skip to Main Content

V.Landsbergio gaujos nusikaltimai įslaptinti kaip „valstybės paslaptis“
Aurimas Drižius

Panevėžiečio Zenono Laurecko sūnus Deivydas buvo nužudytas 1997-ųjų gegužės 23-iąją apie 18.45 val. Panevėžio centre. Panevėžio konservatorijos moksleivio nužudymą paskutinio skambučio šventės metu matė apie 40 bendramokslių, tačiau nusikaltimas prokuratūros taip ir liko neišaiškintas. Nors tėvas pats išsiaiškino, kas nužudė jo sūnų, prokurorų jis neįtikino. Vietoj padėkos jam buvo pažadėta, kad už trukdymą tyrimui pats bus nužudytas arba pasodintas į kalėjimą.

Zenonas Laureckas (nuotr. viršuje lenda į akis magnolijai, reikalaudamas ištirti sūnaus nužudymą) , paskaitęs „Laisvo laikraščio“ straipsnį apie tai, kad Drąsiaus Kedžio ir Andriaus Ūso nužudymas yra įslaptinta Lietuvos valstybės paslaptis https://laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=10116;teismas-valstybe-gali-slapta-zudyti-savo-piliecius&catid=2&Itemid=203, neišlaikė ir paskambino LL redaktoriui: „perskaitęs straipsnį „Valstybė gali slapta žudyti savo piliečius“, noriu papasakoti, kad prokuroras Vilimavičius man tiesiai šviesiai pasakė, kad mano sūnaus nužudymas yra įformintas kaip „valstybės paslaptis“ ir aš nieko nepasieksiu, o prokuroras Žukauskas, kai aš jo paklausiau, kodėl jūs man meluojate ir kišate melagingas versijas, o tikrojo žudiko Dariaus Lungio nekaltinate, atsakė, kad „aš nieko negaliu padaryti, aš gaunu nurodymus, kaip reikia dirbti su mano byla“. Paklausiau, iš kur jis gauna tuos nurodymus, prokuroras atsakė, kad „iš Vilniaus“, tačiau konkrečiai kas duoda tuos nurodymus, taip ir nepasakė“.

Beje, įdomiai susiklostė ir Laurecko minimo prokuroro R.Vilimavičiaus likimas – paaiškėjo, kad jis pirko turtą iš įtariamojo, kurio bylą tyrė, tėvų (Generalinio prokuroro sprendimas – R. Vilimavičių perkelti į žemesnes pareigas 2

 

Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ramūnas Vilimavičius už tarnybinius nusižengimus ir prokuroro vardo pažeminimą perkeliamas į žemesnes pareigas. Tokį sprendimą po tarnybinio R. Vilimavičiaus patikrinimo priėmė generalinis prokuroras.
Atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, kad prokuroras R. Vilimavičius, atlikdamas savo funkcijas padarė proceso įstatymo normų pažeidimus – vadovaujamoje ikiteisminio tyrimo byloje sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo turto įsigijimo su įtariamojo tėvais, nuo šios bylos kontrolės nenusišalino. Toje pačioje byloje kontroliuojant ikiteisminį tyrimą kitam prokurorui, R. Vilimavičius neturėdamas teisės priimti šioje byloje proceso sprendimų, atliko neteisėtą proceso veiksmą – priėmė nutarimą dėl tyrimui neturinčių garso įrašų sunaikinimo. Tarnybinį patikrinimą atlikusios komisijos siūlymu, generalinis prokuroras Algimantas Valantinas už įstatymų pažeidimus ir prokuroro vardą žeminančius poelgius skyrė R. Vilimavičiui tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas.
Generalinio prokuroro sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo per vieną mėnesį nuo susipažinimo prokuroras gali apskųsti teismui. Prokuroras, nesutinkantis su perkėlimu į žemesnes pareigas, pagal Prokuratūros įstatymą gali būti atleistas iš tarnybos). 

Apklausęs visus sūnaus nužudymą mačiusius moksleivius, Z.Laureckas įsitikino – jo sūnų nužudė toks vietinis Panevėžio banditėlis Darius Lungys.
Tačiau Panevėžio prokuratūra iš karto ėmė slėpti žudikus. Ilgai nesupratęs, kas darosi, Z.Laureckas suprato, kad žudikas yra dengiamas pačiu aukščiausiu lygiu.
Mat D.Lungio dėdė yra toks tuo metu Teisės instituto direktoriaus pareigas ėjęs Antanas Dapšys.

