skip to Main Content

Vincentas Vobolevičius: „Šiandienos politikų kalbėsenos tikslas – įsiteikti nusivylusiam rinkėjui – rytoj greičiausiai bus pamirštas“

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius sako, kad rinkėjai neabejingi charizmatiškoms, spalvingoms, kūno kalbą ir retoriką gerai įvaldžiusioms asmenybėms, tačiau dėmesį labiausiai reiktų kreipti į tai, ar už ugningos retorikos slypi racionalūs sprendimai ir įgyvendinami darbai.

 

Apie tai, kaip rinkėjui išmokti kritiškai vertinti politikų pasisakymus, JAV ir Lietuvos politikų kalbėsenos panašumus ir skirtumus bei į ISM universitetą atvykstantį išskirtinį svečią – asmeninį Prezidento Ronaldo Reagano kalbų rašytoją Clark S. Judge, – įžvalgomis dalijosi V.Vobolevičius.

 

 

 

Pakalbėkime apie šiuo metu JAV vykstančius politikų debatus. Spaudoje dažnai pažymima, kad šių rinkimų metu retorika neįprastai tulžinga ir ugninga. Jei pažvelgtume į laikotarpį nuo Ronaldo Reagano iki Baracko Obamos, kaip keitėsi politikų retorika ir kodėl?

 

Kaip teisingai pastebėjote, retorika išties ilgainiui darėsi vis ugningesnė. Tai ganėtinai tiksliai atspindėjo pokyčius tarp Amerikos rinkėjų ir taip pat politikų balsavimo pokyčius. Ronaldo Reagano laikais JAV politikoje egzistavo ganėtinai ryškus centras, politikos apžvalgininkų vadintas “Blue dog democrats”. Tai buvo daugiausia socialiai konservatyvūs, baltaodžių darbininkų interesus atstovavę politikai, kurie buvo suinteresuoti, kad klestėtų ir išloštų tie fabrikai ir verslai, su kuriais jų rinkėjai buvo susiję. Juos galima prieš pastatyti dabartiniam JAV demokratų partijos marksistinės pakraipos flangui, kuris palaikė ir rėmė Bernie Sandersą. Viena iš priežasčių, kodėl R. Reaganas gan įtikinamai laimėjo rinkimus, buvo ta, kad jam į savo pusę pavyko patraukti didžiąją dalį šių “blue dog” demokratų. Šios pakraipos demokratai buvo suinteresuoti balsuoti už R. Reaganą (kaip ir jų pačių rinkėjai), nes vienas pagrindinių jų požymių buvo draugiškumas privačiam verslui, kuris savo ruožtu kūrė darbo vietas paprastiems darbininkams.

 

Dabar turime kitokią situaciją – kalbu apie pakitusią demografinę, ekonominę, technologinę ir kultūrinę aplinką. Vienas įdomus pastebėjimas – praėjusiuose JAV prezidento rinkimuose pralaimėjęs respublikonų partijos kandidatas Mittas Romney iš baltaodžių rinkėjų gavo tiek pat paramos, kaip ir triuškinamai laimėdavęs Ronaldas Reaganas, tačiau vis dėlto nesugebėjo laimėti rinkimų. Taip nutiko dėl pakitusios JAV demografinės situacijos – baltaodžiai JAV vis dar tebėra dauguma, tačiau jau nebe tokia ryški, kaip Reagano laikais. Kitas pokytis, šįkart iš respublikonų pusės, yra tai, kad jie ne taip uoliai kaip anksčiau naudojasi palankiomis demografinėmis aplinkybėmis.

 

Kokios tai aplinkybės?

 

Pastebėtinas reiškinys, kad neturtingi į JAV atvykę emigrantai ilgainiui prasigyvenę pradėdavo balsuoti už respublikonus ir jų propaguojamas politines idėjas, nors iš pat pradžių, tik atvykę į šalį savo balsą atiduodavo demokratams. Tad dabartiniai respublikonai, demonizuojantys ir pasisakantys prieš imigrantus, iš esmės atsisako vieno iš patikimiausių sąjungininkų rinkimų kovoje prieš demokratus. Praėjusiuose rinkimuose Mittas Romney yra aštriau pasisakęs apie imigrantus, dabar šią žalingą respublikonų tradiciją perėmė ir išplėtojo skandalingasis respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas. Mano manymu, šis faktorius itin sumažina respublikonų galimybes laimėti šiuose rinkimuose, be to, toks respublikonų požiūris didina šių rinkimų tulžingumą – galima paminėti vien tik D. Trumpo siūlymą pastatyti sieną tarp Meksikos ir JAV, ir demokratų gerai apgalvotą politinį žingsnį tokio pobūdžio pasisakymus tapatinti su visais respublikonais.

