skip to Main Content

Civilinė byla Nr. 2S-167232/2013

Teisminio proceso Nr.2-05-3-09304-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 128.11;122.4.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,

teisėjų Alvydo Barkausko, R. V.-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantų (pareiškėjų) N. V., L. K. ir V. A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų N. V., L. K. ir Vytauto A. K. skundą dėl antstolės veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolė S. V., L. S., Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatas, G. Č.,

n u s t a t ė:

I.GINČO ESMĖ.

Pareiškėjai N. V., L. K. ir Vytautas A. K. skundu prašo antstolės veiksmus 2012-05-17 K g., T k. G. apyl. sen., Kauno rajone, perduodant L. S. mažametę D. K., gimusią 2004-02-19, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-12-16 sprendimą ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-03-22 nutartį, pripažinti neteisėtais. Nurodė, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21-550/2011 buvo patenkintas L. S. ieškinys ir dukters D. K. gyvenamoji vieta buvo nustatyta kartu su L. S.. N. V. buvo įpareigota perduoti D. K. jos motinai L. S.. Sprendimo dalis, tame tarpe dėl įpareigojimo perduoti vaiką, buvo nukreipta vykdyti skubiai, nustatant sprendimo vykdymo terminą ir tvarką. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-03-22 nutartimi leista Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-21-550/2011 dalį dėl D. K. perdavimo jos motinai L. S. vykdyti pašalinant kliūtis bei vykdymo veiksmus atlikti ne darbo dienomis. Į Vytauto A. K. ir L. K. gyvenamąjį namą, esantį Klonio g., Teleičių., Garliavos apyl. sen., Kauno rajone, kur buvo mergaitė, 2012-05-17, apie 6-7 val., atvyko Kauno rajono savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojos ir psichologė. Netrukus atvyko L. S. ir mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantys bei vykdantys Kauno rajono policijos pareigūnai, iš viso apie 30 žmonių. Prieš tai buvo išlaužtos trejos durys, išdaužyti stiklai. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja, liesdama vaiką rankomis, naudojo psichologinį smurtą vaiko atžvilgiu: vaikui liepė eiti dabar arba po minutės; pasakė, kad kitaip nebus, nors vaikas verkė, rėkė, kad neis. Netrukus į kambarį įėjo L. S. ir jos advokatas G. Č.. Du policijos darbuotojai N. V. užlaužė rankas, o mergaitę, kuri buvo apsikabinusi jos kaklą, L. S. prievarta išplėšė. Kriminalinės policijos biuro darbuotojas užmetė antklodę ant mergaitės galvos. L. S. klykiančią mažametę išnešė iš namų. Niekas iš buvusių kambaryje nesutrukdė naudoti L. S. ir G. Č. fizinę prievartą vaiko atžvilgiu. Pareiškėjai pažymėjo, kad 2012-05-15 antstolei buvo įteiktas mažametės medicinos dokumentų išrašas, tačiau ji į gydytojų rekomendacijas, esančias išraše, neatsižvelgė. Priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo nei vaiko motina, nei jos advokatas neturėjo teisės naudoti fizinės prievartos ir smurto mažamečio vaiko atžvilgiu, o tai matydami antstolė, vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos, psichologė bei policijos pareigūnai turėjo nedelsiant imtis veiksmų fizinio smurto naudojimui nutraukti. Vaiko perdavimo metu nebuvo laikomasi įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose nustatytos tokio pobūdžio (dėl vaiko perdavimo) teismo sprendimų vykdymo tvarkos, dėl ko buvo padaryta didelė psichologinė trauma N. V. bei jos artimiesiems, mažametei. Vaiko prievartinio paėmimo metu vienas iš policijos darbuotojų sužalojo N. V. dešinę ranką, L. K. ir Vytautas A. K. prievarta išnešti iš jiems nuosavybės teise priklausančio namo.

