skip to Main Content

Vilniaus apygardos teismas nėra „nusikalstamas susivienijimas“, nusprendė teismas

 

Aurimas Drižius

 

Kauno apygardos teismo teisėja Danutė Giačiatė nusprendė, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjai Rūta Petkuvienė, Neringa Švedienė, Vytautas Zelianka ir Tatjana Žukauskienė neklastojo dokumentų, o taip pat šių teisėjų veiksmuose nėra nusikalstamo susivienijimo požymių, nes „nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – viena ar keliems apysunkiems, sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ir daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai ir užduočių pasiskirstymas“. 

 

Būtent kaip tik tokias aplinkybes – Vilniaus apygardos teismo teisėjai masiškai klastojo savo nutartis, sąmoningai įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, ir šiais duomenimis remdamiesi, priimdavo sprendimus, nurodžiau savo skunde generaliniam prokurorui.

 

Skundą atsisakyti pradėti tyrią išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jonas Ivanauskas dar kartą įrodė tai, ką jau anksčiau pasakė Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytautas Zelianka – teisėjai gali daryti bet kokius nusikaltimus, nes už tai jiems niekaip nereikės atsakyti.

 

Po to, kai net keturi Vilniaus apygardos teismo teisėjai – V.Zelianka, Rūta Petkuvienė, V.Švedienė ir Tatjana Žukauskienė – sukastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, ir jais remdamiesi, pagrindė savo sprendimą, kreipiausi į generalinį prokurorą bevalį, kad šiems teisėjams būtų pradėti tyrimai dėl dokumentų klastojimo.

 

Generalinis bevalis, žinoma, tą skundą atmetė, kaip atmetė ir Vilniaus apylinkės teismo teisėjas, jau pagarsėjęs Jonas Ivanauskas. 

  

teisėjas Jonas Ivanauskas

Nors savo skunde nurodžiau konkrečias bylos aplinkybes ir aiškiai nurodžiau, ką ir kaip suklastojo minėti teisėjai, jų kolega J.Ivanauskas nurodė: „pareiškėjas nenurodo objektyvių procesinio dokumentų klastojimo požymių, tiesiog nesutinka su nutarčių motyvuojamoje dalyje pateikiama teismo argumentacija ir nurodo ją esant klaidinga“.

 

Tiesa, čia pat teisėjas J.Ivanauskas dar kaip ir apsidraudžia, dėl visą ko nurodydamas : „teisėjai bylas nagrinėja ir sprendimus priima pagal savo vidinį įsitikinimą, paremta visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Prokuratūros veiklą apibrėžiantys teisės aktai nesuteikia jai galių revizuoti teismo priimtų sprendimų, tai yra išimtinai aukštesnės instancijos teismo kompetencija. Tačiau pažymėtina, kad ir aukštesniam teismui nustačius, jog proceso sprendimo pateikta argumentacija yra klaidinga, o pats sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, savaime nesuponuoja aplinkybės, kad jis buvo priimtas nusikalstamais veiksmais, ir tai nesudaro BK 300 str. ir 249 str.  ar kitų nusikalstamų veikų požymių“.

 

Kodėl teisėjai, nieko nebijodami, klastoja savo nutartis, ir paskui dar juokiasi pareiškėjams į akis : „Čia mano vidinis įsitikinimas“?

 

Gal todėl, kad skundus nagrinėja prieš Alvydą Sadecką, net aštuonis metus vadovavusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kuris tvarkė visus teisėjų paskyrimo klausimus?

 

 

Teisėjui J.Ivanauskui ir teisėjai D.Giačaitei  buvo pateikti tokie jo kolegų iš Vilniaus apygardos teismo dokumentų klastojimo įrodymai:

 

 

Buvau daug kartų teistas vien už tai, kad atlikau savo, kaip žurnalisto pareigą, ir rašiau straipsnius bei pateikiau įrodymus apie tai, kaip A.Sadeckas vadovavo „Mažeikių naftos“ privatizavimui.

Tačiau tas pats Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. buvo įvedęs cenzūrą, ir uždraudė man rašyti „Laisvame laikraštyje“ straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

 

 Kadangi nepaisiau tos cenzūros, pateikiau įrodymus, ir toliau rašiau straipsnius apie neteisėtą A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime, buvau nuteistas net aštuonis kartus dėl teismo sprendimo nevykdymo.

 

Visose bylose teismai ignoravo mano pateikiamus įrodymus, o civilinėje byloje dėl cenzūros panaikinimo net penkis kartus įvairiausių pakopų teisėjai nesidrovėjo klastoti savo nutarčių, kad tik nebūtų panaikinta A.Sadecko įvesta cenzūra.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Petkuvienė 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atmetė mano skundą panaikinti cenzūrą, sąmoningai įrašiusi į jį žinomai melagingus duomenis, t.y. ją suklastodama ir taip padarydama nusikaltimą, kuris Baudžiamajame kodekse yra įvardijamas kaip dokumento klastojimas. 

