skip to Main Content

Vilniaus apylinkės teismas toliau masiškai klastoja nutartis A.Sadecko naudai

 

Aurimas Drižius

 

Po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pernai spalio 1 d. visiškai mane išteisino (buvau nuteistas kalėti už tai, kad nevykdžiau teismo sprendimo, uždraudžiančio man verstis profesine veikla – rašyti straipsnius apie A.Sadecko veiklą privatizuojant „Mažeikių naftą“), ir nurodė, kad buvau teisiamas už teisėtą veiklą (straipsnių rašymą), atrodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui nebeliks nieko kito, kaip tik panaikinti neteisėtą cenzūrą.

 

Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas, dar 2009 m. įvedęs neteisėtą cenzūrą, ir keturis kartus atsisakęs ją panaikinti, klastojant dokumentus, ir toliau taip pat elgiasi. Mano prašymą panaikinti cenzūrą  ėmėsi nagrinėti tokia teisėja Renata Kasimovienė, jau seniai žinoma savo palankumu A.Sadeckui (kitoje byloje, kur A.Sadeckas iškėlė bylą „Karštam komentarui“, minėta teisėja įžeidinėjo leidiniui atstovaujančią Kristiną Sulikienę, vadino ją „prisistatančia teisininke“, posėdžio metu nutraukė atstovę, pradėjo įžeidžiai komentuoti asmenines savybes).

 

Teisėja R. Kasimovienė nurodė, kad per savaitę turiu sumokėti žyminį mokestį – 42 eurus, kas ir buvo padaryta. Sausio 20 d. pateikia teismui kvitą, ir gavau patvirtinimą, kad minėtas dokumentas yra priimtas. Tačiau po kelių dienų teisėja R.Kasimovienė man gražino mano skundą – neva „nepašalinti skundo trūkumai“. Kadangi vienintelis skundo trūkumas buvo tas, kad nesumokėtas žyminis mokestis, tai akivaizdu, kad teismas ėmėsi atvirai klastoti dokumentus – net ir turėdama žyminio mokesčio kvitą byloje, teisėja savo nutartimi nurodė, kad jo nėra, ir ta dingstimi skundą  man gražino. 

 

Jau aštuoni metai bylinėjuosi su A.Sadecko, ir tas lietuviškas „teisingumas“ vis dar mane stebina. Paskutinėje savo nutartyje teisėja Kasimovienė man aiškina, kad neva jau suėjo senatis skundui paduoti – neva nuo to laiko, kai buvo įvesta cenzūra, jau praėjo daugiau nei penkeri metai.

Apie tai, kad Kasimovienės kolegos per tuos penkerius metus priėmė net keturias nutartis atsisakyti panaikinti cenzūrą, suklastodami savo nutartis, t.y. įrašydami žinomai melagingus duomenis, teisėja Kasimovienė, žinoma nutylėjo.

Kaip žinia, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vancevičienė 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu įvedė man cenzūrą, ir uždraudė rašyti straipsnius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta”, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Kadangi tos cenzūros nepaisiau, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime, buvau nuteistas to paties jau minėto teismo teisėjų (Petraičio, Gvozdovičiaus, Vigelienės, ) net septynis kartus, paskutinį kartą – net laisvės atėmimo bausme. Visus tuos metus įrodinėjau, koks absurdiškas yra minėtas draudimas, nes A.Sadeckas ne tik kad tuo metu buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau ir vadovavo šios įmonės privatizavimui, asmeniškai keisdamas privatizavimo įstatymus, t.y. asmeniškai spręsdamas, kam ir kokiomis sąlygomis turi būti perduotos valstybės valdomos šios įmonės akcijos. Visus šiuos metus minėti teisėjai ignoravo mano pateikiamus įrodymus, ir įrašydami į savo nutartis žinomai melagingus duomenis, kad būtų galima mano skundus atmesti. Prokuratūra taip pat atkakliai pridenginėjo A.Sadecką nuo atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo. 

