skip to Main Content

Tragiškas įvykis vaikystėje iš vyro atėmė regėjimą, bet gyvenimo spalvas grąžino ragenos transplantacija

 

Kai kasdien aplinkui girdėti galybė nusiskundimų dėl pandemijos sukeltų apribojimų, mažų pajamų ar sveikatos bėdų, tiesiog nuostabu sutikti žmogų, kuris be išlygų moka džiaugtis gyvenimu. Kelmėje gyvenantis 71-erių Justinas Kasparas beveik 7-ias dešimtis metų gyvena be vienos akies, o su kita mato gana ribotai, tačiau tai jam netrukdo mėgautis kiekviena diena ir skleisti pozityvumą kitiems. Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) prie Sveikatos apsaugos ministerijos kalbinamas J. Kasparas atskleidžia savo optimizmo šaltinį.

Kai Justinui tebuvo treji, jam nutiko šiurpą kelianti tragedija – po kiemą su kitais vaikais lakstęs mažylis griuvo ir veidu bedėsi į didžiulį spygliuotos vielos ritinį.

Sužeistas vaikas iš Plungės skubiai pervežtas į Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninę, kur nustatyta, kad dešinioji akis perdurta kiaurai.

„Turbūt galite įsivaizduoti, kokia tais laikais buvo medicinos aparatūra ir kokios galėjo būti operacijos. Akį dar bandė gelbėti, tačiau nieko nepavyko padaryti – ji buvo visiškai pažeista. Po 20 metų man ją pašalino“, – pasakoja vyras. Lyg būtų maža šios nelaimės, vėliau nukentėjo ir kita akis – išsivystė ragenos liga.

Operacija – vienam pirmųjų

Po traumos Justinas matė ne kažin ką – kaip sako, viską regėjo lyg per miglą, tik šviesą gerai skyrė nuo tamsos. Vis dėlto aktyvus vaikinas su tokia situacija neketino taikstytis – būdamas 20-ies parašė laišką į Odesą, į tuo metu garsią akademiko V. Filatovo įkurtą akių ligų kliniką. Deja, tuokart jam nepasisekė – klinikoje išbuvo 3 mėnesius, tačiau dėl prastos akių būklės ragenos persodinimo operacija taip ir nebuvo atlikta.

„Negana to, namo grįžau su stipriu akių uždegimu, nes klinikoje buvo naudojami vaistai, kurie Lietuvoje jau buvo uždrausti“, – sako pašnekovas, iki šiol gerai atsimenantis šių medikamentų pavadinimą.

Po trejų metų Justinas pateko į Kauno medicinos universiteto Akių ligų kliniką, kur 23-ejų jaunuoliui gydytojos Danguolė Baniulienė ir Jonė Garmuvienė atliko akies ragenos persodinimo operaciją, trukusią net 5 valandas.

„Tai buvo viena pirmųjų ragenos transplantacijų Lietuvoje, tad manęs klausė, ar aš nebijau. Pamenu, jau guldamasis ant operacinio stalo gydytojoms pasakiau, kad nesijaudintų – bet kokiu atveju neturiu ką prarasti“, – šypteli pašnekovas, kuriam gero humoro jausmo nestigo nei tuo metu, nei dabar.

Pirmą kartą išvydo medžius

Atsibudęs po operacijos Justinas iškart suprato, kad ji pavyko, mat „net per bintus“ matė visus šešėlius. Ir jis, ir medikai džiaugėsi nesulaukę jokios atmetimo reakcijos.

„Mano regėjimas visiškai pasikeitė – nors jo turėjau vos 5 procentus, tačiau jau galėjau matyti kelią, aplinką, – beveik pusės amžiaus atsiminimais dalijasi pašnekovas. – Pirmą kartą išvydau, kokie gražūs spalvoti medžiai rudenį – tokių dalykų nebuvau matęs. Žinoma, teko daug ko mokytis, pavyzdžiui, vaikščioti.“

Tuo metu vyras gavo ir pirmuosius gyvenime akinius – labai stiprius, turinčius +13 dioptrijas. „Labai gerai mačiau“, – iki šiol su džiaugsmu prisimena Justinas, o skaitytojams telieka įsivaizduoti, kaip iš tiesų jis tuo metu galėjo matyti.

Po 10 metų ragena ėmė drumstis, vaizdas lietis, tad J. Kasparas vėl pateko į kliniką Kaune, kur jam buvo atlikta antroji akies ragenos transplantacija. Ši operacija tetruko 45 minutes – patobulėjusi metodika, naujesnės technologijos gerokai palengvino ir pagreitino gydytojų darbą.

