiumi, o Lietuvos politikai ir apžvalgininkai – politologai įkyriai nemokė didžiųjų ir mažųjų pasaulio valstybių, kokia turi būti jų laikysena įvairiais tarptautinės politikos klausimais. Tuo tarpu dabartinėje Lietuvoje informacijos apie įvykių užsienyje tematika skurdi, bet tai būdinga visoms šalims „informacijos amžiuje“. Ir Varšuvoje, ir Paryžiuje, ir Maskvoje užsienio žinios dažnai prasideda ir užsibaigia pranešimais apie potvynius, žemės drebėjimus ir visokias avarijas. Tokias, kaip Las Vegase, kur moters vairuojamas automobilis įvažiavo į minią.

Tačiau pirmiausia svarbu yra vidaus problemų ir politinio gyvenimo nušvietimas. Jis retokai būna dalykiškas ir kultūringas, ypatingai nuo 2003 metų rudens. Tada Lietuvoje prasidėjo aršus puolimas prieš Prezidentą Rolandą Paksą. Vienas iš konservatorių lyderių jį koneveikė mitinguose, vartodamas savo mėgiamus rusiškus keiksmus, nenuilstamai skleidė visokius prasimanymus apie R. Paksą „Lietuvos rytas“. Šio dienraščio nuo 2003 m. spalio iki 2004 balandžio diena iš dienos vesta kampanija savo intensyvumu, beatodairiškumu ir trukme yra, tikriausiai, išskirtinis atvejis pasaulinėje žurnalistikoje. Deja, neapykantą demonstravo ne tik tuometinis faktiškas „Lietuvos ryto“ vadovas ir jo patikėtiniai.

Štai besiskelbianti dešiniąja apžvalgininkė Lina Pečeliūnienė pavadino Prezidentą „užspeista žiurke“ ir tęsė: „Prezidento „užgavėnėms“ ir to dar buvo maža. Prireikė ir deserto – tai dar atėmė akreditaciją iš žurnalisto, kuris Prezidentūros kavinėje nufilmavo R. Pakso patarėjų susitikimą su V. Šustausku. Kadangi Prezidentūra jau paversta karingų gajauskaičių, girtų „kunigaikščių“ ir „durnių laivo kapitonų“ siautėjimo lizdu, tai, aišku, prireikė spaudos atstovės taisyklių: mafijos „sborkių“ filmuoti nevalia“. (Užspeistos žiurkės logika // „Valstiečių laikraštis“, 2004 03 02, p. 4). Žavus Linos naujadaras „siautėjimo lizdas“, bet straipsnis baigiamas rūsčiai – raginimu Seimui nedelsiant balsuoti už vieną apkaltos punktą, kurį jau patvirtino Konstitucinis Teismas. O jau tada: „Kai pilietis R. Paksas neteks prezidentinio imuniteto, visus kitus jam pateiktus kaltinimus bus galima išnagrinėti baudžiamojoje byloje dėl valstybės išdavimo“. Byla R. Paksui nebuvo sudaryta, nes prokuratūra neaptiko įrodymų, nebuvo jokio Rusijos žvalgybos plano „Strekoza“ ir firmos „Nikkolo M.“ konsultantų. Tačiau nepagrįstų kaltinimų, prasimanymų ir patyčių „kultūra“ galutinai įsitvirtino Lietuvos politiniame gyvenime.

