skip to Main Content

Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė. Koks Lietuvos viliotinis pabėgėliams gali atpirkti patrauklumo stoką?

 

Neseniai pabuvojau Turkijoje, kurdų regione, mažiau nei 200 km nuo Sirijos ir Irako sienų. Šiame regione glaudžiasi pabėgėliai iš Sirijos. Žvelgiant į juos nekyla mintis, kad jie yra ekonominiai pabėgėliai. Nėra jokių abejonių, kad jau prieš ketverius metus iš Sirijos į Turkiją pradėję bėgti sirai yra politinės aukos, priversti pasitraukti dėl savo ir šeimos saugumo.

 

Situacijai Sirijoje negerėjant šių politinių pabėgėlių srautas nuolatos auga. Nuvykti į Europos Sąjungą (ES) kainuoja labai brangiai. Kaip pasakoja vienas matematikos mokytojas, kuris dėl sudėtingos situacijos savo gimtinėje vaikų nebemokė jau trejetą metų, šiuo metu su šeima dėl pinigų stygiaus yra įstrigęs Belgrade. Atkeliauti iš Sirijos, per Turkiją, Graikiją ir Makedoniją į Serbiją jiems kainavo 12 tūkst. eurų. Brangiausiai kainuoja persikelti per Viduržemio jūrą. Kontrabandininkai ima 2 tūkst. JAV dolerių mokestį asmeniui už perkėlimą motorizuotu guminiu plaustu. Todėl nenuostabu, kad dėl ribotų finansinių galimybių nemažai šeimų apsistoja Turkijoje arba į tolimąją kelionę išleidžia keliauti vienus vaikus ir jaunuolius, kad jie susirastu jau įsikūrusius ES giminaičius ar artimuosius.

 

Matant kas vyksta Sirijoje, be abejonės, kyla etinės ir moralinės priežastys atverti savo sienas pabėgėliams, ką ir daro Turkija ir ES. Šiuo metu Turkijoje yra apie 2 mln. pabėgėlių iš Sirijos. Tai tikrai yra daug, palyginus su 1105, kuriuos Lietuva pasirengusi priimti per dvejus metus, nors gyventojų skaičius Turkijoje ir yra bent 26 kartais didesnis nei Lietuvoje.

 

Lietuvoje pabėgėliai, kaip ir daugumoje kitų Europos valstybių yra laukiami maitinimo paslaugų, prekybos, viešbučių bei statybos sektoriuose. Norėtume, kad pabėgėliai būtų kvalifikuoti, kalbėtų angliškai. Tačiau, nors ir atverdami savo sienas ir norėdami juos priimti, nerandame norinčių atvykti. Tad kokios to pagrindinės priežastys ir ką gi reikėtų daryti?

 

Pastebėtina, kad neretai pabėgėliai palieka stovyklas Turkijoje vien todėl, kad nori veiklos, dirbti, būti kažkam reikalingi. Todėl labai svarbu, kad pabėgėliai būtų tinkamai suregistruojami Turkijoje ir ES. Tai reiškia, kad būtų surenkama informacija apie jų gyvenamąją vietą (miestą, kaimą, regioną), kokį darbą jie dirbo, kokią specialybę yra įgiję, apie šeimos narius ir artimuosius (ar jie taip pat pabėgo, kur galėtų būti).

 

Etinėms mažumoms kultūra vaidina esminį vaidmenį, kalbant apie jų identitetą, atskirtį ir diskriminaciją. Kai etninė grupė kuriasi kartu, jie įkuria ir savo savitą kaimynų bendruomenę. Todėl žmonės yra linkę persikelti ten, kur yra jų tautiečių. Tai būdinga ir lietuviams. Didžiausi migracijos srautai yra į Jungtinę Karalystę (JK) ir Airiją, kur atitinkamai 1000-čiui šalies gyventojų JK tenka 143,7 (2,9 proc.), Airijoje – 36,1 (6,6 proc.) lietuvių. Islandijoje 1000 gyventojų tenka 1,6 lietuvio, o tai sudaro 7,4 proc. visų imigrantų.

 

Kitas momentas, galintis paaiškinti Lietuvos patrauklumo stoką, būtų tolerancija imigrantams, kurios kai kuriuos rodiklius galime apžvelgti pateiktoje lentelėje. Vertinant pagal bendrąją toleranciją ir migrantų įraukimą, kaip ir pagal gerovės kūrimą ir galimybes migrantams Lietuva yra atitinkamai 66, 39 ir 36 vietose, ir gerokai atsilieka ne tik nuo Švedijos, JK, Vokietijos, Prancūzijos, bet ir kaimynės Lenkijos. Būtent gerovės kūrimo ir galimybių indeksai sietini su realiomis grėsmėmis, kurias jaučia nenorintys atvykti migrantai. Iš kitos pusės, tai taip pat nusako, kodėl mūsų tautiečiai palieka gimtinę ir keliauja į JK, Švediją, Norvegiją, Islandiją. Taigi, pagal šiuos rodiklius Lietuva nėra patraukli imigrantams. Žinoma, patys pabėgėliai tikriausiai nėra niekad matę tų rodiklių, bet giminaičių ir artimųjų (ypač – emigrantų) kalbos gimtinėje yra patys geriausi rodikliai.

