skip to Main Content
 
 

Mieliausieji, niekada nepamiršiu, kaip vaikystėje tėtis mane vedė už rankos nuo babytės tvoros, už kurios kaimynų vaikai kapojo ir degino iš dvaro (ten buvo kolūkio sandėliai) parvežtus „ponų baldus“ – barokines ąžuolo komodas, kietmedžio krėslus, o drožinėtą altorių pasiliko vištų galvoms kapoti.
Įsirėžė galvon tas vaizdas visam gyvenimui – apskurę, jauni ir apygirčiai bernai, bukais kirviais kapojantys niekaip neskylančius drožinius, mano tėvas spaudžiantis man ranką ir aš pati, suvokianti, kad tiems drožiniams taip bus geriau, nei jų naujame silikatinių plytų name, kur neseniai buvo iš miesto atsivežę po blatu gautą duchovkę. Man tai pati spalvingiausia ubago mentaliteto iliustracija -„modernūs vaikai“, keičiantys į stiklą ir barškalus savo tėvų auksą…

Taip yra šiandien Lietuvoje su medžiais. 
Užgriuvo mus ES projektinės lėšos nepasiruošusius – kaip babkių maišas ant galvos tiems apskurusiems kaimo bernams – todėl man spalvotų gatvių trinkelių vajus ir sodinukų sodinimas vietoj šimtamečių ąžuolų asociuojasi su tom silikatinėm plytom.

Vilniuje, girdėjau, dabar Reformatų skvero eilė? Ten žadama prasinešti su kirviais ir „prOOOjektais“?

 

 

O čia – Madrido centrinis parkas ankstų rytą – pilnas kreivų senų medžių, už kurių nukirtimą pats karalius su kirviu galvą nurėžtų centrinėje aikštėje kokiam modernizuotojui. 🙂 Vienas gėris, kad ir lietuviai jau nebesijaučia vargšais ir, girdėjau, nebetyli. 🙂

Facebook komentarai
Back To Top