skip to Main Content

ALGIS KASPERAVIČIUS, istorikas

ŽEMĖJ LIETUVOS (3)

Baigiasi 2015 metai, žymėję ketvirtį amžiaus nuo 1990-jų Kovo Vienuoliktosios. Šiemet daug rašyta ir kalbėta apie šio laikotarpio tikrus ir tariamus pasiekimus. Drauge spaudoje ir televizijoje būdavo nurodomos, kartais gana vaizdžiai, įvairios dabartinei Lietuvai būdingos bėdos – masinė emigracija netgi vadinama evakuacija, savižudybės ir girtuokliavimas, kurių mastais pirmaujame Europos Sąjungoje, jeigu ne visame vadinamajame Senajame pasaulyje, didėjanti praraja tarp turčių ir skurdžių. Gana paviršutiniškai aiškinamos negerovių priežastys, kartais siūlomos priemonės joms išgyvendinti. Tačiau realiai beveik nieko nedaroma, o ir vargu ar dabartinėje Lietuvoje galima ką nors šiuo atžvilgiu padaryti. Juk net akivaizdžios problemos „sprendžiamos“ beveik tiek pat metų, kiek egzistuoja šiuolaikinė Lietuvos Respublika. Dar kai kurių, tiesiog badančių akis, nemato ar nedrįsta jų nurodyti ne tik valdžia ar vadinamasis „elitas“, bet ir visuomenės nuomonės formuotojai. Atvirkščiai, daugelis tokių formuotojų deda visas pastangas nukreipti dėmesį nuo tikrųjų skaudulių valstybės bei visuomenės, netgi neigdami tokių buvimą. Ir daro jie tai nepaprastai agresyviai, nors šis apibūdinimas, atrodo, per švelnus. Manau, kad verta šią specifinę Lietuvos situaciją panagrinėti, prisilaikant taisyklės Sine ira et studio.

Progresiniai mokesčiai, verslininkai bei Rusijos grėsmė

Lietuvoje nuo 2013 metų pabaigos dėmesio centre – Rusijos grėsmė, dedamos pastangos stiprinti valstybės gynybinius pajėgumus. Priimami įstatymai dėl šaukimo į kariuomenę atnaujinimo, gana didelių naujų moderniškų ginklų užpirkimų, biudžeto asignavimų krašto apsaugai smarkaus padidinimo. Nuolat primenamas visuomenės sutelktumo būtinumas pavojaus iš Rusijos pusės akivaizdoje, atsparumo priešiškai propagandai stiprinimas. Aišku, jog gynybinio pajėgumo stiprinimui reikalingos nemažos lėšos, kurių šaltinis yra mokesčiai. Galima buvo tikėtis, kad viso „elito“ pripažįstama grėsmė pagaliau paskatins įvesti progresinius mokesčius nuo didelių pajamų. Juk tai ne vien finansinis, bet ir visuomenės sutelktumo ir atsparumo vadinamajai priešiškai propagandai dalykas.

Gaunančių didžiules pajamas Lietuvoje netrūksta. Portale Delfi š. m. rudenį buvo paskelbta informacija apie prie Vilniaus pastatytą uždarą išskirtinai prabangių „verslininkų ir politikų“, kurie tiesiog nebeskaičiuoja savo turimų pinigų, rezidencijų kvartalą. Esą, gerai žinomas Laurų kvartalas lyginant su paslaptingu naujuoju tėra viduriniojo sluoksnio gyvenvietė. Deja, turtingieji toliau kategoriškai prieštarauja bet kokiam savo mokesčių dalies padidinimui. Jų valia reiškiančių bankų ir Laisvosios rinkos instituto vadinamųjų ekspertų argumentai prieš progresinius mokesčius jau dvidešimt metų naudojami tie patys. Nuolatos pabrėžiamas geopolitinės Lietuvos padėties pasikeitimas jiems – tuščias garsas.