Suinteresuotas asmuo antstolė S. V. 2012-06-18 patvarkymu Nr. 0114/11/02742 netenkino pareiškėjų 2012-06-05 skundo dėl antstolės veiksmų. Teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad antstolės S. V. kontorai pateiktas Kėdainių rajono apylinkės teismo vykdomasis raštas Nr. 2-21-550/2011, įpareigojantis atsakovę N. V. perduoti D. K. jos motinai L. S.. N. V. teismo sprendimo gera valia neįvykdė. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-03-22 nutartimi Nr. 2-300-188/2012 leista, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-21-550/2011 dalį dėl D. K. perdavimo jos motinai L. S., prievarta (pašalinant kliūtis perduoti mergaitę motinai) paimti D. K. iš jos buvimo vietos, vykdymo veiksmus atlikti ir ne darbo dienomis. Teismas konkrečios teismo sprendimo vykdymo tvarkos nenustatė, tai palikdamas sprendimą vykdančio antstolio kompetencijai. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimas Nr. 2-21-550/2011 dėl N. V. skundų, jos ir jos aplinkos žmonių pasipriešinimo nebuvo įvykdytas. Siekiant operatyviau ir sėkmingiau įvykdyti sprendimą, neatskleisti informacijos tretiesiems asmenims, suderinus su visomis teismo sprendimo vykdyme dalyvaujančiomis institucijomis, mergaitės perdavimą jos motinai buvo nuspręstą vykdyti 2012-05-17, 6.30 val., mergaitės buvimo vietoje, esant jos globėjai N. V.. Visoms sprendimo vykdyme dalyvavusioms institucijoms, išieškotojai ir jos advokatui buvo pateiktas 2012-05-03 antstolės patvarkymas dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo, kuriame nurodyta, ką kuri tarnyba ar jos konkretūs pareigūnai turės atlikti vykdant teismo sprendimą. Kauno miesto ir rajono savivaldybių administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių buvo paprašyta užtikrinti vaiko teisių įstaigos atstovų dalyvavimą, perduodant mergaitę motinai jos buvimo vietoje. Antstolė, VTAS specialistės, psichologė, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK) viršininkas, atsakingas už sprendimo vykdyme dalyvaujančių asmenų saugumą bei kliūčių šalinimą, vykdymo procesą dokumentuojanti (filmuojanti) ekspertų grupė ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistai 2012-05-17 apie 6:20 val. atvyko į Garliavą. Atvykus į mergaitės buvimo vietą, ties kiemo varteliais, atvykusiems kelią pastojo ir į kiemą neįleido aplink namus ir kieme susirinkusi žmonių minia, kuri, informavus apie sprendimo vykdymą ir keletą kartų paprašius pasitraukti nuo praėjimo bei leisti patekti prie namų durų, nereagavo. Po keleto perspėjimų antstolė paprašė policijos pareigūnų pašalinti kliūtį, t.y. prie namo susibūrusius ir tarp savęs susikibusius žmones. Šią kliūtį pašalinus ir antstolei pasiekus duris, N. V. prie durų (koridoriuje) atvedė mergaitę ir kažką jai pasakė. Mergaitė pradėjo verkti ir šaukti kažkokius žodžius. Antstolė prašė N. V. nuvesti mergaitę į kambarį ir jos psichologiškai netraumuoti, tačiau mergaitė nebuvo nuo durų patraukta iki to momento, kuomet, geranoriškai durų neatidarius, priešgaisrinės tarnybos specialistai pradėjo duris, kaip kliūtį, pjauti. Atidarius lauko duris ir patekus į Kedžių namo koridorių, paaiškėjo, kad iš koridoriaus į kambarį vedančios durys uždarytos ir užrakintos. Į prašymą jas atidaryti nebuvo reaguojama, todėl ši kliūtis taip pat buvo šalinama. Tačiau paaiškėjus, kad šios durys iš vidaus užremtos, buvo nuspręsta į kambarį, kur buvo mergaitė, įeiti per lauko terasos duris, kurios, jų geranoriškai neatidarius, taip pat buvo pašalintos kaip kliūtis. Kaip kliūtis buvo pašalinti ir vartai tam, kad galėtų įvažiuoti apsaugos automobilis, kuriuo saugiai būtų išvežta mergaitė. Pažymėjo, kad N. V. ir toliau mergaitei rodė kliūčių šalinimo vaizdus, į prašymus netraumuoti mergaitės nereagavo. Pro pašalintas terasos duris patekus į kambario vidų, antstolė prisistatė, pasakė, kad vykdomas Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas. Patalpoje esančių žmonių, išskyrus mergaitę ir N. V., buvo paprašyta išeiti iš kambario, paaiškinta apie atsakomybę dėl trukdymo vykdyti teismo sprendimą, tačiau į antstolės ir pareigūnų prašymus ir reikalavimus nebuvo reaguojama, todėl visi asmenys, išskyrus mergaitę ir N. V., buvo pašalinti kaip kliūtys. Kambaryje mergaitė sėdėjo N. V. ant kelių, jos buvo apsikabinusios. Antstolė paprašė N. V. padėti įvykdyti teismo sprendimą, sudėti mergaitės daiktus, padėti įkalbėti mergaitę išvykti su VTAS specialistėmis, tačiau į prašymus nebuvo sureaguota. N. V. buvo perspėta, kad, jei savo aktyviais ar pasyviais veiksmais trukdys VTAS specialistėms dirbti savo darbą, ji bus išvesta iš kambario, kaip trukdanti vykdyti teismo sprendimą. Su mergaite ir N. V. komunikuoti pradėjo VTAS specialistės ir psichologė. Pokalbis truko apie 20-25 minutes, tačiau kuomet specialistai rasdavo kontaktą su mergaite į pokalbį įsikišdavo N. V. ir mažametės elgesys darėsi agresyvesnis, agresyviau elgtis pradėjo ir N. V.. Vadovaujantis psichologų ir psichiatrų rekomendacijomis, kad vaiko perdavimo momentas neturi trukti ilgai, buvo nuspręsta į kambarį pakviesti išieškotoją ir jai perduoti mergaitę. Į kambarį lydimai apsaugos darbuotojų ir advokato atėjusiai išieškotojai VTAS specialistė pasakė, kad mergaitė perduodama mamai ir mama gali ją pasiimti. L. S. paėmė ant rankų mergaitę ir lydima apsaugos darbuotojų bei advokato išėjo iš kambario. L. S. bandant paimti mergaitę ant rankų, N. V. rėkė, naudojo necenzūrinius žodžius, spardė L. S., dėl to mergaitė pradėjo slysti nuo N. V. kelių. Kilus pavojui, jog dėl N. V. veiksmų mergaitė gali būti sužalota, VTAS specialistė padėjo L. S. paimti mergaitę, nuimdama mergaitės ranką nuo N. V.. Pažymėjo, kad N. V. piktnaudžiavo savo kaip globėjos teisėmis, nevykdė ir trukdė vykdyti teismo sprendimą, nesistengė sudaryti mergaitei saugios emocinės aplinkos, nepažeisti mažametės emocinės, psichologinės būklės. N. V. ne kartą buvo siūloma įvykdyti teismo sprendimą geruoju: įteikiant 2012-04-18 patvarkymą, susirašinėjant elektroniniu paštu. N. V. neparuošė mergaitės perdavimui motinai, nesiekė užtikrinti netrukdomo mergaitės ir mamos bendravimo be papildomų įtampų, ne kartą atsisakė vežti mergaitę į pasimatymus su motina. Paaiškino, kad antstolės 2012-05-03 patvarkymu nustatytas priverstinis teismo sprendimo vykdymo planas, kuriame detalizuota, kokius veiksmus turi atlikti asmenys dalyvausiantys vaiko perdavime. Šis planas buvo vykdomas. Pažymėjo, kad 2012-05-17 priverstiniame teismo sprendimo vykdyme dalyvavusi psichologė įvykio stebėjimo išvadoje nurodė, kad antstolės, VTAS specialisčių bei policijos pareigūnų veiksmai buvo būtini siekiant įvykdyti teismo sprendimą grąžinti vaiką motinai ir pašalinant kliūtis, trukdančias tai padaryti.

