skip to Main Content

Kas nužudė Gedeminą Kiesų?

II DALIS 

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 29 d. paskelbė nuosprendį, kuriame nurodyta, kad buvęs akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinis direktorius Gedeminas Kiesus buvo nužudytas iš savanaudiškų paskatų, siekiant jį pagrobti ir iš jo išreikalauti pinigus – keletą milijonų litų. Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko galioti nepakeistą. Pateikiame savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriaus Aurimo Drižiaus interviu su Gedeminą Kiesų, kai jis dar vadovavo Mažeikių naftos perdirbimo įmonei, gerai pažinojusiu verslininku Vytautu Kabaila antrąją dalį. 

 

  1. VISI DIRBO, RIZIKAVO IR AUKOJOSI 

TAIP, KAIP DIRBTŲ DĖL SAVĘS, SAVO VAIKŲ IR ANŪKŲ

 

Nukentėjusioji Alvyra Kiesienė parodė, kad /…/ Gedeminas Kiesus Vilniuje lankydavosi dažnai, per savaitę 2-3 kartus (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio 156 lapas). 

Liudytojas A. V. parodė, kad /…/ Vilniuje Gedeminas Kiesus lankydavosi dažnai, 2-3 kartus per savaitę. Atvažiuodavo su vairuotoju Alfonsu Galminu. Paskutinį kartą Gedeminą Kiesų matė tris dienas prieš jo dingimą, kai šis buvo Vilniuje. Užsiminė, kad po kelių dienų važiuos į oro uostą pasiimti iš Londono grįžusio sūnaus. Tarėsi tą dieną susitikti, tačiau su šeima išvyko į Druskininkus. (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio 158 ir 159 lapai). 

 

– Kodėl „Williams“ 1998 m. rugsėjo 11 d. iš LR Vyriausybės nepirko 33 proc. akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų? 

– Neturėjo pinigų. 

– O 1999 m. spalio 29 d. jau turėjo? 

– 1999 m. spalio 29 d. „Williams“ jau turėjo 75 mln. JAV dolerių, už kuriuos iš LR Vyriausybės nusipirko 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų. 

– Kaip „Williams“ pavyko gauti 75 mln. JAV dolerių, jeigu šių pinigų jai neskolino nė vienas Vakarų bankas? 

– 1998 m. rugsėjo 11 d. – 1999 m. spalio 29 d. laikotarpiu 75 mln. JAV dolerių „Williams“ galėjo uždirbti tik laikinai valdydama akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“. 

– Toks didelis buvo laikinojo valdymo mokestis? 

– Laikinojo valdymo mokestis, nors ir buvo, palyginus, nemažas, tačiau ne toks didelis, kad per 13,5 mėnesio galima būtų uždirbti ir sutaupyti 75 mln. JAV dolerių. 

Tuos pinigus „Williams“ laikinojo valdymo laikotarpiu iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ tiesiog iškasė. 

– Gal plačiau galėtumėte papasakoti apie tai. 

– Laikinojo valdymo laikotarpis prasidėjo 1998 m. rugsėjo 11 d. ir truko iki 1999 m. spalio 29 d., kada su „Williams“ buvo pasirašyta Užbaigimo sutartis ir ji oficialiai tapo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ valdytoja, jos 33 % akcijų savininke. 

Tuo laikotarpiu akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ iš verslininkų, perkančių jos produkciją, karštligiškai stengėsi surinkti daugiau nei 100 mln. Lt taip, kad šie pinigai už atkrautą produkciją įmonei nebūtų sumokėti oficialiai. 

Verslininkų nesumokėtas skolas akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ paslaugiai pripažindavo abejotinomis, beviltiškomis, jas nurašydavo į įmonės veiklos sąnaudas, veiklos nuostolius. 

Toks skolų už pirktą ir neapmokėtą produkciją nurašymo mechanizmas tiksliau aprašytas LR valstybės kontrolės 1999 m. gruodžio 17 d. ataskaitoje Nr.080-1 „Dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ debitorinio įsiskolinimo būklės 1999 10 01 įvertinimo patikrinimo rezultatų“. 

