skip to Main Content

VISA VALDŽIA NUO DIEVO, STAMBULO KONVENCIJA TAIP PAT

Hierarchai „Didžiajame šeimų marše“ nedalyvaus. Kodėl?

DELFI informavo apie Lietuvos vyskupų konferencijos pranešimą: Vilniaus ir Kauno arkivyskupai neketina dalyvauti gegužės 15 d. Vingio parke numatome rengti „Didžiajame šeimos gynimo marše“.

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/baznycios-hierarchai-nedalyvaus-didziajame-seimos-gynimo-marse.d?id=87023265

Galimai jų ten niekas ir nekvietė.  Vyskupų pranešimas reiškia ne ką kitą, o aiškų signalą Lietuvos valdžiai, visoms jos grandims. Turinys: mes nuo šeimų gynimo akcijos nusišaliname. Mes sau, o piliečiai ir šeimos su savo vertybėmis sau. Visa valdžia nuo Dievo. Prieš valdžią mes neišstojame niekada. Toliau mielai moralizuosime iš sakyklų apie tvirtą katalikišką šeimą, bet masinėje teisėtoje piliečių ir tikinčiųjų akcijoje už tradicinę šeimą tikrai nedalyvausime.

Vyskupų pranešimas kartu yra signalas vyskupijų dekanatams ir klebonijoms – nesikiškite, nedrįskite ten pasirodyti apsirengę sutana ir dar kartu su parapijiečiais... Kartu tai signalas parapijiečiams: nekvieskite į akciją kunigų, atstokite nuo jų.

Šeimų maršas – ne partinė akcija. Tai tradicinės pasaulėžiūros (tuo pačiu ir katalikiškos pasaulėžiūros) gynimo akcija. Ir tą pasaulėžiūrą puola ne bet kas, o galingos globalistinės užsienio jėgos ir, žinoma, pati Lietuvos valdžia, kuri joms uoliai patarnauja.

Visų mylima Lietuvos valdžia bažnyčios atžvilgiu elgiasi labai apdairiai, makiaveliškai. Kunigai nemoka SODRA mokesčio ir privalomo sveikatos draudimo PSD mokesčio. Viską sudengia valstybė, tiksliau, mes – žmonės. Gyventojų pajamų mokesčio GPM kunigai irgi nemoka, nes viskas, ką bažnyčia gauna, pavadinama aukomis, net įmokos „į rankas“ už paslaugas. Bažnyčia gauna nemenką dotaciją iš valstybės ir dar neretai nuomoja savo turtą… Kadaise V. Landsbergio iniciatyva į mūsų Konstituciją buvo įrašyta, kad bažnyčia tvarko savo finansus pagal bažnyčios kanonus. Valdžios struktūros, VMI negali kištis į Lietuvos katalikų bažnyčios finansinius reikalus. Na, nebent klapčiukas nugvelbtų kupiūras iš stalčiaus ir klebonas oficialiai kreiptųsi į teisėsaugą…

Tokia bažnyčios perdėto globojimo iš valdžios pusės praktika itin problemiška ir konstitucingumo, ir pilietinės moralės požiūriu. Prieš įstatymą visi lygūs, taip pat ir bet kokia diskriminacija yra uždrausta, tiek negatyvi, tiek ir pozityvi diskriminacija. perdėtą globą valdžia nesunkiai gali pakeisti, gali akimirksniu panaikinti lengvatas bažnyčiai, viską apmokestinti. Hierarchai tai supranta, todėl ir tyli. Visada tylės.

Naikinamos tradicinės krikščioniškos vertybės, todėl bažnyčia negali stovėti po medžiu

Bažnyčia neturi kištis į partinę politiką. Visgi, kai valstybėje stinga teisingumo tiek socialine, tiek teisine prasme, kai naikinamos tradicinės krikščioniškos vertybės, bažnyčia negali stovėti po medžiu. Ji privalo įsikišti ir esminis motyvas čia yra ne politikavimas, bet moralės ir žmogaus gynimas. Tautinė Lietuvos valstybė baigiama išmontuoti. Aplink skurdas, melas, visiškas teisinės valstybės ir teisingumo defoltas. Per 30 m. bažnyčia prieš valdžios destruktyvius veiksmus ir moralinį nuopuolį nei karto net necyptelėjo. Mat supranta, kieno kišenėje sėdi, nuo kieno valios jos komfortas ir gerovė priklauso.

