skip to Main Content

Valdas Sutkus
Kai tavo valstybė ateina pas tave, tu nebegali kvėpuoti

( ilgas, bet šiandien aktualus tekstas. Nes apie žmogų ir valstybę )

Buvo laikas, kai ėjome į savo valstybę. Aš tai pradėjau 1988 metais, kai kartu su bendraminčiais Kaune atkūrėme prieškariu veikusią tautinio jaunimo organizaciją „Jaunoji Lietuva“. Organizuodavome mitingus prieš sovietų valdžią, rengėme ir platinome antisovietinius leidinius. Jutome sovietinės valstybės kvėpavimą į pakaušį, bet nebijojome, nes turėjome aiškias vertybes ir tikslą. Po to buvo dar daug valstybės kūrimo epizodų: ir aktyvi veikla Sąjūdyje, ir budėjimas Seimo rūmuose bei prie televizijos bokšto, ir intensyvus darbas su užsienio žurnalistais skleidžiant žinią apie atsikūrusią Lietuvos valstybę, ir dar daugelis dalykų.

Lietuvos valstybingumui įsitvirtinus, savoje valstybėje pagaliau galėjau pasirinkti man įdomią veiklą – verslą.

Ir štai, praėjus trisdešimčiai metų, vieną gražų rytą mano valstybė atėjo pas mane. Duris atidariusi dukra pamatė automatų vamzdžius ir pakvietė mane. Mes jus sulaikome – mandagiai informavo mane pareigūnai. Buvo įdomios dvi birželio dienos, tačiau kas konkrečiai vyko, kol kas negaliu pasakoti. Grasindama baudžiamąja atsakomybe, tai daryti man uždraudė mano valstybė. Valstybė taip pat man uždraudė sakyti ir tai, kas konkrečiai yra surašyta man pateiktuose įtarimuose. Valstybės pareigūnai gali kalbėti ir jie kalba garsiai, o žmogui, piliečiui tai yra uždrausta. Tokia tvarka. Tiesiog, kad tyliai sėdėtum ir nesireikštum. Nes valstybei taip yra patogiau. Nes ji valdo procesą.

Žinoma, buvo didelis smūgis šeimos nariams. Tėvas tąkart vėl prisiminė savo jaunystę, kai į jo šeimos namus atėjusi sovietų valstybė atėmė visą turtą ir išsiuntė dešimčiai metų į Sibirą. Nes valstybė tuomet nusprendė, kad ūkininkų-buožių turtas įgytas neteisėtai. Žmona taip pat prisiminė savo jaunystę, kai būdama jauna mergina sovietmečiu ji platino Katalikų bažnyčios kroniką ir buvo sekama to meto valstybės institucijų. Filosofiškai ta proga pasikalbėjome apie žmogaus santykį su valstybe ir apie tai, kad, kaip sako liaudies išmintis, „ Ligos, tiurmos ir ubago lazdos niekas negali išsižadėti“. Na, o dukra išvyko mokytis į universitetą užsienyje ir nusprendė kol kas likti ten.

Pati valstybė tuo tarpu kalbėjo garsiai. Matyt, dėl žinios įtaigumo bei vaizdingumo buvo paminėti net kažkokie mistiniai nežinia kur esantys 400 tūkst. eurų, kurie kažkokiu būdu neva yra siejami su manimi. Kieno tai pinigai, kur jie yra, kodėl siejami su manimi – neaišku. Tiktai universali frazė – vyksta tyrimas, institucijos aiškinasi. Na, o aukšti valstybės pareigūnai žiniasklaidoje diskutuoja apie siaurą ribą ir neapibrėžtumus verslo interesų atstovavimo lauke, apie įtakos darymo būdus ir metodus. Niekas lyg ir nesako, kad nelegalu teikti pasiūlymus įstatymų leidybai, visi sutinka, kad verslo asociacijos veikia legaliai, bet, žinote, sako, yra klausimų, į kuriuos šis tyrimas ir atsakys. Nustatys, kur yra ta plona riba.
Labai įdomi ir, sakyčiau, charakteringa valstybės pareigūnų pasisakymų vieta yra apie tai, kaip aš rinkau ir platinau informaciją apie vieno ministro veiklą ir ta informacija buvo nepalanki šitam ministrui. Na tai, pavyzdžiui, žurnalistai nuolat tokiais dalykais užsiima ir už tai gauna atlyginimą. Bet gal paskaitykime kartu dar kartą Lietuvos konstituciją, Asociacijų įstatymą, Teisėkūros pagrindų įstatymą. Konstitucijoje aiškiai parašyta , kad „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“. Asociacijų įstatymas nustato asociacijoms teisę „koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti“. Teisėkūros pagrindų įstatyme numatyta, kad turi būti ‚interesų grupėms sudarytos sąlygos teikti pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo visose teisėkūros stadijose“ . Taip pat – jog visi asmenys turi teisę teikti pasiūlymus dėl teisės akto projektų.