Tai, kad tų 100 mln. Lt buvo per maža, patvirtina kad ir ta aplinkybė, jog pinigai panašiais būdais lygiagrečiai buvo renkami ir kažkur, tik ne įmonės sąskaitoje, kaupiami perkant naftos žaliavą, parduodant pagamintą produkciją Lietuvoje ir ją eksportuojant į Vakarus, samdant įmonei statybos ir remonto darbų rangovus, samdant įmonei konsultantus, perkant įmonei įvairias paslaugas, pasirašant įmonei ypatingai nenaudingus susitarimus tarp „Williams“ ir LR Vyriausybės, statant Būtingės naftos terminalą ir t. t. 

Tiek į 100 mln. Lt skolų už pirktą ir nepamokėtą produkciją nurašymą, tiek į kitus nepagrįstus neūkiškumo ir pinigų netaupymo atvejus laikinoji įmonės valdytoja „Williams“ žiūrėjo tarsi pro pirštus, t. y. neįtikėtinai palankiai. Tai teikia pagrindą teigti, jog viskas buvo daroma su strateginio investuotojo žinia, jam duodant nurodymus ir jo naudai. 

Strateginiam investuotojui, keistai apsiėmus prieš įsigijimą laikinai pavaldyti akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“, laikinojo valdymo laikotarpiu reikėjo iš įmonės išgauti 75 mln. JAV dolerių, kurių jis neturėjo ir kurių jam niekas neskolino. 

Panašu į tai, jog akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“, pažeisdama LR įstatymus, sąmoningai sau daromos žalos sąskaita, iš visų jėgų stengėsi savo būsimajam savininkui surinkti ne mažiau kaip 300 mln. Lt. 

„Williams“ negalėjo 1998 m. rugsėjo 11 d. pirkti 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų, nes neturėjo tam reikalingų 75 mln. JAV dolerių, o 1999 m. spalio 29 d. – jau turėjo! 

Panašu į tai, kad 33 % akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų amerikiečiai įsigijo už pačios akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pinigus, už jos apyvartines lėšas. 

– Ar rašytiniai šaltiniai ką nors mini apie tai, kad 1998 ar 1999 metais iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pradingo 300 mln. Lt? 

– Mini. Pavyzdžiui, buvęs LR ūkio ministras Vincas Babilius, duodamas interviu dienraščiui „Respublika“, sakė, kad iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ kasmet buvo pavagiama po 250 – 500 mln. Lt („Respublika“, 1999 m. lapkričio 4 d.). 

– Bet Vincas Babilius nesakė, kad buvo vagiama 1998 ir 1999 metais. 

– Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ reikalais Vincas Babilius pradėjo domėtis tik nuo 1997 m. sausio 1 d., kai tapo LR ūkio ministru. 

1997 m. sausio 1 d. – 1998 m. rugsėjo 11 d. laikotarpiu nei tokios, nei panašios vagystės Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje nevyko. 

Tai patvirtina Valstybės kontrolės bei Revizijų departamento atliktų patikrinimų aktai. Apie tai byloja ir akcinės bendrovės “Mažeikių nafta” ūkinės – finansinės veiklos užtikrinimo programa, kurią 1998 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr.1096 patvirtino LR Vyriausybė. 

Vinco Babiliaus minimos vagystės akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ prasidėjo nuo 1998 m. rugsėjo 11 d., kai įmonę, prieš ją pirkdama, laikinai pavaldyti pasisiūlė „Williams“. 

Tai patvirtina tuo laikotarpiu viešai skelbta informacija, mano asmeninė turima informacija, LR valstybės kontrolės 1999 m. gruodžio 17 d. ataskaita. 

Po 250 – 500 mln. Lt iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ kasmet buvo pavagiama tuo laikotarpiu, kai ūkio ministro pareigas ėjo pats Vincas Babilius, įmonės valdybai pirmininkavo jo paskirti asmenys, o įmonę valdė „Williams“. 

Jeigu visa tai būtų vykę iki ateinant „Williams“, ūkio ministras, prieš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ valdymą ir nuosavybę perduodamas „Williams“, būtų vagis atleidęs iš darbo įmonėje, o visą turimą informaciją apie kasmet pavagiamus po 250 – 500 mln. Lt perdavęs, pavyzdžiui, Generalinei prokuratūrai, Valstybės saugumo departamentui, Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos. 

– Kaip vertinate tą aplinkybę, kad LR Vyriausybė, akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ parduodama „Williams“, prieš tai suteikė galimybę šiai kompanijai daugiau nei metus laiko laikinai pavaldyti įmonę. 

– Tokie sandėriai civilizuotose ir demokratinėse šalyse nesudarinėjami, tai nesuderinama nei su sąžiningu pirkimu ir pardavimu, nei su sąžiningais politikų veiksmais valdant valstybę ir jos turtą. 

