skip to Main Content

 

 

Zenonas Jurgelevičius

Posovietiniai teisėjai sprendė ir dešimtis tūkstančių „teisinio nuosavybės teisių atkūrimo“ bylų – kurių iš viso neturėjo būti – nes iki 30 ha ploto teisėtų žemės savininkų nuosavybės teise valdytos žemės valdos sovietmečiu niekuomet nebuvo nacionalizuotos ar kitaip suvalstybintos. Sovietmečiu vyko ne visuotinė ir vienalaikė žemės valdų nacionalizacija (kaip kad meluojama oficialiuose dokumentuose) – bet sovietinė žemės reforma – kurios metu į valstybinį žemės fondą buvo paimti tik 30 ha viršijusios žemės valdų dalys. Dar ir šiandieną įslaptintuose sovietinės žemės reformos vykdymo žemės savininkų ir jų žemės valdų sarašuose tiksliai įvardinta kiek kas ir kur turėjo žemės bei kiek jos buvo paimta į valstybinį žemės fondą. Tai reiškia, kad jokio žmonių bylinėjimosi dėl juridinių faktų nustatymo ir dirbtinės giminių priešpriešos iš viso neturėjo būti… Išsamiau apie tai galima sužinoti žurnale “Žemėtvarka ir melioracija“ 1997 metai, Nr 2 išspausdintame mano straipsnyje Žemės reformos Lietuvoje teisinė analizė . Straipsnio kopiją galita atsisiųsti iš: https://zmogausteiseslietuvoje.wordpress.com/dokumentai/ .Ten pat rasite ir informaciją (istorines žinias), pavadintas: Žinios apie žemės reformą Pasvalio valsčiuje . Tai nenuginčijami rašytiniai įrodymai, kad tariamas „teisinis piliečių nuosavybės teisių atkūrimas“ iš tikro buvo posovietinio istorinių dokumentų klastojimo pagrindu įvykdytas teisėtų žemės savininkų apiplėšimas – siekiant ne tik neteisėtai pasipelnyti, bet ir sunaikinti labiausiai nuo valdžios nepriklausomą visuomenės grupę… t.y., opoziciją melui ir vagystėms…

 

 

 

 Zenonas Jurgelevičius

Lietuvos žmogaus teisių centro narys

KAS YRA KAS POSOVIETINĖJE LIETUVOJE

„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jus pažinsite juos iš vaisių…“

Kalno pamokslas NUORODOS Į ŠIO STRAIPSNIO PUBLIKAVIMĄ SPAUDOJE:

Pirmoji Zenono Jurgelevičiaus straipsnio: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ dalis: „Ar buvo reikalingas teisinis piliečių nuosavybės teisių atkūrimas?“ buvo išspausdinta 2005-09-14 dienraščio „Lietuvos Aidas“ Nr.213 (9702) 2 psl.; 2005-09-15 Nr.214 (9703) 2 psl.; 2005-09-16 Nr.215 (9704) 2 psl.; ir 2005-09-17 Nr.216 (9705) 2 psl. Antroji Zenono Jurgelevičiaus straipsnio: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ dalis: „Teisėtos bet neteisingos teisės sistemos sukūrimas posovietinėje Lietuvoje“ buvo išspausdinta 2005-09- 26 dienraščio „Lietuvos Aidas“ Nr.223 (9712) 1-2 psl.; 2005-09-27 Nr.224 (9713) 1-2 psl.; ir 2005-09-28 Nr.225 (9714) 1-2 psl. Trečioji Zenono Jurgelevičiaus straipsnio: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ dalis: „Paskutinis teisinis valdžią turinčiųjų argumentas“ buvo išspausdinta 2005-10-06 Nr.232 (9721) 1-2 psl. I dalis: Ar buvo reikalingas teisinis piliečių nuosavybės teisių atkūrimas? Kuo ilgesnis laiko tarpas praeina nuo 1990-03-11 – tuo labiau aiškėja, kad posovietinė realybė iš esmės skiriasi nuo gražių to meto deklaracijų. Pagrindiniu to skirtumo indikatoriumi yra tai, kad posovietinės Lietuvos valstybė savo piliečiams neužtikrina žmogaus teisę naudotis jo paties įsigytu (arba paveldimu) nekilnojamuoju turtu. Pagal tai, ar ši teisė užtikrinama ar neužtikrinama – mes sprendžiame: ar teisinė valstybė realiai egzistuoja (atlieka savo tiesiogines funkcijas). Posovietinėje Lietuvoje šios žmogaus teisės yra ne tik kad neužtikrinamos, bet įstatymų leidėjai nuolat sąmoningai kuria ir įgyvendina vis naujus šių teisių paneigimą („žemės reformą“ ir tariamą „nuosavybės teisių atkūrimą“) reglamentuojančius „įstatymus“. Šių „teisės aktų teisinių normų“ įgyvendinimas yra apmokamas valstybės (t.y., mokesčių mokėtojų, tame tarpe ir tų, iš kurių neteisėtai atimamas nekilnojamasis turtas) – lėšomis. Minėti „teisės aktai“ savo teisine prasme atvirai prieštarauja imperatyvioms galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir LR pasirašytų bei ratifikuotų Tarptautinės teisės aktų teisinėms normoms. 1990-03-11 atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuvos Aukščiausioji Taryba savo priimtame Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ iškilmingai įsipareigojo: „…Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams… garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“. Pagrindinio to meto žmogaus teises garantuojančio tarptautinės teisės dokumento: Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 1 straipsnyje yra nustatyta, kad: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“, o 17 straipsnyje, kad: „Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais“ ir „Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė“. Tuo būdu LR AT įsipareigojo vykdyti visose civilizuotose pasaulio šalyse visuotinai priimtas, kiekvieno žmogaus laisvę ir lygiateisiškumą užtikrinančias teisės normas. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad jei žmogus neturi teisės į lygiateisiškumą prieš įstatymą arba negali laisvai naudotis savo darbu sukurtais (to) darbo vaisiais (ar paveldėti savo tėvų darbo vaisius bei už tuos darbo vaisius jų teisėtai įsigytą turtą) – tokį žmogų išvis negalima laikyti laisvu žmogumi. Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos teisines normas papildo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio „Nuosavybės apsauga“ teisinės nuostatos: „Kiekvienas 2 fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais“. Lietuvos Respublika EŽT Konvencijos 1-ąjį Protokolą ratifikavo 1995 m. gruodžio 7 dieną įstatymu Nr. I-1117. Ratifikacinius raštus Europos Taryboje LR deponavo 1996 m. gegužės 27 dieną. Šioms teisinėms normoms beveik analogiškos yra 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame Lietuvos valstybės piliečių referendume priimtos LR Konstitucijos 23 straipsnio teisinės nuostatos: „Nuosavybė neliečiama“, „Nuosavybės teises saugo įstatymai“ ir „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Ratifikuodama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją Lietuvos Respublika pagal šios Konvencijos 1-ą straipsnį automatiškai garantavo, kad jos vidaus teisė atitinka šios Konvencijos teisines nuostatas ir įsipareigojo nepažeisti Konvencijoje ginamų materialinių teisių bei laisvių. Pagal LR Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį ir pagal Konvencijos ratifikavimo metu galiojusio 1991-05-21 LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 12 straipsnį Konvencija LR teritorijoje įgijo LR įstatymo galią. Tai, kad LR ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys turi LR įstatymo galią patvirtino LR Konstitucinis Teismas savo 1995-01-24 išvadoje. 1999 m. birželio 22 d. LR Seimo priimto „Tarptautinių sutarčių įstatymo” Nr. VIII-1248 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad: „Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos Tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos Tarptautinės sutarties nuostatos”. Tačiau LR pasirašius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją ir ratifikavus jos pasirašymo dokumentus – LR valdžios ir valdymo bei teisėsaugos institucijų pareigūnai LR teisinėje praktikoje nepradėjo taikyti šios Konvencijos teisines normas ir nenutraukė prieš LR teisėtus žemės savininkus vykdomą valdžios savivalę. Jūs galite pastebėti, kad priimdama įstatymus ir juos praktiškai taikydama posovietinės LR valdžia nepažeidžia žmogaus teisių, nes veikia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisinių normų ribose. Taip nėra, nes posovietinėje Lietuvoje iš teisėtų žemės savininkų apgaule ir prievarta atimamas nekilnojamasis turtas pusvelčiui perleidžiamas „valdžią turintiems” ir jų artimiesiems. Teisėtiems žemės savininkams už paimtą žemę jau 14 metų žadama „teisingai atlyginti“. Tačiau jeigu ruošiamasi „teisingai atlyginti“ – tai kam tuomet reikalingas prievartinis valstybės vardu vykdomas piliečių nuosavybės teisių į paveldimas žemės valdas perskirstymas? Kodėl tokiu atveju netaikomi visame civilizuotame pasaulyje analogiškoje situacijoje naudojami laisvos rinkos ekonomikos (pirkimo-pardavimo) santykiai? Vadinamoji žemės reforma posovietinėje Lietuvoje vykdoma pagal specialiuosius LR įstatymus, kuriuos LR Seimas naujai priėmė ir po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje. LR teisinėje praktikoje taikant minėtus specialiuosius įstatymus posovietinėje Lietuvoje nuolat grubiai pažeidinėjamas LR Konstitucijos 29 straipsnyje, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 1 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintas civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas. Todėl posovietinę LR žemės reformą reglamentuojantys LR įstatymai negali būti prilyginti visų LR piliečių teises vienodai (pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisines normas) apribojantiems įstatymams. Kaip žinome, nusikaltimo tyrimas pradedamas, kuomet kažkas kam nors padaro realią žalą. 15 metų trunkantis LR piliečių nekilnojamojo turto atiminėjimas – tiems piliečiams tikrai yra reali žala. Kriminalistikos „aušroje“ įvykus nusikaltimui būdavo klausiama: „kam tai naudinga?“ Dabar gerb. skaitytojams siūlau išsiaiškinti: kam naudingi posovietiniai piliečių nuosavybės teises į jų paveldimą nekilnojamąjį turtą perskirstantys įstatymai? Posovietinėje Lietuvoje „valdžią turinčiųjų“ vykdomas piliečių nekilnojamojo turto atėmimas „įteisinamas“ dviejų kartu vykdomų „įstatymų“ painiava. Vienas iš jų yra žemės reformos vykdymą reglamentuojantis įstatymas. Išsiaiškinkime, ar posovietinės LR valdžios vykdomą prievartinį piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymą išvis galima įvardinti “žemės reforma”? Į šį klausimą nesunkiai galima atsakyti šią (posovietinę) žemės reformą palyginus su Lietuvoje anksčiau vykdytomis žemės reformomis. Išsiaiškinkime: ar yra esminių skirtumų tarp šiuo metu LR vykdomos 3 posovietinės žemės reformos ir prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vykdytų žemės reformų? 1) Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje vykdant žemės reformą (tuometinio žemės reformos įstatymo 5 paragrafe) buvo nustatyta minimali žemės savininkui paliekamos žemės norma – 8 ha vienai šeimai: “kad žmonės nebūtų dirbtinai nusmukdyti žemiau skurdo ribos, kai neįmanoma pragyventi”. 2) 1940 m. “Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje” vykdant sovietinę žemės reformą (o ne „visuotinę nacionalizaciją“, kaip kad iki šiol meluojama „iš aukštų tribūnų“) – šios reformos vykdymą reglamentuojančiuose sovietiniuose įstatymuose taip pat buvo nustatyta minimali žemės savininkui paliekamos žemės norma: “Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės. Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams“(citata iš 1940-07-22 d. “Liaudies Seimo Deklaracijos” teksto). Posovietinė žemės reforma nuo prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vykdytų žemės reformų skiriasi tuo, kad posovietinės žemės reformos vykdymą reglamentuojančiuose LR įstatymuose nenumatyta teisėtam žemės savininkui palikti minimalią žemės normą, kad šis galėtų iš savo darbo (nuosavame ūkyje) prasimaitinti pats ir pamaitinti savo vaikus. Penkiolika metų trunkančios posovietinės žemės reformos Lietuvoje vykdymo metu norintiems atgauti savąją žemę teisėtiems žemės savininkams taikoma prievarta: jeigu pilietis nesutinka savo žemę palikti žemės reformos vykdytojų disponavimui – tai žemė jam išvis „negrąžinama“. Ar penkiolika metų trunkantį teisėtų žemės savininkų ir jų vaikų marinimą badu (tokiu būdu prievartaujant, kad šie „savanoriškai“ atsisakytų savo žemės) galima įvardinti “žemės reforma” – spręskite Jūs patys… Posovietinės žemės reformos šalininkai nurodo dar vieną posovietinės žemės reformos vykdymo priežastį – jie teigia, kad vykdant šią reformą yra vykdomas socialinis teisingumas. Kadangi (kaip šiame straipsnyje rasite išaiškinta) LR piliečių nuosavybės tesės į jų iki 1940 m. birželio 15 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) nuosavybės teisėmis valdytas žemės valdas niekuomet juridiškai pagrįstai nebuvo nutrūkę – tai nereikalingas ir „teisingumo vykdymas“ šioms juridiškai nenutrūkusioms nuosavybės teisėms atstatyti. Posovietinės žemės reformos sumanytojai ir vykdytojai išsigalvoja nesamą piliečių nuosavybės teisių nutrūkimą ir joms „atkurti“ taiko ne įprastinį – civilinės teisės normomis reglamentuojamą teisingumą – bet “socialinį teisingumą”. Šią teisingumo rūšį posovietinės žemės reformos sumanytojai ir vykdytojai supranta kaip žemės atėmimą iš teisėtų savininkų ir nuosavybės teisių į tą žemę įforminimą Lietuvos valstybės vardu naujam, žemės reformos vykdytojų parinktam “žemės savininkui”. Papildomai pabrėžiu: posovietinės žemės reformos vykdymo metu žemė praktiškai skiriama tik žemės reformos vykdytojų nuožiūra, jų pasirinktiems asmenims. Jokios LR piliečių lygybės prieš posovietinę žemės reformą reglamentuojančius LR “specialiuosius” įstatymus nėra. Ši “teisingumo” rūšis mūsų naiviai ir patikliai visuomenei pristatoma kaip neabejotinai pozityvi pažanga, atsirandanti ir pasireiškianti kaip posovietinės žemės reformos vykdymo pasekmė. Ar gali toks “socialinis teisingumas” mus nuvesti į visuotinį gerbūvį? Išsiaiškinkime. Suprantamiausiai “socialinio teisingumo” prasmę yra išaiškinęs austrų kilmės 1974 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje Friedrich August von Hayek. Savo veikaluose jis argumentuotai išaiškina, kad socialinis teisingumas yra tik priemonė įsigyti tai – ko pats negali įsigyti nepažeisdamas formalaus (įprastinio) teisingumo. Asmens ar asmenų grupės vykdomas socialinio teisingumo siekimas – tai reikalavimas sau neuždirbtų (veltui gaunamų) gėrybių, t. y. – reikalavimas sau išskirtinių privilegijų. Tačiau šiame pasaulyje yra tik vienas būdas gėrybėms atsirasti – jas kažkas turi sukurti savo darbu. Toks reiškinys, kaip svetimo darbo vaisių pasisavinimas žmonijos istorijoje yra žinomas nuo seno – tačiau jis niekuomet nebuvo prilyginamas teisingumui ir visuomet buvo laikomas teisingumo priešingybe. Iš savojo sovietinės praeities patyrimo žinome, kad dirbančios visuomenės dalies darbo vaisių nuasmeninimas ir perskirstymas priveda ne prie visuotinės gerovės, bet prie visuotinio skurdo. 4 Posovietinis dirbančios visuomenės dalies darbo vaisių nuasmeninimas ir perskirstymas veda ten pat. Jeigu visa visuomenė nedirbs tai tokia visuomenė išmirs badu. Jeigu “socialiniu teisingumu” naudosis tik dalis visuomenės – tai ši visuomenės dalis išnaudos dirbančiuosius (parazituos dirbančiųjų sąskaita). Įvairiu laiku išleistuose „Dabartinės Lietuvių kalbos žodyno” leidimuose (išleistuose tiek sovietinės okupacijos laikotarpiu – tiek po sovietinės okupacijos) svetimo turto pasisavinimo veiksmas įvardijamas terminu ”vagystė”. Todėl į “visuotinę gerovę” vedantis posovietinės žemės reformos vykdymo tikslas – “socialinis teisingumas” – viso labo yra tik grupės politizuotų sovietinių specialistų (nomenklatūros) bandymas veikiant sinchronizuotai bei pasikviečiant veikti kartu amoralius piliečius pasivogti svetimą žemę ir šios bei kitų panašių neteisėtų ekonominio poveikio priemonių taikymo prieš LR piliečius pagalba išsilaikyti valdžioje. Todėl posovietinėje “žemės reformoje” nereikia ieškoti jokių būsimų pozityvių pasekmių LR piliečių daugumai ir todėl posovietinėje Lietuvoje valdžios struktūrų vykdomą prievartinį piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymą negalima įvardinti “žemės reforma”. Kitą posovietinėje Lietuvoje „valdžią turinčiųjų“ vykdomą piliečių nekilnojamojo turto atėmimą „įteisinantį“ „įstatymą“ jo kūrėjai pavadino piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu. Šis specialusis „įstatymas“ buvo priimtas vykdymui – vietoje visame pasaulyje nuosavybės teisių gynimui naudojamo Civilinio Kodekso. Kam ir kodėl tai buvo reikalinga, netrukus išsiaiškinsime. 1. LR įstatymai ir šių įstatymų daugkartiniai išaiškinimai LR Konstituciniame Teisme neduoda vienareikšmio atsakymo į klausimą: “ar Lietuvos Respublikos (LR) teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į iki 1940 m. birželio 15 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) nuosavybės teise valdytas žemės valdas tikrai teisiškai nutrūkę ir reikalingos teisinio atkūrimo specialiu LR įstatymu?” Todėl šį klausimą aš išaiškinu papildomai: Štai kaip Lietuvos piliečių nuosavybės teises į jų iki 1940 m. birželio 15 d. nuosavybės teise valdytas žemės valdas reglamentavo po 1990-03-11 (t.y. po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) priimti LR įstatymai: Pirmuoju tokiu LR įstatymu yra 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (AT) priimtas LR įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šio LR įstatymo paskirtis nurodyta jo I-ojo skirsnio 1-ame straipsnyje: „Šis įstatymas reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, šio įstatymo priėmimo dieną esantis valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje arba šių organizacijų yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Šio įstatymo II skirsnyje, pavadintame „Nuosavybės teisės atstatymo sąlygos ir tvarka“, 4 straipsnyje nustatyta, kad: „Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims… nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemę atstatoma šią žemę grąžinant pagal nustatyta tvarka sudarytus atitinkamos teritorijos žemėtvarkos projektus…“. Minėti „žemėtvarkos projektai” buvo sudaromi pagal posovietinės žemės reformos vykdymo tvarką reglamentuojantį, 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) priimtą „Žemės reformos įstatymą“ Nr. I-1607. Abu šie LR įstatymai dešimtis kartų buvo keičiami, papildomi ir svarstomi LR Konstituciniame teisme iki tol, kol LR Seimas 1997 metais juos pakeitė naujos redakcijos įstatymais. 1991-06-18 LR įstatymą Nr. I-1454 pakeitė 1997 m. liepos 1 d. LR Seimo priimtas „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas” Nr.VIII-359, o 1991-07-25 LR įstatymą Nr. I-1607 pakeitė LR Seimo priimtas 1997-07-02 „Žemės reformos įstatymo pakeitimo Įstatymas“ Nr. VIII-370. Ir šie (naujieji) LR Įstatymai dešimtis kartų buvo keičiami ir papildomi LR Seime. Dalis tų įstatymų pakeitimų buvo svarstyti LR Konstituciniame Teisme, dėl jų atitikimo LR Konstitucijos teisinėms normoms. Be to dar būtina pastebėti tai, kad šie LR įstatymai vykdomi ne tiesiogiai – bet per poįstatyminius aktus – LR Vyriausybės nutarimus. Tai piliečiams ganėtinai apsunkina nuosavybės teisių „atkūrimą“ reglamentuojančių teisinių aktų suvokimą. 1991 m. birželio 18 d. LR AT priimto LR įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“(ir vėlesnių analogiškų LR įstatymų) teisinę esmę LR Konstitucinis Teismas išaiškino 1994-05-27 bylos Nr. 12/93 nutarimo konstatuojamojoje dalyje. Tas Konstitucinio teismo išaiškinimas turėjo pašalinti visus žmonėms iškilusius neaiškumus (citatos pradžia): 5 „Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, jog galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas pažymi, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą. Minėtų teisių realizavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jo 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Taigi Aukščiausioji Taryba šiuo įstatymu pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atstatomos. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atstatyti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. Būtent masinis prievartinis nuosavybės teisių pažeidimo pobūdis, o iš kitos pusės sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai, kad buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis. Tam reikėjo priimti specialų įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“(citatos pabaiga). Kaip matome iš citatos teisinės prasmės – perskaičiuos išaiškinimą neaiškumų ne tik nesumažėja, bet net padidėja: 1) šiame išaiškinime kažkodėl teisei prilyginamas kažkieno nenoras teisėtam savininkui sugražinti jo nekilnojamąjį turtą: „…galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra…“ (straipsnio autoriaus pastaba: įstatymas tai priimtas dėl išlikusio turto sugrąžinimo! – tačiau kažkas to nenori ir to kažkieno pikta valia tampa įstatymo sudėtine dalimi); 2) paskirtas laikinam naudojimuisi (kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra … žinioje) turtas kažkodėl prilyginamas valstybės nuosavybei; 3) kažkieno noras: „…o iš kitos pusės sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją…“ – vėl paverčiamas visiems privalomu įstatymu… Visiškai neaišku, ką bendro su teise turi mano išskirti pavyzdžiai? Kas tie visagaliai – kurie šiais savo veiksmais tiesiogiai įtakojo posovietinės Lietuvos įstatymų turinį ir žmonių likimus? Todėl bandykime aiškintis toliau: Iš 1994-05-27 LR Konstitucinio Teismo bylos Nr. 12/93 nutarimo konstatuojamojoje dalyje pateikto išaiškinimo sužinome, kad 1990 m. birželio 18 d. LR įstatymas Nr. I-1454: “reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“ ir kad: “…sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai, kad buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis”. Tai reiškia, kad vykdant kažkieno valią (žr: “…sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai…) į patį – LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantį įstatymą – buvo įtvirtinta “teisinė” galimybė atskirų piliečių atžvilgiu šį įstatymą nevykdyti pagal jo tiesioginę paskirtį. T.y., „teisinė“ (nes įtvirtinta įstatyme) galimybė neatstatinėti LR piliečių nuosavybės teises visiems piliečiams vienodai. Akivaizdu, kad jeigu posovietinės Lietuvos piliečių nuosavybės teisės būtų buvę ginamos pagal visame civilizuotame pasaulyje šiam tikslui skirtas civilines teisės normas – tai niekas nebūtų galėjęs sukurti dabar esančią nekontroliuojamo svetimos žemės išgrobstymo situaciją. Tačiau kažkas to labai panorėjo – ir buvo priimti svetimo turto išgrobstymą leidžiantys įstatymai. Kad būtų galima „teisėtai“ įvykdyti svetimo nekilnojamojo turto išgrobstymą – LR įstatymų leidėjai tam tikslui pritaikė LR piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimui skirtą įstatymą. Šio „įstatymo“ turinys toks yra todėl, kad jeigu posovietinis piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą nutraukimas būtų pagrįstas vien sovietinės okupacijos laikotarpio dokumentais – tai anksčiau ar vėliau būtų išaiškėjusi apgaulė, nes sovietinės okupacijos laikotarpiu teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų žemės 6 valdas teisiškai pagrįstai niekuomet nebuvo nutrauktos. Šiai apgaulei paaiškėjus – LR teisėti žemės savininkai pareikalautų atkurti teisingumą. Visų šių nemalonumų išvengiama, kai piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nutraukiamos nepriklausomos LR vardu ir ne atviru piliečių nekilnojamojo turto nacionalizavimu – bet vykdant tariamai teisiškai nutrūkusių piliečių nuosavybės teisių „atkūrimą“. Jums, gerbiami skaitytojai, tai atrodo painu? Tai reiškia, kad posovietiniai įstatymų leidėjai – „nuosavybės teisių atkūrinėtojai“ savo tikslą pasiekė ir Jus sėkmingai suklaidino. Ar Lietuvos Respublikos teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į iki 1940 m. birželio 15 d. (sovietinės Lietuvos nepriklausomos valstybės okupacijos pradžios) nuosavybės teise valdytas žemės valdas yra teisiškai nutrūkę – išsamiai “išaiškino” LR Konstitucinis Teismas 1994-05-27 bylos Nr. 12/93 nutarime (citatos pradžia): „Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo konstatuota, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus“. Vadinasi, ir Liaudies Seimas, kuris buvo suformuotas pažeidžiant Lietuvos Konstituciją, buvo panaudotas Konstitucijoje įtvirtintai ūkio sistemai sugriauti ir antikonstituciniu būdu Lietuvai primesti svetimos valstybės ekonominę sistemą. Vienas iš tokių Liaudies Seimo aktų yra 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t.y. valstybės, nuosavybe. Kitą dieną Liaudies Seimas priėmė „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaraciją“, vėliau buvo nacionalizuojamas ir kitas turtas. Vykdant tokią visuotinę nacionalizaciją ir taip likviduojant privatinę nuosavybę, buvo ne tik šiurkščiai pažeista 1938 metų Lietuvos Konstitucija, bet ir smurtu, neteisėtai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“(citatos pabaiga). Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje nuosavybės teisė buvo suprantama, kaip „įstatymų nustatyta tvarka įgyta teisė, nepriklausomai nuo pašalinio asmens, turėti, naudoti ir rikiuoti turtą“. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. vasario 14 d. civilinės bylos Nr. 3K-3-173 nutartyje išaiškinta, kad šiandienine terminologija „rikiavimas“ atitinka disponavimo turtu teisę. Posovietinėje Lietuvoje (žr.: Civilinio Kodekso 4.37 straipsnio 1 d.) nuosavybės teisė suprantama kaip „…teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų Ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti“ – todėl 1994-05-27 LR Konstitucinio Teismo išaiškinimas mums taip ir neišaiškina kas yra juridinis ir faktinis žemės savininkas posovietinėje Lietuvoje. Pagal LR Konstitucinio Teismo išaiškinimą juridiniais nekilnojamojo turto savininkais lyg ir yra iki 1940 m. birželio 15 d. įvykusios nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos tą turtą nuosavybės teise valdę teisėti žemės savininkai, kadangi: „…okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė”. Tačiau tuo pat metu LR Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad : „Todėl tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“. Šis dviprasmiškumas įrodo, kad posovietinėje Lietuvoje piliečių nekilnojamojo turto priklausomybės nuosavybės teise klausimas oficialiai ir vienareikšmiai LR vardu iki šio momento dar yra neišspręstas. Tai sukuria sąlygas tariamai „teisinei“ situacijai – kuomet piliečių nekilnojamojo turto savininku realiai yra tuo turtu faktiškai disponuojanti ir save valstybei prilyginanti posovietinės LR valdininkija. Jūs galite man paprieštarauti, kad posovietinėje Lietuvoje žemės reforma nors ir lėtai, bet vis tiek vykdoma. Piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą palaipsniui atstatinėjamos. Žemė grąžinama teisėtiems jos savininkams ir teisingumas nors ir pavėluotai – bet vis tiek triumfuos. Aš teigiu, kad posovietinėje Lietuvoje prisidengiant žemės reformos vykdymu ir nuosavybės teisių atkūrimu valstybės mastu ir valstybės vardu vyksta ne žemės grąžinimas, bet žemės išgrobstymas. Teisėtiems savininkams „grąžinami” tik posovietinėje Lietuvoje „valdžią turintiems” nereikalingi žemės plotai. Išsiaiškinkime ir tai: 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 str.: „Įstatymo paskirtis“ numatyta, kad: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio 7 įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. 1997 m. liepos 1 d. „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo” Nr. VIII-359 1 str.: „Įstatymo paskirtis ir sąvokos” 1 dalyje nustatyta, kad: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.“ Abu šie LR įstatymai savo pavadinimuose konstatuoja faktą, kad tam tikros žemės planetos paviršiaus vietos gali būti neišlikusios ir kad šiais įstatymais LR piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (žemę). Abiejų įstatymų 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ išaiškinama, kad LR piliečių nuosavybės teisės nutrūko dėl pagal TSRS (LTSR) įstatymus įvykdytos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo. Analogiški teiginiai yra daugkartiniuose LR Konstitucinio Teismo nutarimuose, priimtuose nagrinėjant 1991-06-18 LR įstatymo Nr. I-1454 ir 1997-07-01 LR įstatymo Nr. VIII-359 (ar šių įstatymų pataisų) įvairių straipsnių atitikimą LR Konstitucijai. Todėl išsiaiškinkime ar Lietuvos piliečių iki 1940-06-15 nuosavybės teise valdytos žemės valdos pagal TSRS (LTSR) įstatymus tikrai buvo nacionalizuotos? Jeigu jos nebuvo nacionalizuotos, tai ar po 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) priimtų LR įstatymų atgaline data taikoma nuostata, kad tas turtas buvo: „kitaip neteisėtai nusavintas“ – sovietinėje praeityje tikrai sukuria juridinį piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nutraukimo faktą? Tuo tikslu susipažinkime su sovietinės okupacijos periodo piliečių nuosavybės teisę į žemę reglamentuojančiais teisiniais aktais: 1940 m. liepos 22 d. okupacinis „Liaudies Seimas“ priėmė „Liaudies Seimo deklaraciją dėl žemės paėmimo valstybės nuosavybėn“. Būsimas žemės valdų teisinis statusas nusakomas šiuose trijuose minėtos deklaracijos punktuose: „Reikšdamas visų darbininkų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba. Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės. Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.“ 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo deklaracijoje dėl žemės paėmimo valstybės nuosavybėn” juridinis terminas „nacionalizacija” iš viso nepaminėtas. Tuometinės 1940 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos (aukščiausio pagal savo juridinę galią teisinio akto) 9 straipsnis papildomai išaiškino 1940 m. liepos 22 d. deklaracijos nuostatas: „Žemė, užimama valstiečių ūkių, įstatymo nustatytose ribose, užtvirtinama jiems naudotis nemokamai ir neribotam laikui”. Šios konstitucijos 10 str. nuostata papildomai išaiškino, kad: „Žemė, užimama valstiečių ūkių, įstatymo nustatytose ribose, užtvirtinama jiems naudotis nemokamai ir neribotam laikui” yra tų piliečių asmeninė nuosavybė nes konstatavo, kad: „Piliečių asmeninės nuosavybės teisę į jų darbo pajamas bei santaupas, į gyvenamąjį namą bei pagalbinį ūkį, į ūkio inventorių ir namų apyvokos daiktus, į asmeninio vartojimo ir patogumo daiktus, lygiai kaip piliečių asmens nuosavybės teisę – saugo įstatymas.” Šis Konstitucijos straipsnis yra papildomai išaiškintas. 1940 m. gruodžio 5 d. dienraščio „Tiesa” (Nr. 151) 9 puslapyje tuometinės Lietuvos TSR Konstitucijos svarbesnes nuostatas aiškino tuometinis sovietinis teisingumo liaudies komisaras Povilas Pakarklis: „5. Nuosavybės klausimas LTSR Konstitucijoje: 8 Lietuvos TSR Konstitucijos 10-asis straipsnis sako, kad piliečių asmeninė nuosavybė yra saugoma įstatymo. Tai griauna socializmo priešų tvirtinimus, kad tarybinėje santvarkoje nėra jokios nuosavybės. Tarybinėje santvarkoje darbininko, valstiečio ar tarnautojo uždirbtų pinigų niekas neturi teisės pagrobti. Lygiai taip pat niekas neturi teisės savavališkai išmesti valstiečio iš jo valdomo ūkio ir jį sau užgrobti. Tarybinėje santvarkoje asmeninė nuosavybė neprieštarauja socialistinei nuosavybei, ji pilnai išplaukia iš jos: mat ji yra rezultatas darbininko ir valstiečio dalyvavimo socialistinėje gamyboje, ji yra jo darbo produktas”. Susipažinus su šių dokumentų turiniu akivaizdu, kad 1940 metais visa Lietuvos žemė tikrai netapo valstybės (valstybę suprantant kaip savininką) nuosavybe. 1940 m. liepos 22 d. deklaracijoje liaudis ir valstybė sutapatinamos ir pabrėžiama, kad: „nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba“ ir paaiškinama kaip tie žmonės ją valdys. Toks liaudies ir valstybės sutapatinimas pilnai atitinka 1632-1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo John Locke susistemintus teisės pagrindus – kuriais ir šiandieną vadovaujamasi daugelio civilizuotų pasaulio šalių teisės sistemose. Pagal J. Locke liaudis kuria valstybę, kad apsaugotų savo nuosavybę. Tai reiškia, kad liaudies sukurtos valstybės teritorija susideda iš valstybę sukūrusios liaudies (kiekvieno asmens atskirai) nuosavybės teise valdomų žemės valdų. Išvadą, kad sovietinės 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo Deklaracijos kūrėjai vadovavosi J. Locke susistemintais teisės pagrindais, nepaneigiamai patvirtina šiame išaiškinime mano pacituoti tuometiniai oficialūs dokumentai. Jeigu pagal 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo Deklaraciją visa žemė būtų tapusi valstybės nuosavybe – tai po šios deklaracijos priėmimo okupacinei valdžiai nebūtų reikėję sudarinėti valstybinį žemės fondą ir priiminėti 1940 m. rugpjūčio 5 d. LTSR Ministerių tarybos nutarimą pavadintą: „Ministerių tarybos nutarimas apie valstybinės žemės fondo sudarymą“. Tuomet būtų reikėję ne valstybinės žemės fondą sudarinėti – bet pagal kažkokius kriterijus skirstyti jau turimą „valstybinę” žemę – kaip kad yra daroma po 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo). Tačiau 1940 m. buvo sudarinėjamas valstybinės žemės fondas. Kiekvieną konkrečią žemės valdą paimant į šį fondą buvo surašomas konkretus tos žemės valdos suvalstybinimo dokumentas. Valstybinio žemės fondo sudarymui reikalingos žemės plotai turėjo būti nustatyti valsčiaus žemės komisijose ir sąrašai išsiųsti apskrities žemės ūkio komisijai iki 1940 m. rugpjūčio 7 d. Į šiuos faktus posovietinės “žemės reformos” sumanytojai ir vykdytojai visiškai neatsižvelgia. Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos Lietuvoje buvo 332 050 ūkių (72 %), kurių savininkai valdė iki 30 ha ploto žemės. Jie valdė 3 364 970 ha (74,6 %) visos prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės dirbamos žemės ir sovietinė okupacija juridiškai pagrįstai jų nuosavybės teisių į tą žemę nenutraukė. Istorinis faktas: nepaimtas į valstybinį žemės fondą iki 30 ha ploto žemės valdas jų savininkai asmeninės nuosavybės teise valdė iki 1947 –1950 metais vykusios kolektyvizacijos. Tarp iki 30 ha ploto žemės valdas valdžiusių žemės savininkų 18.1 procento valdė nuo 1 iki 5 ha ploto žemės valdas, 27,2 procento valdė nuo 5 iki 10 ha ploto žemės valdas, 32,6 procento valdė nuo 10 iki 20 ha ploto žemės valdas ir 12.1 procento valdė nuo 20 iki 30 ha ploto žemės valdas. Ūkiai kurių savininkai valdė virš 30 ha ploto žemės valdas tesudarė 10 procentų. Šiuo metu to laikmečio mažažemių ūkininkų vaikai yra suaugę ir sukūrę savo šeimas – todėl teisėtų žemės paveldėtojų yra daugiau – nei buvo tos žemės savininkų iki 1940-06-15 sovietinės okupacijos. Todėl posovietinės Lietuvos valdžia šiuo metu žemę atiminėja iš mažažemių žemės savininkų – tai yra atima vienintelį mažažemių šeimų prasimaitinimo šaltinį . Posovietinėje Lietuvoje vienu iš piliečio nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų įstatymiškai yra Lietuvos Valstybinio Archyvo išduodama pažyma apie iki 1940-06- 15 (sovietinės okupacijos) piliečio nuosavybės teise valdytą žemės valdą. Net ir tuo atveju – kuomet piliečio iš valstybinio archyvo gautoje archyvinėje pažymoje yra įrašyta, kad: ”Į valstybinį žemės fondą žemė paimta nebuvo”- to piliečio žemės nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas pagal LR posovietinius specialiuosius įstatymus. Tai reiškia kad iki 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) oficialiai juridiškai nenutrūkusios piliečio nuosavybės teisės yra atvirai paminamos savivaliaujančios posovietinės LR valdininkijos. Po 1940 m. birželio 15 d. 30 ha plotą viršijančios piliečių žemės valdų dalys 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo” deklaracijos vykdymo metu buvo paimtos į LTSR valstybinį žemės fondą. Piliečių nuosavybės teisės į šias – 30 ha plotą viršijančias žemės valdas juridiškai pagrįstai taip 9 pat niekuomet nebuvo nutrauktos, kadangi: pagal 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo deklaraciją“ vykdytas dalies LR piliečių žemės paėmimas į valstybinį žemės fondą yra neteisėtas – nes jis buvo vykdomas svetimos valstybės karinėms pajėgoms jėga užgrobus Lietuvos valstybės teritoriją, t.y. panaudojus prievartą. Iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad LR įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai, LR Konstitucinio Teismo nutarimai, visų lygių LR teismų sprendimai ir nutarimai ir visi kiti LR valdžios ir valdymo institucijų dokumentai yra atvirai melagingi tose savo dalyse – kuriose teigia, kad 1940 m. visa LR piliečių žemė buvo nacionalizuota ir ta žemės nacionalizacija teisiškai nutraukė visų LR piliečių nuosavybės teisių tęstinumą į nekilnojamąjį turtą (žemės valdas). 2. Išsiaiškinkime: gal Lietuvos piliečių nuosavybės teises į valdytas žemės valdas teisiškai nutraukė jų įstojimas į kolūkius? Nuo 1947 m. vykdant sovietinę Lietuvos kaimo kolektyvizaciją buvo kuriamos žemės ūkio artelės (būsimieji kolchozai). LR bibliotekose dar išlikę šių žemės ūkio artelių kūrimo originalūs įstatai. Juose pirmiausiai konstatuojamas piliečio stojimo į žemės ūkio artelę savanoriškumas. Tuose įstatuose nustatyta, kad „…žemė… patvirtinama artelei naudotis neribotam laikui, tai yra amžinai, ir negali būti nei perkama – parduodama, nei artelės išnuomojama“. Tos vėliau kolūkiais pervadintos žemės ūkio artelės (žemės ūkio kooperatyvai) po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-03-11 savaime iširo. Kadangi tų artelių užimamą žemę perparduoti ir perskirstyti neleido net sovietiniai tų artelių įstatai, tai artelėms (kolchozams) savaime iširus žemė privalėjo būti grąžinta teisėtiems savininkams. Tai reiškia, kad piliečių įstojimas į tas arteles (sovietinius kooperatyvus) niekuomet teisiškai pagrįstai nenutraukė LR teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių į žemę. 3. Be įstatymiško – pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuojant įvykdyto žemės suvalstybinimo – 1991 m birželio 18 d. LR įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nurodytas ir kitas iki 1940-06-15 LR piliečiams nuosavybės teise priklaususios žemės suvalstybinimo būdas: „Kitaip neteisėtai suvisuomeninant nekilnojamąjį turtą”. Išsiaiškinkime ar posovietinės Lietuvos teisės žinovai ir šį kartą neklysta: Šis universalus, nuo 1940 m. birželio 15 d.(sovietinės okupacijos pradžios) iki 1990 m. kovo 11 d. (Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) laikotarpį apimantis, piliečių nekilnojamojo turto perėjimą valstybės nuosavybėn reglamentuojantis 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo Nr. I1454 teisinis apibrėžimas turi keletą esminių trūkumų: 1) Teisiniu požiūriu tai yra nieko konkretaus nereiškianti bendra (todėl ir beprasmė) frazė. 2) Ši frazė LR įstatymų leidėjų yra sugalvota jau sovietinei Lietuvos valstybės okupacijai pasibaigus, t.y. po 1990 m. kovo 11 d. Ji projektuojama į sovietinės okupacijos laikotarpį (prieš 1990 m. kovo 11 d.) ir toje praeityje tariamai sukuria situaciją, kurios pasekmės taikomos vykdant 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymą Nr. I-1454 ir 1997 m. LR įstatymą Nr. VIII-359, t.y., iš LR piliečių prievarta atimant jų nekilnojamąjį turtą ir įstatymiškai nutraukiant iki 1940 m. birželio 15 d. piliečių įgytas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Todėl tokia „teisinė” formuluotė gali būti vertinama tik kaip visiškas absurdas arba kaip nusikalstamos veikos sudėtinė dalis. Teisės teorijoje neabejojama, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t.y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Atgalinis teisės akto galiojimas civilinėje teisėje negalimas, nes vieniems teisės subjektams pagerindamas padėtį – kitiems teisės subjektams jų teisinę padėtį neišvengiamai pablogina. Kad LR teisėti žemės savininkai „buvusiais savininkais“ ir „pretendentais“ (į savo turtą) tapo tik po 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo įrodo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. liepos 4 d. priimto įstatymo Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ septintojo straipsnio trečiosios dalies turinys: „…Pirmumo teisė steigiant valstiečio ūkį priklauso teisėtiems žemės paveldėtojams gyvenantiems ir dirbantiems toje vietovėje.“ Tai įrodo, kad 1989 m. liepos 4 dieną tuometinėje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų paveldimas žemės valdas teisiškai nebuvo nutrūkę ir šis teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių tęstinumo juridinis faktas buvo oficialiai pripažintas bei ginamas tuometinės Lietuvos valstybės įstatymais. 1990-03-11 posovietinės LR teisės žinovų išsigalvotas teiginys, kad teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės buvo nutrauktos sovietinės okupacijos laikotarpyje: “kitaip neteisėtai suvisuomeninant nekilnojamąjį turtą” jokio teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių teisinio nutraukimo praeityje nesukuria. 10 Posovietinės LR „valdžią turinčiųjų” išsigalvoti, jokiais dokumentais nepagrįsti, sovietmečiu tariamai įvykę teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių “nutrūkimai” yra tik siekiančių pasigrobti svetimą turtą piliečių vaizduotės sukurti miražai ir jų vykdomo organizuoto ekonominio nusikaltimo sudėtinė dalis. Iš mano pateiktų įrodymų akivaizdu, kad iki 1940 m. birželio 15 d. LR piliečių įgytos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą sovietinės okupacijos laikotarpiu niekuomet teisiškai pagrįstai nebuvo nutrauktos, todėl jų nereikia atkurti jokiu specialiu LR įstatymu. Tai reiškia, kad “specialieji” LR įstatymai skirti ne teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių atkūrimui – bet kažkokiam kitam tikslui. Tą tikslą mes šiame straipsnyje jau išsiaiškinome: tai neteisėtas asmenų nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymas ir to perskirstymo įteisinimas Lietuvos valstybės vardu. Kas ir kada Lietuvoje įvykdė faktinį piliečių nuosavybės teisių į žemę nutraukimą. Natūraliam nekilnojamojo turto grįžimui į teisėtų savininkų valdymą dirbtinę teisinę užkardą sukūrė LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto LR įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 2 d. LR Konstitucijos galiojimo atstatymo” 4 punkto nuostata: „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria LR iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų”. Šis LR Aukščiausiosios Tarybos deputatų priimtas, akivaizdžiai viršijantis jų iš tautos gautus įgaliojimus sprendimas, savo teisine esme yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu įvykdytas piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių nutraukimas. Kadangi tuometinė LR AT tokiam, Tarptautinės Teisės pagrinduose įtvirtintą fundamentalią teisingumo sampratą paneigiančiam sprendimui priimti įgaliojimų iš savo Tautos neturėjo – tai LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto LR įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 2 d. LR Konstitucijos galiojimo atstatymo” 4 punkto nuostata, kad: „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria LR iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų” yra negaliojanti ir nevykdytina nuo jos priėmimo momento. Tikiuosi, kad perskaitę šį straipsnį gerbiami skaitytojai suprato, kad posovietinė realybė tikrovėje nėra tokia – kokią ją teigia esant „valdžią turintieji“. II dalis: „Teisėtos“ bet neteisingos teisės sistemos sukūrimas posovietinėje Lietuvoje Pirmojoje posovietinės „žemės reformos“ ir posovietinio „nuosavybės teisių atkūrimo“ teisinės analizės dalyje: „Ar buvo reikalingas teisinis piliečių nuosavybės teisių atkūrimas?“ mes išsiaiškinome, kad: posovietinė realybė (tikrovė) nėra tokia – kokią ją teigia esant Lietuvos Respublikos (LR) „valdžią turintieji“. Išsiaiškinome, kad tiek posovietinė „žemės reforma“ tiek posovietinis „nuosavybės teisių atkūrimas“ savo teisine esme yra neteisėtos priemonės, kurios skirtos iš žmonių atimti (jų) žemės valdas ir tą atėmimą įforminti teisiškai (kaip teisėtus veiksmus). Taip pat išsiaiškinome, kad tokie neteisėti „valdžią turinčiųjų“ veiksmai (ir tuos veiksmus reglamentuojantys „teisės“ aktai) atvirai pažeidžia LR galiojančius aukštesnės juridinės galios teisinius aktus – tarp kurių yra ir Lietuvos Respublikos pasirašytos ir ratifikuotos tarptautinės Konvencijos. Nekreipdamas dėmesio į savo paties patvirtintus tarptautinius įsipareigojimus LR Seimas ir po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje naujai priiminėja LR specialiuosius (prieštaraujančius civilinės teisės normoms ir įteisinančius pagal baudžiamosios teisės normas baustiną veiką) įstatymus (1997-07-01 LR įstatymas Nr. VIII-359 ir šio įstatymo vėlesni pataisymai bei papildymai). Šį „įstatymą“ vykdantys valdininkai iš teisėtų žemės savininkų prievarta atiminėja jų paveldimas žemės valdas (primenu, kad posovietinėje Lietuvoje tai vadinama „nuosavybės teisių atkūrimu“). Lietuvos Respublikos valdžios po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos straipsnių pasirašymo ir ratifikavimo vykdomas „specialiųjų” įstatymų, skirtų niekuomet teisiškai nenutrūkusioms piliečių nuosavybės teisėms „atkurti” priėmimas ir vykdymas yra ne kas kita – kaip LR valdžios bandymas vadovaujantis vidaus teise pateisinti prisiimtų tarptautinių 11 įsipareigojimų nevykdymą. Šalių, prisijungusių prie Konvencijos bandymus remiantis savo vidaus teisės normomis pateisinti tarptautinės sutarties nevykdymą draudžia pacta sunt servanda principas, įtvirtintas 1969 m. „Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės“ (kurios dalyve yra ir LR) 26 straipsnyje. Tai reiškia, kad posovietinėje Lietuvoje atvirai pažeidinėjamos ir šios tarptautinės Konvencijos teisinės normos. Tarptautinių Konvencijų teisės normos nevykdomos dėl to – kad kažkas galėtų pasisavinti svetimą nekilnojamąjį turtą. Būtina specialiai pabrėžti, kad LR prisijungus prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos tokio turinio įstatymai išvis negalėjo būti priimti nepažeidžiant šios Konvencijos nustatytų teisinių normų. Tai reiškia, kad po prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Lietuvos Respublikos „valdžią turintieji“ nuolat grubiai pažeidinėja šią ir 1969 m. Vienos Konvencijas ir jie tai daro sąmoningai. Nesilaikydamas informacijos pateikimo eiliškumo („užbėgdamas į priekį“) informuoju skaitytojus, kad Lietuvos Respublikos valdžios vykdomi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos pažeidimai neapsiriboja tik šios Konvencijos nustatytų teisinių normų nevykdymu ir šios Konvencijos nustatytoms teisinėms normoms savo teisine esme atvirai prieštaraujančių LR vidaus įstatymų priiminėjimu ir jų vykdymu. Posovietinės Lietuvos valstybės valdžia LR teisiniuose aktuose aiškina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija negina Lietuvos teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių į jų žemę. Paaiškinu, kaip ši masinė Tautos apgaulė „įdiegiama” į posovietinės LR teisę: 2000-12-20 EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADOJE IXP-136 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto atitikimo Europos Sąjungos teisę”, kurią LR Seimui parengė Europos teisės departamentas prie LR Vyriausybės ir pasirašė šios įstaigos generalinis direktorius V. Vadapalas išaiškinama, kad: „…Nuosavybės restitucijos klausimai nepatenka į Europos žmogaus teisių konvencijos 1 Protokolo 1 str. taikymo sferą”. Lietuviškas šio dokumento originalus tekstas yra LR Seimo tinklapyje: http://www3.lrs.lt/cgibin/preps2?Condition1=117550. 