skip to Main Content

Visa Lietuvos „teisinė sistema“ yra mėšlo krūva

 

Aurimas Drižius

 

Teisėjų „garbės“ teismo narys, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas V. Kažys (kairėje) buvo konkretus – savo atsistatydinimo pareiškime nurodė, kad prezidentei atsisakius atleisti N. Venckienę nemato galimybės dar kartą nagrinėti jos drausmės bylos. N.Venckienė garsiai pasakė, ką mano apie savo kolegas teisėjus

 

 

Didžiausia Lietuvos problema – ne tik visiškai supuvusi prokuratūra, tačiau ir niekieno nekontroliuojamas teisėjų klanas, kuris atsiskaito pats sau, ir yra niekam nepavaldus.

Blogiausia, kas gali nutikti nekaltą žmogų į kalėjimą nusiuntusiam teisėjui – tai tik pabarimas toje pačioje „teisėjų taryboje“ arba „teisėjų garbės teisme“. 

Kasdien išgirstu vis siaubingesnių istorijų, kaip „teisėjai“ reketuoja, plėšia, žudo nekaltus žmones. Ir niekas jiems nieko negali padaryti – tokia „konstitucinė sąranga“. Paskutinė istorija, kaip Apeliacinio teismo teisėjas Viktoras Kažys su savo draugeliais pasodino į kalėjimą restauratorių iš Lazdijų Romą Balevičių, kurio vienintelis nusikaltimas – prašė teisėjo, kad tas sumokėtų už atliktą teisėjo senovinio  automobilio restauravimą. V.Kažys iš pradžių žadėjo, kad „mes tau padėsime“ (matyt, turėdamas omenyje, kad padės laimėti bylas teismuose), tačiau žmogelis norėjo atlyginimo už pusės metų darbą. Finalas – teisėjas išvažiuoja savo Volga, nesumokėjęs už darbą, rodydamas žmogui pirštų kombinaciją, kuri vadinama „fuck you“. Galiausiai dar ir pasodina jį į kalėjimą už „svetimo turto pasisavinimą“ bei „poveikį liudininkui“, nors tas liudininkas, žinomai melavęs ir įtariamas kontrabandininkas, tuo pačiu metu sėkmingai išvengia atsakomybės savo byloje.

Ir tai – ne pavienis atvejis. Taip veikia nusikalstama „teisinė sistema“, kuri automatu sunaikina savo teises bandantį apginti žmogų. Panaršius teisėjo Viktoro Kažio sprendimus, plaukai šiaušiasi – vienas po kito iš kalėjimo paleidžiami žudikai, net tas pats kontrabandos karalius Karalius yra išteisinamas to pačio V.Kažio prieš daug metų, nors net neprašė, kad jį išteisintų. Ir tokia veikla V.Kažys užsiima daugelį metų, nieko jis nebijo, gali daryti vis naujus sunkius nusikaltimus, nes žino, kad jo niekas nepalies.

Kodėl tokie nusikaltėliai dabar priima sprendimus „Lietuvos respublikos vardu“? Jeigu dar iki 2008 m. pagal Teismų įstatymą teisėją dar galėjai patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, tai vėliau ši įstatymo nuostata išnyko, ir dabar teisėjai už padarytus nusikaltimus atsako tik „drausmine tvarka“ : 

3. Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.

Beje, įdomu tai, kad teisėjai, sąmoningai pasiuntę į kalėjimą nekaltus žmones, už tai niekaip neatsako.

Tas pats Teismų įstatymo „teismų nepriklausomumas“ punktas skelbia:

2. Teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų.

3. Teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams.

4. Niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo.

Nors iki 2008 m. Teismų įstatyme buvo numatyta, kad teisėjas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau būtent tais metais Seimas šį įstatymą pakeitė – tiesiog nurodė, kad „minėtas punktas neteko galios“. 

Šis punktas – niekas negali reikalauti teisėjo pasiaiškinimo dėl jo priimto sprendimo – mane itin žavi. Gali parašyti bet kokią nesąmonę, ir tau nieko nebus.

Teisėjų klanas dengia vienas kitą

Neseniai paaiškėjo, kad „metų seklys“ Šiaulių ONTT viršininkas Tomas Ruchtinas tiesiog liepė vienam žmogeliui paliudyti, kad du žmonės Tatjanas ir Ričardas Malinauskai neva jam pardavė narkotikų, ir už tai jam davė 100 litų, ir tie minėti du žmonės iš karto atsidūrė kalėjime, tik eilinį kartą apnuogino tos mafijos, kuri vadina save „teisėsauga“, veiklos būdus.