– Gedeminas Kiesus iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukė 1999 m. rugpjūčio 18 d., strateginis investuotojas įmonės 33 % akcijų įsigijo 1999 m. spalio 29 d. Kas 1999 m. rugpjūčio 18 d. – spalio 29 d. laikotarpiu padėjo strateginiam investuotojui baigti surinkti 300 mln. Lt akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijoms pirkti? 

– Manau, kad šią sumą strateginiam investuotojui buvo spėta surinkti iki 1999 m. rugpjūčio 18 d. 

– Kaip Gedeminas Kiesus žiūrėjo į tai, kad verslininkai nesumoka 100 mln. Lt už jiems atkrautą produkciją, o įmonės darbuotojai jiems tas skolas paslaugiai nurašinėja? 

– Jis tuo laikotarpiu buvo įmonės generalinis direktorius, todėl minimi procesai įmonėje galėjo vykti tik jam davus tokius nurodymus, jam prižiūrint ir kontroliuojant. 

Didžiąją dalį tokių skolų, valdybos siūlymu, abejotinomis pripažino akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcininkų visuotinis susirinkimas, kita dalis skolų buvo nurašyta su įmonės valdybos žinia, jai oficialiai arba neoficialiai pritariant. 

Beje, valdybos nariais buvo ir Gedeminas Kiesus, ir „Williams“ atstovai, o valdybai pirmininkavo LR ūkio ministerijos paskirtas aukštas pareigūnas. 

– Ką visa tai matydami sakė tie 40 akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojų, kurie 1996 m. rudenį kreipėsi į LR Vyriausybę, prašydami leisti jiems išsimokėtinai nusipirkti dalį privatizuojamos įmonės akcijų? 

– Jie tą 100 mln. Lt skolų ir nurašė. Jie panašiai surinko ir visus likusius pinigus, kad susidarytų 300 mln. Lt. Jie buvo disciplinuoti, praėję atranką, išklausę instruktažą, žinojo su kokiais pavojais ir iššūkiais teks susidurti, kaip juos reikės įveikti, norint iš LR Vyriausybės įsigyti akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų. 

– Bet juk jie buvo labiausiai atsidavę įmonei, patys kompetentingiausi ir gerai suprato, kad veikia prieš įmonės interesus, kad elgiasi neteisėtai? 

– Suprato. Bet taip su „Williams“ buvo susitarta. 

Tik šalims susitarus, Gedeminui Kiesui garantavus už savo komandą, į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą galėjo atvykti „Williams“ ir prasidėti vadinamasis laikinasis valdymas. 

Jeigu bent vienas iš tų 40-ies darbuotojų tuo metu būtų spaudai papasakojęs, kas vyksta, kas dedasi Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje laikinojo valdymo laikotarpiu, jeigu dienraštis, kuriam apie tai būtų buvę papasakota, būtų viską viešai paskelbęs, viskas būtų griuvę su negirdėtu trenksmu, su neregėtu rezonansu. 

Akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ būtų likusi be strateginio investuotojo, jo teikiamų laikinojo valdymo paslaugų, bet su 500 mln. Lt (maždaug tiek įmonė turėjo prarasti, kad strateginis investuotojas kaip iš kokios pinigų kasimo ar siurbimo verslovės išgautų jam būtinus 300 mln. Lt). 

– Bet tokių drąsuolių, tokių savo įmonės ir savo šalies patriotų tarp tų 40 įmonės darbuotojų neatsirado? 

– Deja, neatsirado. 

– Kaip laikinojo valdymo akivaizdoje laikėsi visų trijų naftos įmonių vadovai – akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinis direktorius Gedeminas Kiesus, akcinės bendrovės „Būtingės nafta“ generalinis direktorius Vladislovas Gedvilas, akcinės bendrovės „Naftotiekis“ generalinis direktorius Ivan Dološickij? 

– Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinis direktorius Gedeminas Kiesus, kaip jau minėjau, apsisprendė su „Williams” laikinojo valdymo laikotarpiu veikti išvien, akcinės bendrovės „Būtingės nafta“ generalinis direktorius Vladislovas Gedvilas skundėsi, kad jo bendrovei tokio laikinojo valdymo nereikia ir iki Laikinųjų valdymo paslaugų teikimo sutarties su „Williams“ pasirašymo dienos buvo priverstas pasitraukti iš užimamų pareigų, jį pakeitė akcinės bendrovės „Naftotiekis“ generalinis direktorius Ivan Dološickij, kuris sutiko viską daryti ir nieko nematyti, kad tik neprarastų tarnybos. Akcinės bendrovės „Naftotiekis“ vardu Laikinųjų valdymo paslaugų teikimo sutartį su „Williams“ 1998 m. rugsėjo 11 d. pasirašė generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Jonušys. 

Su pasirašyta sutartimi tą pačią dieną susipažino LR ūkio ministras Vincas Babilius. 

– Laikinojo valdymo laikotarpiu akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ neteko 500 mln. Lt? 

– Mažiausiai. 

Beje, kai kurie akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojai, pagalvoję, kad šalia „Williams“ ir jiems galima šiek tiek parsiduoti produkcijos, už kurią nebus sumokėta, galima pasirašinėti neatliktų darbų priėmimo aktus ir pan., skaudžiai apsiriko – nesąžiningus žmones Lietuvos komandoje amerikiečiai labai mėgo, vadino juos tikrais savo šalies patriotais ir Amerikos draugais, tačiau nesąžiningų žmonių savo komandoje amerikiečiai netoleravo. 

Tuo vienas pirmųjų turėjo galimybę įsitikinti bendrovės Įmonių valdymo skyriaus viršininkas Tadas Augustauskas. 

– Gedeminas Kiesus laikinojo valdymo laikotarpiu ir toliau atstovavo kartu su juo dalį akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų iš LR Vyriausybės 1996 metų rudenį ketinusį įsigyti 40 įmonės darbuotojų kolektyvą? 

– Manau, kad atstovavo. Įmonės darbuotojai, taip aukojęsi dėl „Williams“, tikėjosi tokio pat šviesaus rytojaus, kaip ir Gedeminas Kiesus. 

– Ar Gedeminas Kiesus šią 40 žmonių grupę atstovavo ir po to, kai 1999 m. rugpjūčio 18 d. pasitraukė iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigų? 

– Manau, kad atstovavo, nes visi Gedemino Kiesaus pažadai, jiems duoti dar iki 1998 m. rugsėjo 11 d., tebegaliojo. Ir šviesaus rytojaus vizija už 1998 m. rugsėjo 11 d. – 1999 m. spalio 29 d. laikotarpiu „Williams“ labui nuveiktus darbus taip pat tebegaliojo, nors kuo toliau, tuo labiau darėsi miglota ir abejotina. 

– Ar šie akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojai matė kokį nors skirtumą tarp Gedemino Kiesaus ir „Williams“? 

– Manau, kad didelio skirtumo nematė. Bent jau iki 1999 m. rugpjūčio 18 d., kada Gedeminas Kiesus netikėtai turėjo pasitraukti iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigų. 

Tik tada jie ėmė aiškiau suprasti, kad Gedeminas Kiesus vienas nevaldo ir nekontroliuoja „Williams“. 

Labiau nuovokiems akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojams išmintinga buvo galvoti, kad už paslaptingosios „Williams“ stovi Gedeminas Kiesus, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys, garsus lietuvių išeivijos verslininkas ir filantropas dr. Juozas Kazickas. 

– Kodėl? 

– Kiekvienas iš jų aukojosi dėl „Williams“ taip, kaip aukotųsi tik dėl nuosavos kompanijos, nuosavo verslo, kiekvienas iš jų „Williams“ atidavė tai, ką atiduotų tik nuosavai kompanijai, nuosavam verslui. 

Sunku įsivaizduoti, kad „Williams“ 75 mln. JAV dolerių iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ per metus būtų galėjusi išsikasti be Gedemino Kiesaus stiprios ir tėviškos rankos. 

Sunku įsivaizduoti, kad Gediminas Vagnorius Ministru Pirmininku, o Vincas Babilius LR ūkio ministru būtų tapę be Bronislovo Lubio suteikto pasitikėjimo, finansinės paramos, kitokios jiems suteiktos pagalbos. 

Sunku įsivaizduoti, kad lietuviai patys vieni Jungtinėse Valstijose būtų sukūrę ar atradę „Williams“, prieš tai nepasitarę su dr. Juozu Kazicku, negavę jo pritarimo ir palaiminimo, nepakvietę jo įsijungti į tokį perspektyvų, šviesų ir šventą reikalą. 

