Z. VAIŠVILA. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamas Petrai, aš manau, aš pasakysiu daug ką, ką jūs norite pasakyti. Visų pirma aš manau, kad yra nekorektiška procedūra: nepabalsavęs dėl D. Jauniškio atleidimo Seimas nėra laisvas diskutuoti apie jo paskyrimą. Tai yra teisingumo… (Balsas salėje) Na gerai, gerai, atsiprašau. Tai yra teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principas, kuris galioja nuo Romos teisės laikų.
Dabar aš kalbėsiu tik apie tai, kas yra grindžiama dokumentais, teismų sprendimais ir dar gyvais liudytojais.
2018 m. liepos 26 d. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas priėmė sprendimą dėl ketvirtos Lietuvos žmogaus teisių ataskaitos. Jame nurodė, kad iš grėsmių nacionaliniam vertinimui turi būti pašalinti asmenys, kurie yra įrašyti dėl nuomonės reiškimo. 2016 m. kovo 30 d. D. Jauniškis ir A. Šiuparis, pristatydami grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, nekalbėsiu už kitus, įrašė ir signatarą Z. Vaišvilą. Ačiū D. Jauniškiui už tai, kad jis, kaip tikras kariškis, atsiprašau, aš vadinčiau jį saldofonu, spaudos konferencijoje Seime pasakė, kad esu įrašytas dėl to, kad aš turiu savo nuomonę ir kaip signataras šią nuomonę garsinu Lietuvai. Aš nurodžiau Seimo valdybai minutes tos spaudos konferencijos, kurioje tai yra pasakyta.
Iki šiol Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimas neįvykdytas. Taip, jis yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau visos Jungtinių Tautų komitetų išvados valstybėje narėje yra įgyvendinamos geros valios principu, kuris išplaukia iš Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės. Geros valios principo esmė yra ta, kad sutarčių reikia laikytis, ir tarptautinėje visuomenėje yra laikomasi nuomonės, kad sprendimų viešumas ir tarptautinis dėmesys turi priversti valstybes, pažeidusias asmens teises, pakeisti priimtus sprendimus. D. Jauniškis 2016 m. kovo 31 d. prie liudytojų R. Paulausko, V. Makausko (atstovas spaudai) man pasakė, kad šį vertinimą pasirašė neskaitęs. Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas raštu jau Generalinei prokuratūrai patvirtino, kad A. Šiuparis pasirašė šį vertinimą, net nevertinęs informacijos apie mane, ir kad tai nurodyta Valstybės saugumo departamento vadovo. Iš pradžių raštu jie man aiškino, kad tai yra valstybės paslaptis, dėl ko esu įrašytas. Po to, kai 2017 metų rugsėjo mėnesį privataus kaltinimo tvarka aš kreipiausi į teismą dėl jo asmeninės atsakomybės, 2017 m. rugsėjo 29 d. šis bailys parašė raštu, kad aš nesu grėsmė nacionaliniam saugumui. Tuo metu S. Punys, Vilniaus apygardos teismo teisėjas, sako, kaip gali būti du dokumentai, kaip gali… 10 minučių skyrėte, ačiū. Kaip gali būti du dokumentai, kur viename aš grėsmė nacionaliniam saugumui, kitame – ne?
