Užmušti ir suluošinti negalima, bet bausti galima
Liūdna žinia, kad katalikiškoje Lietuvoje Seimas palaidojo katalikiško auklėjimo šeimoje idėjas. Dabar pas mus prastumiamos svetimų valstybių pedagoginės idėjos, skandinaviški „geri pavyzdžiai“, kaip naujasis etalonas, bet užmirštame prigimtinį įstatymą, pagrįstą tėvų ir vaikų meile, kurią skatina krikščioniškasis tikėjimas. Manau, jog naujasis įstatymas dėl smurto prieš vaikus iškreipia pedagogikos esmę ir apriboja asmeninį šeimos bei visuomenės indėlį vaikų auklėjime.
Šv. Rašte pasakojama, jog Jėzus gynė vaikus nuo fariziejų, ragindamas leisti jiems ateiti pas jį. Panašūs į tuos fariziejus tapo dabartiniai politikai, kurie vietoj krikščioniško tikėjimo, vietoj artėjimo prie Jėzaus ir jo mokslo tikisi draudimais ir kontrole suvaldyti smurtą prieš vaikus, nekreipdami dėmesio į tai, iš kur smurtas kyla, kas jį pagimdo. Viena vertus, tai bedievybės problema, nes nutolusi nuo Dievo širdis tampa nerami ir smurtinga. Antra vertus, akivaizdu, kad tokių smurtingų šeimų visuomenėje pagausėjo nepriklausomybės metais. Kiti jauni žmonės, nematydami vilties skurstančioje moraliai ir materialiai visuomenėje, kad dėl pakrikusių nervų nepradėtų mušti vaikų, paprasčiausiai emigruoja į didesnės vilties šalis.
Ką liudija narkomanų uždaužytas vaikas, sukapojusios savo draugę moksleivės ir kiti baisūs atvejai? Liudija, jog sužvėrėjimas kyla ne vien iš šeimos, tačiau iš ideologiškai nuskurdusios, buko mąstymo postkomunistinės visuomenės, šiais laikais dar paveiktos liberalizmo. Neomarksistai ateistai mistifikavosi, skelbdami, jog tik jų ideologija yra visuomeniškiausia. Jie pasiryžo ginti vaikus, tačiau nesuvokia, jog jų ideologija negali pasiūlyti pakankamai tiesos ir meilės. Per televizinius debatus šaukiant, kad vaiko mušti negalima, jie nesuvokia esminio skirtumo, jog vaiko užmušti ir suluošinti negalima, bet bausti galima ir reikia.
Parodykite man dabar nors kokį Lietuvos Įstatymą, kur teigiama, jog mušti vaiką galima. Gaunasi, jog vaiko auklėti nebegalima. Buvo suplakti skirtingi atvejai: nenormalios poros beprotiškas poelgis ir sveika pedagogika, kuri pripažįsta įvairias priemones.
Jūs, buvę komunistai, pagal kokią pedagogiką ir ideologiją auklėjot 50 metų mane, mano bendraamžius, mūsų visuomenę? Melu ir susidorojimu. Manau, kiekvienam krikščioniui yra gerai žinomas ne smurtinis ir ne melu grįstas auklėjimas, bet tiesa ir atsakomybe. Antai už vagystę parduotuvėje ar perėjimą gatvėje ne vietoje atsakome kaip piliečiai, todėl ir vaikų auklėjimą reikia išlaikyti blaivų, su aiškiais kriterijais ir atsakomybe už poelgius.
Katalikų bažnyčia siekė išsaugoti moralią, patriotinę šeimą, kuri subrandino žmogų Sausio 13 – osios drąsai ir pilietiškumui. Tuomet šeimomis buvo meldžiamasi prie Seimo, savo kūnais ginant Lietuvą nuo komunistinio košmaro. Visa tai tapo įamžinta kino juostose, tačiau ne širdyse, nes per 26 metus Lietuva neaugo nei pilietiškai, nei dvasiškai, todėl papuolė į kitą košmarą: emigraciją, narkomaniją, prostituciją, prekybą vaikų organais (sprogstama tema, kažkodėl stabdoma žurnalistų tarpe), šeimos ardymą ir t.t.
Pradėjus žiniasklaidai komentuoti paruoštą naują šeimos įstatymą ir radus jame dviprasmybių, buvo siekiama sužinoti Bažnyčios nuomonę. Pasigirdo vos vieno Vilniaus kunigo komentaras. Atvirose diskusijose žiniasklaidoje ir valdžios institucijose katalikiškos šeimos ir pedagogikos neatstovavo nei vienas vyskupas, tiesiog tokio niekur nematėme. O juk sakoma, jog ubi episcopus, ibi Ecclesia (ten kur yra vyskupas, ten yra ir Bažnyčia). Vadinasi, Bažnyčiai tai nerūpi, ar kaip? Daug kas pasigedome, kad Bažnyčios vardu prabiltų vyskupai apie prigimtinius dalykus, vaiko auklėjimą, sąžinę ir nuodėmę. Jau kuris laikas Bažnyčia palikta be nuodėmės sąvokos ir atsakomingumo, nuolat propaguojant kažkokias susitaikinimo apeigas, susitaikinimo pamaldas, ekumenizmą, Komunija susidėjusiems ir pan. O kas ir su kuo sutaiko žmogų? Ar ne sąžinės atgimimas ir nuodėmės prisipažinimas? Individualiai, be apklausų, be terorizavimų, be vaikų linijos telefonų (bent normaliai veiktų tas 112!).