2001-10-19 EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADOJE IXP-1062 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto atitikimo ES teisę”, kurią LR Seimui parengė Europos teisės departamentas prie LR Vyriausybės ir pasirašė šios įstaigos generalinis direktorius V. Vadapalas išaiškinama, kad: „…1950m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 str. nekalba apie nuosavybės teisių atkūrimą, o įtvirtina kiekvieno fizinio ir juridinio asmens teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Todėl pateikto projekto nuostatų atžvilgiu minėtos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio reikalavimai nėra taikomi. Pažymime, kad Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis neapima nuosavybės teisių atstatymo (restitucijos) klausimų. Europos žmogaus teisių teismas Brežny byloje prieš Slovakiją (1996) pabrėžė, kad turto nusavinimas yra vienkartinis aktas, kuris nesukuria besitęsiančios situacijos, todėl pareiškėjų nuosavybės teisės praėjus daugeliui metų po nusavinimo nebeegzistuoja”. Lietuviškas šio dokumento originalus tekstas yra LR Seimo tinklapyje: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=152442. 2001-11-09 EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADOJE IXP-1087 „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 3.92 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto” kurią LR Seimui parengė Europos teisės departamentas prie LR Vyriausybės ir pasirašė šios įstaigos generalinio direktoriaus pavaduotojas D. Kriaučiūnas išaiškinama, kad: „…Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos dėl nuosavybės teisės apsaugos iš esmės netaikytinos nuosavybės santykiams tarp privačių asmenų”. Lietuviškas šio dokumento originalus tekstas yra LR Seimo tinklapyje: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=153714. 2001-11-13 EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADOJE IXP-1140 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12, 13 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto atitikimo ES teisę”, kurią LR Seimui parengė Europos teisės departamentas prie LR Vyriausybės ir pasirašė šios įstaigos generalinio direktoriaus pavaduotoja M. Anciuvienė išaiškinama, kad: „1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 str. nuostatos neapima nuosavybės teisių atstatymo klausimų, o įtvirtina kiekvieno fizinio ir juridinio asmens teisę netrukdomai 12 naudotis savo nuosavybe. Todėl pateikto projekto nuostatų atžvilgiu minėtos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio reikalavimai nėra taikomi. Pažymime, kad Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis neapima nuosavybės teisių atstatymo (restitucijos) klausimų. Europos žmogaus teisių teismas Brežny byloje prieš Slovakiją (1996) pabrėžė, kad turto nusavinimas yra vienkartinis aktas, kuris nesukuria besitęsiančios situacijos, todėl pareiškėjų nuosavybės teisės praėjus daugeliui metų po nusavinimo nebeegzistuoja”. Lietuviškas šio dokumento originalus tekstas yra LR Seimo tinklapyje: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=153887. Šį melą savo teisine praktika paneigia Europos žmogaus teisių Teismas. 1999-10-28 sprendime byloje Brumarescu prieš Rumuniją Europos žmogaus teisių Teismas vienbalsiai nutarė, kad valstybė – atsakovė grąžintų pareiškėjui šešių mėnesių laikotarpyje namą su žemės sklypu. Vėliau buvo nutarta, kad valstybė – atsakovė pareiškėjui sumokėtų piniginę kompensaciją, atlyginant žalą ir padengtų teismo išlaidas. Šis sprendimas buvo priimtas – nors valstybės – atsakovės atstovas aiškino, kad namo nuosavybė perėjo valstybės nuosavybėn remiantis teisiniais instrumentais (1950 m. buvo nacionalizuotas) ir kad šių instrumentų taikymo būdas negali būti teismo svarstomas, kadangi tai yra įstatymų leidėjų kompetencijos klausimas. Teismas konstatavo Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio (nuosavybės teisių apsauga) pažeidimą. Mes šiame straipsnyje jau išsiaiškinome, kad mūsų atveju jokios visuotinės nacionalizacijos niekuomet nebuvo, o sovietmečiu niekuomet teisiškai nenutrauktas piliečių nuosavybės teises į žemės valdas teisiškai nutraukia posovietinės Lietuvos valdininkija. Todėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio teisinės nuostatos neabejotinai gina teisėtų žemės savininkų nuosavybės teises. Iki 1996 metų LR „valdžią turintieji“ tokias savo veikas dar galėjo bandyti pateisinti savu teisės neišmanymu ir tuo, kad juos kažkas sąmoningai suklaidino. Apie galimą „liaudies patikėtinių“ suklaidinimą aš kalbu visiškai rimtai. Tik visiškai mūsų valstybės valdymo sistemos neišmanantiems asmenims atrodo, kad jie laisvuose rinkimuose išsirenka savo įgaliotus protingus patikėtinius valstybei valdyti ir šie išrinktieji pagal rinkėjų valią atlieka sunkų valstybės valdymo darbą. Esu priverstas šiuos naivuolius skaudžiai nuvilti. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990-03-11 Lietuvoje oficialiai yra Tautos nerinkti ir nepaskirti LR įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų patarėjai. Pirmojoje šio straipsnio dalyje aš pacitavau citatą iš 1994-05-27 LR Konstitucinio teismo bylos Nr. 12/93 nutarimo konstatuojamosios dalies – apie kažkieno valios intervenciją į LR įstatymų leidybą. Kas gali paneigti, kad tai nebuvo nepastebimųjų patarėjų korpuso valia. Todėl galbūt rinkėjams derėtų pamastyti – ar verta į valdžios institucijas rinkti tuos piliečius – kurie neišsiverčia be mums ne itin pažįstamų patarėjų paslaugų. Po šio mažučiuko nukrypimo nuo pagrindinės straipsnio temos toliau aiškinu – kodėl po 1996 metų LR „valdžią turintieji“ savo ne itin skaidrias veikas negali pridengti kažkieno įvykdytu (jų) suklaidinimu ar savo pačių teisės neišmanymu (kuris asmenį neatleidžia nuo privalomo teisės normų vykdymo). 1996 metais mano vadovaujama Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos (LŽTGA) nuosavybės teisių gynime besispecializuojanti darbo grupė surinko argumentuotą informaciją apie tai, kad garsiosios 1940-07-22 Deklaracijos priėmimas visiškai nereiškė, kad visa Lietuvos valstybės piliečių žemė tapo valstybės (valstybę suprantant kaip tos žemės savininką) nuosavybe (pirmojoje šio straipsnio dalyje mes jau išsiaiškinome, kad priimdama minėtą „Deklaraciją“ valstybė ne tik neatėmė (iki 30 ha ploto) žemės valdas iš piliečių, bet ir įsipareigojo jas ginti savo įstatymais. Todėl dabartinių „valdžią turinčiųjų“ ‚ vykdomas šio teisinio fakto neigimas negali būti vertinamas kitaip kaip akiplėšiškas melas. Tikriausiai taip galvojo ir 1996 m. Lietuvoje „valdžią turėjusieji“, nes sužinoję apie originalaus 1940-07-22 Deklaracijos teksto suradimą nieko nelaukdami 1997 m. sausio16 d. LR įstatymu Nr. VIII-76, sustabdė 1991- 06-18 įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ir vėlesnių jo pataisymų bei papildymų galiojimą. Ir ne tik galiojimą, bet ir bet kokį to įstatymo taikymo sukeltų pasekmių teisinį tęstinumą (citatos pradžia): „Šio įstatymo galiojimo laikui: 1) sustabdomas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, taip pat žemės, į kurią pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privalo būti atkurtos piliečių nuosavybės teisės, bei butų 13 grąžintinuose savininkams namuose privatizavimo klausimų sprendimas visose Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose, organizacijose; 2) atidedamas civilinių bylų, susijusių su įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” taikymu, nagrinėjimas visuose Lietuvos Respublikos teismuose pagal asmenų ieškinius, skundus, pareiškimus, apeliacinius, kasacinius skundus bei kasacinius teikimus; 3) atidedamas įsiteisėjusių teismų sprendimų ir sustabdomas Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų, organizacijų priimtų sprendimų, susijusių su įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” taikymu, vykdymas“ (citatos pabaiga). Sutikite kad be labai rimtų priežasčių taip niekas nesielgia. Man asmeniškai šiame įstatyme yra itin įdomi jo kūrėjų akivaizdžiai išreikšta abejonė ne tik valdininkų priimtų, bet ir jau įsiteisėjusių teismo sprendimų teisėtumu: „atidedamas įsiteisėjusių teismų sprendimų ir sustabdomas Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų, organizacijų priimtų sprendimų, susijusių su įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” taikymu, vykdymas“. Tikiuosi, gerb. skaitytojai, kad tai jau sudomino ir Jus. Dar keisčiau yra tai, kad sustabdytąjį 1991-06-18 įstatymą pakeitęs specialusis 1997-07-01 LR įstatymas Nr. VIII-359 vėl įteisino visų abejotinų sprendimų teisinį tęstinumą. Jei viskas buvo teisėta – ką tarsi įrodo buvus naujajame įstatyme įteisintas teisinis tęstinumas – tai kam ir kodėl reikėjo tokio drastiško 1991- 06-18 įstatymo sustabdymo? Jokio kito rimto pagrindo – išskyrus mūsų surastame originaliame 1940-07-22 „Deklaracijos“ tekste esančius įrodymus, kad 1940 m. visa žemė nebuvo nacionalizuota (t. y., įrodymus, kad: 1991-06-18 įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” priėmimas buvo pagrįstas melaginga informacija apie buvusią visuotinę žemės nacionalizaciją) – tokiems drastiškiems „valdžią turėjusiųjų“ veiksmams (tuomet) nebuvo. Tačiau tuomet visuomenė minėtą „valdžią turinčiųjų“ apgaulę „prarijo“ tylėdama ir todėl dabar pati kenčia dėl to tylėjimo pasekmių. „Valdžią turintieji“ iš to visuomenės nutylėjimo padarė vienintelę galimą teisingą išvadą: jei visuomenė nutylėjo tokį totalų melą, tai kaip tokiai visuomenei bemeluotum – ji visuomet tylės. Todėl „valdžią turintieji“ mums kuo toliau tuo drąsiau meluoja. Kad Jums, gerb. skaitytojai neatrodytų, jog aš sukuriu ar pagražinu istoriją – tolimesnį savo pasakojimą nuolat pagrįsiu iš oficialių dokumentų paimta informacija. Visas posovietinis svetimo nekilnojamojo turto išgrobstymas yra pagrįstas tariamai sovietmečiu buvusia visuotina nacionalizacija. Šis teiginys yra ta tariamai teisinė riba, kuri neleido praktiškai įgyvendinti Tautos išsvajotą laisvę ir nepriklausomybę ir tą laisvę pakeitė „valdžią turinčiųjų“ vykdoma lenininio pavyzdžio savivale: kuomet visas turtas sukaupiamas „valdžią turinčiųjų“ rankose ir jų nuožiūra perskirstomas. Net jei visuotinės žemės nacionalizacijos teisinis faktas ir būtų buvęs – tai jis senai tapo niekiniu, nes 1990-03-11 atkuriant Lietuvos nepriklausomybę buvo teisiškai panaikintas visų Lietuvos valstybingumui prieštaraujančių sovietinių teisinių aktų galiojimas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Viso posovietinio laikotarpio metu aš su įdomumu stebiu su kokia didžiule energija Lietuvos „valdžią turintieji“ (jos patriotai) teisiškai sureikšmina bei išplečia nebūtomis reikšmėmis ir vienas už kitą uoliau vykdo tą teisiškai niekinį sovietinį „įstatymą“… Dabar aš įvykdysiu savo pažadą ir Jus supažindinsiu su dokumentais – kurių turinys įrodo – kad nuo 1997 m. pradžios posovietinės Lietuvos „valdžią turintieji“ atvirai piktnaudžiauja teise. 