Suinteresuotas asmuo L. S. nurodė, kad skundas nepagrįstas, nes 2012-05-17 vykdant teismo sprendimą nei ji, nei jos advokatas G. Č. nenaudojo fizinės prievartos ir smurto dukros atžvilgiu. Paaiškino, kad N. V. nevykdant teismo sprendimo gera valia, vaiko teisių apsaugos specialistė L. S. pasakė, jog dukra D. K. yra perduodama jai ir ji gali dukrą pasiimti. Bandant paimti dukrą nuo pareiškėjos N. V. kelių, N. V. garsiai šaukė, spardė L. S. ir ją koneveikė necenzūriniais žodžiais, grasino. Dėl tokio N. V. elgesio dukrai iškilo realus pavojus, nes ji pradėjo slysti nuo N. V. kelių. Todėl vaiko teisių apsaugos specialistė nuėmė dukros ranką nuo N. V. pečių ir liepė paimti dukrą bei padėjo tai padaryti. Savo dukrą iš namų išnešė ji pati ant savo rankų be niekieno pagalbos, o advokatas G. Č. buvo šalia jos. Nėra pagrįsti pareiškėjų argumentai, kad pagal CPK 764 straipsnio 4 dalį tik vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai fiziškai gali paimti ir perduoti vaiką, nes pagal šioje normoje įtvirtintą reguliavimą vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką išieškotojui gali perduoti ir žodžiu, perdavimo faktą įvardindami. Reikalavimas dėl fizinio perdavimo yra prieštaraujantis protingumo principui, tam tikrais atvejais (vaiko baimė svetimam asmeniui, vaiko negalia) to tiesiog nebūtų įmanoma padaryti. Atkreipė dėmesį į tai, kad vaiko paėmimui fiziškai priešinosi pati N. V. ir dėl jos veiksmų kitaip įvykdyti teismo sprendimo nebūtų galima. Antstolė 2012-05-17 organizuodama dukros perdavimą nepažeidė įstatyme nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, neviršijo savo kompetencijos, nepažeidė išieškotojos, jos dukros teisių ir interesų, o taip pat ir pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų.

Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatas su pareiškėjų skundu nesutiko. Nurodė, kad siekiant operatyviau ir sėkmingiau įvykdyti teismo sprendimą, siekiant, kad apie sprendimo vykdymą informacija nebūtų atskleista tretiesiems asmenims, suderinus su visomis teismo sprendimo vykdyme dalyvaujančiomis institucijomis, mergaitės perdavimą jos motinai buvo nuspręstą vykdyti 2012-05-17 6:30 val. mergaitės buvimo vietoje, esant jos globėjai N. V.. Visoms sprendimo vykdyme dalyvavusioms institucijoms bei išieškotojai ir jos advokatui buvo pateiktas 2012-05-03 antstolės patvarkymas dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių pareigūnai, vykdymo procesą dokumentuojanti (filmuojanti) ekspertų grupė ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistai 2012-05-17 apie 6.20 val. dalyvavo veiksmuose, vykdant teismo sprendimą. Policijos pareigūnai, antstolei nurodžius, šalino kliūtis trukdančias vykdyti teismo sprendimą. Mergaitės perdavimo metu nei antstolė, nei policijos pareigūnai, nei Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos, nei psichologė, nei L. S., nei apsaugos darbuotojai prieš mergaitę smurto nenaudojo.

Suinteresuotas asmuo advokatas G. Č. nurodė, jog skundas yra nepagrįstas. N. V. nevykdant teismo sprendimo ir mažametės D. K. gražiuoju neperdavus jos motinai, buvo pradėti priverstiniai vykdymo veiksmai. Pareiškėjai N. V. vaiko perdavimo metu gražiuoju nevykdant antstolės nurodymų, policijos pareigūnams, dalyvavusiems vykdymo veiksmuose, pagal antstolės nurodymą teko pašalinti kliūtis ir atgniaužti pareiškėjos N. V. rankas. Tą padarius, vaiko teisių apsaugos specialistė L. S. pasakė, jog jos dukra D. K. yra perduodama jai ir ji gali dukrą pasiimti. L. S. priėjus pasiimti dukros, pareiškėja N. V. pradėjo spardyti L. S., o mergaitė pradėjo slysti nuo N. V. kelių. Dėl to VTAS specialistė nuėmė L. S. dukros ranką nuo N. V. ir padėjo L. S. paimti dukrą ant rankų. L. S. savo dukrą iš namų išnešė pati. G. Č., L. S. nešant savo dukrą, buvo šalia jos ir buvo pasiruošęs mergaitę sugriebti, jei ji išsprūstų iš L. S. rankų, tačiau to padaryti nereikėjo. Pažymėjo, kad pareiškėjai skunde tik konstatuoja faktą, jog L. S. pasiėmė savo dukrą, tačiau nenurodo, kokius prievartinius veiksmus dukros atžvilgiu atliko L. S., kokius G. Č.. Mano, jog pareiškėjų argumentas, jog L. S. neturėjo teisės pasiimti dukros, yra visiškai nepagrįstas, nes pagal CPK 764 straipsnio 4 dalį vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką išieškotojui gali perduoti ne tik fiziškai vaiką paimant ir jį perduodant išieškotojui, bet ir žodžiu – perdavimo faktą įvardijant. Aplinkybė, kad L. S. teko paimti dukrą iš N. V., sueinant su dukra į fizinį kontaktą, jokiu būdu nereiškia, jog L. S. naudojo prieš savo dukrą fizinę prievartą. Fizine prievarta objektyviai negali būti laikomas ir advokato buvimas šalia klientės ir jos dukters. Akcentavo, kad prievartą, tiek fizinę, tiek psichologinę, prieš mergaitę naudojo pati pareiškėja N. V., laikydama mergaitę ant savo kelių, stipriai ją spausdama rankomis prie savęs, garsiai šaukdama.

