skip to Main Content

Darius Kuolys
2019 m. gruodžio 6 d.
Lietuvos pokeris

Prabėgo jau trys dešimtmečiai nuo Ričardo Gavelio “Vilniaus pokerio“. Romanui pasirodžius, pats rašytojas straipsnyje “Antidemiurgas, arba kas yra Vilniaus pokeris” aiškino: Vilniuje “viešpatauja nyki mongoloidiška mistika, čia negalioja ne tik aristoteliška, bet ir daugiareikšmė reichenbachiška logika. Čia niekas nėra tikslu, niekas nėra realu. Čia kinta viskas – žmonių biografijos, tautų istorijos, netgi kasdieniai įvykiai. Tai, kas nutinka Vilniuje, niekad nenutinka aiškiai ir vienprasmiškai. Vilniuje lūžta pontoninis tiltas per Nerį, į ledinį vandenį sukrinta dešimtys ar šimtai žmonių, jie nebegrįžta namo, jų nebelieka, tačiau, po savaitės pervertę klinikų mirtingumo ataskaitas, nerasite jose nė vieno skenduolio. Niekas nenuskendo, tik nelauktai pagausėjo mirusiųjų plaučių uždegimu… Vilniaus romanas tegali būti painus ir nevienprasmis pokeris.”

Ričardas Gavelis seniai paliko Vilnių ir Lietuvą, o mūsų pokeris tęsiasis.

Kadaise skaitydamas didžiausio Lietuvos dienraščio žurnalistės naktį VSD vadų kabinete išgirstą pasakojimą apie keistuolį lietuvių pulkininką, mėgusį šlapintis pro Baltarusijos viešbučių langus ir sykį neišlaikiusį lygsvaros, prisiminiau Ričardą Gavelį.

Prisiminiau jį, ir kartą atsivertęs to paties dienraščio publikaciją apie žiaurią lietuvių teroristę, norėjusią susisprogdinti Maskvos metro, bet laiku sulaikytą budrių mūsų šalies saugumiečių.

Pagalvojau apie „Vilniaus pokerį“, ir išgirdęs šiurpų Lietuvos prezidentės pasakojimą apie valstybę išdavusius ir šimtmilijoninę žalą jai padariusius FNTT vadovus.

Prieš akis vėl iškilo Gavelio romanas, sužinojus apie Klaipėdos prokurorų po ilgų tyrimų atskleistą tikrovę: pasirodo, elitinės Lietuvos merginos ne tik pačios svaiginasi oksiku, bet juo sugundo ir dorus uostamiesčio šeimos vyrus, o vėliau iš gėdos pasitraukia iš šio nuodėmingo pasaulio.

Lietuvišką pokerį šiandien aistringai tęsia slaptų pareigūnų įkvėptos didžiojo dienraščio žurnalistės. Viena jų neseniai pranešė apie galimai galimą Vytauto Landsbergio smogikų planą 2012-aisiais susprogdinti Garliavoje buvusį piliečių Kedžių namą su jų anūkėle ir suversti bėdą policijai. Šiam teroro aktui sustabdyti ir reikėję 240 specialaus dalinio policininkų:

„Buvęs aukštas teisėsaugos pareigūnas „Lietuvos rytui“ atskleidė sensacingą žinią ir apie galimai didelę V.Landsbergio įtaką, trukdant teismo sprendimui paimti mergaitę… […] 240 policininkų buvo pasitelkta todėl, kad siekta sukliudyti galimiems išpuoliams, išvengti aukų. Tačiau svarbiausia – buvo gauta operatyvinė informacija, kad galimai planuojama susprogdinti namą ir paaukoti mergaitę, o vėliau visą kaltę suversti policijai. Tiek policininkų ir buvo paskirta todėl, kad užkardytų galimą baisią akciją. Kas ją planavo? Galimai – tie patys ultrapatriotai. Ar apie tai žinojo V.Landsbergis? Galimai. V.Landsbergiui buvo duota suprasti, kad teisėsauga žino, ką jis daro. Nes kitaip jam būtų tekę uždėti antrankius. Visa informacija yra saugoma saugume. Nors gali būti, kad šie duomenys, švarinant V. Landsbergio biografiją, galimai yra išvalyti.“

https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/11/17/news/violetine-banga-kele-bedante-teisesauga-ir-izulus-politikai-12582808/?fbclid=IwAR3rNfOwYfVW0JmKVFdwUkXUQV8ZDsiWa61V_STCr4bYcSSgoQMBbtvM9WU