 

Savo prašyme atnaujinti šią civilinę bylą nurodžiau, kad teismo sprendimas uždrausti man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose pilietis A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu yra cenzūra, kurią draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

 

T.y. pilietis A. Sadeckas, būdamas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, dar 2008-01-21 kreipėsi į teismą, kad man, Aurimui Drižiui, būtų uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ skelbti straipsnius, kuriuose pilietis A. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu bei Gedemino Kiesaus nužudymu. 

 

Teismas patenkino šį piliečio A. Sadecko skundą.

 

Penkis kartus teismai atsisakė atnaujinti bylą dėl cenzūros, nors jiems buvo pateikiami vis nauji įrodymai, kaip A.Sadeckas susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu. 

 

Negalėdami to paneigti, teisėjai tiesiog nurodydavo, kad tai „nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės“, ir kas jos „man turėjo būti žinomos“, todėl atsisakydavo tą cenzūrą panaikinti.

 

Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”. 

 

Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.

 

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“. 

 

Kad atmesti šį argumentą, Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjai turėjo jau atvirai klastoti savo nutartis.

 nuotr. teisėjas Zoja Monid tiesiai šviesiai pasakė, kad spjauna ant įstatymų ir Konstitucijos

 

Apylinkės teismo teisėja Z.Monid šiuos Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus atmetė paprastai – tiesiog nurodė, kad tai „deklaracijos“.

 

Kai apskundžiau šį Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R.Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais.

 

T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…“. 

 

T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastoja savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. 

 

Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde. 

 

O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodė, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. 

 

Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis.  Teisėja Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y. šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie neva neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A.Sadecko veiklą AB „Mažeikių nafta“, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…“.

 

T.y. šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“, neatitinka tikrovės. 

 

Atvirkščiai – tiek prokuratūra, tiek ir teismas jau pripažino, kad „ta aplinkybė, kad A.Sadeckas dalyvavo rengiant įstatymus dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo, visada buvo žinoma“. Nors bet koks tos „visiems žinomos aplinkybės“ paminėjimas man automatiškai užtraukia baudžiamąją bylą.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį taip pat suklastoja, įrašydami į ją melagingus duomenis – neva yra teismo nutartis, kad neatitinka tikrovės informacija, kad  pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“. Ir remdamiesi savo įrašytais melagingais duomenimis, mano skundą atmeta.

 

Kai teismui pateikiau paties A.Sadecko pateiktą privačių interesų deklaraciją Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kurioje jis pats yra įrašęs, kad yra „Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau melagingu skundu teismo reikalavo jį uždrausti sieti su šia įmonę, Vilniaus apygardos teismas (Kačinskienė, Višinskienė, Maciejevskis) 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi nurodė, kad šios aplinkybės nėra „naujos“ ir jos man turėjo būti žinomos. Nors pateikiau dokumentus, kad šią Sadecko deklaraciją gavau jau po minėtos cenzūros įvedimo, minėti teisėjai suklastojo savo nutartį, įrašę, kad tai nėra nauja aplinkybė atnaujinti bylą.

 

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą juos žinoti anksčiau, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

 

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A.Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi dar kartą, kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. 

 

T.y. teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A.Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R.Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

 

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. 

 

 

Galiausiai, kai 2013 m. kovo 15 d. Vilniaus apygardos teismas nurodė pradėti tyrimą dėl melagingų A.Sadecko parodymų, A.Sadeckas viešame teismo posėdyje šį sprendimą pavadino „laikinu nesusipratimu“  , ir gegužės 27 d. mano lengvąjį automobilį Ukmergės greitkelyje taranavo sunkiasvoris vilkikas, per stebuklą likau gyvas, tik su sulaužyta kaukole ir kaulais. Negana to, policija ir ekspertai suklastojo šios avarijos tyrimą.

 

Teisėjai rašo melagingus duomenis pagal savo „vidinį įstikinimą“

 

Savo skunde nurodžiau, kad teisėja R.Petkuvienė savo nutartyje įrašė žinomai melagingus duomenis, taip ją suklastodama ir padarydama nusikaltimą, kuris BK įvardijamas kaip dokumento klastojimas. Pagal BK 300 str. prasme suklastotu laikytinas dokumentas, kurio turinys neteisėtai pakeistas: veikiant jo materialinę formą arba įrašant į jį neteisingus duomenis.

 

Tačiau skundą išnagrinėjusi teisėja Danutė Giačaitė nusprendė, kad į teismo nutartis įrašyti žinomai melagingus duomenis, ir jais remtis yra teisėta, nes „Teisėjai, priimdami procesinius dokumentus pagal savo vidinį įsitikinimą išaiškina juose procesinio sprendimo priėmimo motyvus bei nurodo motyvus patvirtinančius įrodymus esančius byloje“.