 

Kitas svarbus dalykas – ir respublikonai, ir demokratai periodiškai pakeičia savo rinkimų apygardų ribas tam, kad būtų lengviau laimėti, t.y. rinkimų apygardas apibrėžia taip, kad ten gyventų kuo daugiau respublikonų ar demokratų. Bėda yra ta, kad tose apygardose gyvenantys rinkėjai yra labai specifiški, tad politikui nėra galimybės kalbėti subalansuotai, reikia pataikauti arba vienai, arba kitai kraštutinei pozicijai. Tad natūralu, kad respublikonams griežčiau pasisakant agituojant savo būsimiems rinkėjams, panašiu tulžingumu atsako ir demokratų kandidatai.

 

Panašu, kad ugningą retoriką skleisti ir sukelti naudingus skandalus padeda ir įsigalėjusios socialinės medijos vaidmuo?

 

Taip. Socialinių medijų platformose žmonės yra linkę bendrauti su panašiais į save, tad ilgainiui susikuria taip vadinami rezonanso efektai – tie patys argumentai, faktai nuolat pateikiami iš naujo, tik kiekvieną kartą vis labiau sutirštinamos spalvos, tad kalbėjimas apie politinius oponentus tampa labai ugningas.

 

Taip pat reikėtų paminėti, kad JAV ir visame pasaulyje palyginti visai neseniai (2008 m.) vyko didelė ekonominė recesija, ir nors palyginus su dauguma kitų šalių JAV ekonomika laikosi gerai, vis dėlto dauguma žmonių nusivylę, jų manymu, pernelyg lėtu, lūkesčių neatitinkančiu gyvenimo ekonomikos atsigavimu ir augančia nelygybe. Tokius jausmus perleidus per socialinių tikslų „megafonus“, per poliarizuotas kandidatų iš homogeniškų apygardų kampanijas kyla daug susipriešinimo.

 

Paskutinis tulžingo kalbėjimo veiksnys yra JAV politinės partijos, kurios žymiai mažiau disciplinuotos nei Europos valstybių – partijų lyderiai dažniausiai nebūna pažaboję savo pačių kolegų toje pačioje partijoje. Jei paklaustume, kas yra respublikonų ar demokratų partijų primininkai, greičiausiai atsakytų nedaug kas, na nebent politologai, kurie tuos dalykus akylai stebi. Pirmininkai nėra prezidentai – tai mažai kam žinomi biurokratai. Žinoma, jie įtakingi, tačiau ne tokie įtakingi, kad galėtų efektyviai kontroliuoti savo bendrapartiečius kaip, pavyzdžiui, Anglijoje partijos primininkas kontroliuoja žemesnio rango politikus. JAV norint tapti vykdomosios valdžios galva nebūtina, kad už tave vienabalsiai prabalsuotų pati partija. Galima sekti Trumpo keliu ir apeliuoti į pačias įvairiausias pozicijas, kurios nebūtinai sutinka su tavo partija. Tuo tarpu Europoje vykdomosios valdžios vadovu neįmanoma tapti be vienbalsio partijos palaikymo. Trumpo pavyzdys puikiai įrodo šią JAV politinės sistemos ypatybę – tai taip pat parodo, kad į politiką gali eiti patys įvairiausi ir spalvingiausi žmonės, ir rinkimams suteikti daugiau tulžingumo ar tiesiog ekscentriškumo.

 

Ar galima įžvelgti dėsningumų tarp JAV ir Lietuvos politikų vartojamos retorikos? Kokie pagrindiniai skirtumai ar panašumai?

 

Reikia turėti omenyje, kad didele dalimi JAV debatų specifika lemia unikali šalies politinė sistema – šalis didelė, konkurencija partijų viduje dėl teisės susigrumti nacionaliniuose rinkimuose taip pat didelė, be to, debatuose gali dalyvauti tik vienas partijos atstovas. Tad natūralu, kad JAV debatuose matome charizmatiškas, spalvingas, kūno kalbą ir iškalbą gerai įvaldžiusias asmenybes. Amerikiečiai turi daug žmonių ir į aukščiausio lygio politines kovas „prasibrauna“ įspūdingiausi – charizmos, jei ne idėjų prasme.