        

  1. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUTARTIES ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartimi pareiškėjų N. V., L. K. ir V. A. K. skundą dėl antstolės veiksmų atmetė. Teismas nurodė, jog iš pateiktos vykdomosios bylos medžiagos matyti, jog antstolė tinkamai įvykdė visas LR CPK 764 str. įtvirtintas sąlygas. Kreipėsi į Kauno rajono ir Kauno miesto VTAS dėl šių institucijų atstovų dalyvavimo vaiko perdavime, užtikrino psichologo bei policijos pareigūnų dalyvavimą vaiko perdavime. Organizuodama vaiko perdavimą, antstolė vadovavosi teikiamomis vaiko teisių apsaugos institucijų, policijos, psichologų, psichiatrų rekomendacijomis, siekdama užtikrinti vaiko interesus bei pašalinti kylančius neaiškumus, rengė pasitarimus. Šios veiklos pasekoje buvo parengti keli vaiko perdavimo planai, kurie, atsižvelgiant į rekomendacijas, buvo koreguojami ir kurių pagrindu 2012-04-26, 2012-05-03 buvo priimti patvarkymai dėl sprendimo vykdymo tvarkos, o jų kopijos įteiktos suinteresuotiems asmenims. Pažymėjo, kad antstolė organizuodama vaiko perdavimą kreipėsi į kompetentingus asmenis dėl mergaitės sveikatos, emocinės būklės įvertinimo ir tik sulaukusi psichologų, psichiatro vertinimų, kuriose be kita ko patariama kuo skubiau baigti traumuojančius vaiką veiksmus, ėmėsi priverstinio vaiko perdavimo išieškotojai įgyvendinimo. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, jog vaiko perdavimas organizuotas neatsižvelgiant į vaiko psichinės sveikatos būklę, nurodytą 2012-05-07 medicinos dokumentų išraše, kaip nepagrįstus, nes 2012-05-10 gavusi šį dokumentą, antstolė papildomai konsultavosi su vaikų psichiatru, psichologu. Teismas pažymėjo, jog policijos pareigūnai, dalyvavę priverstiniame teismo sprendimo vykdyme, privalėjo pašalinti ir šalino visas kliūtis, trukdančias sprendimą įvykdyti bei nutraukti veiksmus, kuriais priešinamasi teismo sprendimo vykdymui. Pareiškėjai L. K. ir V. A. K., kiti asmenys, nepaklusdami antstolės reikalavimui pasišalinti iš patalpos, kurioje buvo mergaitė, tokiu savo elgesiu trukdė vykdyti teismo sprendimą, todėl jų pašalinimas iš patalpos yra vertintinas kaip kliūčių šalinimas. Kliūties pašalinimas yra ir pareiškėjos N. V. rankų nuo mergaitės atitraukimas, nes būtent vaiko apkabinimas buvo vienas iš pasipriešinimo teismo sprendimo vykdymui būdų. Todėl teismas padarė išvadą, jog policijos pareigūnų veiksmai, atlikti antstolei nurodžius šalinti sprendimo įvykdymui trukdančias kliūtis, nėra ir negali būti laikomi teisei prieštaraujančiais ar asmenų teises pažeidžiančiais veiksmais. Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovų veiksmai, t.y. vaiko kalbinimas eiti pas motiną, mergaitės rankų nuėmimas nuo N. V. kaklo bei vaiko prilaikymas išieškotojai – motinai – imant vaiką ant rankų, vertintini ne kaip smurtas prieš vaiką, o kaip CPK 764 straipsnio 4 dalyje įvardintas vaiko priėmimas ir perdavimas išieškotojai. Teisėjų kolegijos vertinimu, mergaitės agresyvus elgesys, rėkimas yra būtent reakcija į jai pareiškėjų rodytus vaizdus kieme, taip pat į pareiškėjų neteisėtą elgesį priešinantis vaiko perdavimui. Teismas konstatavo, kad antstolė veikė teisėtai, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjų skundą dėl antstolės S. V. veiksmų atmetė kaip nepagrįstą.

     III. ATSKIROJO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

         Atskiruoju skundu apeliantai (pareiškėjai) N. V., L. K. ir Vytautas A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-03 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – antstolės S. V. veiksmus 2012-05-17 K. g., T. k., Garliavos apyl. sen., Kauno r., perduodant mažametę D. K., gim. 2004-02-19 L. S. vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-12-16 sprendimą ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-03-22 nutartį, pripažinti neteisėtais; prašė išreikalauti iš antstolės S. V. video įrašą apie jos organizuotą vaiko perdavimą 2012-05-17. Atskirąjį skundą grindžia argumentais, jog mažametės atžvilgiu vykdant teismo sprendimą buvo panaudotas fizinis ir psichologinis smurtas, nors 2012-03-22 Kėdainių r. apylinkės teismo nutartis neleido prievartos veiksmų. Vaiko perdavimas organizuotas neatsižvelgiant į vaiko psichinės sveikatos būklę. Pažymėjo, jog teismas skundžiama nutartimi neteisingai aiškino civilinio proceso kodekso normas dėl prievartinio vaiko perdavimo. Pagal CPK 764 str. 4 d. priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai tik pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui. Todėl apeliantų teigimu priverstinai vykdant teismo sprendimą tik Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas galėjo paimti vaiką ir perduoti jį išieškotojui, tačiau tai padaryta nebuvo. Šiuo atveju mergaitę, kuri buvo apsikabinusi apeliantės kaklą L. S. išplėšė prievarta ir su G. Č. klykiančią išnešė iš namų. Niekas iš buvusių kambaryje nei antstolė, nei vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos, nei psichologė, nei policijos pareigūnai nesutrukdė naudoti L. S. ir G. Č. fizinę prievartą vaiko atžvilgiu. Policijos pareigūnai ne tik nestabdė smurto naudojimo vaiko atžvilgiu, smurtas naudotas ir jos globėjos atžvilgiu, vaiko seneliai prievarta išnešti iš jiems nuosavybės teise priklausančio namo. Teismas vadovavosi melagingais suinteresuotų asmenų paaiškinimais, kurie nesutampa su vaizdo įrašais padarytais 2012-05-17.

