skip to Main Content

 

 

Valdas Vasiliauskas

Šviesos spindulys tamsos karalystėje

 

Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos didžiausia salė lūžo nuo šviesuolių – o kur kitur inteligentams glaustis, jeigu ne čionai? Adolfo Damušio demokratijos studijų centro surengtai filmo “Dangus lageryje” apie Nijolę Sadūnaitę premjerai Lietuvoje nesutrukdė nei vasaros atostogos, nei gražus oras, nei reklamos nebuvimas. Filmo autorių tėvynėje, Italijoje, Pezaro mieste premjera jau įvyko prieš metus.

Filmo sukūrimo istorija nepaprasta- tikrai sadūnaitiška.Italė mokytoja Paola Ida Orlandi iš Pezaro, viešėdama Vilniuje, aplankė KGB rūmus- jos gidė po šį pragarą buvo Nijolė Sadūnaitė. Italę sukrėtė KGB baisybių ir Nijolės švytinčio veido, jos giedros nuotaikos kontrastas, kai ji net savo kankintojams nejaučia mažiausios neapykantos, atvirkščiai , juos užjaučia, kaip nelaimingus žmones, kreipiasi į juos : “Broliai kagėbistai, aš jus myliu!”- sukeldama jiems dar didesnį nirtulį Šį sadūnaitišką kontrastą puikiai pajuto okupacijos metais užsienyje išleistų N.Sadūnaitės atsiminimų “KGB akiratyje” vertėjai į anglų kalbą, pavadinę juos “A Radiance in the Gulag”( “Spindėjimas Gulage”).

Italų mokytoją sesers Nijolės krikščioniškos meilės slėpinys taip sukrėtė, kad , grįžusi į Pezarą, visiškai tolima kino menui, ėmėsi šio projekto, susirado režisierių Riccardo Denaro, subūrė grupę – visi dirbo be atlyginimo.”Dangus lageryje” – edukacinis katalikiškos dvasios filmas, skirtas jaunosios kartos ugdymui, pristatantis Nijolę Sadūnaitę, punktyriškai- Lietuvos okupaciją ir rezistenciją, taip pat Vilniaus architektūrą. Ir šiame nuoširdžiame, kuklių meninių savybių pusiau vaidybiniame, pusiau dokumentiniame filme, kuriame vaidina neprofersionalūs aktoriai, ryškiausiai švyti Nijolė Sadūnaitė.

Dera nulenkti italų autoriams galvą už filmo parodytą pagarbą mūsų pasipriešinimui ir jo herojams( epizodas Tuskulėnų koplyčioje ir kolumbariume). Vienuolės Nijolės Sadūnaitės paveikslas filme “Dangus lageryje” įkūnija visą nepaklupdytą Lietuvos Katalikų Bažnyčią- prievartai nepasidavusius didžiuosius vyskupus Vincentą Sladkevičių ir Julijoną Steponavičių, jų įpėdinius vyskupus Sigitą Tamkevičių, Joną Kaunecką, Joną Borutą, KGB nužudytus kunigus Juozą Zdebskį ir Bronių Laurinavičių, nepalaužiamą monsinjorą Alfonsą Svarinską, visus legendinės “Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” talkininkus.

Bažnyčia buvo likęs paskutinis bastionas, ginantis ne tik tikinčiųjų teises, bet ir kovojantis už nepriklausomą Lietuvą , laisvą žodį ir spaudą, už kiekvieno asmens laisvę. Taip pat ir tų, kurie šiandien burnoja prieš Bažnyčią, tyčiojasi iš tikinčiųjų.

Po “Dangaus lageryje” premjeros buvo pasakyta apsčiai prasmingų ir gražių žodžių, bet apsiribosiu Ainio Storpirščio fraze. Prisiminęs akciją “Šimtas idėjų Lietuvai”, aktorius pasiūlė: “ Šimtas tokių susitikimų su Nijole Sadūnaite- ir Lietuvoje viskas pradės keistis”.

Facebook komentarai
Back To Top