Įdomus jos bruožas yra rusiškų terminų „sovietai“, „kolchozas“, „gazas“ bei kitų naudojimas polemikoje su oponentais, nors tai lyg prieštarauja daugelio politikų demonstruojamam dabartinės Rusijos smerkimui, kuris kartais net apibūdinamas kaip rusofobija. Vargu ar šis apibūdinimas tinkamas, nes kaltinimai palankumu Rusijai yra Lietuvos politinio gyvenimo ritualas. Tiktai kaltintojai pervertina jo veiksmingumą. Štai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, dalyvaudamas kaip svečias Rusų kultūros dienoje Vingio parke, prisisegė kartu su kitais Georgijaus juostelę. Ir iškart kai kurie lietuvių politikai, spauda, televizija, radijas bei interneto komentatoriai pradėjo kampaniją prieš V. Tomaševskį. Jį apšaukė Rusijos agentu ir su pasimėgavimu – „Kolorado vabalu“ ar tiesiog „koloradu“. Buvo reiškiama nuomonė, kad Lenkijoje po prezidento ir parlamento rinkimų pasikeis jos valdžios požiūris į „prorusišką“ LLRA, pirmiausia jos lyderį. Rinkimus kaimyninėje valstybėje užtikrintai laimėjo dešinioji „Teisės ir teisingumo“ partija. Tačiau rėkavimai apie „koloradus“ neturėjo įtakos Lenkijos valdžios požiūriui į LLRA ir jos lyderį. Jis tapo netgi palankesnis, lyginant su ankstesnės Piliečių platformos vyriausybe. Ar tai atitinka Lietuvos valstybės interesus – kitas klausimas, bet su Rusija jis tiesiogiai nesietinas.

Beje, tai, jog dabartinės Lietuvos masinės informacijos priemonės įsikanda kokią nors politikams nemalonią smulkmeną ir metų metais apie ją prisimena – gerai žinomas dalykas. Pirmasis po Kovo 11-osios Lietuvos užsienio reikalų ministras dar iki jos nepriklausomybės oficialaus pripažinimo lankėsi JAV Valstybės departamente Vašingtone, tariamai ar iš tikrųjų „avėdamas baltas kojines“. Ši detalė daugiau kaip dešimt metų buvo minima spaudoje įvairiuose kontekstuose. Panašiai elgiasi mass media ir Anno Domini 2015-aisiais. „Skandalų“ objektais tapo dvi moterys. Premjero sekretoriato vadovė buvo apkaltinta korupcija, nes esą Utenos rajono meras prašė vieną verslininką padėti suremontuoti jos kaimo sodybą. Paskelbtoje nuotraukoje matėme kuklų kaimo namą, silikatinių plytų ar medinį, kuris absoliučiai nepanašus į prabangią vilą, Jeigu toks būtų – nebūtų sukeltas ir skandalas. Sekretoriato vadovė atsistatydino, skandalo tikslas buvo pasiektas. Gruodžio pabaigoje Nacionalinės žemės tarnybos departamento vadovė įkliuvo atsitiktinai – sukėlė Kaune avariją, kurioje niekas nenukentėjo, bet ji pati buvo įtarta esanti neblaivi. Tai tapo svarbiausia naujiena LRT radijo ir televizijos programose, kol ši moteris neatsistatydino iš pareigų.

Tiriamosios žurnalistikos teisėsaugos ir teisėtvarkos temomis Lietuvoje nėra, nors jos perspektyvos neaprėpiamos. Paimkime vieną akivaizdų teisinį absurdą, kuris nėra net korupcinis, ar (bent taip atrodo) politiškai motyvuotas. Sadistinių žudikų ir prievartautojų, įkalinamų iki gyvos galvos, aukų motinoms, broliams ar seserims, teismai paskiria iš nuteistųjų dideles sumas atlyginti materialinę ir moralinę žalą. Abejotina, ar pastaroji gali būti atlyginama pinigais, bet ir materialinės žalos atlyginimas praktiškai negalimas. Beveik visi nuteistieji neturi nei piniginių lėšų, nei nekilnojamo turto, tad  teismų sprendimai dėl žalos atlyginimo minimais atvejais yra tiesiog niekiniai. Nėra publikacijų šia tema, kurios gal paskatintų apie ją prabilti kurį nors iš intelektualesnių teisininkų ar netgi Seimo narių. Deja, tik vienas pavyzdys, bet jo problemos iškėlimas nepaliestų nei vienos elito grupės interesų. Tad ar galima tikėti, kad žurnalistiniai tyrimai paliestų tokius interesus?

