skip to Main Content

VISKAS VYKSTA PAGAL GERIAUSIAS KGB TRADICIJAS

Daiva Guobienė

 

 

2015 metų sausio 22 dienos ankstų rytą, maždaug 4 val., gavome jūsų skundo Žurnalistų etikos inspektorei Gražinai Ramanauskaitei-Tiumenevienei skirto skundo nuorašą. Prasidėjo jis sekančiai:

2016 01 21 d. maždaug 23 val. per televizijos kanalą „Lietuvos rytas“ vakaro žiniose buvo rodomas būsimo straipsnio, kuris turėtų pasirodyti „Lietuvos rytas“ dienraštyje maždaug tokiu pavadinimu – „Daiva Guobienė rado užuovėją Seime“, – anonsas. Rodomame reportaže matėsi mano nuotrauka, daryta be mano leidimo Vilniaus rajono apylinkės teisme, į kurį atvykau 2015 12 18 d. į teismo posėdį pagal ieškovo Viktoro Grigo ieškinį. Kadangi nesu viešas asmuo, padariau fotografui pastabą. Vyriškis patvirtino, kad fotografuoja mane pagal „Lietuvos rytas“ redaktoriaus nurodymą, tačiau tokios nuotraukos publikavimui iš tiesų būtų reikalingas mano sutikimas. Tačiau mano sutikimo niekas taip ir nepaprašė.

O tos pačios dienos, t.y. 2016 01 21 d., 10.43 val. man paskambino iš „Lietuvos rytas“ dienraščio (taip prisistatė moteris, kuri neprisistatė savo vardu ir pavarde, neįspėjo, jog esu įrašinėjama, prisipažino apie įrašinėjimą tik po mano pastabos) ir uždavė klausimus ryšium su gaunamais dėl mano tariamai netinkamai vykdomos teisinės veiklos skundais. Vienas pokalbis vyko 41 minutę 51 sekundę. Tada pokalbis nutrūko ir buvo pratęstas 11 valandą 29 minutę – trūko 7 minutes 51 sekundes. 

 

2016 m. sausio 22 dieną dienraštyje „Lietuvos rytas“ iš tiesų pasirodė straipsnis „Skandalingoji veikėja Seime rado užuovėją“. Kas iš tiesų įvyko?

2016 01 21 d. 10.43 val. man paskambino iš „Lietuvos rytas“ dienraščio, kaip vėliau sužinojau, žurnalistė Rasa Karmazaitė. Moteris net neprisistatė ir neįspėjo, jog pokalbis yra įrašomas. Bendravome maždaug valandą, ji man pritarė, net atsisakė susipažinti su mano siūlomais dokumentais, patvirtindama, kad viskas ir taip aišku, jog esu apkalbama.

Staiga vakare, maždaug 23 val., per TV kanalą „Lietuvos rytas“ žiniose girdžiu anonsuojamą būsimą dienraštyje straipsnį kuris turėtų pasirodyti „Lietuvos rytas“ dienraštyje maždaug tokiu pavadinimu – „Daiva Guobienė rado užuovėją Seime“, – anonsas. Rodomame reportaže matėsi mano nuotrauka, daryta be mano leidimo Vilniaus rajono apylinkės teisme, į kurį atvykau dalyvauti teismo posėdyje prieš mėnesį iki pasirodant straipsniui.

Tuoj pat pasipylė skambučiai – skambino draugai, klientai, – nerimavo, klausinėjo, kas vyksta. Nieko paaiškinti negalėjau, buvau šoke ir visiškoje neviltyje.

Tas košmaras tęsėsi ir ryte – dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnį anonsavo ir „Lietuvos radijas“. Todėl skambučiai ir vėl netilo, girdėjau iš skambinančių visko – užuojautą, palaikymą, abejones, grasinimus…

Vienu žodžiu – per vieną dieną tapau didžiausia Lietuvos sensacija: TV „Lietuvos rytas“, „Lietuvos radijas“ anonsavo, dienraštis „Lietuvos rytas“ išspausdino straipsnį pirmame puslapyje, nuotrauka – per pusę puslapio. Kitaip tariant, visos šalies ir net pasaulio naujienos nublanko prieš personą vardu Daiva Guobienė. Skubiai žmonėms reikėjo pranešti, ką ir kaip apgavo „skandalingoji veikėja, radusi Seime užuovėją“.