Apie A.Sadecko įtaką visai „teisinei“ sistemai liudija ir toks faktas, kad mane galiausiai nutarė išteisinti tik išplėstinė septynių Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija  prieš tai posėdžiavusi ir žodine tvarka bylą nagrinėjusi trijų teisėjų kolegija to padaryti neišdrįso.

 

LAT nusprendė mane visiškai išteisinti paskutinėje byloje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nors visuose likusiose šešiuose bylose lieku nuteistas, o mano turimą žemės sklypą pardavinėja antstoliai už skatikus – neva tam, kad padengti A.sadeckui padarytą „žalą“.

LAT kolegija pasisakė ir apie minėtą Vilnius apylinkės teismo nutartį, įvedusią cenzūrą: „Iš aptariamojo teismo Sprendimo matyti, kad draudimas yra bendro pobūdžio, jame aiškiai neįvardintos konkrečios draudimo įgyvendinimo aplinkybės, tuo tarpu iš BK 2 straipsnio nuostatų išplaukia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – tai nustatytas asmens kaltumas už konkrečią nusikalstamą veiką. “

Akivaizdu, kad teisėjos Vancevičienės įvesta cenzūra ir įtvirtintas draudimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje išsakytiems argumentams. O būtent –

„… bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.“

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus bei juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1 d.). Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę; to pateis Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse.

Cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje sakoma, kad „Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 03 10 d. nutarimas).

Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra viena iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių (Konstitucinio Teismo 2004 01 26 d. nutarimas, 2005 09 29 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog įsitikinimų išraiškos laisvė, informacijos laisvė nėra absoliučios, jomis negali būti piktnaudžiaujama, tačiau ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija ne tik pateikė svarią ir aiškią teisinę koncepciją asmens teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją atžvilgiu, akcentavo reguliuojančias šiuos teisinius santykius įstatymines nuostatas, bet ir kelis kartus paminėjo Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo ydingumą dėl jame suformuoto draudimo abstraktumo.

Akivaizdu, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2015 12 16 d. nutarties paskelbimo Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas tampa niekiniu ir formaliu – i o nevykdymas nesukelia jokių pasekmių. Todėl atsiradus naujam pagrindui, tikslinga būtų civilinę bylą atnaujinti.

 

 

Kai Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, ką reiškia Konstitucijos nuostata „cenzūros draudimas“.  Konstitucinio teismo nutartyje rašoma : „Konstitucijos 44 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta : „Masinės informacijos cenzūra draudžiama. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausiai reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ir laidų tūrinio“. 

 

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos tūrinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

 

 

Tačiau dar prieš tai visas šiuos Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Zoja Monid atmetė vienu pagrindu : „Tai deklaratyvūs teiginiai“.

 

Kai tam pačiam teismui buvo pateiktas paties A.Sadecko deklaracija, kurioje jis įrašė, kad yra „Mažeikių naftos“ akcininkas, ir paprašyta panaikinti cenzūrą, teisėjas E.Zaluba atmetė šį prašymą – neva tie duomenis man turėjo anksčiau būti žinomi. Nors teisėjui buvo pateikti įrodymai, kad šie duomenys buvo gauti jau po 2009-04-10 teismo sprendimu, teisėjas E.Zaluba nutarė, kad „jie galėjo būti žinomi“, ir tai į savo nutartį įrašė melagingus duomenis, taip suklastodamas savo nutartį.

 

Kai teismui buvo pateiktas įrodymas, kad  A.Sadeckas pats prisipažino, kad asmeniškai taisė įstatymo projektą, pagal kurį buvo privatizuota AB „Mažeikių nafta“, teisėja F.Vitkienė vėl atmetė mano prašymą panaikinti cenzūrą, nes „minėtos aplinkybės neabejotinai turėjo būti žinomos jau bylos nagrinėjimo metu, jis turėjo galimybę jomis remtis. Kadangi teismui pateiktuose paaiškinimuose pats pareiškėjas patvirtino bei byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ne vėliau kaip nuo 2003 metų domėjosi Alvydo Sadecko veikla ir jo ryšiais su AB „Mažeikių nafta“, publikavo ne vieną straipsnį, dėl kurių tarp šalių kilo teisminiai ginčai, vyko teisminis nagrinėjimas. Todėl, Aurimas Drižius, kaip viešosios informacijos leidėjas, turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėjamomis bylomis, kuriose buvo suinteresuoto asmens pavardė bei kitais, viešai prieinamais duomenimis. Minėtų aplinkybių pagrindu teismas atmeta pareiškėjo motyvus, kad pareiškime nurodytos aplinkybės jam nebuvo žinomos iki 2009-04-10 teismo sprendimo priėmimo“.