 

Lietuva turi daug mažesnę populiaciją nei JAV, be to, reikalavimai norint patekti į debatus nėra tokie griežti. Taip pat nepamirškime, kad šiuo metu kalbame apie Seimo, o ne prezidento rinkimus, tad kalbančiųjų debatuose ratas neišvengiamai bus daug platesnis. Be to didžiųjų partijų lyderiai, kaip ir kitur Europoje, bet skirtingai nuo JAV, yra partijų funkcionieriai, o ne spalvingi autsaideriai. Dėl to Lietuvoje nematysime tokių charizmatiškų asmenybių, tiek šou elementų ir tokių įspūdingų debatų dėl gyventojų skaičiaus, dėl plataus debatuojančių rato ir dėl sistemos uždarumo neprofesionaliems politikams (bent jau lyginant su JAV).

 

Žvelgiant į argumentavimą debatų metu, tarp Lietuvos ir JAV vis dėlto yra ir panašumų, ypač šių rinkimų metu. Pavyzdžiui, vienas iš Donaldo Trumpo strateginių žingsnių – mėginti patraukti į savo pusę tuos piliečius, kurie įprastai apskritai nebalsuoja, nes dėl vienos ar kitos priežasties yra nusivylę valdžia (tiek Baracko Obamos, tiek ir Džordžo Busho valdymu bei jų sprendimais). Tad Trumpas siūlydamas, atrodytų, sistemą griaunančius problemų sprendimo būdus bando prisivilioti būtent tokius sistema nusivylusius rinkėjus.

 

Esate LRT Seimo rinkimų debatų laidos ekspertų komisijoje. Tad akylai stebite kandidatų į LR Seimą pasisakymus. Galbūt galėtumėte pasidalyti savo įžvalgomis, ką manote apie pirmuosius debatus?

 

Galima sakyti, Lietuvoje situacija panaši. Yra labai daug nusivylusių rinkėjų, ir kiekvienas turi savo priežastis būti nusivylęs valdžia – ar tai būtų pragyvenimo lygis, biurokratijos požiūris į žmogų, aukštas korupcijos lygis ir t.t. Tad natūralu, kad atsiranda tokių politikų, besinaudojančių faktu, kad dauguma žmonių politikos subtilybėmis nesidomi ir jų nežino (visai kaip Trumpas), ir siūlo rinkėjams ilgai besitęsiančias problemas spręsti iš pažiūros patraukliais, bet ilgainiui neveiksniais metodais. Lietuvoje yra kelios partijos, kurios savo strategiją grindžia būtent retorika, nukreipta į nusivylusiuosius. Pagrindinė bėda yra jų siūlomų sprendimų paprastumas ir kartu paviršutiniškumas (pvz. įsteigsime nacionalinį banką, kuris vystys šalies ekonomiką (kas jam duos paskatą efektyviai dirbti, kas jį valdys, kaip bus apsisaugoma nuo korupcijos?) ir t.t.).

 

Kaip rinkėjui išmokti kritiškai reaguoti į politikų pasisakymus ir jų kalbėseną. Galbūt yra tam tikrų retorinių subtilybių, dėl kurių rinkėjas gali aiškiai identifikuoti politiką, pavyzdžiui, meluojant?

 

Yra tam tikri dalykai, kuriais remiantis politiką „pagauti” galima gana lengvai. Galima pamėginti tiesiog ant rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų politikas pakeitė pokalbio temą, išsisuko nuo klausimo. Tai yra labai lengva pastebėti, pavyzdžiui, užduodamas koks nors techninis klausimas, reikalaujantis kompetencijos, į kurį politikas atsako nukreipdamas temą į savo oponentus, kokie jie vagys ir t.t. Galiausiai į klausimą net neatsakoma. Galima nesunkiai paskaičiuoti, kas dažniau taip nukreipia temą.

 

Kita vertus, jei kandidatas vieną ar du kartus atvirai prisipažįsta, kad nežino atsakymo, reikėtų pasidomėti ir pan., tai galima laikyti geru ženklu, nes tai rodo, kad kandidatas yra sąžiningas. Jei kandidatas visą laiką kartoja „nežinau”, tai jau irgi nėra gerai. Geriausias kandidatas yra tas, kuris į daugelį klausimų atsako tiesiai ir konkrečiai, o į kelis nevyniodamas į vatą atsako „nežinau” – toks kandidatas yra ir kompetentingas, ir sąžiningas.