Visa šita „akcija“ buvo sumodeliuota pagal senas KGB tradicijas, siekiant pakenti ne tik konkrečiam asmeniui, bet padarant pažeidžiama jo aplinką, sukeliant abejones jo aplinkos skelbiamoms tiesoms ir idėjoms, niekinimu ir sukiršinti. Aš sieju straipsnio pasirodymą ir su Seimo nario, kurio padėjėja dirbu, asmens ir veiklos diskreditavimu.

Bet juk straipsnyje minimi turbūt realūs žmonės? Matome jų nuotraukas, skaitome pasisakymus, tikrai skausmingas gyvenimo istorijas. Sunku patikėti, jog tai surežisuota.

Iš tiesų, straipsnyje minimi realūs žmonės – pensininkė Vanda Braziulevičiūtė, verslininkė Irena, emigrantė Dainora Motz, liūdno likimo kompozitorius Vaidevutis Tautavičius.

Jie jau kalbėti apie straipsnyje minimus asmenis, pasakojimą gal reikėtų pradėti nuo senesnių laikų. 

2012 metais gan konfliktiškai nutrūko mano darbo santykiai su Skyrybų centru (UAB „Tikroji turto kaina“, vadovaujama direktoriaus Sauliaus Vaikšnoro). Aš buvau įskaudinta, kad man nebuvo sumokėtas sutartas atlyginimas, S.Vaikšnoras norėjo priversti mane atsisakyti nuo reikalavimo išmokėti darbo užmokestį (darbo ginčo byla,

turėjo būti baigta po kelių mėnesių nuo ieškinio padavimo teismui, tačiau tęsiasi jau beveik ketverius metus). Bet dar svarbiau jam buvo priversti mane atsisakyti liudyti baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas advokatų parašų klastojimu ir suklastotų dokumentų pateikimu teismui.

Daug aš iškentėjau dėl šio pono – S.Vaikšnoras, po mano išėjimo iš darbo, paskambino ir parašė visiems mano klientams, kurių duomenis jam perdavė straipsnyje minima verslininkė Irena, laiškus, SMS, šmeiždamas, tyčiodamasis, siūlydamas atsisakyti mano paslaugų.  Kelis kartus teko perdažyti tvorą, aprašytą visokiomis bjaurastimis, nors daugiau nei dešimt metų gyvenau savo sklype ramiai ir taikiai. Viduje žinojau, kad tai jo darbas, nes jis savo skyrybų bylose nuolat siūlė naudotis viešųjų ryšių įmonės paslaugomis, kurios klientų pageidavimų kito žmogaus gyvenimą paverčia pragaru.. 

Kažkaip norėtųsi konkrečiau?

Na taip… Dėl straipsnyje minimų asmenų.

Atsisveikinusi su Skyrybų centru, pradėjau dirbti savarankiškai savo teisinių paslaugų įmonėje. Irena Riūkienė, straipsnyje įvardinta verslininke Irena, buvo man siųsta S.Vaikšnoro, kaip vėliau paaiškėjo. 

Ar ji tai pripažįsta?

Taip, darbo ginčo su S.Vaikšnoro įmonės byloje Irena Riūkienė liudijo jo naudai. Tačiau tuo pačiu patvirtino, jog S. Vaikšnorą pažinojo iki bendravimo su manimi momento, kad nuolat palaikė ryšį, kad lig šiol man skolinga pinigus. Jai siųstus pagal jos melagingą nurodymą mano klientų pinigus man neperdavė, atlyginimo, dirbant teisininke jos įmonėje UAB „Litplastic“, nesumokėjo. Ji iš baimės pareikalavo iš lietryčio, kad nebūtų paskelbta jos pavardė – todėl straipsnyje liko „verslininke Irena“.

 

O kaip dėl nuskriausto kompozitoriaus V.Tautavičiaus? Juk žmogui teko tokia sunki lemtis – palaidojo vienintelius anūkus, sūnus meta iš namų? Na negi ir tas žmogus jus apkalba?

Po jūsų klausimo prisiminiau  vieną pokalbį, kurio esmė tokia – tu ir vėl įsivėlei į tokius kaltinimus, na kaip tavimi tikėti? tu ir vėl kaltinama, kad apgaudinėji žmonės?

Matyt, aš ne taip aiškinu situaciją.

 

O kaip reikėtų aiškinti tokį straipsnį?

