skip to Main Content

Užmušti ir suluošinti negalima, bet bausti galima

 

Liūdna  žinia,  kad  katalikiškoje  Lietuvoje  Seimas palaidojo  katalikiško auklėjimo šeimoje  idėjas. Dabar pas mus prastumiamos svetimų  valstybių pedagoginės idėjos, skandinaviški „geri  pavyzdžiai“,  kaip naujasis etalonas, bet užmirštame  prigimtinį  įstatymą, pagrįstą tėvų  ir  vaikų  meile, kurią skatina krikščioniškasis tikėjimas. Manau, jog naujasis įstatymas dėl smurto prieš vaikus iškreipia pedagogikos esmę ir apriboja asmeninį šeimos bei visuomenės indėlį vaikų auklėjime.  

 

Šv. Rašte pasakojama, jog Jėzus  gynė  vaikus  nuo fariziejų, ragindamas leisti jiems ateiti pas jį. Panašūs į tuos fariziejus tapo dabartiniai politikai, kurie vietoj krikščioniško tikėjimo, vietoj artėjimo prie Jėzaus ir jo mokslo tikisi draudimais ir kontrole suvaldyti smurtą prieš vaikus, nekreipdami dėmesio į tai, iš kur smurtas kyla, kas jį pagimdo. Viena vertus, tai bedievybės problema, nes nutolusi nuo Dievo širdis tampa nerami ir smurtinga. Antra vertus, akivaizdu, kad tokių  smurtingų šeimų  visuomenėje  pagausėjo  nepriklausomybės  metais. Kiti jauni žmonės,  nematydami  vilties skurstančioje moraliai ir materialiai visuomenėje, kad dėl pakrikusių nervų nepradėtų mušti vaikų, paprasčiausiai emigruoja į didesnės vilties šalis.  

 

Ką liudija narkomanų  uždaužytas  vaikas, sukapojusios savo draugę moksleivės ir kiti baisūs atvejai? Liudija, jog sužvėrėjimas kyla ne vien iš šeimos, tačiau iš ideologiškai nuskurdusios, buko mąstymo postkomunistinės visuomenės, šiais laikais dar paveiktos liberalizmo. Neomarksistai ateistai mistifikavosi, skelbdami, jog tik jų  ideologija yra visuomeniškiausia. Jie pasiryžo ginti vaikus, tačiau nesuvokia, jog jų ideologija negali pasiūlyti pakankamai tiesos ir meilės. Per  televizinius debatus šaukiant, kad  vaiko  mušti  negalima, jie nesuvokia esminio skirtumo, jog vaiko užmušti ir suluošinti negalima, bet bausti galima ir reikia. 

 

Parodykite man dabar nors  kokį  Lietuvos  Įstatymą, kur teigiama, jog mušti  vaiką  galima. Gaunasi, jog vaiko auklėti nebegalima. Buvo suplakti skirtingi atvejai: nenormalios  poros beprotiškas poelgis ir sveika pedagogika, kuri pripažįsta įvairias priemones.  

 

Jūs,  buvę  komunistai, pagal kokią pedagogiką ir ideologiją auklėjot 50  metų  mane,  mano bendraamžius, mūsų visuomenę?  Melu ir susidorojimu. Manau, kiekvienam krikščioniui yra  gerai  žinomas ne  smurtinis ir  ne  melu  grįstas  auklėjimas, bet tiesa ir atsakomybe.  Antai už vagystę  parduotuvėje  ar  perėjimą  gatvėje  ne  vietoje atsakome  kaip  piliečiai, todėl ir vaikų auklėjimą reikia išlaikyti blaivų, su aiškiais kriterijais ir atsakomybe už poelgius. 

