skip to Main Content

VU imunologė A. Žvirblienė: ar įgyjamas imunitetas persirgus COVID-19?

Pandemijos metu daugeliui rūpi, ar pasveikus nuo COVID-19 susiformuoja ilgalaikis imunitetas. Ar persirgę asmenys gali jaustis ramūs, o gal jie gali pakartotinai užsikrėsti SARS-CoV-2? Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) ką tik paskelbė, kad nėra patikimų įrodymų apie apsauginio imuniteto susiformavimą po persirgtos SARS-CoV-2 infekcijos. Apie COVID-19 ir imunitetą pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro imunologė prof. Aurelija Žvirblienė.

Klausimai apie imunitetą ir COVID-19 svarbūs keliais aspektais 

Pirmiausia, tokios šalys kaip Švedija mėgino taikyti „visuotinio persirgimo“ strategiją, tikėdamosi, kad liga nebus pavojinga jauniems žmonėms, o persirgę jie įgis imunitetą ir tai pristabdys infekcijos plitimą. Todėl svarbu žinoti, ar iš tiesų imunitetas prieš SARS-CoV-2 susiformuoja ir kiek ilgai jis trunka.

Antra labai svarbi problema yra vakcinų nuo SARS-CoV-2 kūrimo perspektyvos. Jei po persirgtos SARS-CoV-2 infekcijos nesusidaro ilgalaikis imunitetas, sunku tikėtis, kad sukurta vakcina bus efektyvi ir apsaugos nuo viruso.

Dar vienas svarbus aspektas – kuo ypatingas vaikų ir jaunų žmonių imuninis atsakas į SARS-CoV-2 infekciją ir kodėl pagyvenusiems žmonėms ši infekcija yra pavojingesnė, sukelia imunopatologiją?

Ne visi koronavirusai sukelia ilgalaikį imunitetą

Mokslininkai kol kas neturi vienareikšmio atsakymo, ar po persirgtos SARS-CoV-2 infekcijos susidaro ilgalaikis imunitetas, nes dar nepraėjo nė 4 mėnesiai nuo to laiko, kai žmonija pirmą kartą susidūrė su šiuo virusu. Tam reikalingi išsamūs ir ilgalaikiai tyrimai. Kol kas galima remtis tik patirtimi, įgyta ankstesnių SARS ir MERS protrūkių metu, ir ribotais imuninio atsako į COVID-19 tyrimais.

Dauguma asmenų, kurie persirgo SARS ir MERS, turėjo šiems virusams specifinių antikūnų praėjus 2 metams po persirgtos infekcijos. Tai rodo, kad antikūnai susidaro ir išlieka gana ilgą laiką.

Kita vertus, yra žinoma, kad prieš kitus, mažiau pavojingus žmogaus koronavirusus (tokius kaip OC43, 229E) ilgalaikis imunitetas nesusidaro ir tais virusais žmonės užsikrečia pakartotinai.

Imuninis atsakas – ne vien antikūnai

Imuninis atsakas – tai ne vien antikūnai. Šį rodiklį lengviausia išmatuoti, bet su virusais kovoja ir kiti imuninės sistemos komponentai, kuriuos daug sunkiau tirti – T limfocitai ir kitos ląstelės.

Antikūnai taip pat būna skirtingi – ne visi gali neutralizuoti virusą, stabdyti jo patekimą į ląsteles. Atlikus serologinį tyrimą, galima nustatyti, ar žmogus turi IgM arba IgG klasės antikūnų, bet neįmanoma taip paprastai nustatyti, ar tie antikūnai neutralizuoja virusą. Aukštas antikūnų lygis nebūtinai reiškia įveiktą infekciją. Gali būti ir taip, kad sunkiai COVID-19 sergantis žmogus turi daug IgG antikūnų, bet jie nepadeda stabdyti viruso plitimo.

Virusai moka išvengti imuninio atsako

Priežastys, kodėl po persirgtos virusinės infekcijos nesusifornuoja ilgalaikis imunitetas, gali būti įvairios. Dažnai tai atsitinka dėl viruso mutacijų – dėl jų neutralizuojantys antikūnai pasidaro neveiksmingi. Tačiau SARS-CoV-2 nėra intensyviai mutuojantis virusas.

Kitos priežastys – virusų sugebėjimas apeiti imuninę sistemą, sukelti imuninės sistemos ląstelių „išsekinimo“ būsenas. Kad susidarytų imuninės atminties ląstelės ir susiformuotų ilgalaikis imunitetas, svarbu, kad T limfocitai gautų pakankamai stimuliacijos – vadinamųjų „pavojaus signalų“. Jeigu jų trūksta, ypač besimptomės infekcijos metu, imuninis atsakas į virusą gali būti neefektyvus.

Pakartotinis užsikrėtimas ar viruso išlikimas?

Prasidėjus SARS-CoV-2 epidemijai, kai kuriose šalyse (Kinijoje, P. Korėjoje, Japonijoje) buvo užfiksuota atvejų, kai, COVID-19 persirgusiems pacientams po kelių savaičių atlikus viruso RNR tyrimą, jis vėl buvo teigiamas, nors išrašymo iš ligoninės metu testas buvo neigiamas. Tai sukėlė diskusijų apie neva nesusidarantį imunitetą. Vis dėlto manoma, kad tai nėra pakartotinis užsikrėtimas, o greičiausiai tas pats organizme išlikęs virusas.

