Z.Vaišvila apie VSD vadą Jauniškį : „tai bailys ir menkysta“

Z. VAIŠVILA. Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, ger­bia­mas Pet­rai, aš ma­nau, aš pa­sa­ky­siu daug ką, ką jūs no­ri­te pa­sa­ky­ti. Vi­sų pir­ma aš ma­nau, kad yra ne­ko­rek­tiš­ka pro­ce­dū­ra: ne­pa­bal­sa­vęs dėl D. Jau­niš­kio at­lei­di­mo Sei­mas nė­ra lais­vas dis­ku­tuo­ti apie jo pa­sky­ri­mą. Tai yra tei­sin­gu­mo… (Bal­sas sa­lė­je) Na ge­rai, ge­rai, at­si­pra­šau. Tai yra tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pas, ku­ris ga­lio­ja nuo Ro­mos tei­sės lai­kų.

Da­bar aš kal­bė­siu tik apie tai, kas yra grin­džia­ma do­ku­men­tais, teis­mų spren­di­mais ir dar gy­vais liu­dy­to­jais.

2018 m. lie­pos 26 d. Jung­ti­nių Tau­tų Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­tas pri­ėmė spren­di­mą dėl ket­vir­tos Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių ata­skai­tos. Ja­me nu­ro­dė, kad iš grės­mių na­cio­na­li­niam ver­ti­ni­mui tu­ri bū­ti pa­ša­lin­ti as­me­nys, ku­rie yra įra­šy­ti dėl nuo­mo­nės reiš­ki­mo. 2016 m. ko­vo 30 d. D. Jau­niš­kis ir A. Šiu­pa­ris, pri­sta­ty­da­mi grės­mių na­cio­na­li­niam sau­gu­mui ver­ti­ni­mą, ne­kal­bė­siu už ki­tus, įra­šė ir sig­na­ta­rą Z. Vaiš­vi­lą. Ačiū D. Jau­niš­kiui už tai, kad jis, kaip tik­ras ka­riš­kis, at­si­pra­šau, aš va­din­čiau jį sal­do­fo­nu, spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je Sei­me pa­sa­kė, kad esu įra­šy­tas dėl to, kad aš tu­riu sa­vo nuo­mo­nę ir kaip sig­na­ta­ras šią nuo­mo­nę gar­si­nu Lie­tu­vai. Aš nu­ro­džiau Sei­mo val­dy­bai mi­nu­tes tos spau­dos kon­fe­ren­ci­jos, ku­rio­je tai yra pa­sa­ky­ta.

Iki šiol Jung­ti­nių Tau­tų Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­to spren­di­mas ne­įvyk­dy­tas. Taip, jis yra re­ko­men­da­ci­nio po­bū­džio, ta­čiau vi­sos Jung­ti­nių Tau­tų ko­mi­te­tų iš­va­dos vals­ty­bė­je na­rė­je yra įgy­ven­di­na­mos ge­ros va­lios prin­ci­pu, ku­ris iš­plau­kia iš Vie­nos kon­ven­ci­jos dėl su­tar­čių tei­sės. Ge­ros va­lios prin­ci­po es­mė yra ta, kad su­tar­čių rei­kia lai­ky­tis, ir tarp­tau­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je yra lai­ko­ma­si nuo­mo­nės, kad spren­di­mų vie­šu­mas ir tarp­tau­ti­nis dė­me­sys tu­ri pri­vers­ti vals­ty­bes, pa­žei­du­sias as­mens tei­ses, pa­keis­ti pri­im­tus spren­di­mus. D. Jau­niš­kis 2016 m. ko­vo 31 d. prie liu­dy­to­jų R. Pau­laus­ko, V. Ma­kaus­ko (at­sto­vas spau­dai) man pa­sa­kė, kad šį ver­ti­ni­mą pa­si­ra­šė ne­skai­tęs. Ant­ra­sis ope­ra­ty­vi­nių tar­ny­bų de­par­ta­men­tas raš­tu jau Ge­ne­ra­li­nei pro­ku­ra­tū­rai pa­tvir­ti­no, kad A. Šiu­pa­ris pa­si­ra­šė šį ver­ti­ni­mą, net ne­ver­ti­nęs in­for­ma­ci­jos apie ma­ne, ir kad tai nu­ro­dy­ta Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to va­do­vo. Iš pra­džių raš­tu jie man aiš­ki­no, kad tai yra vals­ty­bės pa­slap­tis, dėl ko esu įra­šy­tas. Po to, kai 2017 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį pri­va­taus kal­ti­ni­mo tvar­ka aš krei­piau­si į teis­mą dėl jo as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės, 2017 m. rug­sė­jo 29 d. šis bai­lys pa­ra­šė raš­tu, kad aš ne­su grės­mė na­cio­na­li­niam sau­gu­mui. Tuo me­tu S. Pu­nys, Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo tei­sė­jas, sa­ko, kaip ga­li bū­ti du do­ku­men­tai, kaip ga­li… 10 mi­nu­čių sky­rė­te, ačiū. Kaip ga­li bū­ti du do­ku­men­tai, kur vie­na­me aš grės­mė na­cio­na­li­niam sau­gu­mui, ki­ta­me – ne?