 


Dar blogiau, kad paaiškėjo, kad tas A.Dapšys (nuotr. viršuje) yra labai artimas nepriklausomybės „patriarchui“ Vytautui Landsbergiui, pastarorojo apdovanotas Gedimino ordinu. A.Dapšys nuo jaunystės buvo V.Landbergio draugas, o V.Landsbergis, būdamas Seimo pirmininku ir faktiniu valstybės vadovu (pats Nausėda sako, kad Landsbergis buvo pirmasis Lietuvos prezidentas, nors tai melas – V.Landsbergio niekas nerinko, jis pralaimėjo visus rinkimus, kuriuose dalyvavo – aut. pastaba), paskyrė A.Dapšį į Vyriausiąją tarnybinės etikos komsiją
(Antanas Dapšys – Nuo 2000 m. kovo mėn. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmosios sudėties, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo, narys (delegavo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis)[3].
Bent tuzinas moksleivių matė, kaip D.Laureckui peiliu į širdį smogia toks jaunikaitis Darius Lungys, tuometinio Teisės instituto direktoriaus Antano Dapšio sūnėnas, tačiau prokuratūrai niekaip nepavyko „nustatyti“ žudiko. Tiesa, prokuratūra per 15 metų jaunuolio nužudymu buvo apkaltinusi bent dešimtį nekaltų žmonių, kai kuriuos jų ilgai laikė kalėjime, tačiau teisme Deivydo žudikas taip niekada ir nebuvo nuteistas.
Galiausiai prokurorai nutraukė ikiteisminį tyrimą, nes suėjo senatis. „Jie 15 metų klastojo įrodymus, tačiau nieko neištyrė, nepavyko manęs apgauti dėl klaidingos nužudymo versijos, todėl jiems nieko daugiau neliko, kaip tik nutraukti bylą dėl senaties“, – sakė Zenonas Laureckas LL.

 

Kai kurie nekalti žmonės už šį nusikaltimą jau spėjo pasėdėti kalėjime, tačiau vėliau teko juos paleisti. Tačiau įtariamojo žudiko D.Lungio prokuratūra niekaip nesugeba apkaltinti. Tačiau savo sūnaus žudiką išsiaiškinusį tėvą Zenoną Laurecką prokuratūra jau spėjo pagąsdinti, kad jeigu toliau aiškinsis, kas nužudė jo sūnų, bus „pasodintas“. Nepaisant šios dėmės, Panevėžio apygardos prokuratūra laikoma itin gerai dirbančia, jai patikimos itin rezonansinės politinės bylos.

„Mano sūnaus nužudymo byloje yra visos gaujos – prokurorų Kliunkos, Barkausko parašai, manau kad būtent todėl šis nužudymas ir nėra išaiškintas“, – LL sakė Z.Laureckas. Prieš kelis metus jis buvo persikėlęs gyventi Latvijoje, nes bijojo, kad bus nužudytas korumpuotų Panevėžio prokurorų nurodymu.
Nepaisant visų prokuratūros „stogų“, Z.Laureckas nepasiduoda ir lieka optimistas. „Parašiau raštą dėl sūnaus nužudymo dengimo prezidentui G.Nausėdai, tai gavau raštą, kad skundas perduotas generalinei prokuratūrai, – sakė jis, – atsakymo iš prokuratūros jokio negavau. Nors man aišku, kad tas Nausėda tokių laiškų, kaip mano, niekada neskaito ir negauna“.

Dar prieš kelis metus Z.Laureckas kalbėjo taip :
– Kodėl persikraustėte į Latviją?

– Bijau, kad mane nužudys. Gyvenu Latvijoje, savo mikroautobuse, automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri filmuojama. Stengiuosi Lietuvoje būti kuo mažiau, nes net jeigu būsiu nužudytas Latvijoje, tai nusikaltimą turės tirti Latvijos policija, o ne Lietuvos. Žinoti daug tiesos apie Lietuvos teisėsaugą, kaip ji klastota dokumentus, yra pavojinga gyvybei. Tačiau manau, kad likau gyvas tiki todėl, kad viešinu, kaip prokuratūra klastoja mano sūnaus nužudymo bylą. Viešinau šią istoriją visur, kur tik galėjau. Niekada nežinau, kada jie nuspręs mane nužudyti. Nes visi šios bylos liudininkai – jau negyvi. Prokuroras Sereika nužudytas, prokuroras Šimkus nušautas savo darbo kabinete. Policijos agentas Sergejus Kudrešovas šešiems metams pasodintas į kalėjimą, Mikutskis, pravarde „čiortas“, nužudytas. Komisaras Kudijanovas, kurio parašų šioje byloje yra per 60, taip pat nužudytas. Kai kurie pareigūnai mane užtarė, pvz., tuometis generalinio prokuroro pavaduotojas K.Bėtingis man sakė, kad aš esu teisus. Kai jo paklausiau, kodėl tada nieko nedaro, kad būtų rasti žudikai, K.Betingis atsakė, kad šioje byloje jis nieko negali padaryti. Atskaičiau jam moralą – jeigu net gen. prokuroro pavaduotojas nieko negali padaryti, tai kam jam tos pareigos? Prokuroras Jasaitis taip pat man padėjo, o toks buvęs generalinis prokuroras A.Valantinas man tiesiog grasino, kai pasakiau, kad jo pasirašyti dokumentai byloje yra suklastoti.

