skip to Main Content

Rašytojas Vytautas Petkevičius savo knygoje „Durnių laivas“ taip apibūdino kandidatą į prezidentus Arvydą Juozaitį:

 

„Jau pirmomis dienomis tarp jaunimo išsiskyrė A.Juozai­tis. Prie jo namų Žvėryne, lyg prie kokios nors ambasados, nuolat kabėjo trispalvė. Jį nuolatos supo būrelis tik jam vie­nam pažįstamų žmonių. Jis buvo tikslus, ironiškas, katego­riškas. Tačiau be visų teigiamų ir neigiamų savybių jame slypėjo dar kažkas labai žydiška. Kiekvienoje kalboje, kiek­viename darbelyje jis mokėjo save nepaprastai sureikš­minti, išaukštinti, nors pagirtas apie tai kalbėjo nenoriai, su neslepiama autoironija lyg kurdamas žydišką anek­dotą, bet vos tiktai kas nors garsiai pritardavo tokioms jo mintims arba jas pagilindavo, – baigta, Juozaitis tap­davo nesutaikomu tokio žmogaus priešu. Kaip sako anti­semitai: užgausi žydą Maskvoje, jo dvasia tau Vladivos­toke nedovanos.

Toks jo elgesys daug kam nepatiko, keli nariai jį už tai netgi apstumdė, o su A.Skuču jiedu susikibo kaip ringo džen­telmenai – iki pirmo kraujo. Man tai atrodė vaikiška. Pana­šų konfliktą su tuo nepaprastai ambicingu žmogumi jau buvau pergyvenęs, todėl stengiausi nekreipti dėmesio, bet ret­sykiais neišlaikydavau ir patardavau:

–                    Arvydai, politikui reikia išmokti bent savo nuodėmes atleisti kitiems.

Tokios pastabos A.Juozaitį tik siutino, nors pats jis gana ilgai per savo draugus ir kaimynus ieškojo galimybes arčiau susipažinti su manimi. Galų gale mes susitikom Kazlų Rū­doje Medžio plokščių kombinato direktoriaus Stasio Butkaus šeimos šventėje. Arvydas buvo labai paslaugus ir stengėsi mums patikti. Jis man dovanojo savo referatą apie nežymų 1918 metų įvykį, liečiantį V Kapsuko-Mickevičiaus santykius su Maskva, kurį tarybiniai istorikai, jo manymu, traktavo neteisingai. Referatas man pasirodė mėgėjiškas, tačiau jį įteik­damas A. Juozaitis pasigyrė:

–                    Tai garsusis mano pranešimas akademijoje, perskaity­tas tarp istorikų. Jis sukėlė nepaprastą susidomėjimą ir di­delius ginčus.

Perskaitęs tą darbelį, suabejojau jo nepaprasta reikšme. Nepatiko ir dedikacijoje surašyti ditirambai mano adresu. Radau kelis netikslumus. Mudu susiginčijome. Kai jį gero­kai prirėmiau, tas jaunas, išlakus sportininkas staiga išbalo, ėmė virpėti ir atsistojęs nužvelgė mane triuškinančiu žvilgs­niu. Nepasakęs nė žodžio, jis išdidžiai pasišalino. Tačiau ne tai svarbu. Mane pritrenkė jo šaltos ir bejausmės akys, sustiklėjęs žvilgsnis ir negyvi vyzdžiai… Juk tai pirmasis po­žymis, – dingtelėjo mano galvoje. – Negyvi vyzdžiai!… Juk tai… nuvijau negeras mintis ir užmiršau.

Vėliau tokie pašnekovus naikinantys žvilgsniai ir tylūs iš­ėjimai tapo jauno filosofo elgesio norma. Pradžioje mane tik stebino beveik stabmeldiškas Arvydo prieraišumas savo iš­sakytoms tiesoms, o paskui ėmė pykinti. Tokie santykiai kliu­dė mūsų darbui. Tai pastebėjęs, S.Butkus ėmė mane raminti:

–                    Jaunas, karštas, be to, olimpinėse žaidynėse jis pergy­veno tokias baisias fizines ir psichines perkrovas, kad ilgą laiką turėjo gydytis nervus. Per valstybinius egzaminus vėl buvo atkritęs…

 

Vengdamas komplikacijų, nusileidau, tuo labiau, kad ini­ciatyvinėj grupėj tada vyko tik atsargus apsiuostymas. Kiek­vienas narys apie kitus stengėsi sužinoti kuo daugiau, o apie save šnekėjo puse lūpų, kiekvienam rūpėjo tiksliai apčiuop­ti, ką gali jo bičiulis, kaip jis čia atsirado ir kokį turi užnuga­rį, todėl visi buvo dirbtinai mandagūs, atsargūs, nors pui­kiai jautė, kad ne be jų pagalbos paleista centrifūga vis la­biau įsisuka ir palengva, po truputį kelia grietinėlę j pavir­šių, o kietesnes frakcijas – garbę, padorumą, autoritetą bei išmanymą, – lėtai gramzdina gilyn ir šalina kartu su išrūgo­mis, todėl daugelis jaunųjų greitai perprato, kad pastovu­mas politikoj visai nereikalingas, kad visko matas čia – garsi šneka, pažadai, kuo gražesnis melas ir, aišku, tvirtas užnu­garis, vadinamoji patikima „chebra“.