Tai parodė reakcija į šiais metais socialdemokrato A. Syso pateiktą pajamų mokesčio įstatymo projektą. Pagal jį metinėms pajamoms neviršijant 14 tūkst. eurų būtų taikomas 15% mokesčio tarifas, nuo 14 iki 36 tūkstančių – 25%, o didesnėms nei 36 tūkst. eurų metinėms pajamoms –  40% tarifas. Beje, Seimas pritarė tolesniam projekto svarstymui, tačiau, kaip jau ne kartą atsitiko, įstatymas nebuvo priimtas. Jo priešininkai neminėjo grėsmių Lietuvai ir būtinumo stiprinti gynybą. „Swedbanko“ vyriausias ekonomistas N. Mačiulis atsainiai pareiškė, kad progresiniai mokesčiai siūlomi prieš kiekvienus Seimo rinkimus, bet „nesprendžiama, kad reikia mažinti mokesčius mažiausią atlyginimą gaunantiems“. Jo žodžiais, progresiniai mokesčiai Lietuvoje ir taip egzistuoja, nes neapmokestinamų pajamų dalis yra santykinai didesnė mažai uždirbantiems. Tad išeitų, kad kiek valstybė surinks lėšų iš mokesčių, neturi reikšmės. Bankininko požiūris atitinka nelemto Laisvosios rinkos instituto steigėjos ir ilgametės jo „prezidentės“ Elenos Leontjevos dar prieš 18 metų paskelbtą teiginį: „Jeigu Lietuvos valdžia nori, kad žmonės gyventų geriau, ji privalo nuosekliai ir sąmoningai mažinti mokesčius ir valstybės išlaidas“ („Respublika“, 1997 VII 7). Institutas gyvuoja ir jo nuomonės klauso Lietuvos valdžia. Dabartinis „prezidentas“ Žilvinas Šilėnas ir „viceprezidentas“ V. Žukauskas nebežinia kelintą kartą skelbia, jog siūlomi progresiniai mokesčiai žalingi būtų tiek gyventojams, tiek visai ekonomikai. V. Žukauskas pasiūlė padidinti neapmokestinamų pajamų dalį iki minimalios algos dydžio. Tada asmenys, gaunantys minimalią algą, nebemokėtų pajamų mokesčio, kuris sumažėtų ir turtingiesiems. Pastarieji sutaupytų ne tiek jau daug, bet „litas prie lito“ (dabar jau eurai) jiems, matyt, ne pro šalį. Išjuokė progresinių mokesčių įvedimo projektą kaip beprasmišką užmačią taip pat Laisvosios rinkos instituto ekspertė pagal kilmę Kajetana Leontjeva, jau būdama Londone su Numavičienės pavarde. Dėl „beprasmiškumo“ ji neklydo.

Juk įstatymiškam tokių mokesčių įteisinimui nuosekliai priešinasi verslininkai ir beveik visas teisininkų ir politikų „elitas“. Pavyzdžiui, Konstitucinis teismas svarsto visokius niekus, kaip antai skalūnų dujų žvalgymo atitikimą Konstitucijai, bet nesvarstė ir nesvarstys klausimo, ar dabartinė mokesčių sistema suderinama su Lietuvos valstybės nepriklausomybės išsaugojimo ir gynybos interesais. Vertėtų išnagrinėti ir naujojo „liberalaus“ socialinio modelio teisėtumą tokiu pat aspektu. Jo įgyvendinimas vargu ar didins samdomojo darbo asmenų pasitikėjimą savo valstybe, bet, tikriausiai, skatins dar didesnę emigraciją iš Lietuvos kaimų ir daugumos miestų.

Emigracija iš kaimų vyksta ir dėl stambiųjų pieno perdirbėjų gobšumo, kurie gamintojams už žaliavą moka žymiai mažiau, negu kaimyninėse Lenkijoje ir Latvijoje. Ir vėl tenka priminti Laisvosios rinkos instituto demagogiją. Radijo „Aktualijų studijos“ lapkričio 27 dienos laidoje Ž. Šilėnas šaukė, jog dėl pieno supirkimo kainų virkauja tik laikantys 2 ar 3 karvutes. Stambūs gi pienininkystės ūkiai dėl savo produkcijos supirkimo kainų nepergyvena, jie klesti. Atsitiktinai, bet natūraliai rytojaus dieną „Valstiečių laikraštis“ patalpino informaciją apie padėtį Marijampolės savivaldybės „Sasnavos“ žemės ūkio bendrovėje. Ji vertėsi pienininkyste, turėjo 170 karvių ir tiek pat prieauglio. Tačiau dėl žemų ir dar mažinamų supirkimo kainų, kada ryšium su Rusijos atsakomosiomis sankcijomis išmokamos kompensacijos nepadengia nei gamybos kaštų, nei nuostolių, teko visus gyvulius parduoti lenkams. Bendrovės vadovas sakė, jog lenkai už galvijus sumokėjo brangiau nei galima buvo gauti Lietuvoje, bet iš Lenkijos atvežama mėsa yra pigesnė: „Lenkai stebisi, kaip mūsų perdirbėjams leidžiama užsidėti tokius milžiniškus antkainius, nes pas juos perdirbėjai ir pieno gamintojai pelną ir nuostolius dalijasi pusiau, o pas mus visos bėdos sukraunamos ant žemdirbių pečių“. (Karvidžių tuštėjimo metas// Valstiečių laikraštis, 2015 XI 28, p. 2).