– O kaip grasino A.Valantinas?

– Jis man pasakė, kad jeigu toliau rašysiu skundus, „mes tave teisime“. Vien už tai, kad skundžiau prokuratūros nutarimus. Vis tiek aš esu parengęs skundą, kuriuo bandysiu patraukti atsakomybėn tuos prokurorus, kurie klastojo sūnaus nužudymo bylą. O šią bylą klastoje ne trys prokurorai, bet 23 prokurorai. Visų jų parašai yra byloje. Tai terorizmas, kuris vyksta Lietuvoje.

 

– – Kiek tiesos tame, kad įtariamojo dėdė Antanas Dapšys ir V.Landsbergis buvo geri draugai?

– Man politikai papasakojo, kad jie dar nuo sovietmečio buvo draugai. A.Dapšys buvo V.Landsbergio statytinis, kaip ir tuometis generalinis prokuroras K.Pėdnyčia. Tiesiai šviesiai kalbant, V.Landsbergis yra surištas su Lietuvos Čikaga – Panevėžiu.

– Tačiau jūs pats VLandsbergio prašėte pagalbos, ištiriant sūnaus nužudymą?

– Būtent, nes pirmą kartą pas V.Landsbergį aš atėjau praėjus trims mėnesiams po sūnaus nužudymo. Jis tuo metu buvo Seimo pirmininkas, ir aš kartu su visa delegacija, kartu su Marija Šėriene ir tuomečiu Sveikatos apsaugos ministru Alekna ėjau pas Landsbergį. Alekna kilęs iš Panevėžio, ir jis mane vėliau išgelbėjo nuo „psichuškės“ (policija mane norėjo padaryti psichiniu ligoniu, tačiau nepavyko).

Kai kreipiausi pas V.Landsbergį, tai pasirodė, kad jis jau viską žinojo – kas nužudė, ir užsakė, nes pirmas jo klausimas, girdint dviem sekretorėms, buvo toks: „kas dengia šią žmogžudystę?“. Tačiau aš tik prieš tris dienas sužinojau, kad žudiko dėdė yra Antanas Dapšys, ir buvau įšsigandęs, ar verta tai sakyti. Nes prieš tai su M.Šėriene kalbėjomės, kad žudiko dėdė yra Teisės instituto direktorius, ir aš paklausiau jos, ar tai sakyti Landsbergiui. Ji mane padrąsino, kad reikia tai pasakyti.

Tačiau pasirodo, kad V.Landsbergis tik bandė sužinoti, ką aš žinau. Jis nebandė sužinoti, kas nužudė, nes tai jau žinojo, ir paklausė labai konkretaus klausimo – „kas dengia šią žmogžudystę?“. Aš taip ir atsakiau, kad Antanas Dapšys. Landsbergio sekretorės, kurios rašė, ką aš kalbu, nustojo rašyti, ir pažiūrėjo į V.Landsbergį, nežinodamas, ką daryti. Įsivaizduokit lygį. Ir tada, po šio susitikimo su V.Landsbergiu, prokurorai pradėjo man kelti bylas. Ir tada pradėti žudyti šio nusikaltimo liudininkai.

Buvo nužudytas policininkas Virginijus Bičiūnas, o prokuroras Šimkus, Panevėžio prokuratūros vyr. prokuroro Pupkos pavaduotojas, nusišovė. Buvo nužudyta ir kita Pupkos pavaduotoja Kazlauskaitė. Nušautas ir prokuroras Sereika, kuris buvo atsakingas už mano sūnaus nužudymo ištyrimą. Panevėžio apylinkės prokuratūros vyr. prokuroras Ražanskas man tiesiogiai grasino, atsivedęs į prokuratūros trečią aukštą: „mes tave, Laureckai, pasodinsime”.

Klausiu, už ką mane sodinsit. Jis man atsakė, kad už tai, kad šmeižiu Lungį. Pasakiau, kad jį atpažino nusikaltimo vietoje buvę liudininkai. O mano sūnaus nužudymą organizavo mano kaimynai, ir bandė jį nužudyti jau ne pirmą kartą. Gyveno Panevėžyje toks Džiuvė, kurio vėliau banditai išžudė visą šeimą, tai jis man prieš tai pasakė, kad pas jį dirba Arūnas Paškevičius, kuris yra policijos agentas. Vien už tai, kad jis taip pasakė, buvo išžudyta visa Džiuvės šeima.