– Koks buvo Laikinųjų valdymo paslaugų teikimo sutarties pasirašymo ir laikinojo valdymo perdavimo „Williams“ tikslas? 

– 1998 m. rugsėjo 11 d. – 1999 m. spalio 29 d. laikotarpiu iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ iškasti kaip galima daugiau pinigų, bent jau 75 mln. JAV dolerių įmonės pirmiesiems 33 % akcijų iš LR Vyriausybės įsigyti. 

– Keistas Gedemino Kiesaus ir jo komandos narių palankumas, jų aklas atsidavimas „Williams“, kuri akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ atžvilgiu nepuoselėjo jokių kilnių tikslų. 

– Gal viskas ir nebus taip keista, jeigu pagalvosi apie tai, kad jie viską darė ne vien tik verčiami būtinybės tai daryti – darė ir taip, kaip darytų sau, kaip darytų dėl savęs, savo vaikų ir anūkų. 

– Kieno lemiamas žodis buvo nurašant 100 mln. Lt skolų, kurių akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ nesumokėjo jos produkciją pirkę verslininkai? 

– Gedemino Kiesaus, įmonės valdybos pirmininko ir “Williams“. 

– Kaip į 100 mln. Lt skolų nurašymą reagavo Rusijos naftos koncernas „Lukoil“ ir Ivanas Paleičikas? 

– Į šį procesą nesikišo. Jie, kad ir kaip viešojoje erdvėje puolami, šio proceso nepanaudojo nei prieš politikus, nei prieš „Williams“, nors jiems tai būtų buvę naudinga, labai naudinga. Jie šios kozirinės kortos viešai taip ir neatvertė. 

– Kaip reikėtų vertinti Gedemino Kiesaus vaidmenį akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ laikinojo valdymo laikotarpiu? 

– Jis neturėjo jokio kito gero, jokio kito tikro pasirinkimo, kaip ir jo komanda. Pirkti akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų neleido Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė, pasiūliusi naują įmonės privatizavimo būdą – atiduoti ją „Williams“. 

Norite dirbti toliau įmonėje, atėjus naujajam savininkui, ar nenorite? Norite padėti naujajam savininkui išsikasti iš įmonės 75 mln. JAV dolerių, ar nenorite? Norite kartu su naujuoju savininku tapti įmonės bendrasavininkiais, ar nenorite? 

Jeigu norite, imatės darbo ir kasate 75 mln. JAV dolerių. Jeigu nenorite, visi iš įmonės išeisite su lazdomis ir tarbomis ant pečių! O kai kas dar ir su vilko bilietu. 

– Bet pilietiškumas, patriotiškumas. 

– Ir pilietiškai, ir patriotiškai pasielgė akcinės bendrovės „Būtingės nafta“ generalinis direktorius Vladislovas Gedvilas – jis atsisakė vogti iš savo įmonės, atsisakė net ir „Williams“ vyriausiajam įgaliotiniui Lietuvoje Harethui Galilui paaiškinus, kad neliks nuskriaustas. 

Apie tai, ką atėjęs strateginis investuotojas jau išdarinėja Būtingės naftos terminale ir ką rengiasi toliau daryti, Vladislovas Gedvilas pranešė Gedimino Vagnoriaus Vyriausybei, LR Seimui, visiems, kam tik galėjo pranešti. Ir ką? Ar kas nors kreipė į tai dėmesį, ar kas nors, įskaitant valstybę, ėmėsi priemonių, ar kas nors, įskaitant Tėvynę, už tai padėkojo? 

Vladislovas Gedvilas iš akcinės bendrovės „Būtingės nafta“ išėjo su lazda ir tarba ant pečių. Vilko bilieto negavo, nes nebuvo ko jam prikabinti, per daug žinojo ir per daug žmonių žinojo, ką jis žino. O gyvas liko tik todėl, kad apie viską rinko informaciją, apie ją pasakojo draugams ir ją kaip įmanydamas viešino. 

Esant tokiai situacijai, esant tokiai situacijai valstybėje, linkėdamas gero, negalėčiau siūlyti tuometiniam Gedeminui Kiesui būti nei pilietišku, nei patriotišku. 

Ivan Dološickij, pamatęs kuo viskas baigėsi Vladislovui Gedvilui, greitai apsisprendė nebeatsikalbinėti, o plaukti pasroviui ir daryti viską, kas jam bus pasakyta. 