 

Tomis pačiomis žymėtomis kortomis azartiškai lošia ir Edmundas Jakilaitis, DELFI studijoje dosniai pasidalinęs „žvalgybine medžiaga“ apie Garliavoje veikusius teroristus ir kitus kriminalinius nusikaltėlius:

„Buvo kažkokių pranešimų kriminalinės žvalgybos ar kokių kitų institucijų, kad vis dėlto gali būti kokie nors ginklai naudojami ir pan.? Nes ten buvo žmonių, kurie buvo minimi ir operatyviniuose tyrimuose dėl Bražuolės sprogdinimo, ir kituose garsiausiuose nusikaltimuose?“

Jo pašnekovas – paskirtasis generalinis policijos komisaras
Renatas Požėla – sėkmingai įsitraukia į žaidimą:

„Manau, kad visuomenė turėtų sužinoti pakankamai įdomių dalykų. Kokie jie bus – palaukime. […] Visuomenė pamatys visai kitą vaizdą, nei dabar bandoma transliuoti iš vienos pusės.“

 

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/pozela-apie-garliavos-istorijos-pabaiga-visuomene-pamatys-visai-kita-vaizda.d?id=82719005&fbclid=IwAR1rUCLSmXp-q0ljiw5SPM0tbsLKp52gmy3AnjYAdcj_QDwr6ex4_da0OaI

Kitas Edmundo Jakilaičio pokalbininkas – buvęs Kauno apygardos prokuratūros vadovas Kęstutis Betingis – prisipažįsta seniai žinąs, kas inspiravo aukšto Kauno teisėjo nužudymą:

„Visi buvo tarsi atsitraukę, pasiruošę alibi – lyg jų nėra. Noriu pasakyti, kad ta aplinka jautė, jog įvyks tragedija ir kuriuo momentu ji įvyks. Jie tą dieną, jausdami tai ir galbūt inspiruodami tokius veiksmus jį daryti, pasišalino specialiai, kad turėtų alibi.“

 

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/buves-prokuroras-sudeliojo-svarbiausius-akcentus-kauno-zudyniu-byloje-venckiene-ir-venckus-buvo-pasirupine-alibi.d?id=82820531&fbclid=IwAR2ZN37JuAZNr4wKlrMioT26rqZEyB__5vumCeMSMI_2yG4-TVVACFE7EdI

Į pokerį smagiai įsijungia ir LRT. Šioje studijoje buvęs pirmasis mūsų atkurtos Respublikos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas iškelia prokuratūrai svarbiausią užduotį: atsakyti, ar į Lietuvą sugrąžinta buvusi teisėja „prisidėjo prie nužudymo“. Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius užtikrintai atsako: „mes pradedame naują istoriją… mes turime galimybę kalbėti apie kitus nusikaltimus“.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000083949/lrt-forumas-arturas-paulauskas-visuomenei-yra-daug-svarbiau-zinoti-ar-neringa-venckiene-prisidejo-prie-nuzudymu?fbclid=IwAR1raW1miuqIBG6FdH_Yd4n8cBHDTVQBlozPLub8QuObVVc9L4bF8vSCLJ0

Ir jokio rišlaus paaiškinimo, kodėl iš Lietuvos prokurorų pateiktų 39 kaltinimų buvusiai teisėjai JAV valstybės departamentas ir teismas paliko tik 4 mažareikšmius?

