skip to Main Content

Vytautas Matulevičius
Iš JAV galime prašyti tik kareivių ir tankų, bet ne teisėjų. O gaila

Neringos Venckienės byla labai paradoksaliai atskleidė išvirkščiąją mūsų prokurorų ir teisėjų nepriklausomumo pusę. Paaiškėjo, kad tas nepriklausomumas pasiteisina tiktai tuomet, kai mūsų prokurorus bei teisėjus kas nors įdėmiai prižiūri.
Šiuo atveju užteko reiklesnės amerikiečių akies, ir iš 40-ties N. Venckienei inkriminuojamų nusikalstamos veikos epizodų liko tik keturi. Dešimt kartų mažiau! Kitus lyg vėjas nupūtė, nors juos generalinis prokuroras D. Valys pateikinėjo Seimui už gryną pinigą.
Tačiau tai – ne vienintelis pastarojo meto stebuklas.
Teisėjas A. Cininas, kažkada atmetęs pedofilijos versiją, netikėtai prabilo N. Venckienei palankių argumentų kalba ir pareiškė, kad jo vadovaujama kolegija nusprendė suimtąją paleisti į laisvę, nes jai taikoma kardomoji priemonė esanti per griežta. Negana to, jis dar paaiškino žurnalistams, kad N. Venckienės išvykimo į JAV net negalima laikyti slapstymusi nuo teisėsaugos, nes tuo metu jos laisvė nebuvusi apribota.
Kitaip tariant, išvykdama ji nieko nepažeidė, nes turėjo teisę kaip ir kiekvienas pilietis išvykti, kur nori.
Turbūt, tai išgirdęs, ne vienas žmogus nuo Didžiasalio ligi Klaipėdos netikėdamas pasitrynė akis. Tačiau visose su Garliavos įvykiais susijusiose bylose mes tiesiog buvome pripratinti prie žaidimo į vienus vartus ir totalios propagandos, todėl tai, ką išgirdome pastaruoju metu, sukrečia. Pasirodo, kad net ir tokia nusikaltėlė, kaip N. Venckienė, turi savo teises ir, net ir ją teisiant, būtina laikytis įstatymų. Galite patikėti?
Štai kas nutinka, kai tokia šalis kaip Jungtinės Valstijos nedviprasmiškai perspėja, kad jos atstovai atidžiai stebėsiantys šį procesą.
Bet štai kokia problema: mes negalime prie kiekvienos abejotinos bylos pastatyti po amerikiečių teisėją. Mes galime prašyti JAV, kad jos atsiųstų daugiau kareivių ir tankų, bet negalime paprašyti, kad atsiųstų kitokio mentaliteto teisėjų. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir toliau lieka galioti, o su ja – toliau lieka galioti ir konstitucinis teisėjų bei prokurorų nepriklausomumo principas, kuris mūsų visuomenėje jau seniai prilyginamas necenzūrinei sąvokai.
Dėl to labai apmaudu, nes pats teismų nepriklausomumo principas yra milžiniškos svarbos išradimas, ant kurio laikosi visa Vakarų civilizacija. Taigi, mūsų teisėjai, kurie ima kyšius ar vykdo kieno nors valią, yra ne šiaip nusikaltėliai – jie yra barbarai, kurie griauna civilizuotą tvarką ir bloškia mūsų atkurtą valstybę į prarają.
Pasakysiu daugiau. Šiandien kaip niekad akivaizdu, kad prokurorų ir teisėjų nepriklausomumo principo ekstrapoliacija į pokomunistinę terpę buvo per daug ankstyva, paremta naiviomis iliuzijomis, o gal net pikta valia, ir todėl virto teisingumo grotesku, atnešusiu Lietuvai ir jos piliečiams begalę kančių ir nelaimių.
Metas pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti, kad mūsų šalyje siautėja ne tik neregėta socialinė nelygybė, bet ir jos neišvengiamas satelitas – totali piliečių nelygybė prieš įstatymą. Lietuvoje teisus tas, kas turi daugiau pinigų, ryšių, kas užima aukštesnę padėtį socialinėj hierarchijoj, o nes tas, kurio pusėj – įstatymas.
Asmenys, patenkantys į turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą, de facto nebepriklauso mūsų šalies jurisdikcijai, nes už nieką nebaudžiami. Pasižiūrėkite į dabar vykstantį garsiausią politinės korupcijos procesą, pažvelkite į kaltinamųjų suole sėdinčių asmenų veidus ir tyliai atsakykite sau į klausimą, ar tarp tų veidų yra pagrindinis asmuo. Į tai atsakius, daugiau apie ką nors kalbėti tiesiog nebelieka prasmės. Mus valdo ne žmonių rinkta valdžia, o feodalai, todėl ir teisingumas – išskirtinė jų nuosavybė. Kaip ir biudžeto lėšos, buvusios valstybinės įmonės, senieji ir tarybinių laikų statiniai, vertingiausiosios Lietuvos žemės, ir pan.
Bet dar blogiau, kad mes nematome ir net neieškome išeities. Jos nesiūlo ne tik politikai, mūru stojantys už teismų nepriklausomumo groteską, bet ir patys teisėjai, save ir toliau laikantys neklystančiais. Nieko nesiūlo ir teisėjų savivaldos institucija – Teisėjų taryba, nors jos buvęs vadovas neseniai buvo išleistas iš Lukiškių, pareiškus įtarimus kyšininkavimu. Ar begali būti aiškesnis signalas, kad sistema jau priartėjo prie liepto galo? Atrodytų – ne, bet ar girdėjote, kad be vienos spaudos konferencijos būtų imtasi ko nors dar?
O kol niekas nieko nesiima, padėtis prokuratūroje ir teismuose jau ima kelti labai konkretų pavojų mūsų valstybės saugumui. Ryškiausias to pavyzdys – kone dešimtmetį tąsyta Darbo partijos ir jos įkūrėjo byla. Nors joje figūravo milžiniškos neteisėtos lėšos, panaudotos patekimui į valdžią, V. Uspaskichas gavo juokingą bausmę ir dabar ruošiasi grįžti. Daryti tą patį?
Ne prasčiau sekasi ir juridiniam asmeniui – Darbo partijai, kurios teisėjai neleido nuteisti ir likviduoti. Kai V. Uspaskicho byla pagaliau pasiekė Aukščiausiąjį Teismą, šis konstatvo, kad turėjo būti teisiama ir partija, bet tuo metu jau buvo suėjusi senatis. Įsivaizduojate didesnį pasityčiojimą iš Lietuvos valstybės ir teisingumo, nei šis?
23 milijonai litų juodų pinigų politikoje – ir beveik jokių pasekmių. Ir jokių aiškinimųsi iš prokurorų pusės, iš kur tie pinigai dygsta. Todėl ir galima pradėti nuo pradžių.
Bet žmonių savigarba anksčiau ar vėliau gali prabusti. Ir gali nutikti tai, kas nutiko Lenkijoje ir ką profesorius T. Janeliūnas pavadino „bandymu grubia valdžios jėga pakeisti tiek esamų Konstitucinio Tribunolo, tiek Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų teisėjų sudėtį, nepaisant perspėjimų, kad tokie žingsniai prieštarauja klasikinės demokratijos taisyklėms.“
Būdamas liberalių pažiūrų žmogumi, Lietuvai tokio kelio aš nelinkiu. Bet suprantu, kad, padėčiai ir toliau nesikeičiant, tai gali būti vienintelė išeitis.

Facebook komentarai
Back To Top