skip to Main Content

Vis daugiau organų siekiama transplantuoti, o ne užkasti: ką galime padaryti šiandien?

Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM (Biuras) penkiuose Lietuvos regionuose surengė išvažiuojamuosius posėdžius, kuriuose aptarti  organų donorystės skatinimo mūsų šalies donorinėse ligoninėse klausimai. Į susitikimus buvo kviečiami ligoninių, kuriose yra reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriai, gydytojai. Tokių ligoninių Lietuvoje yra 36. Susitikimuose buvo kviečiami dalyvauti ir šių gydymo įstaigų administracijų atstovai – pirmiausia nuo jų priklauso, ar ligoninėje gali būti dirbamas šis darbas, ar ne.

 

Beveik visų mažų ligoninių atstovų išankstinė pozicija dėl donorystės proceso buvo vienoda – jie donorus ruošti gali, tačiau galimybės tai atlikti – ribotos, nes dauguma sunkių būklių ligonių išvežama į didesniuosius centrus, maži reanimacijos skyriai (3 – 5 lovos), per dideli gydytojų darbo krūviai ir pan. Tačiau aiškinantis smegenų mirties diagnostikos galimybes, donorų ruošimo patirtį mažoje ligoninėje (pavyzdžiui, Ukmergės ligoninės gydytojų patirtis), išanalizavus donorų amžiaus įtaką transplantacijos sėkmei – ligoninių administracijų atstovai ir gydytojai reanimatologai pripažino, kad po šių diskusijų ir paaiškinimų mato galimybių ruošti donorus savo ligoninėse.

 

Susitikimuose buvo aiškinamasi dėl smegenų mirties diagnostikos galimybių – atliekant angiografiją, kompiuterinės tomografijos angiografiją, organizuojant trijų gydytojų konsiliumus. Mažesnėms donorinėms ligoninėms tai yra kliūtis, nes brangios aparatūros jos neturi. Organizuoti trijų gydytojų konsiliumus sudėtinga dėl įtempto gydytojų grafiko (trūksta gydytojų, reikia kviesti iš namų, sudėtinga organizuoti tokį darbą). Ligoninių atstovai diskutavo ir dalijosi patirtimi – kaip darbas organizuojamas donorus ruošiančiose mažose ligoninėse (Ukmergės, Utenos, Marijampolės).

 

Tačiau yra nemažai ligoninių, kuriose donorai nėra ruošiami, nors reanimacijos skyriuose lovų yra žymiai daugiau, nei rajoninėse ligoninėse (pavyzdžiui, kai kuriose Kauno ir Vilniaus miesto ligoninėse yra 20 – 30 ir daugiau reanimacijos lovų). Susitikimų metu aptartos galimybės, kaip šiose ligoninėse būtų galima išsaugoti donorinius organus transplantacijai.

 

Susitikimų metu patirties donorystės srityje neturintys specialistai aktyviai domėjosi, ar donorystei turi įtakos potencialaus donoro amžius – paneigtas įsitikinimas, kad vyresnis amžius – kliūtis donorystei.

 

Dalykiniai susitikimai neapsiėjo ir be diskusijų dėl kompensacijų už paruoštus donorus, apie gydytojų motyvaciją.

 

Gydytojai reanimatologai, dalyvavę susitikimuose, dalinosi patirtimi, kaip dėl organų donorystės sekasi kalbėtis su mirusiųjų artimaisiais. Dirbama ypatingomis sąlygomis – nuolat patiriama psichologinė įtampa, pokalbis su mirusių žmonių artimaisiais yra labai sudėtingas. Todėl buvo atkreiptas dėmesys į mokymų, stažuočių galimybes tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Gydytojų reanimatologų darbas yra nepaprastai įtemptas, tačiau psichologinės pagalbos ir palaikymo jie nesulaukia.

 

Rajoninių ligoninių gydytojai reanimatologai pakvietė Biuro atstovus atvykti ir ligoninės personalą supažindinti su donorystės proceso organizavimu,  donorystės idėjos sklaida, donorų paruošimo principais.

 

Išanalizavus susitikimuose išsakytus siūlymus bei pastabas, Biuras rengia priemonių planą, kuris padės tobulinti donorystės procesą. Visuomenė ir gydytojai vis aktyviau įsitraukia į donorystės procesą ir tai įrodo šių metų donorystės ir transplantacijos statistiniai duomenys, kurie yra žymiai geresni už praėjusių metų duomenis. Tačiau transplantacijos laukiančiųjų sąraše virš 400 recipientų, todėl organų donorystės procesas nutrūkti negali.

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: RASA PEKARSKIENĖ, NACIONALINIS TRANSPLANTACIJOS BIURAS

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));