skip to Main Content

Vytautas Radžvilas. Lukiškių aikštę siekiama tvarkyti taip, kad būtų trinamas Lietuvos Respublikos atminimas

1  Istorijos politika, Įžvalgos, Politika, Vytautas Radžvilas pirmadienis, lapkričio 06, 2017

 

 

alkas.lt, propatria.lt

 

Skaitytojų dėmesiui siūlome Jono Vaiškūno interviu su Vytautu Radžvilu apie dabartinę Lukiškių aikštės tvarkymo situaciją ir lapkričio 17 dieną šioje aikštėje organizuojamą mitingą. Po tekstu rasite ir interviu garso įrašą.

 

***

 

– Gerbiamas Vytautai Radžvilai, ką manote apie Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro paskelbtą konkursą dėl Lukiškių aikštės memorialo, kuriame dabar kviečiami balsuoti žmonės ir pasisakyti už vieną iš penkių šio konkurso išrinktų projektų Lukiškių aikštei?

 

– Manyčiau, kad balsuoti tokiomis aplinkybėmis būtų nepilietiška ir nepatriotiška nuostata. Taip yra todėl, kad visas šis konkursas vyksta šiurkščiai ignoruojant Lietuvos Respublikos Seimo pareikštą valią ir milžiniškos visuomenės dalies nuostatas šiuo labai svarbiu klausimu. Balsuoti kaip dabar siūloma – reiškia dalyvauti iš anksto surežisuotame spektaklyje primestomis sąlygomis. Tai reikštų, kad mes nuolankiai pritariame pasirinkimui, kuris jau yra padarytas, ir renkamės iš mums primestų galimų aikštės sutvarkymo variantų. Kitaip tariant, šiuo atveju realiai klausimą, kaip turi atrodyti aikštė, sprendžia ne tauta, ne piliečiai, o saujelė biurokratų.

 

Kitas labai svarbus aspektas, kurio taip pat negalima išleisti iš akių yra tas, kad konkurso sąlygas diktuoja ne tik Kultūros ministerija, bet ir Šiuolaikinio meno centras. Niekam ne paslaptis, kad tai yra įstaiga, kuri iš esmės atvirai vadovaujasi antitautine ir antivalstybine ideologija. Tai reiškia, kad nėra joks atsitiktinumas, jog siūlant įvairius aikštės tvarkymo projektus visada kyšojo ir buvo akivaizdžiai matoma potekstė arba paslėpta intencija aikštę tvarkyti taip, kad būtų trinamas pats Lietuvos Respublikos atminimas. Šio dalyko negalima leisti, ypač naujausio skandalo dėl A. Ramanausko-Vanago kontekste. Šis skandalas turėtų paskatinti susimąstyti ir vieną kartą privalome atvirai pripažinti, kad laikas baigti vadovautis iliuzijomis, jog visi Lietuvos Respublikos pasus nešiojantys piliečiai yra nuoširdūs ir lojalūs tos šalies gyventojai ar net patriotai. Šitas dalykas aiškiai parodė, kad Lietuvoje veikia žalingos ir įtakingos jėgos, kurios siekia pakirsti Lietuvos valstybingumo pagrindus. Todėl manyčiau, kad būtent savotiškas Lukiškių aikštės reikalo sabotavimas, bet kuria kaina stengiantis šitoje aikštėje ištrinti visus valstybingumo pėdsakus, yra šito bendrojo valstybingumo silpninimo scenarijaus dalis.

 

Jeigu jau galimas savotiškas tautinis prabudimas, kuris gana gražiai pasireiškė būtent to skandalo metu, tai manyčiau, kad dar vienas sąmonėjimui būtinas žingsnis turėtų būti siekis išsireikalauti, kad aikštės tvarkymas taptų patriotiškų šalies piliečių kontroliuojamu reikalu. Kitaip tariant, reikia labai aiškiai skirti du klausimo aspektus. Yra labai svarbus aspektas, koks konkrečiai bus paminklas, tačiau dar svarbesnis yra politinis aspektas. Net jeigu dabar aikštėje po dabartinio siūlomo balsavimo atsirastų Vytis, reikia aiškiai suprasti, kad viena yra, tiesiogine to žodžio prasme, pagal antitautiškos ir antilietuviškos valdžios nuotaikas savaip išprašytas Vytis, kitas dalykas tas pats Vytis arba kokia kita valstybinė simbolika, kuri aikštėje būtų įtvirtinta būtent laisvų, valingai šito reikalavusių piliečių valia. Kitaip tariant, tai turi būti toks veiksmas, kuris aiškiai parodytų, kad Lukiškių aikštės klausimas tuo pat metu yra ir klausimas, kas yra tikrasis Lietuvos Respublikos, kurią šita aikštė turi įamžinti, suverenas.

 

– Jūs dalyvaujate organizuojant lapkričio 17 d. mitingą Lukiškių aikštėje, būtent pasisakantį už Vyčio paminklą. Kokie reikalavimai turėtų būti keliami mitinge ir kaip turėtų elgtis aktyvioji visuomenės dalis tokioje situacijoje, kuri susiklostė dabar?

 

– Manyčiau, kad aktyvioji visuomenės dalis pirmiausiai turėtų pareikalauti aikštės tvarkymo kontrolės. Turėtų būti sudarytas savotiškas aktyvių, sąmoningų piliečių stebėsenos ir priežiūros komitetas, kuris konstruktyviai bendradarbiaudamas su galbūt aukščiausia šalies valdžia, nuo šiol tvirtai prižiūrėtų ir kontroliuotų tolesnius aikštės tvarkymo darbus ir tada, jeigu bus paimta į savo rankas politinė iniciatyva, jeigu aikštės tvarkymo darbai atsidurs patikimose ir tvirtose rankose, tada galima be jokios baimės ar nerimo, ramiai dalykiškai spręsti būtent meninį šitos problemos sprendimą. Kitaip tariant, tokiu atveju galbūt nereikia verstis per galvas, kad paminklas atsirastų prieš pat Vasario 16-ąją, turint omenyje, kad aikštę tvarkome dešimtmečiais, idealiu atveju net ir šimtmečiais. Žodžiu, paėmus ir išsprendus šį pirminį politinį klausimą, turėtų būti labai rimtas šios srities specialistų, kompetetingų ir autoritetingų visuomenės atstovų pasitarimas, kokiu keliu eiti toliau ir paprasčiausiai siekti, kad tas darbas būtų padarytas iš tiesų puikiai. Taip, kad ir po daugybės kartų būtų atsiminta, jog Lietuva vis dėlto sugebėjo deramai paminėti savo valstybės šimtmetį. Nes labai panašu, kad šimtmetis bus minimas tokia dvasia, jog tikroji minėjimo intencija, žvelgiant iš šalies atrodo, yra priversti mus apskritai pamiršti, kas minima. Tai toks paminklas galėtų būti galbūt vienas iš nedaugelio tikrų minėjimo aspektų. 

 

– Suprantu, kad jūs dalyvausite lapkričio 17 dienos mitinge ir būtent tokie reikalavimai bus išsakyti mitinge?

 

– Aš manyčiau, kad tuos reikalavimus galutinai, be abejo, turėtų suformuluoti mitingo organizatoriai, pirmiausiai TALKA, bet du pagrindiniai reikalavimai – tvirta visuomenės piliečių kontrolė ir būtinai autentiška ir meniškai vertinga valstybinė simbolika – yra savaime aiškūs, o dėl detalių galima diskutuoti ir aptarinėti smulkiau, bet iš principo čia viskas aišku, ko turime siekti ir reikalauti šiandien dienai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top