1997- 04-23 aš buvau priimtas tuometinio LR Seimo pirmininko V. Landsbergio ir jo padėjėjo J. Bielskio. Kadangi LR Seimo pirmininkas buvo tiesioginis mano gyvenamos vietovės atstovas LR Seime – tai aš jam asmeniškai įteikiau raštišką mane įgaliojusių jo rinkėjų prašymą, kad jis LR Seime pristatytų ir palaikytų mūsų paruoštą LR įstatymo projektą: „Dėl TSRS okupacinės valdžios 1940-1990 m. iš Lietuvos piliečių neteisėtai atimto nekilnojamojo turto restitucijos“. Kaip patys matote iš įstatymo projekto pavadinimo – mes tuomet dar buvome naivūs ir tikėjome „liaudies išsirinktų atstovų“ geranoriškumu. Šį prašymą (kartu su prie jo pridėtu, mūsų paruoštu įstatymo projektu) LR Seimo pirmininkas iš manęs paėmė pats asmeniškai ir tai patvirtino savo parašu ant man pasiliekančios prašymo kopijos. (žr.: pridedamą dokumentą Nr. 1). Kad nevarginti LR Seimo pirmininką V. Landsbergį – kitiems LR Seimo nariams skirtą minėto dokumento kopiją aš dar 1997-02-18 buvau užregistravęs LR Seimo priimamajame reg. Nr. 450-1398/02 (žr.: pridedamą dokumentą Nr. 2). 1997-03-18 raštu Nr. 450-1398/04 (žr.: pridedamą dokumentą Nr. 3) L R Seimo kanceliarijos priimamojo vyriausiasis konsultantas P. Marudinas mane informavo, jog: „…pranešame, kad su Jūsų 1997 02 18 kreipimusi į Nr.450 – 14 1398 dėl Žmogaus teisių gynimo ir kreipimusi Nr.450-1398/02 dėl neteisėtai atimto nekilnojamojo turto įstatymo projekto susipažino Seimo kancleris J. Razma. Jo pavedimu šie kreipimaisi atitinkamai perduoti Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų ir Teisės ir teisėtvarkos komitetams. Atsiprašome , kad apie tai Jums pranešame pavėluotai. Kartu pranešame, kad 1997 03 10 iš Jūsų gautas Lietuvos Respublikos įstatymo projektas „Dėl TSRS okupacinės valdžios 1940 – 1990 m. iš Lietuvos piliečių neteisėtai atimto nekilnojamojo turto restitucijos“ perduotas Seime sudarytos darbo grupės, tobulinančios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo projektą, pirmininkui, Seimo Pirmininko pirmajam pavaduotojui A. Kubiliui“. Iš mano pacituotų dokumentų turinio akivaizdu, kad prieš priimdama naująjį specialųjį „nuosavybės teisių atkūrimą“ reglamentuojantį 1997-07-01 LR įstatymą Nr. VIII-359 tuometinė LR Seimo valdančioji dauguma buvo gavusi teisingą informaciją apie tai, kad jokių nuosavybės teisių teisiškai atkūrinėti nereikia, nes jos niekuomet teisiškai nebuvo nutrūkę (citatos iš įstatymo „Dėl TSRS okupacinės valdžios 1940-1990 m. iš Lietuvos piliečių neteisėtai atimto nekilnojamojo turto restitucijos“ projekto pradžia): „I. Bendrieji nuostatai 1 Straipsnis. Įstatymo teisinė bazė. 1.1. Nuosavybės teisės tęstinumo teisinis pagrindimas LR Konstitucijoje ir LR Konstituciniuose įstatymuose 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią atstatė 1940 m. svetimos jėgos panaikintą Lietuvos Respublikos suvereninių galių vykdymą ir paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, skelbė: “Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas. Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.” Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” nutraukė 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Aukščiausioji Taryba tuo pačiu įstatymu atnaujino 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos VIII skyriaus “Tautos ūkis” normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, todėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas reiškė Konstitucinio privatinės nuosavybės teisės instituto atstatymą. Nuo to momento privačią piliečių nuosavybę gynė atstatytos galioti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatai. Nuo to momento tuometinių nekilnojamojo turto naudotojų disponavimas LR piliečiams nuosavybės teise priklausančiu turtu neteko teisinio pagrindo, t.y. tapo neteisėtu. 1990 m. kovo 11 d. LR Aukščiausioji Taryba, veikdama 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos teisinių nuostatų apibrėžtose ribose − priėmė Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį įstatymą. Šio įstatymo 44 straipsnio pirmoje dalyje buvo nustatyta: “Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė…“. Ši nuostata svarbi tuo, kad ja naujai priimtoje LR Konstitucijoje − Laikinajame Pagrindiniame įstatyme − buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atstatymas ir faktiškai pripažintas jo tęstinumas iš Lietuvos valstybės konstitucijų. Šių teisinių nuostatų pagrindu, iki 1940 m. sovietinės okupacijos nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiams išduoti turto nuosavybės dokumentai yra teisinis pagrindas konkretaus piliečio nekilnojamojo turto grąžinimui ir to turto identifikavimui jo buvimo vietoje. 1990 m. kovo 15 11 d. Laikinojo Pagrindinio įstatymo aukščiausia juridinė galia įtvirtinta šio įstatymo pavadinime, terminu “Pagrindinis”. Todėl atstatytas LR piliečių nuosavybės teisės tęstinumas į konkretų turtą − negalėjo būti suvaržytas jokiais, jokio vėliau priimto LR įstatymo nuostatais. Priverstinio nekilnojamojo turto perskirstymo galimybę ribojo 1990 m. kovo 11 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 skirsnio 14 straipsnis, kurio teisinės nuostatos teigė: “Lietuvos piliečiai yra lygūs prieš įstatymą nepriklausomai nuo rasės, lyties, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, visuomeninių pažiūrų, religijos ir tautybės. Lietuvos piliečių lygiateisiškumas užtikrinamas visose ekonominio, politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse”. 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame LR piliečių referendume priėmus dabar galiojančią LR Konstituciją, Lietuvos piliečių nuosavybės teisę ir lygiateisiškumą ginančios konstitucinės nuostatos įtvirtintos šios Konstitucijos 23, 46, 47 ir 29 straipsnių teisinėse normose. Konstitucijos 47 straipsnis nustato, kad: “Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei”. 46 straipsnio 1 dalis nustato, kad: “Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”, o 23 straipsnis, kad “Nuosavybė neliečiama”. Šios Konstitucijos 5 straipsnio antra dalis teigia, kad: “Valdžios galias riboja Konstitucija”, o trečia dalis, kad: “Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms”. 6 Konstitucijos straipsnyje pabrėžta, kad: “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas” ir “Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”. 7 Konstitucijos straipsnis galutinai užkerta kelią galimai valdžios savivalei: “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”. Toks Konstitucijos nuostatų teisinis pirmumas yra vienas iš pagrindinių būdų apsaugoti demokratinę valstybinę santvarką nuo valdžioje esančių piliečių piktų kėslų ir kenksmingos veikos. 29 LR Konstitucijos straipsnio antra dalis draudžia teikti kam nors išskirtines privilegijas. 1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” 2 straipsnis nustato, kad “Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis” − negali būti aiškinamas, kad įsigaliojus Konstitucijai galioja ir jai prieštaraujančios anksčiau galiojusių įstatymų nuostatos. Galiojančios LR Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6 straipsnio nuostatai ir 7 straipsnio 1 dalies nuostata antikonstitucinių įstatymų nuostatų galiojimą paverčia teisiškai niekiniu ir kartu su Konstitucijos 3 straipsnio nuostatais atleidžia LR piliečius nuo antikonstitucinių įstatymų ar jų dalių keliamų reikalavimų vykdymo, kadangi LR Konstitucija turi aukštesnę juridinę galią. 1995 m. Lietuvos Respublikos Seimo leidykla išleido LR įstatymų atitikimo Europos tarybos žmogaus laisvių ir teisių apsaugos konvencijos nuostatams teisinę analizę, pavadintą “Žmogaus teisės ir laisvės”. Šią analizę atliko speciali LR Seimo narių ir žinomų teisininkų grupė, specialiai šiuo tikslu sudaryta 1994 m. vasario 11 d. LR Prezidento dekretu Nr. 233. Ši teisės specialistų grupė taip pat atliko sisteminę LR Konstitucijos 67 ir 69 straipsnių analizę, kurios pagrindu LR įstatymai suskirstomi pagal jų juridinę galią šia tvarka: 1. LR Konstitucija (turinti aukščiausią juridinę galią). 2. LR Konstituciniai įstatymai (savo juridine galia nusileidžiantys tik LR Konstitucijai). 3. LR Įstatymai (savo juridine galia jie nusileidžia LR Konstitucijai ir LR Konstituciniams įstatymams). 1.2. 1940 ÷ 1990 m. sovietinio−okupacinio laikotarpio dokumentai, nustatantys tuometinį žemės teisinį statusą. 1940 m. Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjunga (Sovietų Sąjunga) okupavo nepriklausomą Lietuvos valstybę ir iš dalies okupuotos Lietuvos piliečių prievarta atėmė jų nekilnojamąjį turtą. Šią savivalę vykdė okupacinė valdžia ir kaip matom iš to laikotarpio išlikusių dokumentų − šio proceso įvardinimui termino “nacionalizacija” nevartojo. Terminą “nacionalizacija” okupacinės valdžios struktūros pradėjo vartoti vėliau, kuomet po neteisėtos (net ankstesnių Lietuvos TSR teisinių nuostatų atžvilgiu) prievartinės kolektyvizacijos − iškilo būtinybė neteisėtiems valdžios veiksmams suteikti teisėtumo įvaizdį. Tuomet ir prireikė 1940 m. įvykius įvardinti “visuotine žemės nacionalizacija”. Tačiau šiuo atveju terminas “nacionalizacija” nevartotinas, nes juo įvardijamas suverenioje valstybėje, pagal tos valstybės įstatymų nuostatas, teisėtos tos valstybės valdžios vykdomas piliečių turto suvalstybinimo procesas. 1940 m. sovietų sąjungos okupuota Lietuva nei vienos iš 16 minėtų sąlygų neatitiko: nebuvo suvereni ir nepriklausoma valstybė, piliečių turto atėmimą vykdė okupantų primesta valdžia, prieš tai neteisėtai nutraukusi nepriklausomos Lietuvos valstybės 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucija pagrįstų LR įstatymų galiojimą. Tokiomis sąlygomis vykdomam piliečių turto prievartiniam atėmimui įvardinti Tarptautinės teisės praktikoje naudojamas terminas “ekspropriacija”. Teisingo, įvykį atitinkančio teisinio apibrėžimo panaudojimas iššaukia teisingą įvykio teisinį įvertinimą. Tikriausiai todėl, LR Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime vertindamas sovietinės okupacijos metais įvykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą − nustatė: “… Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė”. Neatsižvelgdami į tai LR vykdomos žemės reformos autoriai teigia, kad 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracijos apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn priėmimo pasėkoje, visa LR piliečiams iki sovietinės okupacijos nuosavybės teise priklausiusi žemė tapo valstybės nuosavybe. Kad šį teiginį galėtume patvirtinti arba paneigti, turime susipažinti su šios deklaracijos teksto dalimi, kurioje nustatomas tolimesnis teisinis žemės statusas: “Reikšdamas visų dirbančiųjų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančius liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba. Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, viršijantį šią normą, paverčia valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės. Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o taip pat ir žemė, kuri yra valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.” 1940 m. LTSR Konstitucijoje 9 str. nustatė: “Žemė, užimama valstiečių ūkių, įstatymo nustatytose ribose, užtvirtinama jiems naudotis nemokamai ir neribotam laikui.” Šios konstitucijos 10 str. nuostata teigė: “Piliečių asmeninės nuosavybės teisę į jų darbo pajamas bei santaupas, į gyvenamąjį namą bei pagalbinį ūkį, į ūkio inventorių ir namų apyvokos daiktus, į asmeninio vartojimo ir patogumo daiktus, lygiai kaip piliečių asmens nuosavybės teisę − saugo įstatymas.” 1940 m. gruodžio 5 d. dienraštyje “Tiesa” (Nr. 151) 9 psl., tuometinės Lietuvos TSR Konstitucijos svarbesnius nuostatus aiškino tuometinis sovietinis Teisingumo liaudies komisaras Povilas Pakarklis: “5. Nuosavybės klausimas LTSR Konstitucijoje: Lietuvos TSR Konstitucijos 10-asis straipsnis sako, kad piliečių asmeninė nuosavybė yra saugoma įstatymo. Tai griauna socializmo priešų tvirtinimus, kad tarybinėje santvarkoje nėra jokios nuosavybės. Tarybinėje santvarkoje darbininko, valstiečio ar tarnautojo uždirbtų pinigų niekas neturi teisės pagrobti. Lygiai taip pat niekas neturi teisės savavališkai išmesti valstiečio iš jo valdomo ūkio ir jį sau užgrobti. Tarybinėje santvarkoje asmeninė nuosavybė neprieštarauja socialistinei nuosavybei, ji pilnai išplaukia iš jos: mat ji yra rezultatas darbininko ir valstiečio dalyvavimo socialistinėje gamyboje, ji yra jo darbo produktas” (citatos pabaiga). 1940 m. rugpjūčio 7 d. okupacinės valdžios sudaryta “Valstybinė žemės ūkio komisija” paruošė šį nekilnojamojo turto tolimesnio teisinio statuso išaiškinimą (citatos pradžia): “1. Pagal § 2, punktą b Ministrų Tarybos nutarimo iš 1940 m. rugpjūčio mėn. 5 d. iš dvarininkų paimama visa žemė su sodyba, trobesiais ir visu gyvu ir negyvu inventoriumi. Dvarininkams paliekami jų asmeniniai ir namų apyvokos daiktai. Baldų paliekama kiek reikia jo šeimai. Meninės, kultūrinės, mokslinės ir muziejinės vertės dalykai paimami valstybės žinion. Jei dvarininkas yra specialistas kurios nors šakos, tai jam paliekami daiktai ir knygos, kurie siejasi su jo specialybe. Dvarininkais suprantami: a) valdytojai stambių dvarų, kilę iš seno dvarininkų luomo, arba tie valdytojai, kuriems vykdant ankstyvesnę žemės reformą buvo palikta taip vadinama “dvarininkiška norma”, b) buvusieji aukšti valdininkai, pramonininkai, verslininkai ir kiti miesto buržuazijos atstovai, o taip pat stambūs žemvaldžiai, kurie dvarus valdė pagalba ūkvedžių ar specialių įgaliotinių. 17 Klausimas apie paėmimą šių ūkių į valstybinį žemės fondą galutinai sprendžiamas Valstybinės Žemės Ūkio Komisijos Kaune. Apskričių žemės ūkio komisijos privalo skubiai pateikti šių ūkių charakteristikas ir atitinkamus aprašymus. 2. Kiti stambių ūkių valdytojai, nepriklausą prie aukščiau minėtų, jei jie vesdami ūkius nuolat juose gyveno, gaudami pragyvenimui pajamas tik iš tų ūkių, traktuojami pagal § 2 p. e. Ministrų Tarybos nutarimo ir jiems paliekama žemės norma 30 ha. 3. Išaiškinama, kad darbininkams, mokytojams ir tarnautojams valstybinių ir privačių įstaigų (išskyrus minėtų šio išaiškinimo punkte 1), kurie patys gyveno kaime ir dirbo savo ūkiuose, arba ten gyveno ir dirbo jų šeimos, paliekama norma iki 30 ha. Nedarbingiems arba mažai darbingiems, o taip pat asmenims senyvo amžiaus ir globojamiems mažamečiams ir nesveikiems valsčiaus žemės ūkio komisijos nutarimu gali būti palikta norma iki 30 ha. Darbininkams, mokytojams, smulkiems tarnautojams valstybinių ir privačių įstaigų ir asmenims, turintiems nuopelnų liaudžiai, arba mokslui ir menui, kurie žemę paveldėjo arba įgijo iš savo darbo santaupų, bet kurie iki š. m. birželio mėn. 17 d. kaime negyveno ir fiziškai savo ūkyje nedirbo, valsčiaus žemės ūkio komisijos nutarimu gali būti palikta iki 10 ha arba kiekvienu atveju jų sodybos su trobesiais ir teisė gauti žemę ateityje, atsitikime, jei jie grįžtų į kaimą. 4. Dėl pasidarbavusių liaudžiai ir asmenų, turinčių nuopelnų mokslui ir menui, pasiūlymus teikia valsčių ir apskričių žemės ūkio komisijos. Galutinius gi sprendimus daro Valstybinė Žemės Ūkio Komisija. Šiam Valstybinės Žemės Ūkio Komisijos išaiškinimui gautas Ministrų Tarybos pritarimas” (citatos pabaiga). 1940 m. okupacinė valdžia Lietuvoje sudarinėjo valstybinį žemės fondą (pats šio fondo kūrimo faktas įrodo nevalstybinės, t.y. privačios nekilnojamojo turto nuosavybės lygiateisį buvimą). Tik į šį žemės fondą paimti žemės plotai buvo laikomi suvalstybintais. Žemės ploto paėmimas į valstybinės žemės fondą, būdavo įforminamas konkrečiu dokumentu. Tai akivaizdžiai matosi iš 1940 m. rugpjūčio 5 d. tuometinės Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) Ministrų Tarybos nutarimo “Dėl valstybinio žemės fondo sudarymo” nuostatų (citatos pradžia): “1940 m. rugpjūčio 5 d. Ministerių Taryba, siekdama įgyvendinti Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. nutarimą apie paskelbimą žemės tautos, t.y. valstybės nuosavybe ir apie aprūpinimą žeme bežemių ir mažažemių valstiečių, nutarė: 1. Sudaryti valstybinį žemės fondą aprūpinimui žeme bežemių ir mažažemių valstiečių ir visuomeniniams reikalams. 2. Į minėtą fondą paimti šias žemes: a) visas valstybines žemes ir vietos savivaldybių žemes, kurios betarpiai nereikalingos valstybei ir savivaldybėms; b) visas dvarininkų žemes su sodybomis, trobesiais, gyvu ir negyvu inventoriumi; c) visas bažnytines, parapijines, vienuolynų ir kitų religinių organizacijų ir įstaigų žemes; d) tų piliečių žemes, kurie gyvena miestuose, patys žemės nedirba ir turi kitus pragyvenimo šaltinius, išskyrus sodybas ir nedidesnius kaip 10 ha žemės sklypus, priklausančius darbininkams, žemesniems tarnautojams, mokytojams, o taip pat asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos liaudžiai, mokslui ir menui; e) tą bendro žemės ploto dalį, kuri priklauso valstiečių ūkiams, didesniems kaip 30 ha. 3. Perdavimas į valstybinį žemės fondą valstybinių, savivaldybinių, o taip pat dvarininkų žemių atliekamas Valstybės Žemės Ūkio Komisijos nutarimu, patiekus apskričių komisijoms. Valstybinė Žemės Ūkio Komisija, apskričių žemės ūkio komisijoms ir visuomeninėms apskričių organizacijoms pasiūlius, skiria į dvarininkų ūkius specialius komisarus. Kitas žemes į žemės fondą perduoda valsčių ir apskričių komisija. Ministerių Tarybos 1940 m. liepos 26 nustatyta tvarka. 4. Plotai virš 30 ha valstiečių ūkiuose imami į žemės fondą taip pat šiais atsitikimais: a) jei ūkiai juridiniai buvo perskirti, bet rezultate to perskyrimo nesusidarė naujo nesavarankaus ūkio ir ūkis faktinai pasiliko bendrame valdyme šeimos ar kelių asmenų, 18 b) jei ūkiai buvo įrašyti ar įgyti vardais kelių šeimos narių (vyro, žmonos ar kitų giminaičių), ar vardais kokių nors fiktyvių asmenų, bet žemės faktiškai priklausė vienam valdytojui ar vienai šeimai. Atkertama žemė negali būti blogesnės rūšies, kaip ta, kuri palieka buvusiam valdytojui” (citatos pabaiga). Susipažinus su žemės teisinį statusą nustatančiais sovietinio-okupacinio periodo dokumentais paaiškėjo, kad šiame laikotarpyje juridiškai svariai argumentuoto dokumento, kuris patvirtintų posovietinio prievartinio nekilnojamojo turto perskirstymo autorių ir šalininkų teisumą − nėra. Tačiau iš šio laikotarpio dokumentų paaiškėjo nauji faktai, liudijantys teisėtų nekilnojamojo turto savininkų naudai: 1. Remiantis 1940 m. liepos 22 d. “Liaudies Seimo deklaracija apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn” okupacinės (Lietuvos TSR) valdžios įvykdytas prievartinis nekilnojamojo turto atėmimas iš okupuotos Lietuvos piliečių negali būti įvardintas teisiniu terminu “nacionalizacija” − dėl šiame dokumente nurodytų priežasčių ir todėl negali būti laikomas įstatymišku žemės paėmimu, kuris nutraukia teisinę nuosavybės grandį. Kadangi įstatymiškai nuosavybės teisė nebuvo nutraukta, tai piliečių nekilnojamojo turto grąžinimui nereikalingas atskiras naujai piliečių nuosavybės teisės tęstinumą atstatantis LR įstatymas. 2. 1940 m. sovietinis LR piliečių nekilnojamojo turto atėmimo procesas nebuvo visuotinis. Iki 30 ha okupacinio periodo pradžioje Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdyti žemės plotai okupacinėje Lietuvos TSR Konstitucijoje buvo įvardinti tų piliečių asmenine nuosavybe, įgyta už jų darbo vaisius (atlyginimą už darbą). 3. Šiuos − piliečių asmenine nuosavybe laikomus žemės plotus, 1940 m. LTSR įstatymai draudė prievarta sukolektyvinti ar kokiu nors kitu būdu atimti iš teisėtų savininkų. Už prievartinį nekilnojamojo turto, piliečio valdomo asmeninės nuosavybės teise atėmimą, tuometiniuose įstatymuose buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. 4. 1940 m. okupacinės (Lietuvos TSR) valdžios vykdyto prievartinio nekilnojamojo turto perskirstymo nevisuotinumą patvirtina piliečių turimi valstybei mokėtų žemės mokesčių (mokėjimo) kvitai… (citatos iš įstatymo „Dėl TSRS okupacinės valdžios 1940-1990 m. iš Lietuvos piliečių neteisėtai atimto nekilnojamojo turto restitucijos“ projekto pabaiga). Būtina nepamiršti ir tai, kad jeigu sovietmečiu piliečių nuosavybės teisės į žemės valdas ir būtų buvę teisiškai nutrauktos – tai Tarptautinės teisės teisinės normos tokiu atveju rekomendavo vykdyti restituciją. Todėl 1990 m. kovo 11 d. LR piliečiai turėjo istorinę galimybę pasukti laisvės ir pažangos keliu. Tuometinei LR Aukščiausiajai Tarybai tereikėjo vadovautis visame pasaulyje gyvenimo išbandytomis ir patikrintomis Tarptautinės teisės nuostatomis. 