„Iki pat šiolei gyvenu su šia ragena, ir man viskas gerai. Pats vienas vaikštau po miestą, matau ir gatves, ir šviesoforus, net lazdelės nenaudoju“, – sako nemėgstantis dejuoti vyras. Priduria, namuose pagelbsti žmona. Jis pats džiaugiasi, kad namiškiai – žmona, sūnus ir du anūkai – neturi jokių bėdų dėl regėjimo.

Veiklos netrūksta

Pasiteiravus, kokia veikla gyvenime teko užsiimti, pašnekovas tik įkvepia ir ima vardyti, mat nuo tada, kai 17-kos baigęs vidurinę mokyklą pradėjo dirbti, iki šiol negali sėdėti rankų sudėjęs.

Nors Justinui teko dirbti ne vieną silpnaregiams siūlomą surinkėjo ir panašų darbą, daugiausiai jo gyvenimo metų atiduota muzikai: 23-ejus metus dirbo Kelmės meno mokyklos koncertmeisteriu, vėliau tapo Kelmės kultūros namų meno vadovu, juo yra ir iki šiol. J. Kasparas dirba su miesto bendruomenės, bočių, sergančiųjų diabetu kolektyvais, bet patalkininkauja ir kitiems. Kaip sako, groja visais instrumentais – gitara, armonika, akordeonu, elektriniais vargonais, smuiku, klarnetu ir kt.

„Muziką atradau, kai buvau trejų metų. Pirmą instrumentą gavau po traumos gulėdamas ligoninėje Vilniuje, – prisimena muzikantas. – Kai iš radijo aparato sklisdavo muzika, aš pirštukais „grodavau“ ant lovos galo. Tai pamačiusi daktarė man atnešė lūpinę armonikėlę. Taip ir pradėjau groti. Paskui su tėvuku – o jis buvo didelis muzikantas – kartu vis muzikuodavome. Aš triūbą pūsdavau, jis su bandonija grodavo.“

Pasirodo, nepritrūkti veiklos galima ir teturint 20 proc. darbingumo. Justinas taip mėgo muziką, kad net išvykęs gydytis į sanatoriją netrukdavo suburti kolektyvą ir parengti koncertinę programą.

Iki pandemijos aktyviai su kolektyvais ir kapelomis koncertavę, plokšteles įrašinėję, po šalį važinėję muzikantai ir šokėjai dabar susitinka ir pasikalba nebent socialiniuose tinkluose.

„Muzikos mes visi jau labai pasiilgome. Manęs klausia, kada gi vėl galėsime groti. Pats nežinau, kaip bus – Kultūros namų salėje, kur rengdavau poilsio vakarus, atidarė skiepijimo punktą“, – sako be muzikos negalįs gyventi pašnekovas.

Ragenų laukia ir vaikai

Paklaustas apie organų donorystę J. Kasparas sako: „Žinau, kad kai kuriuos žmones kamuoja baimė, kaip jie po mirties be akių ar širdies eis į kitą pasaulį. Iš tiesų ten jiems nei akies, nei inkstų, nei kepenų nereikės, o gyviesiems šie organai labai svarbūs, kiek galima atlikti širdies, inkstų ir kitokių transplantacijų! Aš už organų donorystę pasisakau šimtu procentų! Ir jei po mano mirties kokios „dalys“ tiktų – atiduočiau mielu noru.“

NTB kalbinto Justino atvejis rodo, kaip transplantacija gali pakeisti gyvenimą, suteikti galimybę ilgus metus gyventi pilnavertiškai. Jau 48 metus su persodinta ragena gyvenantis vyras – pavyzdys, kad verta laukti operacijos, kuri gali iš esmės pakeisti gyvenimo kokybę.

Šiandien transplantacijos laukiančiųjų sąraše yra 452 žmonės. Ragenos laukia 146, tarp jų ir 2 vaikai.

Išsakyti sutikimą po mirties savo organus ir audinius skirti transplantacijai įsigyjant Donoro kortelę gali bet kokio amžiaus pilnametystės sulaukęs Lietuvos gyventojas. Tai galima padaryti internetu ntb.lt, visose gydymo įstaigose, „Eurovaistinės“ vaistinėse.

NTB informacija

Asmeninio archyvo nuotr.

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: SIGITA INČIŪRIENĖ, NACIONALINIS TRANSPLANTACIJOS BIURAS
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));