 

Kitaip tariant, F.Vitkienė nusprendė, kad bet kokie nauji dokumentai, kuriuos man pavyks atkasti apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime, bus be išlygų nelaikomi naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nes aš neva „turėjau pareigą ypatingai atsakingai domėtis A.Sadecko veikla“, ir aš „turėjau pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėjamomis bylomis, kuriose buvo suinteresuoto asmens pavardė bei kitais, viešai prieinamais duomenimis“.

 

Tai yra dokumentų klastojimas, nes teisėja F.Vitkienė, nerasdama kito būdo atmesti mano prašymo dėl naujų aplinkybių, jas priskyrė kaip nenaujas. Nors teismui buvo pateikti įrodymai, ir pats V.Kabaila pripažino, kad minėtas aplinkybes man papasakojo po 2009-04-10 teismo sprendimo

 

Po to, kai teismas pripažino, kad A.Sadeckas „dalyvavo sprendžiant klausimus dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo „teisėja“ J.Vėgelienė vėl atmetė prašymą panaikinti draudimą, nes „minėtos teismo nutartys bei prokuroro nutarimas nepatvirtina A.Sadecko neteisėto ir nusikalstamo dalyvavimo AB „Mažeikių nafta“ privatizavime ir Gedemino Kiesaus nužudyme, taip pat nepaneigia ir neįrodo šios bylos 2009-04-10 teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo“.

 

Teisėja J.Vėgelienė, gelbėdama A.Sadecką, nusprendė, kad jis „teisėtai“ dalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime, nors A.Sadeckas neigia bet kokias sąsajas su šiuo privatizavimu

 

Teisėja J.Vėgelienė pripažįsta, kad A.Sadeckas dalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime, tačiau sako, kad tai buvo teisėta ir jokio „nusikalstamo dalyvavimo nebuvo“. Tai melas jau vien todėl, kad A.Sadeckas, būdamas „Mažeikių naftos“ akcininku, ir būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, negalėjo spręsti klausimų, susijusių su savo privačia įmone „Mažeikių nafta“. Toks elgesys prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymui, todėl jau vien dėl to A.Sadecko veikla yra neteisėta. Be to, Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas šiame etape buvo neteisėtas ir prieštaravo Konstitucijai, todėl bet kokie A.Sadecko veiksmai, rengiant „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, taip pat turi būti pripažinti neteisėtais ir nusikalstamais. Be to, Sadeckas teisme teigė kad jis niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime, nei teisėtame, nei neteisėtame.

 

 Visus šiuos teisėjų „perliukus“ nubraukė LAT kolegija, nurodžiusi, kad buvau teisiamas už teisėtą veiklą.

 

Tačiau A.Sadeckas nenurimo ir dabar kelia man bylas už tariamą šmeižtą. Net tas pat Vilniaus apylinkės teismas (teisėja Mickevičienė) mane išteisino dėl tokių teiginių „visiškai parsidavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas“, ir „kaip A.Sadeckas valdo absoliučiai korumpuotą teismų sistemą“, „visiškai parsidavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, teismo teisėjai klastoja savo nutartis A.Sadecko naudai“, A.Sadeckas nenurimo ir padavė skundą Vilniaus apygardos teismui. A.Sadecko skundas Vilniaus apygardos teisme bus nagrinėjamas balandžio 5 d. 8.30. Kviečiame skaitytojus dalyvauti.

 

Facebook komentarai
Back To Top