 

Kitas labai įdomus pastebėjimas, kad Lietuva (žr. lentelę) pagal religinę toleranciją lenkia Švediją, Suomiją, Prancūziją ir yra geresnėje vietoje pagal diskriminaciją ir prievartą prieš mažumas, palyginti su JK, Prancūzija Vokietija, t.y. šalimis, kuriose yra daug imigrantų. Tai paaiškinama tik tuo, kad pas mus kitataučių ir kitos religijos asmenų labai mažai. Pavyzdžiui, gimusių kitoje šalyje Lietuvoje 2014-01-01 registruota tik 0,7 proc., kai tuo tarpu JK – 7,8 proc., Prancūzijoje – 6,3 proc., Švedijoje – 7,1 proc., Vokietijoje – 8,7 proc. Todėl mes šiuo atžvilgiu ir tolerantiški, o kur įvairovė didesnė – ten ir konfliktų kyla daugiau.

 

1 lentelė. Tolerancija imigrantams

 

Šalis Gerovės kūrimas, vieta Galimybės, vieta Tolerancija ir įtraukimas, vieta Diskriminacija ir smurtas prieš mažumas, vieta Religinė tolerancija, vieta Gimusieji ne šalyje, 2014, sausis, proc.

Lietuva 39 36 66 20 36 0,7

Lenkija 24 26 45 24 36 0,3

Estija 13 22 58 65 1 14,8

Čekija 15 27 38 16 36 4,1

Vengrija 62 33 43 29 36 1,4

Vokietija 10 16 18 28 80 8,7

Jungtinė Karalystė 15 6 21 44 80 7,8

Prancūzija 17 23 34 72 80 6,3

Švedija 3 5 7 1 80 7,1

Suomija 8 7 6 3 36 3,8

Islandija 4 11 1 1 1   7,0

Nyderlandai 5 13 15 24 80 4,4

Norvegija 1 9 10 15 36 9,4

Turkija 83 67 95 123 80 —

Kanada 14 1 3 8 1 20,6

http://www.latintimes.com/which-countries-are-most-tolerant-immigrants-new-map-ranks-united-states-high-scale-174019 2015

Tad kokį viliotinį turėtume šokti, norėdami prisikviesti pabėgėlius?

 

Pirmiausia, turėtume ieškoti ne atskirų šeimų, o giminių ir bendruomenių, žmonių iš vieno kaimo ar regiono. Jeigu būtų siūloma persikelti kartu, pavyzdžiui, didesnei – 50-100 – asmenų grupei iš vieno kaimo ar miesto, sėkmės procentas būtų didesnis, nei dalinant lankstinukus ar demonstruojant vaizdo klipus. Jie jau būtų maža sava bendruomenė, jiems būtų drąsiau, jie padėtų vieni kitiems. Tame būryje atsirastų ir kalbančių angliškai, kurie galėtų pagelbėti kitiems susivokti situacijoje, tvarkyti dokumentus ir susikalbėti su gydytojais, kas išspręstų neseniai sveikatos apsaugos ministrės V. Blinkevičiūtės išsakytus nuogąstavimas dėl to pabėgėlių susikalbėjimo su gydytojais.

 

O darbo registracija padėtų pabėgėliams pasiūlyti atitinkamus darbus, kad jie netaptų veltėdžiais. Tiksli registracija bei perkėlimas bendruomenėmis pabėgėliams padėtų išvengti ir kitos realios grėsmės – išnaudojimo, vaikų pagrobimo. Spalio 15 d. Švedijos žiniasklaida (Thelocal.se) pranešė, kad šioje šalyje dingo 1000 pabėgėlių vaikų ir jaunuolių – tai apie pusė visų į šalį rugsėjį atvykusių migrantų. „The Telegraph“ spalio 24 d. skelbia, kad daugiau nei 5000 pabėgėlių vaikų prapuolė Italijoje, kirtus Viduržemio jūrą iš Šiaurės Afrikos (Eritrėjos, Sudano, Somalio ir Afganistano). Ši situacija kelia baimę, kad tikrai ne visi vaikai iškeliavo ieškoti artimųjų, o buvo pagrobti nusikalstamais tikslais, patirs išnaudojimą, bus įtraukti į prostituciją arba panaudoti organų transplantacijai.

 

Antra, atsižvelgiant į esamą situaciją, derėtų didinti toleranciją imigrantams ir jų įtraukimą bei mažinti diskriminaciją ir smurtą, kad jau atvykę pabėgėliai nebūtų išgąsdinti ir lengviau adaptuotųsi. Reiktų atminti, kad jiems reiks apsiprasti prie lietuviško klimato atšiaurumo, tad labai svarbu, kad bent žmogiškojo atšiaurumo būtų mažiau.

 

Baigiant savo apmąstymus, man kyla klausimas kas priima sprendimus dėl imigrantų ir pabėgėlių priėmimo Lietuvoje ir kokiais kriterijais yra vadovaujamasi?  Kalbama apie darbuotojų, ypač kvalifikuotų poreikį, tad tada kodėl išsilavinęs 6 užsienio kalbomis kalbantis 28 m. kurdas iš Irako, turintis darbo patirtį 5 skirtingose valstybėse, priimtas magistro studijoms į Lietuvos universitetą, negavo vizos studijoms Lietuvoje?

 

Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė yra Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė.

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: EGLĖ ŠLIURPAITĖ, KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

 2

Facebook komentarai
Back To Top