Matyt, jog Lietuvos „elitas“ viešai kalba apie padidėjusią Rusijos grėsmę, kuri potencialiai egzistuoja, tačiau tylomis pritartų intelektualo, be galo tolimo tiek lietuviškajam verslininkiškumui, tiek sovietizmo nostalgijai, Kęstučio Girniaus geopolitinės Lietuvos padėties vertinimui. Viename savo interviu jis pastebėjo, kad siejama su įvykiais Ukrainoje „baimė buvo nepagrįsta. Pulti Ukrainą viena, o pulti Lietuvą, kaip NATO šalį, visai kas kita. Rusija niekada nebūtų tuo rizikavusi. Lietuva be reikalo nuogąstavo, perdėjo, sugalvojo visokius scenarijus, kurie tikrai nereikalingi“ (Žr.: „Panevėžio balsas“, 2015 X. 26 – XI.1, p. 3). Tačiau bet kuriuo atveju apie Lietuvos verslo patriotizmą, išskyrus nedaugelį išimčių, kalbėti būtų „lakuoti“ tikrovę.

Verslininkų organizacijų vadovai pastoviai skundžiasi, kad vyriausybės nesudaro tinkamų sąlygų, samdomieji nėra motyvuoti ir kreatyvūs, aukštosios mokyklos nesuteikia jiems darbo įgūdžių. Pramoninkų konfederacijos prezidentas R. Dargis ne kartą lygtai džiaugėsi, lygtai paprastai pažymėjo, kad daugelis pramoninkų visiškai nesidomi, ar besikreipiantys dėl įdarbinimo turi aukštojo mokslo diplomą. Nenorom iškyla palyginimas su koncentracijos stovyklų funkcionierių požiūriu į naujai atgabentą kontingentą, kaip jį perteikė Balys Sruoga „Dievų miško“ epopėjoje. Nesuprantamas ir reikalavimas iš aukštųjų mokyklų absolventų, kurių tarpe, žinoma, yra visokių asmenų, darbo įgūdžių. Juk šiuos galima įgyti tiktai dirbant. Ką tik baigusių aviacijos mokyklas nesodina iškart į „Boingo“ kapitono ar pirmojo piloto vietą. Elementaru, bet…

Verslininkų organizacijų vadovai neragina savo narių kultūringai elgtis su samdomaisiais, sąžiningai mokėti jiems atlyginimus ir mokesčius valstybei, mažinti vadinamąjį „šešėlį“. Savotišką patriotizmą pademonstravo, tiesa, garsusis A. Guoga. Jo raginimas skirti savanoriškai 2% atlyginimo krašto apsaugos reikalams susilaukė atgarsio. Esą, buvo surinkta beveik 200 tūkstančių eurų. Tai vis tik lašas krašto apsaugos poreikių jūroje. Geriau Guoga būtų pakvietęs verslininkus atsisakyti vokelių ir visų „šešėlio“ formų ar net, kas jau fantastika, pritaręs progresinių mokesčių įvedimui. Taip toli ne tik vieno Guogos „patriotizmas“ nežengia.

Gal tai lemia ir Laisvosios rinkos instituto propaganda. Nepaisant jos primityvumo ji tinka versliam ir kitokiam „elitui“. Nei socialdemokratų, nei konservatorių lyderiai, neminint jau liberalų, neprieštarauja patiems absurdiškiausiems instituto ekspertų „argumentams“. O tokių absurdiškumų Instituto propagandistų kalbose apstu. Dar 2011 metais minėtoji Kajetana prieš progresinių mokesčių idėją pasitelkė chamiškumu garsėjančius vad. peliukus – Mauzerį ir Sūrskį ( A. Ramanauską) ( Žr.: Mokesčiai – elementaru Mauzeri // Lietuvos žinios, 2011 XII 30, pslp. 10). Kajetana piktinosi, kad siūlantys įvesti progresinius mokesčius politikai, kurie „kursto pavydą ir socialinę nesantaiką“, privalėtų suprasti tai, kas aišku ir peliukams“. Nebereikia Laisvosios rinkos ekspertams nei F. Hajeko, nei M. Fridmano argumentų, užtenka Algio Ramanausko nuomonės, su vulgarybėmis ir keiksmais. Matyt, teisingas pasirinkimas, nes A. Ramanausko ir jo „idėjinio“ bičiulio A. Užkalnio vaidmuo Lietuvos viešojoje erdvėje tikrai yra išskirtinės.