 

Dažnai politikų kalbos būna nukreiptos į populiariausias šalies problemas, apeliuojant į rinkėjų nusivylimą valdžia. Tad kaip atskirti, stebint politikų pasisakymus, pabandyti identifikuoti ir patikrinti, ar politikas turės kompetencijos įgyvendinti rinkimų pažadus?

 

Labai svarbu stebėti, kaip giliai žmogus bando atsakydamas „užgriebti“ problemą – pvz., jei kalbant apie emigracijos priežastis kalbantysis prabyla tik apie darbo vietų trūkumą arba apie nepakankamas pajamas, galima pradėti įtariai žiūrėti, nes žinome, kad tai yra kompleksinės problemos, neturinčios paprasto atsakymo. Savaime suprantama, nereikėtų tikėtis per minutę ar 45 sekundes išgirsti išsamaus atsakymo į emigracijos problemą, bet jei išgirsite, kad žmogus į vieną problemą turi vieną paprastą atsakymą, tai gali reikšti kad jis pats deramai nesupranta problemos, apie kurią kalba. Geriau būtų rinkti žmones, kurie jaučia, kad nėra vien tik juoda–balta, bet yra šiek tiek ir pilkos spalvos – kurie emigracijos problemą gvildendami paminėtų ne tik darbus ir atlyginimus, bet taip pat ir bendrą kultūrinį foną, valdžios nesiskaitymą su žmogumi, ir t.t. Jei mini vieną dalyką, susidaro įspūdis, kad ne taip plačiai žvelgi į nagrinėjamą klausimą.

 

Idealiausias variantas būtų pajausti, kad kandidatas turi kompleksinį požiūrį į jį supančias problemas – nėra blogai, jei žmogus sako, kad problemą spręsti nėra lengva, nes mato tris ar keturis probleminius taškus, kuriuos būtina išsiaiškinti, norint problemos galutinai atsikratyti.

 

Įdomių įžvalgų apie politinę retoriką bus galima išgirsti ir į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą iš JAV atvykstančio Prezidento Ronaldo Reagano kalbų rašytojo Clarko S. Judge‘o.  Prisidėsite, moderuojant diskusiją apie tai, kaip politiniai kontekstai per pastaruosius 30 metų paveikė prezidento darbą. Kuo universitetui svarbus šis susitikimas?

 

Visų pirma, renginio svečias yra neeilinė asmenybė. C. S. Judge‘as yra sukaupęs įspūdingą patirtį Baltuosiuose Rūmuose, be darbo su Ronaldu Reaganu yra dirbęs ir tuometinio viceprezidento Georg‘o W. Busho padėjėju. Šiuo metu vadovauja pasaulinio žinomumo Baltuosiuose Rūmuose kalbas rašiusius rašytojus ir kitus talentingus asmenis vienijančiai įmonei „White House Writer‘s Group“, ir pats aktyviai konsultuoja verslo korporacijas strateginės komunikacijos klausimais.

 

 Kitas labai svarbus aspektas, kad jis gerai pažinojo R. Reaganą asmeniškai. Prezidentas R. Reiganas, kaip žinia, buvo puikus oratorius ir dažnai kalbėdavo improvizuodamas, ne pagal surežisuotą scenarijų, tačiau tai nepaneigia fakto, kad kalbų rašytojas turėjo būti jam artimas žmogus, bendramintis.

 

Vyresni kolegos vis dar prisimena, kad šis JAV prezidentas labai prisidėjo prie to, kad Lietuva atgautų nepriklausomybę. Tad viena vertus, vien sužinoti daugiau apie Reagano pažiūras, stilių, asmenybę ir išgirsti apie jį anekdotų turėtų būti labai įdomu. Antra, nuo R. Reagano prezidentavimo iki šių dienų praėjo nemažai laiko ir pasikeitė daug dalykų, tad svečias taip pat galės apie tai pakalbėti. Taip pat aptarti  ir padiskutuoti, kaip pasikeitė politinis klimatas nuo Prezidento Ronaldo Reagano iki Baracko Obamos laikų, kokie politiniai kontekstai per pastaruosius 30 metų paveikė prezidento darbą, kokį poveikį jie turi JAV politikai. Kadangi šiuo metu JAV vyksta ganėtinai neeiliniai rinkimai, būtų įdomu sužinoti kompetentingo žmogaus nuomonę ir prognozes šiuo klausimu…

 

Ačiū už pokalbį.

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: DALIA RAUKTYTĖ, ISM VADYBOS IR EKONOMIKOS UNIVERISTETAS

Facebook komentarai
Back To Top