 Vienintelė aplinkybė, dėl ko šie žmonės buvo išteisinti, tai kad minėtam „liudininkui“ prabilo sąžinė, ir jis pats prisipažino, kad jokių narkotikų jis nepirko, o tai paliudyti jam liepė Šiaulių ONTT „pareigūnai“. Tai reiškia, kad Lietuvos mafijinė teisėsauga veikia taip – užtenka vieno „liudininko“ už 100 litų, kad jis paliudytų, kad iš jūsų pirko narkotikų, ir jūs automatiškai keliaujate į kalėjime. Ir jokie procesai, teismai, advokatai čia nepadės – visa „teisėsaugos“ sistema veikia ranka rankon, nė viena teismų grandis netiria įrodymų, o tik nukopijuoja kaltinimą į nuosprendį.

 Beje, net paaiškėjus, kad minėti žmonės nekalti, nuteisti pagal sufabrikuotą bylą, R.Malinauskas dar beveik pusę metų sėdėjo kalėjime – laukė, kol Aukščiausiame teisme prieis jo eilė nagrinėti jo bylą. Buvo labai juokinga žiūrėti, kad kilus skandalui, generalinis prokuroras D.Raulušaitis išsisukinėjo nuo atsakomybės  – neva jis dar birželio 23 d. kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį nuteistiems šiauliečiams, tačiau teisėjai neskubėjo taisyti klaidos – reikėjo laukti beveik 5 mėnesius, kol galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimantis teismas įsigilino į situaciją ir ištaisė pareigūnų klaidą. 

Nors delfiai mums rašo, kad „šios klaidos labai brangiai gali kainuoti Lietuvos mokesčių mokėtojams – nepagrįstai nusikaltimais apkaltinti, nuteisti ir įkalinimo įstaigose įkalinti sutuoktiniai jau rengia dokumentus ir sieks iš valstybės prisiteisti patirtą turtinę ir neturtinę žalą“, tačiau realiai teismų praktika tokia, kad už neteisėtą įkalinimą iš valstybės ir tai ne visada teismai priteisia nedideles kompensacijas. Teismai daro bet kokias nesąmones, nes Teismų įstatyme įrašyta nuostata, kad jie už nieką neatsako ir niekam neatsiskaito už savo priimtus sprendimus. Kol šis įstatymas nebus pakeistas, ir nebus įrašyta, kad teisėjas asmeniškai atsako už savo priimtus nepagrįstus sprendimus, ir asmeniškai atlygina dėl to padarytą žalą, tol visi šie juodaskvarniai zombiai darys ką nori.

Teisėjai Nijolė Matuzevičienė, Boleslovas Kalainis ir Virginija Žindulienė labiau tikėjo ikiteisminį tyrimą atlikusiais pareigūnais, nei baudžiamojon atsakomybėn patrauktais sutuoktiniais. Jie taip pat pažymėjo, kad Malinauskams ir taip pasisekė – jiems grėsė įkalinimas nuo 2 iki 8 metų, o nubausti jie vos ne minimaliomis bausmėmis.

Tiesa, tie patys teisėjai puikiai žinojo, kad negali žmogaus nuteisti pagal „slapto liudininko“ parodymus, nes tai aiškiai yra uždraudęs Europos Žmogaus teisių teismas. Kitaip sakant, teisėjai šioje byloje klausė ne įstatymo, o nusikaltėlių iš ONTT.

 

Teisėjai daro nusikaltimus, nieko nebijodami

Kadangi mane jau daugiau nei dešimt metų pagal melagingą savo skundą persekioja buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas, tai esu savo kailiu patyręs, kaip veikia ši mafija. Teismas įvedę cenzūrą, ir uždraudė man rašyti straipsnius apie A.Sadecko darbelius. Už kiekvieną straipnsį su įrodymais gaudavau teistumą ir bausmę (iš viso – septynis kartus). Galiausiai Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas V.Petraitis, Vilniaus apygardos teismo „teisėjai“  R. Patackienė, V. Švedienė ir S. Punys nusprendė, kad aš esu recidyvistas, nes toliau „tęsiu savo nusikalstamą veiką – rašau straipsnius“. ir nubaudė mane 50 parų arešto. A.Patackienė sugalvojo net formuluotę kad pateisinti savo nusikaltimą – neva A.Sadecko „garbė ir orumas“ yra aukščiau, nei spaudos laisvė.

Byla nukeliavo į Aukščiausiąjį teismą ir ten tik išplėstinė septynių teisėjų kolegija išdrįso mane išteisinti, nurodžiusi, kad negalima kriminalizuoti teisėtos veiklos – straipsnių rašymo.

Tada kreipiausi, kad minėtiems „teisėjams“ “ R. Patackienei, V. Švedienei ir S. Puniui būtų keliamos drausmės bylos, o jie patys atlygintų man padarytą žalą.