1969 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų organizacijos paskelbtos Pažangos ir Vystymo Deklaracijos trečios dalies, pavadintos „Priemonės ir būdai” 26 straipsnis išsilaisvinančiai iš sovietinės okupacijos Lietuvai rekomendavo teisingą kelią: „socialinio ir ekonominio pobūdžio nuostolių, atsiradusių dėl agresijos ir dėl neteisėto teritorijos užgrobimo, atlyginimas, įskaitant restituciją ir reparaciją”. Deja, posovietinės LR įstatymų leidėjai šiuo keliu nepasuko… Gerbiamiems skaitytojams gali pasirodyti, kad mano straipsniai griauna Lietuvos valstybės autoritetą. Taip nėra. Mūsų valstybėje yra keli procentai bet kokia kaina norinčių nepelnytai greitai praturtėti asmenų ir jie stengiasi tai padaryti likusios sąžiningų piliečių dalies sąskaita. Valstybės autoritetas būtų griaunamas tuo atveju, jeigu mes patys nepajėgtume išsiaiškinti: „kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“. Tuomet kaimynai iš tikro mus galėtų laikyti „durnių laivo keleiviais“. III dalis: Paskutinis teisinis „valdžią turinčiųjų“ argumentas Pirmosiose dviejose šio straipsnio dalyse mes jau išsiaiškinome, kad mūsų valstybę valdančių, save „politikais“, „specialistais“, „elitu“, „aukštuomene“ ir panašiais vardais 19 pasivadinusių asmenų grupės pažadai apie „visuotinės gerovės“ sukūrimą yra paneigiami konkrečiais jų pačių darbais. Vienintelis mūsų dar neišsiaiškintas posovietinės „žemės reformos“ ir „nuosavybės teisių atkūrimo“ autorių ir šalininkų teisinis argumentas yra galiojančios LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies teisinė nuostata, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”. Siekiant suprasti, ar žemės reformos autoriai ir vykdytojai teisingai taiko LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį žemės reformos teisėtumui pagrįsti − būtina išsamiai išsiaiškinti „valstybės” sąvoką (kas yra valstybė), valstybės poreikius ir nustatyti − kas yra „bendra tautos gerovė”. Išspausdintose šio straipsnio dalyse aš jau atkreipiau gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad Tarptautinės Teisės ir atskirų demokratinių valstybių teisės pagrindai grindžiami 1632–1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo J. Locke darbuose apibendrinta žmonijos patirtimi. Dabar šią teisės teorijos sritį panagrinėkime išsamiau ir išsiaiškinkime kas yra valstybė: J. Locke išaiškina, kad valstybės nekuriamos tuščioje vietoje, nesant žmonių, jų apgyvendintos teritorijos, kalbos, kuria tie žmonės kalba, jų darbu sukurtų materialinių vertybių ir jų pripažintų moralinių bei teisinių nuostatų. J. Locke aiškina, kad valstybė – tai visuomeninis piliečių susitarimas, skirtas tvarkos organizavimui bei natūralios teisės (kai teisingumą vykdo pats nukentėjusysis) neapibrėžtumų likvidavimui. Jų pakeitimu aiškiais ir visiems vienodais įstatymais bei valstybės pareigūnų bešališkumu. Įkurtoje valstybėje aukščiausioji valdžia priklauso įstatymui, kuriam pavaldi vykdomoji valdžia, o liaudis yra įstatymų leidėja ir tik vėliau tų įstatymų vykdytoja. J. Locke valstybę prilygina globai, kuri pirmiausiai skirta ginti globojamojo interesus ir neskirta globotojų interesų įgyvendinimui (neskirta valdžios atstovų interesų įgyvendinimui – Z.J.). Todėl globėjo vaidmenį atliekantys liaudies išsirinkti atstovai pirmiausia turi pareigas ir tik vėliau teises. Juos išrinkusi liaudis turi teisę bet kada šiuos patikėtinius atšaukti – jei (liaudies nuomone) jie netinkamai atlieka savo pareigas ir pakeisti naujais, tinkamesniais patikėtiniais. J. Locke įrodo, kad sukūrus valstybę piliečių nuosavybės teises užtikrinantys įstatymai naujai neišradinėjami, nes pagrindinis valstybės sukūrimo tikslas ir yra jos piliečių gyvybių, sveikatos bei pagrindinių teisių ir laisvių apsauga. J. Locke taip pagrindžia nuosavybės teisę: „kadangi kiekvienas asmuo yra savo paties nuosavybė, tai ir jo darbo vaisiai yra jo nuosavybė” (ar už tų darbo vaisių piniginę išraišką įsigytas kilnojamas bei nekilnojamas turtas – Z.J.) J. Locke teigia, kad: „Darbas sukuria nuosavybę bei nustato šios nuosavybės vertę”. Jis pabrėžia: „Kadangi nuosavybės apsauga yra pirminis ir pagrindinis tikslas dėl kurio kuriama valstybė, tai valstybės pareigūnai neturi teisės iš nieko prieš jo valią atimti jam priklausančią nuosavybę”. (Todėl aš jau atkreipiau gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad 1940 m. liepos 22 d. LTSR „Liaudies Seimo” deklaracijos apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn tekstas Tarptautinės teisės teorijai beveik neprieštarauja – ką jokiu būdu negalima pasakyti apie posovietinius „žemės reformos“ ir tariamo „nuosavybės teisių atkūrimo“ „įstatymus“.). Tiems skaitytojams, kurių nuomone Tarptautinės teisės teorija [į Europos Sąjungos (ar bent regiono) lyderes pretenduojančiai] posovietinei Lietuvai jau yra pasenusi (nors civilizuotos šalyse vis dar praktiškai taikoma) – siūlau susipažinti su garsaus ekonomisto, Nobelio premijos laureato, Friedricho Augusto von Hayeko daugiau kaip prieš pusę amžiaus šiuo klausimu pareikšta nuomone, kuri išsakyta jo parašytoje knygoje „Kelias į vergovę”: F.A. Hayekas savo knygoje aiškina, kad teisinės valstybės įstatymai yra formalūs ir beveidžiai t.y. kraštutinai bendri – neišskiriantys jokių konkrečių piliečių ar jų grupių interesų. Tokių įstatymų pavyzdžiu jis laiko kelių eismo taisykles: visi vienodai gali važiuoti kur nori – bet tik tų taisyklių apibrėžtose ribose. Valstybėje, kurios valdžios institucijų pareigūnai vykdo ekonomikos reguliavimą, tokios piliečių lygybės prieš įstatymą nėra. Lyginant su kelių eismo taisyklėmis tokios valstybės įstatymai ir poįstatyminiai aktai skirtingoms lygiateisių piliečių grupėms (vienodo tipo transporto priemonėms) nurodo skirtingus tų grupių privalomo judėjimo kryptis. Tai reiškia, kad save valstybei prilyginančių ekonomikos planuotojų ir reguliuotojų priimtas sprendimas atskiroms piliečių grupėms suteikia išskirtines privilegijas kitų piliečių atžvilgiu, pats sprendimas priimamas ne Tautos, bet sąlyginai nedidelės valdžią turinčiųjų piliečių grupės. Jis yra tik tos piliečių grupės nuomonė – kurią šie piliečiai paverčia įstatymų sudėtine dalimi. Tokią valdžią turinčiųjų savavališkai sau prisiskirtą privilegiją F.A. Hayekas įvardina prievarta ir paaiškina, kad prievartos taikymas pakeičia valdžią turinčiųjų statusą, nes toks valdymo būdas nei savo esme, 20 nei pavadinimu neturi nieko bendro su demokratija. F.A. Hayeko nuomone tai neišvengiamai veda į totalitarizmą. Valstybės poreikiai yra aiškiai nurodyti 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame Lietuvos Respublikos piliečių referendume visuotiniu LR piliečių valios išreiškimu priimtoje Lietuvos valstybės Konstitucijoje. Šios Konstitucijos imperatyvios teisinės normos visiškai atitinka šiame straipsnyje mano įvardintas Tarptautinės Teisės normas. LR Konstitucijos 2 straipsnio teisinės nuostatos, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta” ir „Suverenitetas priklauso Tautai” yra pilnai tapačios J. Locke teisės pagrindams – kad valstybėje aukščiausią teisinę galią turi valstybę sukūrusios Tautos priimami sprendimai. Jeigu posovietinėje Lietuvoje valdininkai nevykdo įstatyminį piliečių teisių užtikrinimą – tai šio reiškinio priežastys yra ne imperatyvių (kiekvienam LR piliečiui privalomų vykdyti) įstatymų teisinių normų stygiuje, bet atvirame „valdžią turinčiųjų“ nesiskaityme tiek su LR galiojančiomis Tarptautinės teisės normomis, tiek su Konstitucijoje įtvirtinta LR piliečių valia. Todėl galime spręsti, kad posovietinėje Lietuvoje valdininkų visuomenei peršamas požiūris: jog į valdžią išrinktas pilietis gali save sutapatinti su valstybe ir nebaudžiamumu bei neatsakingumu už savo neteisėtas veikas prilygti pačiam ponui Dievui yra visiškas teisinis absurdas. Tokių išskirtinių privilegijų įgijimas yra neįmanomas – grubiai nepažeidžiant LR galiojančiose, imperatyviose teisės normose įtvirtintą visų piliečių lygybę prieš įstatymą . Norint išsiaiškinti, kas tai yra „bendra Tautos gerovė”, būtina susipažinti su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, kurių statusą nustato LR Konstitucijos 18 straipsnio nuostata: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, o 20 straipsnio 1 dalis konstatuoja, kad „Žmogaus laisvė neliečiama”. LR Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies nuostata teigia, kad: „Žmogaus orumą gina įstatymas”. Tai atitinka pagrindines (šiame straipsnyje mano jau įvardintas) Tarptautinės Teisės nuostatas, kuriose nustatyta, kad bendra tos ar kitos tautos gerovė užtikrinama apginant kiekvieno tos tautos piliečio prigimtines žmogaus teises ir lygiateisiškumą. Pats išsireiškimas „bendra Tautos gerovė” yra nekonkretus, todėl juo galima sujungti visiškas priešingybes ir jas pateikti visuomenei, pavadinant „bendra Tautos gerove”. Tai prieštarauja ne tik logikai, bet ir sveikam protui. Todėl toks daugiaprasmis išsireiškimas teisiškai yra beprasmis ir nieko nereiškiantis. Be to išsireiškimas „bendra Tautos gerovė” niekaip nesusijęs su teisiniu terminu „nuosavybė” ir todėl šis išsireiškimas jokiu būdu nereiškia „duoti” arba „atimti” konkretų nekilnojamąjį turtą. Pasaulinėje teisės praktikoje − specifinis apribojimas ar nuostata turi didesnę juridinę galią už bendras frazes. Todėl negali būti priimti tokiomis bendromis, juridiškai nieko nereiškiančiomis frazėmis paremti LR įstatymai ar LR Konstitucinio Teismo nutarimai, kurie savo teisine esme prieštarauja galiojančios LR Konstitucijos specifiniams teisiniams apribojimams ar nuostatoms, o jų priėmimo atveju jie yra teisiškai niekiniai ir todėl nevykdytini ( žr.: šias galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos imperatyvias teisines normas: 3 straipsnis: “Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių”; 4 straipsnis: “Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai …”; 5 straipsnis: „Valdžios galias riboja Konstitucija“ ir „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“; 6 straipsnis: “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas” ir “Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija” ir 7 straipsnis: “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”. Todėl akivaizdu, kad LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies teisinė nuostata, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei” sukuria galiojančios LR Konstitucijos teisinės prasmės vidinį prieštaravimą, kurį išnaudoja grupė piktnaudžiaujančių teise asmenų – realizuodami savo savanaudiškus tikslus. Atlikę Lietuvos Respublikoje galiojančių imperatyvių teisės normų analizę galime visiškai pagrįstai padaryti šią išvadą: LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų Lietuvos Respublikoje vykdomas prievartinis piliečių nekilnojamojo turto nuasmeninimas ir tolimesnis perskirstymas teisiškai yra visiškai nepagrįsti, atvirai prieštarauja Tarptautinės Teisės pagrindams ir galiojančios LR Konstitucijos teisinėms nuostatoms, savyje turi nusikalstamos veikos požymius ir niekuomet negali Tautai atnešti jokių pozityvių vaisių. TUOS ASMENIS, KURIE GALVOJA, KAD: „JŪS RAŠYKITE, O MES VIS TIEK SAVO DARYSIME“ – AŠ TURIU NUVILTI. POSOVIETINĖS VALDININKIJOS NETEISĖTOMS VEIKOMS TAIP PAT GALIOJA 1994-05-27 LR KONSTITUCINIO TEISMO BYLOS Nr. 12/93 NUTARIME KONSTATUOTA TAISYKLĖ, KAD „…NETEISĖS PAGRINDU TEISĖ NEATSIRANDA“. TODĖL, PONAI, SVETIMOS ŽEMĖ PREKIAUTOJAI – SAVO „KROMELĮ“ 21 JAU GALITE UŽDARYTI. ABEJOJANTIEMS PRIMENU: DABAR IŠ ASMENS YRA ATIMAMAS TO ASMENS ĮSIGYTAS (NIEKO NEŽINANT APIE VAGYSTĘ) VOGTAS AUTOMOBILIS. TAI REIŠKIA, KAD JŪSŲ DABAR PIGIAI ĮSIGYTOS SVETIMOS ŽEMĖS VALDOS ATEITYJE IŠ JŪSŲ BUS NEABEJOTINAI ATIMTOS. TAI, KAD TOJE ŽEMĖJE STOVI JŪSŲ STATINIAI DAR NIEKO NEREIŠKIA, NES PAGRINDINIS TURTAS (KURIS NIEKUOMET TEISĖTAI NEPERĖJO JŪSŲ NUOSAVYBĖN) YRA ŽEMĖS VALDA. TOS VALDOS UŽSTATYMAS TIK APSUNKINA PADĖTĮ – NES TEISĖTAM SAVININKUI NELEIDŽIA SAVO NUOŽIŪRA DISPONUOTI JAM PRIKLAUSANČIA ŽEME – DĖL KO TAS SAVININKAS NUOLAT PATIRIA REALIUS MATERIALINIUS NUOSTOLIUS. LIETUVOJE ATKŪRUS TIKRAI TEISINĘ VALSTYBĘ – TUOS NUOSTOLIUS TEISĖTAM SAVININKUI PRIVALĖS KOMPENSUOTI KLIUDANČIŲ NAUDOTIS ŽEME PASTATŲ SAVININKAI. TOKIU BŪDU LENGVO PASIPELNIJIMO MĖGĖJAI BUS ĮTIKINTI, KAD NEDORAI ELGTIS (PADARANT REALIĄ ŽALĄ KITIEMS PILIEČIAMS) JIEMS PATIEMS YRA EKONOMIŠKAI NENAUDINGA. 

Facebook komentarai
Back To Top