Kaip būdavo anksčiau? Mama sakydavo: „Vaikeli, nesiožiuoki, nepyki ant mamytės, sekmadienį turėsi padaryti sąžinės sąskaitą ir savanoriškai, sąžiningai, apmąstęs pasakysi per išpažintį savo klaidas“. Ir nereikėjo nei tardymų, nei apklausų, nei anoniminių guodėjų kitame telefono gale, kažkokių pagalbos ir paguodos telefonų ir t.t. Per išpažintį mokėmės suprasti gėrį ir blogį, pripažinti savo kaltes, keitėmės Dievo malonei padedant į sąžiningus žmones. Neveltui NATO standartais imant vienas kunigas atstoja 7 psichologus.
Su trijų kategorijų asmenimis kalbamės atvirai: gydytoju, advokatu ir dvasininku. Ne su valdiškais dėdėmis ar tetulėmis, kurie tampa kaprizingų vaikų sėbrais ir temoka keršyti tėvams už principingumą vaikų atžvilgiu. Netgi tada, kai nerandama atviros kalbos su gydytoju ar advokatu, žmogui rekomenduojama pasikalbėti su dvasininku, kad Dievo šviesoje rastų atsakymus.
Šia prasme, šeimos įstatymo svarstyme pasigedome vyskupo ar jo deleguoto kunigo. O juk jie būtų pasakę, kad krikščioniškų pažiūrų vaikui nesunku susitaikyti su moksleivio elgesio taisyklėmis, su kelių eismo taisyklėmis, jis kur kas geriau suvokia draugiškumo, bendradarbiavimo, užuojautos, atsakomybės vertybes ir pan.
Jei prabilo tik vienas kunigas televizijos laidoje, kad sunku pritarti tokiam įstatymui, tai nereiškia, kad ir kiti kunigai nepergyvena dėl tokio katalikišką šeimą žeminančio įstatymo. Dabartinė Seimo priimtoji įstatymo forma, manau, traumuos ir tėvus, ir jų vaikus. Turbūt simboliška, kad po šio įstatymo priėmimo viename Vilniaus daugiabutyje paaugliai vienas kitą talžė plaktuku per galvą ir atliko dūrius peiliu į pilvą. Abu jie dabar ligoninėje. Liudininkai šalinosi, kad netaptų kaltinamaisiais dabartinio įstatymo šviesoje. Įstatymas davė laisvę vaikų ir paauglių netramdomumui ir atėmė atsakomybę iš toje laiptinėje gyvenusių.
Gyvenu gatvėje, kurioje prekiaujama alkoholiu. Praeina gatve pagėrę vyresnio amžiaus vyriškiai, tai paaugliai staigiais stumtelėjimais partrenkia ant žemės, spardo galvą, o žmogelis rankomis dengiasi galvą, tuo metu kiti krausto kišenes. Atsiliepiu į šaukiančiojo „vajėzau“ balsą, išėjęs į gatvę nuvaikau paauglius, bet pasipila akmenų krūša, smūgiai į duris, sieną ir langus. Iki šio įstatymo išeidavau į pagalbą, lankydavausi liudyti pas tyrėjus ir t. t. Kviesdavome policiją, kuri neidavo į paauglių šeimas sakydami, kad jie ant mūsų šlapinasi. Raišiodavau kaimynų senelių galvas sužalotas paauglių akmenimis. Rašėme raštus kaimynai į ministerijas ir tais pačias vaikų auklėjimo globos įstaigas ir jokio atgarsio, jokios prevencijos, kol tie patys paaugliai su keletu vaikų nenužudė laiptinėje žmogaus. Tik tada atkreipė dėmesį bet jau ne švelnesnėmis prevencinėmis bausmėmis ( dar įstatymas draudžia bausti ) bet kalėjimu. Tad kuo bus užaugę šie vaikai, jeigu jų vaikystė ir paauglystė – kalėjimas? Leidote vaikų, paauglių auklėjimo įstaigų įstatymų leidėjai per 26 metus šlapintis ant pareigūnų ir nieko iš to dorovingo nesigaunant, dabar „spjovėte“ į katalikiškas šeimas. Dabar tenka susilaikyti nuo paramos, tokioms asocialioms šeimoms, nes įstatymas gina ne tuos kelis skriaudžiamus vaikus, bet visą banditiškai besielgiančių vaikų ir paauglių būrį. Rėmiau kelių asocialių šeimų vaikus. Išleidus įstatymą dėl vaikų seksualinio išnaudojimo, nutraukiau rėmimą, kad girtaujančios motinos, kurios neatseka, kas vaikų tėvai, nepradėtų iš manęs reikalauti milijonų, prikalbinus vaikus tapti melo įkaitais. Ir kaimynai patarė neprasidėti su tokia labdara.
Ir kas visa tai daro? Kvaili įstatymai ir dar kvailesni jų aiškinimai. Tad seimūnai, dėdami ranką ant Lietuvos konstitucijos ir tardami žodžius „tepadeda man Dievas“, ar prisiminėte Dievą ir jo duotą pedagogiką, kai priiminėjote šį absurdišką šeimos įstatymą?
Pagarbiai kun. A. Bulotas