O da­bar apie mo­ra­lę. D. Jau­niš­kis bu­vo Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos ap­sau­gos sky­riaus ant­ro­jo eše­lo­no dar­buo­to­jas. Aš dir­bau… Apie mo­ra­lę, ką jis įra­šė į grės­mes na­cio­na­li­niam sau­gu­mui. Z. Vaiš­vi­la 1991 m. sau­sio 13 d. kaip Kraš­to ap­sau­gos ir vi­daus rei­ka­lų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas bu­vo pa­skir­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos lai­ki­no­sios gy­ny­bos va­do­vy­bės na­riu. Man ne­ži­nant bu­vau iš­rink­tas nak­tį Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju. Sau­sio 16-ąją, au­kų lai­do­tu­vių iš­va­ka­rė­se, po aš­tuo­nių die­nų ne­bu­vi­mo grį­žau na­mo per­si­reng­ti kaip lai­do­tu­vių ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas. 15 se­kun­džių ma­ne sky­rė nuo su­lai­ky­mo ir liu­dy­to­jai yra pir­mos ap­sau­gos žie­do – Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos ap­sau­gos sky­riaus žmo­nės. Sau­sio 9 die­nos va­ka­re ma­ne iš su­si­ti­ki­mo par­ve­žant in­for­ma­ci­ja, ka­da bus ima­mas spau­dos bokš­tas ir ki­ti, per 20 se­kun­džių vos ne­su­lai­kė Šiau­rės mies­te­lio di­vi­zi­jos spec. pa­da­li­niai. Sau­sio 8 die­ną, vi­si ži­no­me apie įsi­ver­ži­mą į Sei­mą, bu­vau aš, ku­ris iš­ėjo pro pra­lauž­tas du­ris į mi­nią, ir su E. Ka­lia­čiu­mi kal­bė­jau­si, ko­dėl mū­sų OMON’as va­lan­dą vė­liau at­si­ra­do. Po pu­čo Mask­vo­je su pir­mu eše­lo­nu dar gy­vais D. Gry­baus­kai­tės lai­kais iš­mė­ty­tais iš Va­do­vy­bės ap­sau­gos de­par­ta­men­to žmo­nė­mis su au­to­ma­tais mes bu­vo­me TSRS gy­ny­bos mi­nist­ro J. Ša­poš­ni­ko­vo pri­ima­ma­ja­me.