Dauguma verslo bei kitų asociacijų veikia, vadovaudamosi šiais teisės aktais ir jų veikla yra teisėta. Todėl, kaip verslo asociacijos vadovas esu pasirašęs ir išsiuntęs nemažai oficialių raštų su verslo bendruomenės pasiūlymais dėl įvairių įstatymų projektų. Buvo raštų ir dėl bankų, ir dėl susisiekimo sektoriaus problemų ir kitų dalykų. Tai oficialūs raštai, jų gavimas įregistruotas atitinkamose valstybės institucijose, juos bet kada galima lengvai ten rasti. Negana to, apie savo teikiamus pasiūlymus nuolat informuodavome žiniasklaidą, esu ir asmeniškai žiniasklaidoje parašęs nemažai viešų straipsnių verslui aktualiomis temomis.

TURIU PRIPAŽINTI, DAUG TŲ MANO RAŠTŲ IR VIEŠŲ STRAIPSNIŲ BUVO KRITIŠKI VALDŽIOS IR KAI KURIŲ KONKREČIŲ AUKŠTŲ POLITIKŲ ATŽVILGIU.
AR TIK NE TODĖL ŠĮKART VALSTYBĖ ATĖJO PAS MANE, KAIP SAKOMA, SU „BŪGNAIS IR TRIMITAIS“: GARSŪS PAREIŠKIMAI, SPAUDOS KONFERENCIJOS, PAREIGŪNŲ ŽYGIS PER TELEVIZIJŲ STUDIJAS. GARSŪS POLITIKŲ PAREIŠKIMAI. KAM VISAS ŠITAS „ŠOU“ ? AR TIK NE TAM, KAD, KAIP SAKOMA, „MAŽA NEPASIRODYTŲ“.

Juk jeigu mano valstybė man turi klausimų, tai tiesiog gali mane pasikviesti ir tuos klausimus užduoti. Tada ramiai atlikti tyrimą be išankstinio nusiteikimo ir įvertinti gautus atsakymus. Ir tik po to būtų sąžininga jau viešai paskelbti sprendimą – kaltas ar nekaltas. O tokius sprendimus mūsų šalyje priima tik teismas. Nes šalies Konstitucijoje parašyta: „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Deja, šįkart buvo padarytas kitoks pasirinkimas: paskelbti nusikaltėliu iš anksto per televizorių. Nes juk visi supranta, kad tie apsidraudėliški „galimai“, „dar vyksta tyrimas“ nieko nebereiškia – areštinėje pabuvojęs žmogus visuomenės akyse jau nuteistas, jo reputacija sutrypta.

Negana to, valstybė dar ėmėsi papildomų represinių priemonių, kad tik „mažai nepasirodytų“: pritaikė tokius specifinius draudimus bendrauti su tam tikrais žmonėmis, kad toliau tiesiog techniškai nebegalėjau dirbti organizacijos vadovu.

Taip pat valstybė areštavo per visą mano gyvenimą uždirbtą visą mano kilnojamą ir nekilnojamąjį turtą, visas mano įmonės ir mano asmenines sąskaitas ir santaupas. Negaliu nei ką parduoti, nei pasiimti nei vieno euro iš savo sąskaitų. O kažkaip gyventi reikia. Nebegaliu ir toliau dirbti savo darbo – įmonės veikla paralyžiuota, mano reputacija sutrypta, tebevyksta ikiteisminis tyrimas, kuris truks dar ilgai. Juk kas norės kurti verslo santykius tokiu žmogumi.

KAIP RODO PRAKTIKA, IKITEISMINIS TYRIMAS TRUKS NE TRUMPIAU, KAIP METUS. VISĄ TĄ LAIKĄ REIKĖS KAŽKAIP PRASIMAITINTI, MOKĖTI UŽ ELEKTRĄ IR DUJAS, GAL NET KOKĮ DRABUŽĮ NUSIPIRKTI AR BATUS ŽIEMAI. O KOL KAS VAIKŠTAU PAS DRAUGUS SU IŠTIESTA RANKA…

Visą gyvenimą nuolatos dirbau. Pradėjau nuo 16 metų pagalbiniu darbininku statybose, vėliau buvo kooperatyvų laikotarpis, po jo – darbas žiniasklaidoje ir dešimtmečiai praleisti versle. Dirbau didelėse šalies verslo įmonėse. Uždirbau solidžiai, sumokėjau tikrai daug mokesčių valstybei. Nei dienos nedirbau valstybės ar visuomeniniame sektoriuje, taigi šalies biudžetas niekada nemokėjo man algos ir nieko iš valstybės neprašiau- jokių pašalpų ar išmokų, netgi bent kiek rimčiau susirgęs nebuvau. Sunegalavęs, eidavau į privačias medicinos įstaigas, kur mano sumokėtų pinigų dalis per mokesčius vėlgi nukeliaudavo valstybei. Sodra turėtų manimi labai džiaugtis, nes net taip vadinamų „biuletenių“ neimdavau, kadangi visą laiką buvo dar nepadarytų darbų, nepasiektų užsibrėžtų rezultatų ir visada ne laikas buvo persišaldžius gulėti lovoje.

Dabar valstybė man davė naują veiklą – dalyvauti procese. Be to, pakeliui dar ir išbuožino – neapibrėžtam laikui nusavino visą mano turtą.

JAUČIU KAUSTYTO VALDIŠKO BATO SVORĮ ANT SAVO KAKLO. TRŪKSTA ORO IR JAUČIU, KAD NEGALIU KVĖPUOTI.

Tai su valstybės diena. Ir linkiu, kad valstybė pas jus neateitų

Facebook komentarai
Back To Top