skip to Main Content

Tradicinės partijos, tradiciniai politikai, tradiciniai sprendimai… O Lietuva ritasi bedugnės link. Kas ir kam iš tiesų rūpi šioje oligarchinėje, beteisėje, išparduotoje, morališkai ir dvasiškai nusiaubtoje valstybėje?

Štai kur didžiausia mįslė naiviems idealistams, tebeieškantiems tiesos, teisingumo…

„Drąsos kelias“ – ne tradicinė partija. Ji gimė iš didelio skausmo, iš nevities, iš netiesos valstybės institucijose. Partija atsirado iš mažo violetinio pumpuro, užsimezgusio tą lemtingą 2010 m. gegužę Klonio gatvėje, matant vis didesnį teisėsaugos ir valdžios siautėjimą. 

Tautos patriarcho V.Landsbergio ištarti žodžiai „nestovėti po medžiu“ žmones dar labiau subūrė ir suvienijo. Tačiau ar taikūs, sąžiningi žmonės galėjo bent pagalvoti kuo jiems tai baigsis, gyvenant „demokratinėje šalyje“.

Galima sakyti, kad tada ir prasidėjo „violetinių“ genocidas. Prokurorai “aukštyn kojom“ viską apvertė. Atsirado įvairiausių „slaptųjų” ir neslaptųjų liudytojų. Atsirado teisėjų sprendimai, prasilenkiantys su sveiko proto logika.

Teismai, tardymai, kratos, tūkstantinės baudos, grasinimai….

Prieš baisią neteisybę pakilusi Neringa Venckienė, tapo „Drąsos kelio“ vedlia.

Pasipylė purvo, šmeižto lavina prieš ją, Neringą Venckienę, ir prieš partiją.

Per tuos penkerius metus sąžiningai teisėjai teko išgerti sklidiną skausmo ir kantrybės taurę. Galbūt persunkią moters daliai. 

Susidorojmas vyko ir vyksta „aukčiausiu lygiu“. Žmonės iki šiol ieško atsakymo: Kas šios savivalės režisierius, kas užsakovas? Kas verčia prokurorus ir teisėjus nusikalstamai elgtis?

Įdomu, kaip jaučiasi kai kurie žurnalistai, laidų vedėjai, “elito atstovai“, atlikę tokį šlykštų darbą. O gal tai godumas, baimė prarasti darbą…

Kas mums, “Drąsos kelias” partijai padeda eiti į priekį? Tiesa. Laiko tėkmėje nublanksta daugelis ryškių spalvų, labai daug kas keičiasi, tačiau nesikeičia tiesa.

Po šių eilės metų atrodo, kad Lietuvos Respublika vargiai atgaus demokratinę savo tapatybę. Neatsakiusi į „pedofilijos bylą“ ir į jos keltus klausimus, pritrūkę drąsos ir valios atsakymų išsireikalauti, rizikuojame likti uždarame  atsikartojančios savivalės ir cinizmo rate.

„Svarbiausia išdrįsti“ –  tai Neringos Venckienės šūkis 2012 m. Seimo rinkimuose. Mes tęsiame jos kovą ieškant tiesos ir teisingumo.

Mūsų partija prieš rinkimus nežada, kad visi turės prabangius automobilius, tūkstantinius hektarų laukus, šimtus pigių samdinių, vilas Ispanijoje…

Mūsų partiją į rinkimus neves vedlys, kurio nuopelnas – į Klonio gatvę pasiųsti 250 ginkluotų, “žaliai“ aprengtų smogikų. Jie tą žalią gegužę išniekino Lietuvos himną, niekingai suplėšė ir kojom sutrypė  trispalvę. Prieš taikius piliečius naudojo brutalią jėgą. Teisėjai laužė rankas jos namuose.

Mūsų partija jau nesistebi, kad deklaruojanys esą „skaidresni už stiklą“ politikai prie savo darbovietės – Seimo – lagaminais ima kyšius. Tai dabar Lietuvoj vadinama „politika“.

Mūsų partija nepritarė, kai į istorijos šiukšlyną valdžios vyrų buvo išmestas litas. 

Mes nenorim, kad svetimom kalbom kalbėtų mūsų anūkai. 

Mes nepritariam naujai primtam darbo kodeksui. 

Nenorim, kad taip greitai suktųsi skaitliukas, skaičiuojantis ir didinantis Lietuvos skolą. Valdžia skolinasi prabangiam gyvenimui. O kas atiduos skolas? 

Liūdniausia, kad Lietuva išsivaikščioja. Ją palieka jaunimas, gabiausi specialistai, mūsų ateitis. Besąlygiškai paklusdami Briuseliui, rizikuojame tapti monkurtų tauta.

Myliu Lietuvą. Bet ne tokios Lietuvos tikėjomės prieš dvidešimt metų stovėdami Juragiuose, Vilniuje, Baltijos kelyje…

Nebaigiau politikos mokslų, bet tikrai nesižaviu politikėm, kurios būdamos garbaus amžiaus per TV pasakoja apie savo seksualinius nuotykius su jaunu arabu. 

Aš esu už krikščioniškas vertybes, už tradicinę šeimą. 

Esu dažnai linksniuojama, kaip gėdingos profesijos atstovė, “Garliavos kirpėja“. Nesu „elito atstovė“, nes tada būčiau vadinama “stiliste-verslininke”. Toks vienas etiketo žinovas, su manim nebendravęs, nustatė mano intelekto koeficientą, nors nežino kuo aš domiuosi, ką skaitau, kaip gyvenu. Tas veikėjas žino, kad aš esu bloga, “violetinė“.

Mes, tie paprasti eiliniai, nesigėdinam savo profesijų. Jos visos reikalingos ir, manau, visos garbingos. Dirbdama 40 metų kirpėjos darbą, puikiai suprantu tą paprastą eilinį. Tokių kaip aš didesnė pusė Lietuvos. Mes esame tie paprasti LIETUVIAI ir mūsų “Drąsos kelio” sąraše Seimo rinkimuose bus paprasti eiliniai, kaip ir Jūs.

                                                                                                             Su pagarba, Audronė Skučienė

 

 

Facebook komentarai
Back To Top