Neįsivaduojate, kas čia darosi tame Panevėžyje. Nes ir pats Artūras Paulauskas kovo mėnesį man pasakė, kad aš gyvas vaikštau tik todėl, kad viešinu šią istoriją, ir kad mano vienintelis ginklas yra viešumas. A.Paulauskas gerai žino šią istoriją, nes kartu su žurnalistu S.Bartkumi atvažiuodavo į Panevėžį man padėti tada, kai žudikas Lungys ir Skukauskas (jie iš viso buvo trys, tik D.Lungys smogė peiliu man sūnui, trečias pilietis – Grybauskas) ėmė mane teisti ir reikalauti pinigų už tai, kad aš neva juos šmeižiu. Turėda¬mas daug laiko, pusę metų skaičiau bylą, ir sužinojau, kad nebuvo padaryta net akistata tarp šių trijų.

Prokuratūra pateikė begalę informacijos tik tam, kad nuslėpti tikrąjį žudiką. Nužudant mano sūnų, dalyvavo trise – D.Lungys, Skukauskas ir Grybauskas, tik D.Lungys smogė peiliu. Kitą liudininką – Grybauską – policija pakorė areštinėje, nors prieš tai įkalbinėjo, kad jis mane nušautų. Jis pats tai pasakojo, kai buvo atėjęs į mano namus, ir girdint policininkui Lukošaičiui (jis mane saugojo, nes man buvo skirta apsauga), Grybauskas pasakė, kad „jeigu ne aš, tai bus, kas tave nušaus“. Apie šiuos Grybausko parodymus parašėm pareiškimą, pristatėm į policiją, tačiau pareiškimas ten pradingo. O tas pats policininkas Lukošaitis, kuris budėjo mano namuose, po trijų mėnesių nusižudė.

Kai jis dar buvo gyvas, ir buvo teisme byla, teisėja Čekanauskienė klausė Lukošaičio, ar jis girdėjo, kaip Grybauskas man grasino. Lukošaitis atsakė, kad jis neprisimena, į ką teisėja pasakė : „ačiū, ačiū“. Vėliau ir jis nusižudė. Tai ir man susidarė tokia nuomonė, kad išnaikinti prokurorus kaip tarakonus šioje byloje yra lengviau, nei išaiškinti tiesą.

O tas Grybauskas man viską papasakojo į vaizdo kamerą, kad jis turėjo mane nužudyti. Šeima jau rengėsi jį išvežti į užsienį, jau buvo sukrauti lagaminai. Grybauskui buvo duotas ginklas – pistoletas, su kuriuo jis mane turėjo nušauti, tačiau persigalvojo, ir man viską papasakojo. Tada prokuratūra nutarė su juo susidoroti – iškėlė jam bylą, kad neva mano sūnaus nužudymo dieną prašė dviejų litų iš kito moksleivio.

Tas moksleivis, Nerijus Žindulis, tų dviejų litų neturėjo, tačiau po pusės metų prokurorai jį privertė parašyti pareiškimą, kad Grybauskas jį apiplėšė ir prašė dviejų litų. Prokuratūra iš karto iškėlė Grybauskui bylą, ir jį nuteisė kalėti 3,5 metų. Už tai, kad paprašė 2 litų, ir niekada anksčiau nebuvo teistas. Kai nuėjau į Grybausko teismą, teisėjai iš karto paskelbė, kad posėdis uždaras ir mane išmetė.

Nors tame teisme nedalyvavo net nukentėjęs N.Žindulys, jis net nebuvo pakviestas. Tada Grybauską pasodino ir jis po mėnesio kalėjimo kameroje buvo rastas pakartas. Kodėl pakartas, o ne pasikorė? Kalbėjau su jo motina, ji sakė, kad sūnus jau buvo susitaikęs su tuo, kad teks atsėdėti. Ko jam kartis?

Grybauskui buvo įduotas pistoletas, kad mane nušautų, dar prieš tai, kai jis buvo pakartas Panevėžio miesto policijos areštinėje. Tuo metu Panevėžio policijai vadovavo Kudijanovas, kuris irgi po šių įvykių nusišovė.

Panevėžio prokuratūros prokuroras Vilimavičius perdavė diską su šešių valandų filmuota medžiaga apie liudininkų parodymus šioje byloje. Kai pasakiau tai generaliniam prokurorui Bėtingiui, Vilimavičius iš karto buvo išvarytas iš darbo – kaip jis drįso Laureckui perduoti tokią produkciją?

O ta visa medžiaga buvo specialiai parengta, kad po mano nužudymo prokuratūra galėtų mano sūnaus nu¬žudymu apkaltinti kitus žmones. Tačiau aš paprieštaravau, sakydamas, kad nenoriu, kad nekalti žmonės sėstų į kalėjimą už tai, ko nepadarė. Tada Panevėžio prokuratūros vyr. prokuroras Pupka man pasakė: „O koks tau skirtumas, ką mes pasodinsime?“.

 

Pildome

Facebook komentarai
Back To Top