– Gal tas pats „Williams“ atstovas, kuris sakė Vladislovui Gedvilui, kad jis neliks nuskriaustas, pažadėjo ir Gedeminui Kiesui, kad neliks nuskriaustas. 

– Manau, kad su Gedeminu Kiesumi buvo rimtesnė kalba ir kalbėjosi su juo, pirmiausia, politikai, LR Vyriausybė. 

Tik LR Vyriausybei radus su Gedeminu Kiesumi bendrą kalbą, t. y. susitarus dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ valdymo ir nuosavybės perėmimo iš valstybės ir perdavimo į privačias rankas tvarkos bei sąlygų, galima buvo svarstyti, kaip visa tai padaryti per „Williams“. 

– Ar Gedeminas Kiesus ir 40 jo vadovaujamos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojų grupė galėjo būti įmonės privatizavimo iniciatoriais, „Williams“ steigėjais ir dalininkais? 

– Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo viena iš pagrindinių iniciatorių buvo Gedemino Vagnoriaus Vyriausybė, savo apsisprendimą motyvavusi tuo, kad tokį reikalavimą Lietuvai kelia Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, kitos tarptautinės finansinės institucijos, teikiančios Lietuvai lengvatines paskolas ir reikalaujančios už tai atitinkamų struktūrinių reformų. 

Kitos Rytų ir Vidurio Europos šalys, tokios kaip Lenkija, savo naftos perdirbimo įmonių neskubėjo privatizuoti, tuo labiau tokiu nepalankiu naftos perdirbimo įmonių privatizacijai laikotarpiu, koks buvo 1997 m. lapkričio 15 d. – 1999 m. vasario 28 d. laikotarpis, ir niekas jų to daryti lyg ir nevertė. 

Lenkijos kompanijos PKN Orlen S. A. 30 % akcijų ir dabar priklauso valstybei, viskas sutvarkyta taip, kad sprendžiamąjį balsą vis tiek išlaiko valstybė, t. y. Lenkija. 

Jeigu 1999 metais Lietuva atsisakė akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, tai Lenkija tais pačiais 1999 metais įsteigė valstybinę PKN Orlen S. A., sujungusi du valstybinius naftos koncernus – Petrochemia Plock S. A. bei Centrala Produktow Naftowych. 

Tai geriausias dviejų kaimyninių valstybių, besirengiančių žengti skirtingais laisvės keliais, pavyzdys – viena ketina pirmiausia stotis ant kojų, kad padoriai gyventų, o kita ketina pirmiausia išsivogti, kad greičiau nusibaigtų. 

Čia dar galima būtų pridurti, kad mes, lietuviai, darydami eilinę istorinę kvailystę, kiekvieną kartą save laikome protingesniais už latvius ir estus, o kartais ir už lenkus bei suomius. 

Gedemino Vagnoriaus Vyriausybė labai norėjo privatizuoti akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“. Ir kaip nenorėsi, jeigu po 1996 m. rudenį įvykusių rinkimų į LR Seimą tokia laimė nusišypsojo būtent jai. 

Tačiau šiam politiniam procesui labai reikalinga buvo ir iniciatyva iš apačios, o tam puikiai pasitarnavo Gedemino Kiesaus ir jo vadovaujamos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ 40-ies darbuotojų grupės 1996 m. rudenį, šalį dar valdant Lauryno Mindaugo Stankevičiaus Vyriausybei, pareikšta iniciatyva įsigyti dalį įmonės akcijų. 

Gedimino Vagnoriaus Vyriausybei liko tik pritarti jau išreikštai akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo iniciatyvai ir priimti sprendimą – kaip privatizuoti ir kam leisti privatizuoti įmonę. 

Niekas nesirengė Gedeminui Kiesui ir jo vadovaujamai įmonės darbuotojų grupei atiduoti akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, tačiau jų pirminė iniciatyva viską išjudino, tinkama linkme nukreipė visuomenės dėmesį, parodė, kad ir patys darbuotojai nebenori, nebegali pakęsti valstybinio valdymo, nori įmonės privatizavimo. 

Gedeminas Kiesus ir jo vadovaujama įmonės darbuotojų grupė buvo reikalingi, buvo gyvybiškai reikalingi ir dėl kitos priežasties – politikų susitarimu akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ turėjo privatizuoti tam tikslui įsteigtas investuotojas, dėl suprantamų priežasčių neturintis tiek pinigų, kurių gauti iš Vakarų bankų tokios prastos reputacijos reikalui nebuvo galimybių, juos reikėjo kaip nors išgauti iš pačios akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“. 