Užtat Lietuvos apžvalgininkai nepaprastai drąsūs užsienio valstybių vadovų ir politikų atžvilgiu. Jų elgsena primena seną anekdotą apie dviejų JAV ir TSRS piliečių pokalbį, berods, Andropovo laikais. Amerikietis pasigyrė demokratija savo šalyje, kur jis gali piketuoti gatvėje su plakatu „šalin R. Reiganą“. TSRS pilietis ramiai jam atkirto: „Ir pas mus tas pats. Aš irgi galiu smerkti Reiganą“. Dabartinė Lietuva – ne TSRS, tad stebina mūsų apžvalgininkų įkarštis ir jų žodynas.

Kaimyninės Baltarusijos prezidentas – „kolchozo pirmininkas“, patys baltarusiai – tamsūs, bevaliai, vos ne baudžiauninkai. Nuo pat A. Lukašenkos valdymo pradžios Baltarusijos ekonomika, esą, smunka, jos nesugriauta ir neprivatizuota pramonė gamina tik sandėlius, nes niekas jos produkcijos neperka, išskyrus Rusiją. Į sandėlius, matyt, grūdo ir traktorius „Belarus“, kol pagaliau ėmė pirkti lietuviai [žr. Ūkininkai vis labiau vertina „Belarus“ // „Lietuvos žinios“. 2015 09 03, p. 9]. Užsipuolamas dar iki įvykių Ukrainoje pradžios būdavo ir Vengrijos premjeras V. Orbanas.

Nuo pat 1999 metų, o ypatingai 2013-jų pabaigos Lietuvos žiniasklaidos taikinyje yra V. Putinas. Ir apžvalgininkai, ir kai kurie politikai stengiasi surasti ir suranda jam vis naujas paniekinančias charakteristikas, pranašauja jo nuvertimą, nužudymą ar teismą Hagos tribunole, net Rusijos valstybės suirimą. Iš tikrųjų, padėtis Rusijoje įvairiose gyvenimo srityse daugeliu atžvilgių žymiai blogesnė negu Lietuvoje, bet mūsų massmedia viską suveda į Putiną. Kažkoks panputinizmas – net vad. Islamo valstybės teroristams tariamai diriguoja Putinas. Priekaištaujama Vakarų valstybėms dėl jų nuolaidžiavimo Rusijai. Tai būdinga taip pat politikams ir net diplomatams. Antai buvęs ambasadorius Vašingtone Ž. Pavilionis LTR radijo laidoje pareiškė, kad didžiausia JAV klaida buvo leisti V. Putinui įtvirtinti savo valdžią Rusijoje. Tačiau diplomato nebuvo paklausta, kokiu būdu JAV turėjo tai padaryti?.. Suprantama, Rusijos ir Putino neigiamam vertinimui daro įtakos įvykiai Ukrainoje, bet nereikia vaizduoti jo visagaliu ir drauge vos beišsilaikančiu antraeilės didžiosios valstybės prezidento poste. Svaidymasis prakeikimais ir pasmerkimais ypatingai neracionalus ir tiesiog nemoralus konflikto aplink Siriją atveju.

Krikščionių genocidas Artimuosiuose Rytuose ir Lietuva

Kalėdų išvakarėse Seimas didele balsų dauguma pritarė rezoliucijai, kurioje nurodyta, jog „nusikaltimai prieš krikščionis ir kitas religines mažumas Artimuosiuose Rytuose, ypatingai Irake ir Sirijoje, o taip pat Šiaurės Afrikoje, vien dėl religinių priežasčių laikytini genocidu tarptautinės teisės rėmuose“ ir Jungtinės Tautos raginamos taip pat įvertinti žvėriškumus krikščionių atžvilgiu. Galima būtų sakyti, jog tokią rezoliuciją Lietuvos Respublikos Seimas privalėjo priimti anksčiau, bet geriau vėliau negu niekada.