 

Katalikų  bažnyčia siekė išsaugoti moralią, patriotinę šeimą, kuri subrandino žmogų Sausio 13 – osios drąsai ir pilietiškumui. Tuomet šeimomis buvo meldžiamasi prie Seimo, savo kūnais ginant Lietuvą  nuo komunistinio košmaro.  Visa tai tapo įamžinta kino juostose, tačiau ne širdyse, nes per  26 metus Lietuva neaugo nei pilietiškai, nei  dvasiškai, todėl papuolė į   kitą  košmarą: emigraciją, narkomaniją,  prostituciją,  prekybą vaikų  organais (sprogstama tema, kažkodėl stabdoma žurnalistų tarpe), šeimos ardymą  ir t.t.

 

Pradėjus  žiniasklaidai  komentuoti  paruoštą  naują  šeimos  įstatymą  ir  radus jame  dviprasmybių, buvo siekiama sužinoti Bažnyčios nuomonę. Pasigirdo vos vieno  Vilniaus  kunigo  komentaras.  Atvirose diskusijose žiniasklaidoje ir valdžios institucijose katalikiškos šeimos ir pedagogikos neatstovavo nei vienas vyskupas, tiesiog tokio niekur nematėme. O juk sakoma, jog ubi  episcopus, ibi Ecclesia (ten kur yra vyskupas, ten yra ir Bažnyčia). Vadinasi, Bažnyčiai tai nerūpi, ar kaip? Daug kas pasigedome, kad Bažnyčios vardu prabiltų vyskupai apie prigimtinius dalykus, vaiko auklėjimą, sąžinę  ir  nuodėmę. Jau  kuris  laikas  Bažnyčia palikta be  nuodėmės  sąvokos ir atsakomingumo, nuolat propaguojant kažkokias susitaikinimo apeigas, susitaikinimo pamaldas, ekumenizmą, Komunija susidėjusiems ir pan.  O kas ir su kuo sutaiko  žmogų? Ar ne sąžinės atgimimas ir nuodėmės  prisipažinimas? Individualiai, be  apklausų, be  terorizavimų, be vaikų  linijos  telefonų (bent normaliai veiktų tas 112!). 

 

Kaip būdavo anksčiau? Mama sakydavo: „Vaikeli,  nesiožiuoki,  nepyki  ant  mamytės, sekmadienį turėsi padaryti sąžinės sąskaitą ir savanoriškai, sąžiningai, apmąstęs pasakysi per  išpažintį savo klaidas“.  Ir nereikėjo nei tardymų, nei apklausų, nei anoniminių guodėjų kitame telefono gale, kažkokių pagalbos ir paguodos telefonų ir t.t. Per išpažintį mokėmės suprasti gėrį ir blogį, pripažinti savo kaltes, keitėmės Dievo malonei padedant į sąžiningus žmones. Neveltui NATO standartais imant vienas kunigas atstoja 7 psichologus. 

 

Su trijų kategorijų asmenimis kalbamės atvirai: gydytoju,  advokatu  ir  dvasininku. Ne su valdiškais dėdėmis ar tetulėmis, kurie tampa kaprizingų vaikų sėbrais ir temoka keršyti tėvams už principingumą vaikų atžvilgiu. Netgi  tada,  kai  nerandama  atviros  kalbos su gydytoju  ar  advokatu, žmogui  rekomenduojama  pasikalbėti su  dvasininku, kad Dievo šviesoje rastų atsakymus. 

 

Šia prasme, šeimos  įstatymo svarstyme pasigedome vyskupo  ar  jo  deleguoto  kunigo.  O juk jie būtų pasakę, kad krikščioniškų  pažiūrų  vaikui  nesunku  susitaikyti su  moksleivio elgesio  taisyklėmis, su kelių eismo taisyklėmis, jis kur kas geriau suvokia draugiškumo, bendradarbiavimo, užuojautos, atsakomybės vertybes ir pan. 