Procesas sėkmingai vykti ir teigiamą rezultatą duoti galėjo tik į jį įtraukiant Gedeminą Kiesų ir jo vadovaujamą įmonės darbuotojų grupę. Tačiau vien gąsdinimais ir grasinimais tokį rezultatą pasiekti buvo ir sunku, ir neefektyvu, ir per daug rizikinga. 

Bet galima buvo Gedeminui Kiesui ir jo vadovaujamai įmonės darbuotojų grupei pasiūlyti tapti „Williams“ ir viso akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo proceso dalininkais. Tuo labiau, kad toks pažadas einamuoju metu nieko nekainavo. 

Tik tokiu būdu galima buvo patikimai ir su mažiausia rizika įkalbėti Gedeminą Kiesų ir jo komandos narius padėti iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ išgauti 75 mln. JAV dolerių pirkti pirmiesiems 33 % įmonės akcijų. 

Su minėtais 40-čia akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojų kalbėtis, tartis ir susitarti galima buvo tik per Gedeminą Kiesų, kuris amerikiečiams turėjo užtikrinti 75 mln. JAV dolerių iškasimą, o savo komandos nariams – darbo vietas ir nuosavybės teisę į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ po to, kai ją įsigys „Williams“. 

Situacija buvo tokia, kad ir Gedeminui Kiesui bei jo vadovaujamai įmonės darbuotojų grupei, ir LR Vyriausybei nebuvo jokio kito kelio, jokio kito racionalaus pasirinkimo tokiam tikslui pasiekti. 

Jeigu Gedeminas Kiesus su komanda nebūtų su pasiūlymu sutikę, jie būtų netekę visko, jeigu LR Vyriausybė nebūtų pasiekusi susitarimo su Gedeminu Kiesumi ir jo komanda, pinigų neturėdama ir jų iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ neišgaudama „Williams“ už nulį JAV dolerių būtų įsigijusi nulį įmonės akcijų, kad ir kaip politikai jos naudai būtų sakę gražias, graudžias ir patriotines kalbas, kad ir kaip Mažeikių naftos perdirbimo įmonę būtų dėję į šuns dienas, kad tik pigiau ji jiems kainuotų. 

Apie „Williams“ įteigimą gal kai ką tiksliau pasakyti galėtų buvęs LR krašto apsaugos ministras Audriu Butkevičius, gerai pažinoję šios kompanijos generalinį atstovą Lietuvoje Harethą Galilą. 

Gedemino Kiesaus ir jo komandos pagalba „Williams“ buvo lygiai ir svarbus, ir rizikingas dalykas, todėl šiame procese dalyvaujantys akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ darbuotojai turėjo būti įtikinti ir tuo patikėti, kad, pirmiausia, jie viską daro dėl savęs, dėl savo ir savo šeimų gerovės. 

Tik taip galima buvo politikams rizikuoti imantis akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų pirkimo už jos pačios pinigus. 

– Kaip akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizacijos procese sekėsi Gediminui Vagnoriui, Bronislovui Lubiui ir jų komandoms? 

– Prastokai, nors investicijų ir darbo buvo įdėta daug. Nebent abu didžiojoje politikoje ir didžiajame naftos versle paragavo karčios patirties, kuri šiaip jau kainuoja nepigiai. 

Abi komandos labai svetingai priėmė „Williams“ Lietuvoje, padarė viską, kad šiai kompanijai būtų sudarytos visos išskirtinės sąlygos įsigyti akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ už jos pačios pinigus, stengėsi nematyti ir nepastebėti nieko, kas šioje įmonėje vyksta laikinojo valdymo laikotarpiu. 

Tačiau šio darbo rezultatais prideramai pasinaudoti nei Gediminui Vagnoriui, nei Bronislovui Lubiui taip ir nebuvo sudarytos galimybės, abu turėjo tenkintis tuo, kad jiems buvo sudarytos galimybės, palyginus, sėkmingai pasitraukti iš šio, tiek daug žadėjusio verslo. 

Pirmasis iš vežimo iškrito, t. y. buvo išprašytas, Gediminas Vagnorius, 1999 m. pavasarį visų nuostabai dėl visiškų niekų netekęs Premjero pareigų. Kartu su Gediminu Vagnoriumi solidariai pasitraukė ir visa jo komanda. 