Ir nė vieno klausimo Lietuvos teisėtvarkai: kokiais veiksmais buvusi teisėja ir Seimo narė su „jos suburtu nusikalstamu susivienijimu“ pažeidė Baudžiamojo kodekso 122 straipsnį, skelbiantį:

„Tas, kas viešai ragino smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą valdžią, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiems tikslams kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus šiame skyriuje numatytus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.“

Būtent šiuo ir daugeliu kitų nusikaltimų buvo prokuratūros apkaltinta buvusi teisėja su dar dvylikos žmonių „susivienijimu“. Būtent tokią „Garliavos gaujos bylą“ dar 2014-aisiais pradėjo nagrinėti Šiaulių apygardos teismas. „Susivienijimo narių“ byla teisme tęsta iki pat šių metų vasaros.

Būtent šioje byloje per vieną posėdį teisiamieji paprašė iškviesti liudyti Garliavoje gyvenusį buvusį Kauno rajono kriminalinės policijos vyriausiąjį komisarą Juozą Leščiukaitį, savarankiškai tyrusį tragiškus Kauno įvykius. Deja, Juozas Leščiukaitis prieš pat numatytą teismo posėdį netikėtai mirė. Vis dėlto byloje keistu būdu išliko šio kriminalisto pensininko ikiteisminės apklausos ir jo telefoninių pokalbių įrašų medžiaga.

Apklausiamas Juozas Leščiukaitis liudija, kad, praėjus mėnesiui po Kauno teisėjo nužudymo, jis gavęs buvusio savo viršininko, buvusio VRM Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos komisaro užduotį:

„liepė man išsiaiškinti, ar kartais ne Neringos Venckienės vyras Aidas Venckus suorganizavo visas tas žudynes“; „antras jo prašymas buvo patikrinti tai, ar N. Venckienės sūnus yra jos tikras sūnus ar galimai įvaikintas, o jeigu jis buvo įvaikintas, tai gal galimai jai buvo tikslas atimti iš L. Stankūnaitės mergaitę ir auginti ją, nes ji gal negali turėti daugiau vaikų. Jis prašė tai išsiaiškinti ir pažiūrėti, gal visas žudynes dėl to ir organizavo A. Venckus kartu su N. Venckiene tikslu turėti sau Stankūnaitės dukrą. Taip pat jis manęs dar prašė, kad surasčiau Neringai Venckienei arba Aidui Venckui naujus kokius nors meilužius arba kad surasčiau kokius nors jų senesnius meilužius tikslu, kad būtų galima sukiršinti Venckų šeimą.“

Išties, keisti pensininkui kriminalistui skirti paliepimai ir prašymai. Tačiau Šiaulių apygardos teismo, regis, jie nenustebina – teisėjams įprasta buvusių policininkų veikla?

Apie įvykdytus paliepimus Juozas Leščiukaitis apklausoje liudija:

„Aš išsiaiškinau, kad N. Venckienė pagimdė sūnų pati ir pasakiau, kad nerandu jokių duomenų apie tai, kad nužudymus galėjo suorganizuoti Venckai kokiu nors tikslu. Aš atlikdamas visus veiksmus viską dariau objektyviai.“

Bylos medžiagoje yra ir teismo dėmesio nesulaukusios telefoninių pokalbių išklotinės, kuriose Juozas Leščiukaitis dalinasi savo tyrimo rezultatais – įvardija Kauno teisėjo ir Kauno apygardos teismo pirmininko įsūnio galimus žudikus, mini prieš teisėjo nužudymą „instruktuotus“ ir „viską paruošusius“ buvusius savo kolegas.

Nejaugi šios istorijos viešiems komentatoriams tokie dalykai atrodo paliktini lošiamo pokerio pastalėje, Arturas Paulauskas, Mečys Laurinkus, Edmundas Jakilaitis, Vitalijus Gailius?

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka.

Facebook komentarai
Back To Top