Suinteresuotas asmuo advokatas G. Č. atsiliepimu prašo apeliantų N. V., L. K. ir V. A. K. 2013-01-12 atskirąjį skundą dėl antstolės veiksmų atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-03 nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog nei adv. G. Č., nei L. S., nei kiti asmenys 2012-05-17 vykdant teismo sprendimą jokios prievartos mažametės atžvilgiu nenaudojo, neatliko jokių veiksmų, kurie gali būti suprantami kaip vaiko mušimas, stumdymas, purtymas ar kiti prievartos veiksmai, galintys pakenkti vaikui. Tiek fizinę, tiek psichologinę prievartą prieš mergaitę naudojo būtent apeliantė N. V. t.y. nesutiko savanoriškai vykdyti teismo sprendimo, rodė mergaitei kliūčių šalinimo vaizdus, gąsdino vaiką savo elgesiu, demonstravo agresiją. Laikydama ant savo kelių pasisodinusi mergaitę garsiai šaukė, tuo gąsdindama vaiką, vaiką stipriai spaudė apsikabinusi rankomis prie savęs. L. S. nenaudojo fizinės prievartos vaiko atžvilgiu, neatliko jokių veiksmų, kurie būtų priešingi vaiko interesams. L. S. teko paimti dukrą iš N. V., sueinant su dukra į fizinį kontaktą, tačiau tai jokių būdu nereiškia, jog L. S. naudojo prieš savo dukrą fizinę prievartą. G. Č. mažametės ant rankų nepaėmė, nuo N. V. kelių neatitraukė, iš namų neišnešė, nenaudojo prieš vaiką jokių veiksmų, kurie galėtų būti traktuojami kaip fizinės prievartos taikymas. Vaiko atžvilgiu prievartos nenaudojo ir kiti pareigūnai dalyvavę vykdant sprendimą. Pareigūnai naudojo prievartą tik šalindami kliūtis sprendimo vykdymui, kaip tokią teisę ir pareigą numatė CPK ir teismo nutartis, o vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai nukeldami vaiko ranką nuo N. V. pečių ir padėdami L. S. paimti dukrą ant rankų, vykdė teisėtą vaiko perdavimą motinai. Apeliantai nepateikė jokių patvirtinančių įrodymų ar paaiškinimų, jog teismas rėmėsi melagingais suinteresuotų asmenų paaiškinimais išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Teismas nutartyje teisingai nurodė, kad CPK įtvirtintas vaiko perdavimo tvarkos aprašymas negali būti aiškinamas tik pažodžiui t.y. tik kaip fizinis vaiko paėmimas ir jo perdavimas, nes vaiko perdavimas gali turėti ir žodinę išraišką ar gali būti atliktas kitais veiksmais. Todėl vaiko teisių apsaugos institucijų atstovų veiksmai, kuriais vaikas buvo kalbinamas eiti pas motiną ir veiksmai, kuriais motinai buvo padedama paimti mergaitę ant rankų turi būti traktuojami kaip vaiko perdavimo veiksmai pagal CPK 764 str. 4 d. Antstolė atliko visus būtinus veiksmus, kad sprendimas būtų tinkamai įvykdytas, jį vykdant būtų apsaugotos vaiko teisės ir interesai t.y. prieš pradėdama vykdymo veiksmus antstolė kreipėsi į atitinkamus specialistus dėl mergaitės sveikatos būklės įvertinimo ir sulaukusi psichologo, psichiatro vertinimų, kuriuose nurodoma, kad reikia kuo greičiau baigti vaiką traumuojančius veiksmus, ėmėsi priverstinio sprendimo vykdymo.

Suinteresuotas asmuo antstolė S. V. atsiliepimu prašė palikti nepakeistą Vilniaus miesto aplylinkės teismo 2013-01-03 nutartį, apeliantų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad mergaitės perdavimo metu nei antstolė, nei policijos pareigūnai, nei Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos, nei psichologė, nei L. S., nei apsaugos darbuotojai prieš mergaitę smurto nenaudojo. Vaiko teisių specialistė G. D. padėjo L. S. paimti D. K. ant rankų, nuėmė mažametės ranką nuo N. V. pečių, joks fizinis smurtas prieš mažametę nebuvo panaudotas. Psichologinį smurtą prieš mažametę n audojo pati N. V. perdavimo metu garsiai šaukdama, rėkdama tuo išgąsdindama D. K.. V. K. rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimą įpareigojantį atsakovę N. V. perduoti D. K. jos motinai L. S. antstolė laikėsi visų įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose nustatytos tokio pobūdžio teismų sprendimų vykdymo tvarkos, kas matyti iš vykdomosios bylos medžiagos. Sprendimo vykdymo instrukcijos 25 p. nurodytos sąlygos antstolės buvo įvykdytos, gauta informacija iš VTAS, priimtas patvarkymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos, N. V. nevykdžius, patvarkymu surašyti sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktai, kreiptasi į teismą dėl baudos skyrimo N. V.. Taip pat kreiptasi į teismą dėl leidimo prievarta paimti mažametę iš globėjos. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012-03-22 nutartimi nutarė leisti sprendimo dalį dėl vaiko perdavimo vykdyti prievarta. Mažametės perdavimo metu antstolė savo veiksmais, nei N. V., nei jos artimiesiems, nei D. K. jokios psichologinės traumos ir didelės neturtinės žalos nepadarė. Nepagrįsti pareiškėjų argumentai, jog vaiko perdavimas organizuotas neatsižvelgiant į vaiko psichinės sveikatos būklę, kadangi 2012-05-10 gavusi šį dokumentą antstolė papildomai konsultavosi su vaikų psichiatru, psichologu. N. V. kaip globėja nesistengė mažametei sudaryti saugios emocinės aplinkos ir gera valia įvydyti teismo sprendimą dėl mažametės perdavimo motinai, kad nebūtų pažeista mažametės emocinė, psichologinė būklė. Laikina mažametės globėja N. V. turėjo paruošti mergaitę perdavimui motinai, tačiau to daryti visiškai nesistengė. Pažymėjo, jog 2012-05-17 priverstiniame teismo sprendimo vykdyme dalyvavusi psichologė įvykio stebėjimo išvadoje nurodė, kad antstolės, VTAS specialisčių bei policijos pareigūnų veiksmai buvo būtini siekiant įvykdyti teismo sprendimą grąžinti vaiką motinai ir pašalinant kliūtis trukdančias tai padaryti bei nutraukiant vaiko psichologinę prievartą iki tol vaiko gyvenamojoje vietoje.

Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities Vyriaujojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatas atsiliepimu prašė pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą teisingai, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pažymėjo, jog atsakovų, policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, pareigūnai veikė pagal jiems teisės aktais suteiktą kompetenciją ir tai įvertino teismas.

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindo bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, kuriam viena iš valstybės suteiktų funkcijų – vykdomųjų dokumentų vykdymas, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-40/2010). Antstolių įstatymo 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo  interesus, kartu nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. CPK 586 str. numato, kad antstolio vykdymo veiksmų pagrindas yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas.

Nepiniginio pobūdžio sprendimai vykdomi laikantis bendrų CPK VI dalyje nurodytų nuostatų su šio Kodekso LVII skyriuje numatytomis išimtimis. Pagal teismo sprendime nurodytų vaikų perdavimo išieškotojui tvarką reglamentuojantį CPK 764 straipsnį, vykdydamas teismo sprendimą dėl vaikų perdavimo, antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant asmeniui, kuriam perduodamas vaikas, ir valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui. Vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga.

Pagal CPK 764 straipsnio 1 dalį, kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo dėl vaiko perdavimo neįvykdo, antstolis, įvertinęs valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos, policijos atstovo ir psichologo rekomendacijas, priima patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Šiame patvarkyme turi būti detaliai aptartas vykdymo priemonių pobūdis ir jų taikymas, patvarkymo kopija nusiunčiama vykdymo proceso šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims. CPK 764 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, vykdydamas teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant išieškotojui ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui. Užtikrinant vaiko teisių apsaugą, bet kurios iš proceso šalių ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo prašymu arba antstolio sprendimu dalyvauti vykdymo procese antstolio patvarkymu kviečiamas psichologas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. IR-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte nustatyta, jog vykdant nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, kuriuose numatyti veiksmai susiję su nepilnamečiu asmeniu (vaiku), kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo neįvykdo, antstolis kreipiasi į vaiko gyvenamosios vietos valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją dėl turimos informacijos pateikimo. Jei vaikas gyvena kitoje savivaldybėje nei išieškotojas, prireikus gali būti kreipiamasi ir į išieškotojo gyvenamosios vietos valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją. Antstoliui prašant, vaiko teisių apsaugos institucijos turi jų surinktą informaciją pateikti raštu. Prireikus antstolis su valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovu aptaria sprendimo vykdymo priemonių pobūdį ir jų vykdymo tvarką. Išnagrinėjęs turimą medžiagą, antstolis priima patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Šis patvarkymas ne vėliau kaip kitą darbo dieną siunčiamas proceso šalims ir valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Jeigu skolininkas nevykdo antstolio patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis surašo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipiasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-21-550/2011, D. K. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su L. S., jos gyvenamojoje vietoje, N. V. įpareigota perduoti D. K. jos motinai L. S.; panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta laikina L. S. bendravimo su dukterimi D. K. tvarka bei nutrauktas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-11-12 nutartimi priteisto laikino išlaikymo išieškojimas. Sprendimo dalis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įpareigojimo perduoti vaiką bei laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nukreipta vykdyti skubiai, nustatant sprendimo vykdymo terminą ir tvarką: nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, kasdien rengiami L. S. ir D. K. susitikimai, kurių trukmė kaskart ilginama viena valanda, pradedant nuo 2 val. trukmės susitikimų iki bus pasiekta 6 valandų trukmė. Ne vėliau kaip keturioliktą dieną D. K. perduodama motinai L. S.. L. S. ir D. K. susitikimus ir vaiko perdavimą įpareigoti organizuoti Kauno miesto ir Kauno rajono Vaiko teisių apsaugos skyriai (v.b.l. 1-17). Šio sprendimo pagrindu Kėdainių rajono apylinkės teismas išdavė 2011-12-16 vykdomąjį raštą, kuris 2011-12-21 priimtas vykdyti antstolės S. V. kontoroje (v.b.l. 34-35, 37).

Kauno miesto ir Kauno rajono VTAS 2011-12-30 organizuoto vaiko perdavimo metu D. K. jos motinai L. S. nebuvo perduota. Vadovaujantis CPK 771 straipsnio 1 dalimi, 2011-12-30 aktu (v.b.l. 51) konstatuota, kad pareiškėja N. V. sprendime nustatytu terminu savanoriškai teismo sprendimo neįvykdė.

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012-03-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-300-188/2012, leido, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-21-550/2011 dalį dėl D. K. perdavimo jos motinai L. S., prievarta (pašalinant kliūtis perduoti mergaitę motinai) paimti D. K. iš jos buvimo vietos, taip pat leido vykdymo veiksmus atlikti ne darbo dienomis (v.b.l. l80-182). Antstolė 2012-03-23 priėmė patvarkymą dėl teismo sprendimo vykdymo 2012-03-23 (v.b.l. 183). Šio perdavimo metu mergaitė motinai L. S. nebuvo perduota dėl pareiškėjų L. K., V. K. ir kitų asmenų pasipriešinimo (v.b.l. 184-185). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-29 nutartimi konstatuota, kad 2012-03-23 antstolė veikė teisėtai, neviršydama kompetencijos (v.b.l. 522-529).