Buvo atliktas riboto masto ir trumpai trukęs tyrimas su beždžionėmis, kuris parodė, kad persirgusios COVID-19 beždžionės pakartotinai neužsikrėtė SARS-CoV-2, kai po 2 savaičių jas buvo bandoma užkrėsti šiuo virusu. Tai rodytų, kad apsauginis imunitetas susidaro. Vis dėlto kol kas neįmanoma tiksliai atsakyti į klausimą, kiek ilgai jis gali trukti. Tai būtų galima nustatyti tik tiriant virusą neutralizuojančius antikūnus ir ląstelinį imunitetą, o tokie tyrimai būtų labai sudėtingi.

Nekontroliuojamas imuninis atsakas į COVID-19 sukelia imunopatologiją

Ne visada imuninis atsakas į virusą gelbsti nuo infekcijos. Sergant COVID-19, vyksta sudėtinga sąveika tarp koronaviruso ir imuninės sistemos. Jeigu virusas nesudorojamas pirmosiomis infekcijos dienomis, tai gali lemti viruso išplitimą ir sunkią ligos eigą. Kai imuninis atsakas tampa nekontroliuojamas, neadekvatus, jis sukelia stiprų vietinį ir sisteminį uždegimą – imunopatologiją. Sunkios COVID-19 ligos atveju dažniausiai pažeidžiami plaučiai, taip pat kraujyje gali smarkiai padaugėti uždegiminių citokinų – ši sunki sisteminė uždegiminė reakcija vadinama „citokinų audra“. Jos padariniai – daugybiniai organų pažeidimai.

Vaikai atsparesni koronavirusams nei suaugusieji

Daugėjant koronavirusu SARS-CoV-2 užsikrėtusių žmonių visame pasaulyje, gausūs epidemiologiniai duomenys aiškiai rodo, kad šis virusas labiau pavojingas pagyvenusiems žmonėms nei vaikams. Nors vaikai ir suaugusieji turi panašią riziką užsikrėsti SARS-CoV-2, vaikams daug rečiau diagnozuojami sunkūs COVID-19 atvejai nei suaugusiems, ypač vyresniems nei 65 metų amžiaus, asmenims. Panaši tendencija buvo stebima ir per SARS-CoV-1 protrūkį 2003–2004 m. – iš visų ligonių, kuriems buvo diagnozuotas SARS, vaikai sudarė tik 10 proc., iš jų tik 5 proc. prireikė intensyvaus gydymo.

Šis fenomenas gali būti paaiškintas vaikų imuninės sistemos ypatumais – ji yra geriau prisitaikiusi atpažinti naujus antigenus ir sugeba sustabdyti virusą jam dar neišplitus.

Virusą neutralizuojantys antikūnai gali būti naudojami gydymui

Žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų apie COVID-19 persirgusių ir pasveikusių pacientų kraujo plazmos panaudojimą sunkiems COVID-19 atvejams gydyti. Atrodytų, kad tai labai paprasta – užtenka surinkti persirgusių asmenų kraują. Tačiau labai svarbu yra tai, kad gydymui turi būti naudojama tik tokia kraujo plazma, kurioje yra daug virusą neutralizuojančių antikūnų. Tokius antikūnus ištirti gana sudėtinga, tam turi būti atliekamas viruso neutralizacijos testas in vitro. Ne visi pacientai, persirgę COVID-19, turi pakankamai neutralizuojančių antikūnų, o jų lygis gerokai sumažėja praėjus 4–5 mėnesiams po persirgtos ligos. Todėl atlikti viruso neutralizacijos testą būtina. Neužtenka paprasto serologinio testo, kai nustatomi virusui specifiški IgG. Jeigu susidarę antikūnai nėra neutralizuojantys arba jų lygis per žemas, tokia kraujo plazma gydymui netinka.

Populiacijos serologiniai tyrimai parodo infekcijos mastą

Daugelis šalių planuoja arba jau pradėjo seroepidemiologinius tyrimus – jais siekiama nustatyti, kiek žmonių populiacijoje turi SARS-CoV-2 antikūnų. Tai parodytų infekcijos mastą, nes antikūnai gali susidaryti ir besimptomės infekcijos metu. Kai kuriose JAV vietovėse atlikti serologiniai tyrimai rodo, kad antikūnus turinčių asmenų skaičius kur kas didesnis nei tų, kuriems buvo diagnozuota SARS-CoV-2 infekcija. Svarbu, kad serologiniams tyrimams būtų naudojami tikslūs, patikimi metodai. Jeigu metodai nepakankamai jautrūs, jų rezultatas gali būti klaidingai neigiamas – nenustatomi tie atvejai, kai antikūnų lygis žemas. Jei metodai nepakankamai specifiški, jie gali rodyti klaidingai teigiamus rezultatus. Tačiau net ir patikimo serologinio testo teigiamas rezultatas nereiškia, kad antikūnų turintis asmuo yra visiškai saugus ir negali užsikrėsti virusu. Be to, dar trūksta duomenų, kiek ilgai antikūnai išlieka. Todėl PSO įspėja, kad antikūnų testas nėra saugumo garantija.

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: GRETĖ GERULAITYTĖ, VILNIAUS UNIVERSITETAS
Facebook komentarai
Back To Top