Lietuviškas „dvasios vedlių“ fenomenas

Visokių dvasios autoritetų ir vedlių turėdavo ir turi įvairios tautos. Buvo jų ir Lietuvoje, o po 1990-jų metų tokiais greitai tapo R. Valatka ir A. Ramanauskas-Greitai. Jau po 2000-jų metų prie jų prisijungė A. Užkalnis. Daugelis lietuvių pasipiktintų dėl to, kad vadinu šiuos asmenis autoritetais ir dvasios vedliais. Juk turime žinomų politikų, menininkų ir šiaip kultūros veikėjų. Tačiau juos dažnai kritikuoja, užsipuola, kartais bjauriai niekina. Taip daro pirmiausia minėti trys asmenys. Tiesa, R. Valatkai teko patirti nuo valdžios žmonių įvairių nemalonumų, tad jį paliksime nuošalėje.

Karingesni už R. Valatką ir neliečiamieji autoritetai liko A. Ramanauskas su A. Užkalniu. Jie keiksmais ir patyčiomis „auklėja“ ne tik gyvus ir mirusius valdžios vyrus bei kultūros veikėjus (tiesa, pasirinktinai), bet ir daugumą lietuvių, jų vadinamų runkeliais. Retkarčiais panašiu stiliumi pakeiksnoja Rusiją bei jos prezidentą, kas dabar Lietuvoje įprasta ir nieko nestebina. Juk dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vienas Lenkijos politikas pastebėjo, kad kiekviena šalis turi tokius Rozenbergus, kokių ji nusipelno.

Tačiau stebina ir gąsdina, kai vulgarus tyčiojimasis iš tautos, lietuvių kalbos, tradicijų, papročių ir kultūros nesulaukia pasmerkimo, sutinkamas, kaip sakoma, spengiančia tyla. Ir ne tik tyla. A. Ramanauskui, turbūt kaip įžymiai asmenybei, suteikė audienciją net du Lietuvos Respublikos prezidentai. Nesuteikė jam tokios garbės tik Rolandas Paksas. Padėčiai Lietuvos viešojoje erdvėje paaiškinti tinka Seimo nario, profesoriaus Povilo Gylio įžvalgos, paskelbtos 2010 metų pavasarį. Jis pastebėjo, kad kritiškai mąstanti inteligentija Lietuvoje neturi bent kiek didesnių galimybių išsakyti savo nuomonę, o jeigu kas nors iš inteligentų „vis tik kelia galvą, prieš juos naudojama informacinė blokada. Prieš ypatingą drąsą demonstruojančius naudojamas marginalizavimo ir sukvailinimo – paskelbimo nevisapročiais, ne visai normaliais, retrogradais – metodas. Tai veiksmingas ginklas, nes daugelis inteligentų sunkiai pakelia viešą pažeminimą, … užsisklendžia savyje. Tokia vidinė inteligentų emigracija veda prie to, kad viešoji erdvė virsta buitiniu balaganu – paskalų, nešvankybių, žemų instinktų eksploatacijos sklaida“ ( Žr. P. Gylys. Lietuviai – tauta, kuriai valstybės nereikia?..,2013, p. 63-64). 