Nereikėtų galvoti, kad visa bažnyčia maudosi piniguose. Yra smulkių parapijėlių, kur tikrai

1

vargstama. Sovietmetyje į aukų padėklą net bobutės pensininkės mesdavo rublį, o į medinę aukų dėžę – 10 rublių. Mažiau – gėda buvo. Dėdavo žmonės zakristijonui į padėklą kas savaitgalį ir trijų ar penkių rublių kupiūras. Tuos, kurie mišių metu demonstratyviai dėdavo dešimtinę, aplinkiniai palydėdavo žvilgsniais, kuriuose būdavo galima nuskaityti ir susižavėjimą, ir lengvą pavydą. Šiandien ne tik graudu, bet netgi ir nepatogu žiūrėti, kuomet pustuštėje kaimo bažnytėlėje į aukų padėklą krenta 1 euro moneta ar net 50 varganų centų. Lietuvaičiai, kurie savaitgalio mišias lanko nuolatos, šiandien kupiūromis nesimėto. Gal ir pasimėtytų, bet objektyviai nėra iš ko. Palyginkite, ką galima buvo nusipirkti už 50-70 rublių prieš kokius 40-50 metų ir ką už tokių pat kupiūrų ekvivalentą galima nusipirkti šiandien. Vargstančių klebonijų gerovė priklauso nuo vyskupo malonės. Palinkėkime stiprybės depresuojančių miestelių bažnyčioms ir jų ganytojams. Net neabejoju, kad didžiulė jų dalis nuoširdžiai norėtų parapijiečių apsuptyje pasisukinėti šeimų gynimo marše. Žmogui garbė būtų pavėžėti ganytoją-klebonėlį savo šeimos automobiliu… Net nuotraukas į Facebook su pasididžiavimu įkeltų. Tik tokių nuotraukų nebus. Viskas subtiliai uždrausta – „…hierarchai nedalyvaus…“. Nepaklusnus, nesupratingas kunigas neteks vyskupo malonės…

Kristus ne vien guodėjas, Kristus visų engiamųjų gynėjas ir revoliucionierius

Lietuvos kunigai yra suskilę į ganytojus, dirbančius periferijoje ir visokius doveikas, toliatus, kurie sukinėjasi sostinėje ir uoliai aptarnauja jos ponybę... Kaip visa tai kontrastuoja su išsilaisvinimo teologija (Liberation theology), kuri išplitusi Lotynų Amerikoje ypač po įžymiojo II-jo Vatikano susirinkimo. Paminėtini šie moraliniai-filosofiniai išlaisvinimo teologijos postulatai: „skurdas yra blogis, kadangi tai nuodėmės šaltinis“ ; „Kristus ne vien guodėjas, bet visų engiamųjų ir skurdžių gynėjas“; „Kristus revoliucionierius“.  Esmė ne revoliucijos šaukimasis, bet tai, jog bažnyčia autoritetingai pasisako prieš bet kokios prigimties neteisybę – socialinęekonominę, teisinę, politinę, pasaulėžiūrinę. Radikalusis genderizmas ir jo įtvirtinimas prieš žmonių valią yra ne kas kita, kaip moraliai ydinga pasaulėžiūrinė, teisinė ir politinė neteisybė. Normali, moraliai neišsigimusi bažnyčia besąlygiškai privalo užimti aktyvią poziciją ir atsistoti tiesos bei teisingumo pusėje.

Čia neburnojama prieš bažnyčią. Skirkime tris dalykus: 1) Kristų ir krikščionybės mokymą; 2) krikščioniškąją bažnyčią; 3) Lietuvos katalikų bažnyčios ponybės moralinę laikyseną. Šio straipsnio kritikos strėlės skirtos tik trečiajam paminėtam dariniui.