Nepaisant to palaidumo, tarp mūsų vis dar \yravo pu­sėtina įtampa, netikrumas ir baimė. Kiekvieno akyse galėjai išskaityti nebylų klausimą: kiek ilgai dar tęsis visa ši muzi­ka? Ar nesusems? Mes – kažkoks vis dar draudžiamas vai­sius, todėl patys sau įdomūs. O jeigu ne? O jeigu spustels ir patvarkys? Todėl aš jiems buvau labai reikalingas, kaip ge­riausiai apšaudytas politinėje kovoje. Posėdžiaudami mes nuolat keitėme susirinkimų vietas, slapstėmės sugriuvusiuo­se Pionierių rūmuose.

–                    Kam to reikia? – klausdavau kiekvieną kartą, nes labai dažnai buvau renkamas pirmininkauti.

–                    Mūsų gali pasiklausyti. Mus gali išduoti.

–                    Žmogau, kas mus išduos?.. Kam išduos?.. Juk viskas legalu.

–                    Nevaizduok naivuolio.

–                    Klausyk, papulkininki Čekuoli, juk tu – kadrinis kagė- bėšnykas. Jeigu tu dalyvauji, viską girdi ir niekas neįkliūva, vadinas, viskas tvarkoj, – gerai kojų nesušilęs, įsigijau labai pavojingą priešą, vėliau keršijusį man kiekviename žings­nyje. Per pykčio priepuolį jis „Gimtajame krašte“, iš anksto pasiruošęs paneigimą, išspausdino „Mačiusio žmogaus“ V.Skyriaus žinutę, kad aš, būdamas liaudies gynėju, nuka­podavau kulkų galus ir traiškydavau tomis nuolaužomis žmonių kaulus, skandindavau jų vaikus šuliniuose ir kad už tai nukentėję praminė mane „Petka dum-dum“. Tą žinu­tę galįs patvirtinti kažkoks Vokietijoje gyvenantis J.Kvedaravičius. Koks neišrankus kagėbėšnyko spjūvis! Kuo baises­nis melas, tuo, girdi, daugiau šansų, kad juo bus patikėta.

j labai daug šnekančio ir viską žinančio A.Čekuolio pusę ėmė linkti ir V.Čepaitis. Jam antrino R.Ozolas. Todėl apie juos, kaip apie neva labai radikalius veikėjus, pradėjo spies­tis jaunimas. Bet kaip vėliau paaiškėjo, ir vieni, ir kiti buvo raibi gegužiukai, įgudusios rankos sumesti į tą nemažą pa­tiklių zylių lizdą.

A. Cekuolis į KGB akiratį pateko gana anksti, kai iš Rusi­jos gilumos parsivarė „Žinią“ ir įrengė bardakėlį ant ratų. Tai krutančiai įstaigai pridengti jis įsigijo milicininko uniformą. Užverbuotas jis buvo tada, kai įsitaisė dirbti Rašytojų sąjun­goje. Vienoje komandiruotėje tas landus emisaras lydėjo E.Mieželaitį į Penklubo posėdį Vakarų Berlyne ir buvo sulai­kytas vokiečių pasienyje. Jo bagaže muitininkai rado 14 kase­čių, kuriose vietoj filmų buvo prisukta dolerių. Vyrą etapu grąžino namo, o mums atsiuntė dokumentus, reikalaujančius j j pašalinti iš partijos ir Rašytojų sąjungos. Jau buvo paruoš­tas susirinkimas, pralieta daugybė krokodilo ašarų, kai patei­kėjai netikėtai atsiėmė savo popierius, o nusikaltusįjį pasiun­tė į specialius kursus. Po kiek laiko jis iškeliavo j Kubą.

Laisvės saloje naujasis korespondentas pasirodė per daug plepus ir netgi pasiryžęs nukakti į Bolivijos kalnus pas Če Gevarą. Jį vėl sugrąžino namo. Čia jis, kaip ir šiandien, įsiki­bo į televiziją, organizavo laidą „Neramūs meridianai“ ir kaip dabar priplepėjo žmonėms kalnus visokiausių nesąmonių. Įsi­kišo jo patronai, laidą uždarė, o autorių ne tai padrausmini- mtii, ne tai patobulinimui vėl išsiuntė į kursus pasimokyti. Kiek vėliau Algimantas pateko į Portugaliją, o po jos atsidūrė Ispanijoje, kur eilinį kartą įkliuvo bespekuliuodamas valdiš­kais pinigais. Kadangi jis tenai materialiai rėmė pogrindinę komunistų spaudą, todėl įsigudrino spaustuvininkams mo-

DURNIŲ LAIVAS 17

 

Facebook komentarai
Back To Top