 

Jei  prabilo  tik vienas  kunigas  televizijos  laidoje, kad  sunku pritarti tokiam įstatymui, tai nereiškia,  kad  ir  kiti  kunigai  nepergyvena  dėl tokio katalikišką  šeimą  žeminančio  įstatymo. Dabartinė Seimo priimtoji įstatymo forma, manau,  traumuos  ir  tėvus, ir jų vaikus. Turbūt simboliška, kad po  šio  įstatymo priėmimo  viename Vilniaus  daugiabutyje  paaugliai vienas  kitą  talžė  plaktuku  per  galvą  ir  atliko dūrius peiliu į  pilvą.  Abu jie  dabar  ligoninėje.  Liudininkai  šalinosi, kad  netaptų  kaltinamaisiais  dabartinio  įstatymo  šviesoje. Įstatymas davė laisvę vaikų ir paauglių netramdomumui ir atėmė atsakomybę iš toje laiptinėje gyvenusių. 

 

Gyvenu  gatvėje, kurioje  prekiaujama  alkoholiu.  Praeina gatve pagėrę  vyresnio amžiaus  vyriškiai,  tai  paaugliai  staigiais  stumtelėjimais  partrenkia  ant  žemės, spardo  galvą, o  žmogelis  rankomis  dengiasi  galvą,  tuo metu kiti  krausto  kišenes. Atsiliepiu į  šaukiančiojo „vajėzau“ balsą,  išėjęs į  gatvę  nuvaikau  paauglius, bet pasipila  akmenų krūša, smūgiai  į  duris,  sieną  ir  langus.  Iki  šio  įstatymo  išeidavau į  pagalbą,  lankydavausi liudyti pas  tyrėjus ir t. t. Kviesdavome  policiją, kuri  neidavo  į  paauglių  šeimas  sakydami, kad  jie ant  mūsų  šlapinasi. Raišiodavau  kaimynų  senelių galvas  sužalotas  paauglių  akmenimis. Rašėme  raštus kaimynai į ministerijas  ir  tais  pačias  vaikų  auklėjimo  globos įstaigas  ir  jokio atgarsio, jokios prevencijos, kol  tie patys  paaugliai su keletu vaikų nenužudė  laiptinėje  žmogaus. Tik tada  atkreipė  dėmesį  bet  jau  ne  švelnesnėmis prevencinėmis  bausmėmis ( dar įstatymas draudžia bausti ) bet  kalėjimu. Tad  kuo  bus  užaugę  šie  vaikai, jeigu  jų  vaikystė  ir  paauglystė – kalėjimas?  Leidote  vaikų, paauglių  auklėjimo įstaigų įstatymų  leidėjai  per  26 metus  šlapintis  ant  pareigūnų  ir  nieko iš  to  dorovingo  nesigaunant, dabar „spjovėte“ į katalikiškas  šeimas.  Dabar tenka susilaikyti  nuo  paramos, tokioms  asocialioms  šeimoms, nes įstatymas gina ne tuos kelis skriaudžiamus vaikus, bet visą banditiškai  besielgiančių  vaikų ir paauglių būrį. Rėmiau kelių  asocialių  šeimų  vaikus.  Išleidus  įstatymą  dėl  vaikų  seksualinio  išnaudojimo,  nutraukiau  rėmimą,  kad  girtaujančios  motinos, kurios neatseka,  kas  vaikų  tėvai,  nepradėtų iš  manęs reikalauti  milijonų, prikalbinus  vaikus  tapti  melo  įkaitais.  Ir kaimynai  patarė  neprasidėti  su  tokia  labdara.  

 

Ir  kas visa tai  daro?  Kvaili  įstatymai  ir  dar  kvailesni  jų  aiškinimai. Tad  seimūnai, dėdami  ranką  ant  Lietuvos  konstitucijos    ir  tardami  žodžius  „tepadeda  man  Dievas“,  ar  prisiminėte  Dievą ir jo duotą pedagogiką, kai priiminėjote šį  absurdišką šeimos  įstatymą?  

Pagarbiai  kun. A. Bulotas

 

Facebook komentarai
Back To Top