Pradžiai sudėliokite straipsnio „personažus“

1. Pensininkė vargstanti Vanda Braziulevičiūtė;

2. Verslininkė Irena;

3. Likimo nuskriaustas šviesaus paveikslo kompozitorius Vaidevutis Tautavičius;

4. Emigrantė Dainora Motz.

 

Visi šie „personažai“ susieti su S.Vaikšnoru – jis jų atstovas.

 

Kam toks „personažų“ įvairumas? Ir kodėl straipsnyje nesimato jūsų įvardinto S.Vaikšnoro?

S.Vaikšnoras, turintis pakankamai dideles galias (jo žmona, kiek jis skelbiasi, dirba Prezidentūroje), visgi nėra tas asmuo, kuris, kaip informacijos šaltinis, tiktų fariziejiškam Lietuvos Rytui.

Todėl Lietrytis neišdrįso viešai pranešti, kad straipsnyje visi paminėti „personažai“ yra susieti su S.Vaikšnoru.

O tas „personažų“ įvairumas lengvai paaiškinimas – štai skaito straipsnį eilinis žmogus: jam pateikiamas spektras „personažų“, kuriam jis galėtų prijausti: pensininkas, verslininkas, emigrantas, menininkas. 

Juk žmogus tikrai ras tą subjektą, kuris jam „skauda“ arčiausia – gal mama pensininkė, gal sesuo emigravo, gal verslo sunkumai spaudžia, gal įskaudinta menininko dalia užgavo.

Lietrytis pasinaudojo visais įmanomais sunaikino būdais, naudotais KGB viešpatavimo laikais.

O tai kas tie „personažai“?

Lietrytis parašė taip, tarsi tie žmonės apgauti būtų vakar.

O kaip yra?

 

Įsivaizduokime, kaip atrodytų straipsnis, jei Rasa Marazmaitė…

 

Žurnalistės pavardė Karmazaitė.

Atsiprašau. Matyt, ji todėl ir įsižeidė, kai į ją taip kreipiausi.

Jūs su ja kalbėjote?

Taip, straipsnio pasirodymo dieną aš jai paskambinau. Paprašiau duoti man mūsų pokalbio, vykusio išvakarėse, įrašą. Žurnalistė atsisakė pateikti įrašo kopiją, paaiškindama, kad garso įrašas yra Lietryčio nuosavybė.

Dabar pagalvojau: ar žurnalistė, neįspėjusi mane apie daromą įrašą ir sukūrusi jį mano dėka, turi kažkokią teisę į to įrašo nuosavybę?

Ką paaiškino žurnalistė?

Ji pasakė, kad mane išklausė, kaip to reikalauja visuomenės informavimo įstatymas.

Bet juk žurnalistė – ne nuodėmklausys, kad išklausytų. Pagal VIĮ ji privalo ne išklausyti, o pateikti kitos pusės poziciją.

O aš jai paaiškinau, kad Vaišnoro siųsti mane sužlugdyti klientai jau buvo demaskuoti –   šeši ikiteisminiai tyrimai nutraukti, vėliau jų pateikti ieškiniai  atmesti. Verslininkė Irena pati siuntė kurjerių laiškus, kuriais kaltino klastojimais. Vargeta kompozitorius pats pokalbio metu su manimi ir žurnaliste pripažino, kad jį apgavo Vaikšnoras. Dainora Motz … Šita moteris verta atskiro aptarimo, kaip galima panaudoti žmogų. Beje, dėl vargingai gyvenančios Braziulevičiūtės – kaip reaguotų žmonės, jei žinotų, kad jai jau išmokėta 28 000 litų, o praeitų metų gruodį – beveik 2 000 eurų. Taigi, ji nevargsta.

Tai kam reikalingas buvo toks furoras?

Sutapo SISTEMOS ir jos palaikinių interesai. „Repeticija“ pasiteisino.

Ar pajautėte paskleistos informacijos poveikį?

Tai būtų atskira, bet įdomi tema. Vėliau tikrai papasakosiu, kaip pasijaučia geromis KGB tradicijomis naikinamas žmogus. Tuo labiau, kad pagrindinis smūgis laukė ateityje.

LRT neužilgo smogė nesisteminei žiniasklaidai … Ir kaip tai susieta su minimu straipsniu.

P.S.

Seimo narys Audrius Nakas

Signataras Zigmas Vaišvila

Laisvas laikraštis

Ekspertai.eu

 

 Laukite tęsinio

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top