Šių įžvalgų teisingumą patvirtino A. Užkalnio „recenzija“ penkių Lietuvos kultūros veikėjų knygai „Nerimas“ (Žr.: Ir toliau dirbame Lietuvai// „Naujasis židinys – Aidai, 2012, Nr.3, p. 152-155). Vadinamoje recenzijoje Užkalnis, prisistatęs labai vakarietišku, visaip niekina žymius kultūros žmones. Kur ten Kazys Preikšas ir kiti pokario komunistų partijos ideologai. Lyginant su Užkalniu, jie buvo džentelmenai. Tiesa, tada kritikuojamieji galėjo atsidurti lageriuose, o Užkalnis ir jo įkvepėjai uždaryti intelektualų į kalėjimą negali. Įkvepėjus nurodyti pavardėmis neįmanoma, bet iš pačio Užkalnio teksto galima suprasti, kad jie priklauso sunkiai apibūdinamam „elitui“. Tačiau jis egzistuoja, nes 2003-2004 metų politinio konflikto, kitaip latentinio perversmo, Lietuvoje nugalėtojai džiaugėsi: „elitas nušalino prezidentą R. Paksą“. Kur elitas, ten turi būti taip pat „runkeliai“. Tad Užkalnis apšaukia kultūros veikėjus obskurantais ir maloningai paaiškina obskurantizmą „kaip ekstremalią priešpriešą kultūrai, laisvei ir mokslui, kaip runkelinę vertybių sistemą“. Jis pats, tikriausiai, atstovauja kultūrą, laisvę ir mokslą… Laisvai jis užsipuola lietuviškos liaudies muzikos mėgėjus, asmenis, susirūpinusius neigiamomis emigracijos pasekmėmis ir visus nepatenkintuosius vienais ar kitais dabartinės Lietuvos gyvenimo bruožais. Pastaruosius Užkalnis rūsčiai pamoko: „jei aiškiai parašyta, kad tavo šalies ekonomika išsivysčiusi, o tu jautiesi atsilikęs ir tiek, ieškok problemos savyje“ (Mūsų sėkmė mus pykina// „Lietuvos rytas“, 2015 IV 15, pslp. 2). Ligi šiol visokie totalitarizmai pateikdavo savo pasiekimus girdamiesi pastatytais fabrikais, iškastais kanalais, moderniais tankais ir lėktuvais… Pasirodo, užtenka „aiškiai parašyti“, kad ekonomika yra išsivysčiusi.

Vis tik novatoriškumu ir kalbos „sodrumu“ pirmauja A. Ramanauskas – Greitai, kitaip Sūrskis. „Runkeliškų“ tautą, jos folklorą ir tradicijas jis pasmerkė straipsnyje „Mirtis liaudies muzikai“ (Portalas Alfa.lt. 2015 VIII 4). Tenka pateikti gerą dalį šio unikalaus teksto, tuo labiau, kad jį galima cituoti, nenorint būti apkaltintam keiksmažodžių naudojimu. Juk žinoma, kad tai, kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama … runkeliams. Tad skaitome: “Prašvinkę “liaudies muzikos” jurgelmeistriai privalo tuoj pat sudeginti cholerines taukinas drapanas ir praeiti nuodugnų negailestingą karantiną jei nori, kad visuomenė jų neišpirdolintų atgal į balanos gadynę, eventualiai. DŠ (dainų švenčių) įdrąsinti, soviet pakurstyti agrarinių teritorijų bliovikai su savo prakaito dvokais suįžūlėjo tiek, kad žmonija vis dar laiko normaliu dalyku tą apgailėtiną faktą, kad mūsų nacionalinis transliuotojas savaitgalio vakarais rodo tuos audiovizualinius pirčiupius, kaip niekur nieko. Už lango 2015-ieji, o ir po šiai dienai LTV, už mūsų visų pinigus, nuodija eterį asocialiais vaizdais ir garsais, kur absoliučiai nemokantys groti anei dainuoti smirdančiojo folksšturmo klipatos skleidžia polonį iš ekrano geras pusantros valandos. LTV turi puoselėti kultūrą ir šviesą, kaip aš, o ne pataikauti žemiausiems, tamsiausiems kaimo latrų ir psichopatų instinktams. Reikia visa tai baigti. Reikia su šituo kovoti“. 

Matome, kaip supranta A. Ramanauskas kultūros ir šviesos puoselėjimą, o dainų šventėms jis jaučia seną ir pastovią neapykantą. Dar 1998 m. liepos mėnesį „Radio šou“ laidoje jis šventės dalyvius vadino „susmirdusiais kaimiečiais“, santrumpa DŠ irgi rodo panieką „prakaitu dvokiantiems agrarinių teritorijų bliovikams“. Paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje A. Ramanauskas skleidė keiksmažodžių ir vulgarybių „kultūrą“ „Radio šou“ laidose tiesiogiai ir per audio ir video kasetes, lietuviškai įgarsintą LNK televizijos rodytą JAV serialą „Byvis ir Tešlagalvis“, pripildęs jį keiksmais. Piktinosi mokytojai, moksleivių tėvai, bet partijų lyderiai nepadarė jokio pareiškimo. A. Ramanauską garbingai Prezidentūroje priėmė Valdas Adamkus, jam jaučia simpatiją ir Leonidas Donskis. Šis kviesdavosi A. Ramanauską į savo laidas, kur abu bendraudavo kaip du įžymūs kultūrininkai.