Su­si­pa­ži­nęs su D. Gry­baus­kai­tės lai­kais 2013 m. lap­kri­čio 3 d. Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros nu­trauk­tu ty­ri­mu dėl ma­no ir iš vi­so 25 nu­ken­tė­ju­sių­jų su­mu­ši­mo Mai­ro­nio gat­vė­je spaus­tu­vė­je, kur mes gy­nė­me tai­kos prie­mo­nė­mis pas­ku­ti­nę spaus­tu­vę, Lie­tu­vos val­džiai lei­džian­čią spaus­din­ti, po dau­gy­bės me­tų aš pa­ma­čiau Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo spren­di­mą, S. Le­me­žio nuo­mo­nę: mus tal­žiu­si TSRS vi­daus ka­riuo­me­nė vyk­dė mū­sų tei­sė­sau­gos funk­ci­jas. Šis tei­sė­jas dar tei­sė­jas.

Ką aš dar pa­sa­ky­siu. Šio­je by­lo­je, aš su­si­pa­ži­nau su me­džia­ga, aš su­ži­no­jau, kaip aš du kar­tus bu­vau są­mo­nės ne­te­kęs. Po sep­ty­nių smū­gių „ba­na­nu“ į gal­vą, TSRS vi­daus ka­riuo­me­nė vo­žė man į gal­vą ir ma­ne at­jun­gė. An­trą kar­tą at­jun­gė, kai ka­rei­viai iš­neš­da­mi ma­ne ap­svai­gu­sį nu­me­tė že­myn gal­va pro­chod­noj. 1991 m. (klau­sy­ki­te!) ko­vo 19 d. su­lai­kius A. But­ke­vi­čių, kraš­to ap­sau­gos va­do­vą, OMONʼui…

Su­lai­kius OMONʼui, aš nu­va­žia­vau pas A. Žit­ni­ko­vą, vi­daus ka­riuo­me­nės va­do­vą. Tą, ku­rio ka­rei­viai ma­ne su ki­tais 25 tal­žė. Ir mes per 12 va­lan­dų iš­spren­dė­me. Mes be D. Jau­niškio ir be jo­kios ap­sau­gos su vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ru P. Liu­ber­tu nu­ė­jo­me į ba­zę iš­lais­vin­ti A. Bu­t­ke­vi­čiaus.

Šis žmo­gus ap­šau­kė ma­ne na­cio­na­li­ne grės­me ir bai­lys pa­ra­šė raš­tą, kad jis toks nė­ra. O da­bar apie jo me­la­gys­tes. 2016 m. ko­vo 31 d. jo ka­bi­ne­te aš įtei­kiau pra­šy­mą ne tik­tai iš­mes­ti ma­ne iš grės­mių ver­ti­ni­mo. Aš pa­tei­kiau Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ir am­ba­sa­dos at­sa­ky­mą apie tai, kad Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė iki šiol yra vals­ty­bės Ru­si­jos pa­slap­tis. Ir at­sa­ky­mą aš ga­vau, kaip į klau­si­mą, jį ga­li pa­tvir­tin­ti dar gy­vi liu­dy­to­jai, kad 1991 me­tais, ta­da, kai mes tai da­rė­me, ji dir­bo TSRS am­ba­sa­do­je Va­šing­to­ne. Šis me­la­gis D. Jau­niš­kis prie mi­nė­tų liu­di­nin­kų pa­si­ža­dė­jo tai tir­ti. Jis ne­iš­ty­rė to. Tei­sė­ja R. Gu­die­nė, Vil­niaus mies­to apy­lin­kės teis­mo tei­sė­ja, nu­ro­dė Ge­ne­ra­li­nei pro­ku­ra­tū­rai teis­mo nu­tar­ti­mi iš­rei­ka­lau­ti me­džia­gą iš šių vei­kė­jų, kad jie ti­ria tą grės­mę Lie­tu­vai.

PIRMININKAS. Ger­bia­mas ko­le­ga, jū­sų lai­kas bai­gė­si. At­si­pra­šau. Ačiū.

Z. VAIŠVILA. Ačiū. Aš pra­šau… baig­da­mas pas­ku­ti­nę min­tį pa­sa­kau. Da­riau Jau­niš­ki, jei­gu esi ne men­kys­ta ir vy­ras, pats at­si­imk šią sa­vo kan­di­da­tū­rą. Ačiū.