CPK 764 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui, pažymėtina, jog vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga (CPK 764 str. 6 d.). CPK, Sprendimų vykdymo instrukcijoje nėra detaliai sureguliuota, kaip turi būti vykdomas priverstinis vaiko perdavimas išieškotojui, todėl antstoliui yra suteikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip organizuoti teismo sprendimo vykdymą, užtikrinant vaiko teisių apsaugą.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas antstolė tinkamai organizavo vaiko perdavimą ir nepažeidė teisės aktuose nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių vaiko perdavimą t.y. antstolė atliko visus būtinus veiksmus, kad sprendimas būtų įvykdytas tinkamai, sprendimą vykdant būtų apsaugotos ir nepažeistos vaiko teisės ir interesai. Antstolė kreipėsi į Kauno rajono ir Kauno miesto VTAS dėl šių institucijų atstovų dalyvavimo vaiko perdavime (v. b. l. 189, 224, 274). Užtikrino psichologo (v.b.l. 206-207, 211-2012, 225, 236, 316, 359) bei policijos pareigūnų (v. b. l. 300-301) dalyvavimą vaiko perdavime. Organizuodama vaiko perdavimą, antstolė vadovavosi teikiamomis vaiko teisių apsaugos institucijų, policijos, psichologų, psichiatrų rekomendacijomis, siekdama užtikrinti vaiko interesus bei pašalinti kylančius neaiškumus, rengė pasitarimus (v.b.l. 191, 196-197, 205; 214, 215, 216, 273, 296, 311, 317-319, 323-326, 349-350, 352-353, 361, 364, 396, 409-410, 414, 436-438, 456). Buvo parengti keli vaiko perdavimo planai, kurie, atsižvelgiant į rekomendacijas, buvo koreguojami (v.b.l. 278-283, 331-339, 377-381), ir kurių pagrindu 2012-04-26, 2012-05-03 buvo priimti patvarkymai dėl sprendimo vykdymo tvarkos (v.b.l.340-344, 362-363, 382-387), o jų kopijos įteiktos suinteresuotiems asmenims. 2012-04-18 patvarkymu pareiškėja N. V. buvo informuota apie gautą leidimą vykdyti vaiko perdavimą panaudojant prievartą. Jai išaiškinta, kokie veiksmai bus laikomi kliūtimis, bei pakartotinai pasiūlyta geranoriškai įvykdyti teismo sprendimą. Tačiau teismo sprendimas iki 2012-05-17 nebuvo įvykdytas.

Apeliantai atskirąjį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, išdėstytais skunde dėl antstolės veiksmų, jog mažametės atžvilgiu vykdant teismo sprendimą buvo panaudotas fizinis ir psichologinis smurtas; vaiko perdavimas organizuotas neatsižvelgiant į vaiko psichinės sveikatos būklę; teismas skundžiama nutartimi neteisingai aiškino civilinio proceso kodekso normas dėl prievartinio vaiko perdavimo, pagal CPK 764 str. 4 d. priverstinai vykdant teismo sprendimą tik Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas galėjo paimti vaiką ir perduoti jį išieškotojui, tačiau tai padaryta nebuvo.

Pagal vykdomosios bylos medžiagoje esantį 2012-05-17 antstolės aktą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo Nr.2-21-5520/2011 perduoti D. K. jos motinai L. S. įvykdymo, kuriame detaliai aprašytos vaiko perdavimo išieškotojai aplinkybės (v.b.l. 473-475), vaiko perdavime dalyvavusios psichologės įvykio stebėjimo išvadą (v.b.l. 533-534), antstolei vykdant teismo sprendimą dalyvavo valstybinių vaiko teisių apsaugos institucijų atstovės – Kauno rajono ir Kauno miesto VTAS specialistės, psichologė, policijos pareigūnai, išieškotoja bei jos atstovas advokatas G. Č..

Kaip matyti iš 2012-05-17 akto, psichologės išvadų (v.b.l. 473-475, 533-534), procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių, mergaitės perdavimo metu, nei L. S., nei antstolė, nei policijos pareigūnai, nei adv. G. Č., nei kiti asmenys jokios prievartos (tiek fizinės, tiek psichologinės) mažametės atžvilgiu nenaudojo t.y. neatliko jokių prievartos veiksmų, galinčių pakenkti vaikui, o siekė apginti vaiko teises ir interesus. Pažymėtina, jog antstolės 2012-05-03 patvarkymu Kauno apskrities VPK buvo įpareigotas užtikrinti policijos pareigūnų dalyvavimą viešajai tvarkai palaikyti ir pašalinti kliūtis, jei tokių bus, perduodant mergaitę motinai. Todėl policijos pareigūnai, antstolės prašymu šalino visas kliūtis trukdančias įvykdyti sprendimą bei nutraukti veiksmus, kuriais priešinamasi teismo sprendimo vykdymui. Teisingai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjai L. K. ir V. A. K., kiti asmenys, nepaklusdami antstolės reikalavimui pasišalinti iš patalpos, kurioje buvo mergaitė, tokiu savo elgesiu trukdė vykdyti teismo sprendimą, todėl jų pašalinimas iš patalpos vertintinas kaip kliūčių šalinimas. Kliūties pašalinimas laikytinas ir pareiškėjos N. V. rankų nuo mergaitės atitraukimas, nes būtent vaiko apkabinimas buvo vienas iš pasipriešinimo teismo sprendimo vykdymui būdų. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog policijos pareigūnų veiksmai, atlikti antstolei nurodžius šalinti sprendimo įvykdymui trukdančias kliūtis, nėra ir negali būti laikomi teisei prieštaraujančiais ar asmenų teises pažeidžiančiais veiksmais, juo labiau vaiko teises ir interesus pažeidžiančiais veiksmais. Pažymėtina, jog vaiko atžvilgiu prievartos nenaudojo ir kiti pareigūnai dalyvavę vykdant sprendimą. Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovų veiksmai – vaiko rankos nuo N. V. pečių nuėmimas ir padėjimas L. S. paimti dukrą ant rankų, negali būti vertinami kaip prievartos naudojimas mažametės atžvilgiu, kadangi akivaizdu, jog tokiais veiksmais pareigūnai, padedantys įvykdyti teismo sprendimą, siekė apginti vaiko teises ir interesus, kurie buvo pažeidžiami sudarant kliūtis bei kitais būdais priešinantis teismo sprendimo įvykdymui. Kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėja N. V., jos šeimos nariai savo aktyviais ar pasyviais veiksmais priešindamiesi trukdė įvykdyti teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, todėl atskirajame skunde nurodytą galimai didelę psichologinę traumą ir didelę neturinę žalą pareiškėjai patyrė tik dėl tokių savo veiksmų.