Visai neseniai A. Ramanauskas kartu su L. Donskiu pasirašė kreipimąsi, kuriame reikalaujama nuo Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato nuimti atminimo lentą J. Noreikai, pretenzingai besivadiniusiam „generolu Vėtra“. Priežastis – kaltinimas J. Noreikos dalyvavimas holokauste nacistinės okupacijos metais. Kyla abejonių, ar A. Ramanauską reikėjo įtraukti į šią akciją, ar vertas jis dėti savo parašą. Juo labiau, kad 1998 m. Baltijos televizijos „Radijo šou“ laidoje „šlykščiai buvo išsityčiota iš Lietuvos žydų, beje, irgi su dar neregėtu Lietuvos žiniasklaidoje cinizmu, juoba net Antrojo pasaulinio karo nacistinė propaganda žydų atžvilgiu elgėsi santūriau. Bibliotekų fonduose ir archyvuose esu ne sykį vartęs įvairią nacistinę spaudą, tačiau nieko, kas bent iš tolo galėtų prilygti iškrypusiai „Radijo šou“ vaizduotei, neteko matyti <…> Taigi akivaizdu, kad šia „Radijo šou“ laida, be kita ko, buvo mėginta dar sykį, tik iki šiol neregėtu mastu, pavaizduoti lietuvius kaip kraštutinių antisemitų tautą. Kita vertus, bandyta ir lietuvius nuteikti prieš žydus, nes ekrane iš lietuvių bjauriausiai besityčiojantis pagrindinis „Radijo šou“ personažas laidos rengėjų sumanymu pasirodo esąs būtent žydas, kurio artimieji nužudyti Paneriuose…“ (A. Vyžintas. Ar sustabdysime purvasklaidos terorą?//Dienovidis, 1998 VIII 14-21, pslp. 6). Žinoma, klausimas liko retorinis.

Šitokios Lietuvos viešosios erdvės kontekste stebina gruodžio mėnesį kilęs skandalas dėl buvusio Valstybės saugumo departamento direktoriaus G. Grinos pareiškimo. G. Grina pasiūlė panaikinti atskiras tautinių mažumų – rusų ir lenkų- mokyklas, nes jų moksleiviai esą sunkiai integruojasi į Lietuvos visuomenę ir gali tapti priešiškų valstybių poveikio taikiniu. Neturėtų būti nei valstybės finansuojamų, nei privačių mokyklų su tautinių mažumų dėstomaja kalba, o jų kultūrinė veikla gali būti vykdoma šeštadieninėse mokyklose, maldos namuose ir įvairiose draugijose. Pasiūlymai nepriimti, bet pateikti be įžeidinėjimų ir pasityčiojimų, kitaip nei A. Ramanausko rašliava apie lietuvius. Dėl G. Grinos pareiškimo vienas politikas kreipėsi į prokuratūrą, bet nieko nežinoma apie panašius veiksmus dėl A. Ramanausko.

Tai galų gale nestebina, nes jo įžeidinėjimų taikiniu buvo ir premjeras A. Butkevičius. Jam šoumenas skyrė (deja, tenka pateikti) 2012 m. “Metų idioto” titulą, esą už tai, kad kritikavo Laisvosios rinkos institute ir nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimo Lietuvoje…Apie kitas Ramanausko “nominacijas” sunku kalbėti, nes ten ištisai žodžiai, dažnai naujadarai, kurie moksliškai vadinami kaip “ekskrementais”. Nepalieka A. Ramanauskas ramybėje ir mirusiųjų, išsityčiodamas iš išėjusiųjų Seimo narių Juliaus Veselkos ir Algirdo Patacko. Tačiau, tiek A. Ramanauskas, tiek A. Užkalnis, kuris bent nėra ekskrementų dainiu, priklauso lietuviškajam elitui, jo vertinami. Štai visai neseniai interviu su A. Užkalniu žurnale “Valstybė” patalpino jo redaktorius A. Eigirdas. Apie L. Donskio simpatijas Ramanauskui jau minėjome. Grėsminga patyčių kultūra, kurios paplitimu Lietuva irgi, berods, pirmauja Europos Sąjungoje, pasireiškia ne tik moksleivių tarpe. Ji stipriai veikia visa informacinį lauką, vidaus ir užsienio įvykių ir problemų nušvietimą masinės informacijos priemonėse.

(Bus daugiau)

 

 

Facebook komentarai
Back To Top