O dabar apie moralę. D. Jauniškis buvo Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus antrojo ešelono darbuotojas. Aš dirbau… Apie moralę, ką jis įrašė į grėsmes nacionaliniam saugumui. Z. Vaišvila 1991 m. sausio 13 d. kaip Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas buvo paskirtas Lietuvos Respublikos laikinosios gynybos vadovybės nariu. Man nežinant buvau išrinktas naktį Ministro Pirmininko pavaduotoju. Sausio 16-ąją, aukų laidotuvių išvakarėse, po aštuonių dienų nebuvimo grįžau namo persirengti kaip laidotuvių komisijos pirmininkas. 15 sekundžių mane skyrė nuo sulaikymo ir liudytojai yra pirmos apsaugos žiedo – Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus žmonės. Sausio 9 dienos vakare mane iš susitikimo parvežant informacija, kada bus imamas spaudos bokštas ir kiti, per 20 sekundžių vos nesulaikė Šiaurės miestelio divizijos spec. padaliniai. Sausio 8 dieną, visi žinome apie įsiveržimą į Seimą, buvau aš, kuris išėjo pro pralaužtas duris į minią, ir su E. Kaliačiumi kalbėjausi, kodėl mūsų OMON’as valandą vėliau atsirado. Po pučo Maskvoje su pirmu ešelonu dar gyvais D. Grybauskaitės laikais išmėtytais iš Vadovybės apsaugos departamento žmonėmis su automatais mes buvome TSRS gynybos ministro J. Šapošnikovo priimamajame.
Susipažinęs su D. Grybauskaitės laikais 2013 m. lapkričio 3 d. Generalinės prokuratūros nutrauktu tyrimu dėl mano ir iš viso 25 nukentėjusiųjų sumušimo Maironio gatvėje spaustuvėje, kur mes gynėme taikos priemonėmis paskutinę spaustuvę, Lietuvos valdžiai leidžiančią spausdinti, po daugybės metų aš pamačiau Vilniaus apygardos teismo sprendimą, S. Lemežio nuomonę: mus talžiusi TSRS vidaus kariuomenė vykdė mūsų teisėsaugos funkcijas. Šis teisėjas dar teisėjas.
Ką aš dar pasakysiu. Šioje byloje, aš susipažinau su medžiaga, aš sužinojau, kaip aš du kartus buvau sąmonės netekęs. Po septynių smūgių „bananu“ į galvą, TSRS vidaus kariuomenė vožė man į galvą ir mane atjungė. Antrą kartą atjungė, kai kareiviai išnešdami mane apsvaigusį numetė žemyn galva prochodnoj. 1991 m. (klausykite!) kovo 19 d. sulaikius A. Butkevičių, krašto apsaugos vadovą, OMONʼui…
Sulaikius OMONʼui, aš nuvažiavau pas A. Žitnikovą, vidaus kariuomenės vadovą. Tą, kurio kareiviai mane su kitais 25 talžė. Ir mes per 12 valandų išsprendėme. Mes be D. Jauniškio ir be jokios apsaugos su vidaus reikalų ministru P. Liubertu nuėjome į bazę išlaisvinti A. Butkevičiaus.
Šis žmogus apšaukė mane nacionaline grėsme ir bailys parašė raštą, kad jis toks nėra. O dabar apie jo melagystes. 2016 m. kovo 31 d. jo kabinete aš įteikiau prašymą ne tiktai išmesti mane iš grėsmių vertinimo. Aš pateikiau Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos ir ambasados atsakymą apie tai, kad Prezidentė D. Grybauskaitė iki šiol yra valstybės Rusijos paslaptis. Ir atsakymą aš gavau, kaip į klausimą, jį gali patvirtinti dar gyvi liudytojai, kad 1991 metais, tada, kai mes tai darėme, ji dirbo TSRS ambasadoje Vašingtone. Šis melagis D. Jauniškis prie minėtų liudininkų pasižadėjo tai tirti. Jis neištyrė to. Teisėja R. Gudienė, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja, nurodė Generalinei prokuratūrai teismo nutartimi išreikalauti medžiagą iš šių veikėjų, kad jie tiria tą grėsmę Lietuvai.
PIRMININKAS. Gerbiamas kolega, jūsų laikas baigėsi. Atsiprašau. Ačiū.
Z. VAIŠVILA. Ačiū. Aš prašau… baigdamas paskutinę mintį pasakau. Dariau Jauniški, jeigu esi ne menkysta ir vyras, pats atsiimk šią savo kandidatūrą. Ačiū.