Žinote, kas nutiko – Teisėjų etikos ir drausmės komisijos (TEDK) pirmininkas, Aukščiausiojo teismo teisėjas Algis Norkūnas nusprendė, kad „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių už jo profesinę veiklą į kalėjimą pasiuntę teisėjai „yra nepriklausomi“, todėl niekaip neatsako už savo sprendimus, t.y. nusikaltimus. 

O dėl žalos atlyginimo – to paties apylinkės teismo teisėjas nusprendė, kad teisėjai „yra neliečiami“, todėl atsisakė juos patraukti civiliniais atsakovais, o atsakovu nurodė generalinę prokuratūrą. Kurios prokuroras, principingasis parašė, kad man jokia žala nebuvo padaryta.

 

Kreipiausi  į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją po to, kai išplėstinė Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija mane  visiškai išteisino už tai, kad parašiau straipsnį „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą“, kuriame aprašiau dalykus, kuriuos skelbti jau anksčiau buvo uždraudęs teismas. T.y. teismas buvo įvedęs neteisėtą cenzūrą, ir uždraudęs A.Drižiui rašyti straipsnius, kuriuose sietų buvusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Alvydą Sadecką su „Mažeikių naftos“ privatizavimu. A.Drižius „Laisvame laikraštyje“ pateikė įrodymus, kaip A.Sadeckas susijęs su šiuo privatizavimu, ir už tai buvo nuteistas 45 paroms arešto. Šį nuosprendį patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas, tačiau pakeitė išplėstinė septynių Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad kriminalizuoti teisėtą veiksmą yra neteisėta.

Tačiau teisėjas Valdas Petraitis, tyčia nuteisęs nekaltą žmogų, padarė karjerą – tapo Vilkaviškio teismo pirmininku.

Manau, kad teisėjai, sąmoningai ir žinodami, kad žmogus nekaltas, pasiųsdami jį į kalėjimą, padarė ne tik profesinį nusižengimą, bet ir kriminalinį nusikaltimą.

Nors „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių visiškai išteisino septynių Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija, tačiau ji niekaip nepasisakė dėl savo kolegų, kurie sąmoningai, žinodami, kad siunčia į kalėjimą nekaltą žmogų, nuteisė A.Drižių kalėti 45 paras.

Eina kalba apie apylinkės teismo teisėją Valdą Petraitį ir Vilniaus apygardos teismo „teisėjus“ R. Patackienę, V. Švedienę ir S. Punį. Jie pasiuntė į kalėjimą A.Drižių vien už tai, kad šis parašė straipsnį, kuriame buvo kritikuojamas teismų ir prokurorų darbas. Visas šis „nusikaltimas“ buvo įvardintas kaip „teismo sprendimo nevykdymas“.

O teismas buvo įvedęs A.Drižiui cenzūrą ir uždraudęs rašyti straipsnius apie A.Sadecką. Nors tas pats draudimas buvo neteisėtas, prieštaraujantis Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, ši teisėjų trijulė nieko savo nutartyje apie tai nepasisakė,  tiesiog išsityčiojo iš Konstitucijos, parašydami, kad „Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei“.

Kitaip tariant, cenzūra yra didesnė vertybė nei žodžio laisvė tokiam teisėjui, kaip Stasys Punys, R.Patackienė ir V.Švedienė. Jie dar nepasikuklino pamokslauti savo nutartyje : „Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką  Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai neribotos saviraiškos laisvės spaudai net dėl rimtų viešojo intereso klausimų. Įgyvendindami savo teisę Į saviraiškos laisvę spaudos atstovai privalo veikti laikydamiesi savo pareigų ir atsakomybės, kaip reikalaujama Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Be to. pagal Konvencijos 10 straipsnį garantuojama apsauga suteikiama su sąlyga, kad jie veikia sąžiningai siekdami pateikti tikslią ir patikimą informaciją sutinkamai su atsakingos žurnalistikos principais…Taigi nagrinėjamu atveju A. Drižiaus teisė skleisti informaciją apibrėžta Įstatymų nustatyta tvarka priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, dėl kurio nevykdymo jis ir yra nuteistas. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei. Priešingas sprendimas iš esmės reikštu, kad naudojantis saviraiškos laisve galima nepaisyti, vykdant pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį priimtų teismo sprendimų dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Tokia situacija būtu nesuderinama su teisinga Konvencijos 8 ir 10 straipsnyje garantuojamų teisių pusiausvyra“.

 

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, šiai bylai aktualaus teismo sprendimo negalima būtų traktuoti kaip draudimo publikuoti bet kokius rašinius, nes draudimas skleisti bet kokio pobūdžio informaciją, nepriklausomai nuo jos teigiamo ar neigiamo pobūdžio, nesuderinamas su įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisve.

 

This Post Has 0 Comments

Parašykite komentarą

Back To Top