Apgailėtinas yra kitas dalykas – daugelis Lietuvos politikų ir masinės informacijos priemonių konflikto aplink Siriją atžvilgiu rėmė būtent krikščionių priešus. 2011 metais prasidėjęs sukilimas prieš prezidento B. Asado valdžią iš pat pradžių buvo nepalankus vietiniams krikščionims, kurie sudarė 10% Sirijos gyventojų. Antikrikščioniškas sukilimo pobūdis stiprėja, kai jam vadovauti ėmė islamistai, remiami Saudo Arabijos, Kataro ir Turkijos. Pirmosios dvi aprūpino islamistus lėšomis ir iš dalies ginklais, o Turkija tiekė jiems ginklus, leido savo teritorijoje steigti bazes ir sudarė palankias sąlygas vykti į Siriją džichadistams iš Europoje apsigyvenusių musulmonų tarpo.

Vienintelė jėga, ginusi Sirijos krikščionis, buvo B. Asado kariuomenė. Tuo tarpu JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija reikalavo B. Asado atsistatydinimo, kurį turėjo pakeisti po „demokratinių rinkimų“ sudaryta vyriausybė. Vakarų spauda smerkė Sirijos vyriausybę, „kovojančią prieš savo tautą“, nors buvo aišku, kad nušalinus B. Asadą, valdžią paims islamistai. Krikščionių likimas jai nerūpėjo, bet žinios apie jų persekiojimą ir žudynes retkarčiais buvo skelbiamos. Sukrečiantis persekiojimų Irake ir Sirijoje vaizdas pateiktas 2013 m. JAV išleistoje Džono Aleno (Allen) knygoje „The Global War an Christians. Dispatches from the Front Lines of Anti-Christians Persecution“.

Lietuvos spauda retkarčiais užsimindavo apie krikščionių likimą Sirijoje, bet vadino B. Asadą prorusišku diktatoriumi, ragino įsikišti į pilietinį karą jį nuversti didžiąsias Vakarų valstybes. Buvo sveikinama „ryžtinga Turkijos pozicija“ ir galima jos intervencija Sirijoje, nes esą „Vakarų kardas – osmanai“. Tačiau tiesioginės intervencijos Turkija nepradėjo, o ir Didžiosios Britanijos premjeras, ir JAV prezidentas B. Obama galų gale atsisakė nuo Sirijos vyriausybės pozicijų bombardavimų. Vienas iš Lietuvos konservatorių lyderių net pasmerkė JAV prezidentą dėl to, kad jis nusileidžia V. Putino spaudimui. Jei toks spaudimas buvo, tai ne tik jis lėmė B. Obamos pozicijos pasikeitimą 2013 metų rudenį.

Jau buvo susikūrusi vadinamoji Islamo valstybė, B. Asado sutriuškinimas būtų leidęs jai įsigalėti Sirijos Viduržemio jūros pakrantėje ir Damaske. Į tokią neišvengiamybę nurodė savo kreipimesi, paskelbtame „N-Y Times“ dienraštyje įžymus politologas, karinės strategijos specialistas, istorikas, ilgus metus konsultavęs JAV užsienio reikalų ir karines institucijas Edvardas Liutvakas (Luttwak). Šis žydų kilmės intelektualas įtikinėjo prezidentą, kad JAV neturi tapti atsakingos už visišką krikščionybės sunaikinimą Artimuosiuose Rytuose. Apie šį kreipimąsi krikščioniškos šiaip ar taip Lietuvos spaudoje nebuvo užsiminta. Ir 2015 metų pabaigoje įvykiuose aplink Siriją lietuviškos massmedia daugiausia pastebi V. Putino ranką ir smerkia vien jo veiksmus. 

 

Facebook komentarai
Back To Top