skip to Main Content

„Viešpatie, priimk mano sielą, kaip smilkalo dūmus, Mano nurimusias rankas lyg vakaro auką“

„Kas rieškučiomis marių vandenis paseikėjo? Kas pamatavo sprindžiu dangaus skliautą? Kalnus kas pasvėrė svarstyklėm?“

(Iš psalmės)

 

https://www.youtube.com/watch?v=LnHA3qUYsRY

Kaip ir prie Parlamento barikadų laužo – tarsi Mekon – lygiai taip pat vienaminčiai ėjom prie Didžiojo Pasninko (kaip Jis vadino) Petro trobelės Katedros aikštėj.

Daug kartų Keturiasdešimties dienų pasninkas-kaip tas Pasninkas tyruose: už tautos kalinių grįžimą Tėvynėn, už Tėvynės sugrįžimą mūsų esatin. Ne daugiau kaip tūzinas drąsuolių drįsdavo Jo vedini gultis kryžium Katedros aikštėj praeivių ir smalsuolių akivaizdon ar su kryžium ant pečių vaikščiot Maskvos aikštėj. „O, kaip reikia kančios – be jos kalnai nepasislenka.

Pagiedok, Irena – giesmė širdį patepa kaip ambrozija,“ – šypsosi savo pasninko pirkelės prieangy stovėdamas Petras.

Stingdančio, širdyse skeldėjančio raudonojo ledynmečio laiku su Petru ėjom ten, kur ne kas šimtasis drįso eit, lankėm tuos, su kuriais vos pasisveikinus grėsė baltojo pastato-kurio linkui rodė kruvinojo maro vadeivos pirštas-smauglių susidorojimas. Prūsiją, Mažąją Lietuvą Petras nešiojosi kaip sielos sopulį: važiavom ir važiavom Jo sušaukti, uoliųjų skalikų „nemačiom“ lydimi, glostėm ir glostėm širdimis bedvase stepe atėjūnų paverstoj Alkų žemėj prūsų ir lietuvių įmintas, laiko skersvėjų žvirgždais užpustytas pėdas…

„Kurs mane regi visame ir mato visa manyje, Tam aš niekada nepradingstu ir Jis nuo manęs niekuomet nebsišalina.“ (Vydūnas)

Petras buvo besišypsantis titnaginis skiltuvas, skaldęs priespaudos retežius, skėlęs iš mažų kibirkščių išsiplieskiančią ugnį įbaugintų savo tėvynainių širdyse: Jis neteliuskavo kaip sudrumsta upės puta pasroviui-viską darė kietai ir aštriai, nei per viksvos stiebelio storį neleisdamas virptelt baugiai abejonei.

„Tvėrėjas audras iš savo saugyklos paleidžia: jei sustabdyčiau vėją – debesys supyktų, jei užlaikyčiau upės tekėjimą-nuliūstų krantai.“ Kad bent  kiek praskaidrint kalėjimo niaurumą Antanui, Juliui, Sigitui, Petras pasiūlė įdainuot dainų ir įgiedot giesmių juoston, bet kad būt kuo gražiau, įrašėm nežemiško skambesio Lauryno sukurtoj Sudervės bažnyčioj:uolusis tiesos, gerumo globėjas jiems nusiuntė pasiklausyt…

„Gyvenu miške, kad būt patogiau ciuciukam mane apuostyt- tarp pušų jiem lengviau paskavot: nedorėliai želia, kaip žolė, jų net rasa apkrapyt nereikia-kai volungė medy suulbuoja-žinau, kad jau laukt šokančiųjų kadrilių su šėtonu,“-šypsosi Petras. „Galiūnų lankai sulūžta, o pavergtieji jėga apsijuosia: žmonės tėra tiktai slėnyje rūkas-visi, sudėti ant svarstyklių, tesvertų mažiau už miglą, tik Tavo, Tvėrėjau, sparnų pavėsy žmogus užuovėją  randa.“

Raudonajam mėnuliui užtekėjus, išėjo Tautos Vyras – Petras Cidzikas.

Žmogui, kuriam Tėvynė buvo kaip Sakramentas – garbingos vietos Jo poilsiui

Vilniuj neatsirado, bet Petras, plačiai nusišypsojęs, tą valdžios abuojumą tik

nuleistų juokais. Dosniai sniegu užklota Jo išskaudėtos, išglobotos Tėvynės

žemė bet kur Jam bus minkšta ir lengva kaip gulbės pūkas… Jei ginsies

kryžium ir Tėvyne-sunku bus tave sunaikint…

Irena Bražėnaitė

Facebook komentarai
Back To Top