Atskirasis skundas tarp kitų argumentų grindžiamas tuo, kad teismas skundžiama nutartimi neteisingai aiškino civilinio proceso kodekso normas dėl prievartinio vaiko perdavimo, apeliantų teigimu pagal CPK 764 str. 4 d. priverstinai vykdant teismo sprendimą tik Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas galėjo paimti vaiką ir perduoti jį išieškotoju, tačiau taip nebuvo padaryta. Pažymėtina, jog toks apeliantų CPK 764 str. 4 d. aiškinimas netinkamas. CPK 764 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas įstatyme įtvirtintas vaiko perdavimo tvarkos aprašymas negali būti suprantamas pažodžiui tik kaip fizinis vaiko paėmimas ir perdavimas, t.y. pagal šioje normoje įtvirtintą reguliavimą vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką išieškotojui gali perduoti ne tik fiziškai, bet ir žodžiu įvardinant perdavimo faktą, vaiko perdavimas gali būti išreikštas ir kitokiais veiksmais. Todėl vaiko teisių apsaugos institucijos atstovų veiksmai, kuriais vaikas kalbinimas eiti pas motiną, mergaitės rankų nuėmimas nuo N. V. kaklo bei vaiko prilaikymas motinai imant vaiką ant rankų, negali būti vertinami kaip smurtas prieš vaiką, o traktuojami kaip vaiko perdavimo veiksmai pagal CPK 764 straipsnio 4 dalyje įvardintą vaiko priėmimą ir perdavimą išieškotojai.

Apeliantų argumentas, jog vaiko perdavimas organizuotas neatsižvelgiant į vaiko psichinės sveikatos būklę taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad antstolė organizuodama vaiko perdavimą veikė vaiko interesais, kreipėsi į kompetentingus asmenis dėl mergaitės sveikatos, emocinės būklės įvertinimo ir tik sulaukusi psichologų, psichiatro vertinimų, kuriose patariama kuo skubiau baigti traumuojančius vaiką veiksmus, ėmėsi priverstinio vaiko perdavimo išieškotojai įgyvendinimo (v.b.l. 284-287, 291-294, 297-298, 412-413, 419-421, 463). Antstolė gavusi 2012-05-07 medicinos dokumentų išrašą apie vaiko psichinės sveikatos būklę (v.b.l. 412-413), papildomai konsultavosi su vaikų psichiatru, psichologu (v.b.l. 419-421). Todėl akivaizdu, jog antstolė veikė vaiko interesais, užtikrino vaiko teisių apsaugą, vaiko teisių apsaugos specialistų dalyvavimą vykdant teismo sprendimą.

Pažymėtina, jog 2012-05-17 priverstiniame teismo sprendimo vykdyme dalyvavusi psichologė įvykio stebėjimo išvadoje nurodė, kad antstolės, VTAS specialisčių bei policijos pareigūnų veiksmai buvo būtini siekiant įvykdyti teismo sprendimą – grąžinti vaiką motinai ir pašalinant kliūtis trukdančias tai padaryti bei nutraukiant vaiko psichologinę prievartą iki tol vaiko gyvenamojoje vietoje (vb. B.l. 534-533).

Apeliantai prašė išreikalauti iš antstolės S. V. vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas vaiko perdavimas 2012-05-17. Apeliantų teigimu vaizdo įrašas fiksuoja prievartą vaiko atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje yra pakankamai duomenų apie sprendimo vykdymą, jo eigą, atliktus veiksmus. Teismui yra pateikta vykdomoji byla, vykdomosios bylos priedas, 2012-05-17 antstolės aktas, kuriuo konstatuotas mergaitės perdavimas motinai, jame detaliai aprašytos vaiko perdavimo išieškotojai aplinkybės, pateikta vaiko perdavime dalyvavusios psichologės parengta įvykio stebėjimo išvada, išsamius paaiškinimus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose, į pareiškėjų skundą dėl sprendimo vykdymo, yra pateikę antstolė, išieškotoja, sprendimo vykdyme dalyvavusios atitinkamos institucijos. Todėl šio atveju vaizdo įrašo išreikalavimas nėra būtinas.

Apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi melagingais suinteresuotų asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose yra tik subjektyvi apeliantų nuomonė. Apeliantai nepateikė jokių minėtus argumentus patvirtinančių įrodymų ar paaiškinimų. Pažymėtina, jog pagal CPK 185 str. 1 d. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos teismas objektyviai ir visapusiškai, pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymais, įvertino visus byloje esančius įrodymus, taip pat bylos šalių paaiškinimus, įskaitant ir apeliantų ir padarė pagrįstą išvadą.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Kompleksiškai įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą, kadangi nagrinėjamoje situacijoje antstolė laikėsi įstatymo reikalavimų reglamentuojančių vykdymo veiksmų dėl vaiko perdavimo atlikimą, veikė teisėtai, tinkamai vykdė procesiniame įstatyme jai, kaip valstybės įgaliotam asmeniui, vykdyti vykdomuosius dokumentus įtvirtintą pareigą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama nepakeista (CPK 320, 337 str. 1 d. 1 p.,  338 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 – 339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                       Liuda Uckienė

Alvydas Barkauskas

  1. V.-Jankūnienė
Facebook komentarai
Back To Top