Lietuvos bažnyčios hierarchai katalikybę, jos vertybes išduoda ne tik genderizmo klausimu, bet ir dar bent keliais klausimais. 1891 m. Popiežius Leonas XIII išleido enciklika „Rerum Novarum“. Enciklika turi pavadinimo plėtinį-patikslinimą: „Apie darbo ir dirbančiųjų sąlygas“. Kuo įžymi enciklika? Anuomet buvo praėjęs bemaž pusšimtis metų nuo Markso ir Engelso „Komunistų partijos manifesto“ (1848 m.), o atitinkama politinė ideologija grėsmingai plito. Enciklika Rerum Novarum atnaujino katalikų bažnyčios socialinį mokymą, pasiūlė patikimus moralinius įrankius, kaip turi būti kovojama su civilizacijos iššūkiais – stichiška industrializacija ir aštrėjančia klasių kova. Pasak enciklikos, dirbantiesiems, jų šeimoms privalo būti sudarytos sąlygos kukliam bet oriam pragyvenimui. Darbininkas – silpnoji susitarimo šalis – dažnai priverstas dirbti už grašius ir kapitalas tai pridengia moraliai nepriekaištinga „laisvo susitarimo“ sąvoka. Bado grėsmės akivaizdoje darbininkas šiame susitarime nėra laisvas, todėl neteisingas atlygis yra didžiai amoralus ir prieštarauja Kristaus mokymui bei katalikybei. Panašu, kad Rerum Novarum moraliniai reikalavimai bene geriausiai buvo įgyvendinti skandinaviškojo socializmo ir protestantizmo šalyse.

Per 30 m. neteko girdėti, kad Lietuvos hierarchai būtų eskalavę Rerum Novarum moralines nuostatas, spaudę savo autoritetu Lietuvos valdžią, nors šito „Marijos Žemėje“ klaikiai reikėjo. Paradoksas, bet apie būtinybę redukuoti skurdą ir socialinę nelygybę Lietuvoje daugiau kalbėjo ir šiandien tebekalba ne bažnyčia, bet Europos Komisija, Pasaulio Banko, Ekonominio

2

bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai. Visos valdžios Lietuvoje 30 metų vadovavosi žymiąja L. Brežnevo sentencija „ekonomika turi būti ekonomiška“ (=экономика должна быть экономичной). Pirma sutvarkykime ekonomiką, išplėskime verslą, o tada-kažkada visi gausite padoresnius atlyginimus bei pensijas... Toji pražūtinga politika kainavo mums apie 1 mln. Lietuvos gyventojų, paskatino masinę emigraciją, nevilties alkoholizmą, sukūrė tokį klaikų reiškinį, kaip atotolio šeimos, kuomet vaikai auga be tėvų, numesti pasiligojusiems seneliams. Net magistrantau jau baigiamuosius darbus apie šį reiškinį masiškai rašo. Visą tą laikotarpį katalikų bažnyčios hierarchai stovėjo po medžiu, savo moraliniu autoritetu bei įtaka nepasinaudojo. Lietuvos katalikų bažnyčia tuos 30 metų tikrai buvo guodėja, bet Lietuvos ir lietuvių gynėja ji nebuvo nei akimirką. Panašu, kad jau ir nebebus. Manyčiau, šiuo požiūriu Lietuvos katalikų bažnyčia yra bažnyčia atskalūnė….

Prisiminkime Kražių skerdynes, vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdį. Pastaruosius 200 m. Lietuvos istorija yra tokia, kad katalikybė, lietuvybė, žmogaus teisės, pilietiškumas, tautinės valstybės idealas ir bet koks pasipriešinimas visoms okupacijoms eina greta. Lietuvoje tie dalykai persipynę, tarsi vienos virvės pynės… Trakime, Prancūzijoje yra kitaip. Ten pilietiškumas, žmogaus teisės formavosi kaip kova prieš klerikalizmą. O „Marijos Žemėje“ katalikybė ir lietuvybė neatskiriamos. Lietuvos hierarchai niekaip nereaguoja ir į pastaruoju metu vis ryškėjantį lietuvybės varžymą, istorijos falsifikavimą. Ir nereaguos.

Šeimos, socialinio teisingumo ir lietuvybės plotmėse Lietuvos hierarchai, mano supratimu, patys išduoda katalikybę, yra nuolankūs visoms Lietuvos valdžioms. Visgi jie ypatingai myli vieną partiją, kuri seniai nebėra nei konservatyvi, nei lietuvybę ar katalikybę ginanti.

Mes esame liudininkai, kuomet Lietuvos vyskupų konferencija tampa bemaž vyriausybine (governmental) organizacija, valstybinės valdžios priedėliu, o jos vadas G. Grušas, panašu, tampa įgaliotiniu kulto reikalams. Zdebskio, Svarinsko, Tėvo Stanislovo laikai negrįžtamai praėjo.

Katalikų bažnyčios garbę savo kūnais ir sielomis šiuo metu desperatiškai bando pridengti kardinolas S. Tamkevičius, vyskupas J. Kauneckas, kiti pavieniai dvasiškiai kunigas R, Grigas, brolis Vaineikis. Nuoširdžiausia mūsų padėka jiems.

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));