Bronislovas Lubys, nuogąstaudamas, kad ir jam nenutiktų taip, kaip nutiko Gediminui Vagnoriui, nutarė skubiai, nebelaukdamas Užbaigimo dienos, pasitikrinti savo padėtį ir galimybes „Williams“ valdomoje akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“ – jis organizavo bendradarbiavimo sutarties tarp Lenkijoje įsteigtos firmos „Litewski Exsport Import Liteximp“ ir akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ pasirašymą. Šią sutartį lenkų įmonės vardu 1999 m. kovo 30 d. pasirašė Bronislovo Lubio bendražygis ir verslo partneris Juozas Miltenis. 

Sutarties tikslas, kaip sakė Juozas Miltenis, buvo kilnus – įvesti akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“ į Lenkijos rinką, kurioje ji be tarpininkų galėtų prekiauti didmena savo gaminamais naftos produktais. 

Firma „Liteximp“ skubiai nupirko licencijas Lenkijos rinkoje prekiauti naftos produktais, atliko kitus pasirengimo dideliam verslui darbus. „Liteximp“, kurios viena iš steigėjų bei akcininkių buvo pati akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“, vienintelė iš Lietuvos kompanijų 1999 metais turėjo teisę Lenkijos rinkoje prekiauti naftos produktais. 

Tačiau Bronislovo Lubio nuogąstavimai pasitvirtino – akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“, nebevertindama jo ir Pramonininkų konfederacijos neįkainojamos pagalbos „Williams“, netgi tos, kurią suteikė LR ūkio ministras Vincas Babilius, neparodė noro savo pagamintus produktus Lenkijos rinkoje pardavinėti per firmą „Liteximp“. 

Juozas Miltenis, matydamas, kad akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ bendradarbiauti su firma „Litewski Exsport Import Liteximp“ nelinkusi, 2000 m. rugpjūčio 30 d. pasirašė bendradarbiavimo sutarties nutraukimą. 

Todėl jau 1999 m. vasarą Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys turėjo gerą progą įsitikinti, kad po to, kai LR ūkio ministras Vincas Babilius buvo priverstas pasitraukti iš užimamų pareigų, jis ir akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“, ir kompanijoje „Williams“ nebeturėtų ieškoti to, ko ten, amerikiečių nuomone, nėra palikęs. 

Beje, Vincas Babilius, patartas, tikriausiai, Bronislovo Lubio, buvo vienintelis Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės ministras, išreiškęs norą toliau dirbti savo darbą, kad ir Rolando Pakso Vyriausybėje. Tačiau Vincu Babiliumi buvo atsikratyta be jokių sentimentų, kaip ir kitais Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės ministrais. 

Kas jau kas, bet Bronislovas Lubys, beje, kaip ir Gediminas Vagnorius, pagal įneštą indėlį ir nuveiktą darbą „Williams“ naudai, turėjo pelnytą teisę tapti vienais iš privatizuotos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ tikrųjų valdytojų ir bendrasavininkių. 

– Kas Vincą Babilių delegavo į Gedimino Vagnoriaus Vyriausybę? 

– Bronislovas Lubys ir Lietuvos pramonininkų konfederacija. 

– Gedeminui Kiesui, matančiam, kas nutiko Gediminui Vagnoriui ir Bronislovui Lubiui, turėjo būti rimtas įspėjimas apie tai, kas laukia jo ir jo komandos narių prie „Williams“ puotos stalo. 

– Taip, tai buvo pakankamai rimtas įspėjimas, kad jie už indėlį į „Williams“ sėkmę nieko negaus, ir tik kai kurie, jeigu elgsis nepriekaištingai, išsaugos darbo vietas įmonėje. 

Gedeminas Kiesus turėjo įvertinti dar ir tai, kas nutiko buvusiam krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui, kuris pirmasis jautėsi stipriai padirbėjęs „Williams“ labui ir vertas būti priimtas į pateptųjų tarpą, nors „Williams“ ir jos patikėtiniai taip negalvojo. 

Tuo labiau Gedeminas Kiesus viską turėjo teisingai suprasti iškart po to, kai 1999 m. rugpjūčio 18 d. taip netikėtai turėjo pasitraukti iš akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigų. 

Nebereikėjo Gedeminui Kiesui 1999 metų pabaigoje ir 2000 metais po 2 ar 3 kartus per savaitę lankytis akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ atstovybėje Vilniuje. 

 

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));