Šiuo atveju teisėja D.Giačiatė nenurodė jokių motyvų, kodėl minėta D.Petkuvienės nutartis nėra suklastota, ir čia pat aprašo, kas yra dokumento klastojimas : Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsiranda tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada. kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turini, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina toki dokumentą, jame Įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens Į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisine apyvartą kaip tikrą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011)“.

Šis Giačaitės dokumento klastojimo apibrėžimas puikiai tinka teisėjos R.Petkuvienės veiklai : teisėja R.Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad niekaip negali paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų dėl cenzūros, įrašė žinomai melagingus duomenis, kad apie cenzūrą jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas. Nors to niekada nebuvo, ir aš tai įrodžiau, tačiau teisėjas R.Petkuvienės „vidinis įsitikinimas“ lėmė, kad ji suklastojo dokumentą.

 

„Pareiškėjo nesutikimas su procesinių dokumentų motyvais, nesuponuoja išvados, jog padaryta veika, turinti BK 300 str. nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“, – tikina teisėja Giačiatė.

Ji nemano, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjų sprendimuose esama nusikalstamo susivienijimo požymių, nors visi keturi teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydama melagingus duomenis,  A.Sadecko naudai.

„Pareiškėjo nuomone, teisėjų veiksmuose yra nusikalstamo susivienijimo požymių, – rašo teisėja Giačiatė, – kaip teisingai nurodoma 2015-01-13 prokuroro nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nusikalstamas susivienijimas yra tada. kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas ( BK 25str.4cl.). Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje suformulavo papildomų nusikalstamo susivienijimo požymių sąrašą: grupės hierarchinė struktūra, stabilumas, vadovavimas, veiklos planavimas, pelno siekimas, drausmės ir subordinacijos palaikymas bauginimu ar kitokiais būdais, periodiškas susirinkimų rengimas, ryšių ir kitų techninių priemonių naudojimas nusikalstamai veiklai, nusikalstamos veiklos specializacija, gerai organizuotų nusikaltimų planavimas ir vykdymas, detalus pasiskirstymas vaidmenimis ir užduotimis, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolė, konspiracinis bendravimas, disponavimas bendromis lėšomis ir jų panaudojimas rengiant nusikaltimus, apmokant advokatų, ginančių susivienijimo narius baudžiamosiose bylose, paslaugas, suteikiant materialią pagalbą suimtiems ir laisvės atėmimo bausmę atliekantiems susivienijimo nariams, tam tikros materialinės bazės, skirtos nusikaltimams daryli, bendrų lėšų, gautų iš nusikalstamos veiklos, turėjimas, kurios nors nusikalstamos srities monopolizavimas tam tikroje teritorijoje ir panašiai, (žr. LAT 2015 m. vasario 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-139/2015). Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis nenurodė jokių objektyvių aukščiau išvardintų nusikalstamų susivienijimo požymių, kas sudarytų pagrindą spręsti esant BK 249 str. nusikalstamos veikos požymių, todėl pareiškėjo prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 249 str. yra akivaizdžiai nepagrįstas, o prokuroro atsisakymas pradėti dėl minėtos nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo veiksmus yra teisėtas ir pagrįstas ( BK 3 str. 1 d.).

Prokuroro nutarime yra patikrinta ir motyvuotai pasisakyta dėl visų ikiteisminio tyrimo nepradėjimo argumentų. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pareiškėjas nenurodo objektyvių procesinio dokumento klastojimo požymių, tiesiog nesutinka su nutarčių motyvuojamame dalyje pateikiama teismo argumentacija ir nurodo ją esant klaidinga. Taigi ginčija teismo priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. LR Teismų įstatymo 1 str.3d. nustato, kad bylose teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir tik įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjai bylas nagrinėja ir sprendimus priima pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pareiškėjo skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindu reikėtų ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis bei priimtus procesinius sprendimus iš naujo vertinti kitaip, nei tai padarė ikiteisminio tyrimo teisėjas, ar naikinti ginčijamą nutarti. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ikiteismini tyrimą pagristai atsisakyta pradėti BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, nes yra aiškios aplinkybės darančios baudžiamąjį persekiojimą negalimą, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nei ikiteisminio tyrimo teisėjas, nei aukštesnysis teismas ikiteisminio tyrimo neorganizuoja ir neatlieka, ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, todėl šioje procesinėje stadijoje atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagrįstumo klausimas tinkamai patikrintas tiek prokuroro, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti naikinami šie procesiniai dokumentai, aukštesnysis teismas nenustatė“. 

 

Facebook komentarai
Back To Top