skip to Main Content
Vytautas Radžvilas. Po susidorojimų: atidavus Sukilimą, nebereiks ir Genocido centro

Vytautas Radžvilas. Po susidorojimų: atidavus Sukilimą, nebereiks ir Genocido centro

Tiesos.lt siūlo   2021 m. vasario 2 d. 6:55

Pro Patria

Tai, ką pasakė prof. Rakutis ar V. Valiušaitis, dabar jau visai nesvarbu. Reikia, kad būtų kuo skubiau adekvačiai suvokti ir įsisąmoninti to, kas įvyko juos likviduojant, padariniai.

Visiškai nesusimąstoma, ką apskritai reiškia tai, kad tapo tokie svarbūs D. Stancikas ir V. Valiušaitis bei jų atlikti tyrinėjimai. Sąmoningai atsiribokime nuo jų mokslinės vertės, nes esmė  glūdi kitur: jie kaltinami, esą nėra tos srities profesionalai. Bet ką tai reiškia? Ogi tai, kad daugybę istorikų kasmet parengiančioje Lietuvos valstybėje neįmanoma rasti net minimalaus skaičius tos valstybės interesus norinčių ir nebijančių ginti Istorijos fakultetuose studijavusių istorikų, todėl tai yra priversti daryti formalūs mėgėjai. t. y. žmonės, atėję iš kitų sričių.

Nėra abejonės, kad Dalius Stancikas ir Vidmantas Valiušaitis savo įtaką ir autoritetą dideliu, jei ne lemiamu mastu įgijo dėl parodytos pilietinės drąsos ir paprasčiausios ištikimybės valstybei. Todėl, kad ir kokie būtų jų tyrimų trūkumai, skundas prieš juos visuomenėje bus suvoktas kaip sugrįžusio sovietmečio recidyvas, kai bailiai ir konformistai panašiai susidorodavo su savo kolegomis – iš dalies dėl profesinio pavydo, bet dar labiau todėl, kad išnyktų fonas, kuriame ypač krisdavo į akis jų kolaboravimas ir padlaižiavimas šeimininkams.

Tačiau nuolatinis priminimas, kad Stancikas ir Valiušaitis ne istorikai, turi ir grynai politinę potekstę. Pastangos juos diskvalifikuoti yra mėginimas išstumti už akademinės istorikų bendruomenės ribų ir jų darbus traktuoti kaip menkavertę profanų ir šarlatanų rašliavą. Perkelti juos į Gedgaudo ir Statkutės de Rasales lygą. „Iš LGGRTC išmesti diletantai ir nemokšos”, – tokia, jei pasiseks šio plano autoriams, bus nuolatos klijuojama etiketė. O tada jau „tikrieji” istorikai prabils dar drąsiau.

Apskritai stebint kaip tyli istorikų bendruomenė kyla asociacijos su Povilaičiu ir Skuču, kurie buvo atiduoti sovietams reikalaujant, guodžiantis, kad juos „teis savi”…

Keli ir kurie iš 17 istorikų skundo autorių jau prilaiko namuose Rusijos trikolorą ir apsirūpinę Putino portretais, kad atėjus valandai X turėtų po ranka? Tai nebeturi jokios reikšmės. Aišku viena—tai žingsnelis link tos dienos, kai Centras rašys pažymas, kad metas statyti paminklus Abai Kovneriui, Faniai Brancovskajai, J. Vitui ar G. Zimanui. Tiesiog įdomu, ką sąžiningesni Centro darbuotojai darys, kai bus paskelbta, jog K. Škirpa ir J. Noreika – kuo tikriausi naciai? Kai jiems patiems teks dėti parašus po tokia išvada?

Daugelio Lietuvos istorikų bėda ta, kad jie vis nori rašyti „nepolitizuotą”, tariamai objektyvią istoriją, tarsi nesuprasdami, kad visi mokslai tarnauja praktiniams tikslams. Idėjinė kova dėl Sukilimo interpretacijos ir vertinimo – ne intelektualinės pratybos, o labai praktinis klausimas.

Norint ką nors užpulti paprastai rūpinamasi išsaugoti veidą surandant kilnius agresijos motyvus. Jeigu per Škirpos ir Vėtros, o gal ir Brazaičio pripažinimą naciais visas Sukilimas virs Hitlerio pakalikų ginkluotu maištu, tai bus neatšaukiama. Net jeigu pasikeitus laikams toks pripažinimas būtų anuliuotas.

Bizantijos diplomatijos ir politikos tradiciją paveldėjusi imperija tuo ir skiriasi nuo artojėlių ir dainorėlių tautos vos prieš šimtmetį sukurtos valstybės, kad ji supranta tokių žaidimų reikšmę ir kainą.

Ne veltui Gorbačiovas tūžmingai keikiamas už Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimą. Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, tai buvo siaubinga klaida ir valstybės išdavystė. Be to pripažinimo Kovo 11-osios Akto statusas ir svoris būtų buvę visai kitokie. Kur kas menkesni.

Rusijos triumfo perrašant istoriją akimirka tad kaip niekada arti. Išgavę tai, ko reikia dėl Škirpos, Vėtros ir Sukilimo, jie ištriūbys visam pasauliui: matote, litovcai patys pripažino, kad yra prigimtinių nacistų ir žydšaudžių tautelė, o Rusijos šventa pareiga – išgydyti ją nuo to genetinio defekto. Po to atšaukinėk neatšaukinėjęs – tai bus kova su vėjo malūnais.

Molotovo-Ribentropo pakto pripažinimas buvo triuškinantis smūgis SSRS idėjinėje-politinėje plotmėje, jo reikšmė sužlugdant imperiją turbūt net deramai neįvertinta. Taigi galima tik įsivaizduoti, kas lauktų Lietuvos atidavus grobio laukiantiems šakalams Sukilimą.

Abejotina, ar po to LGGRTC išliktų, nes jo veikla taptų beprasmiška. Nebent būtų pertvarkytas į Kovos su nacionalsocializmu ir fašizmu Lietuvoje tyrimų centrą.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));