skip to Main Content

Toks laivynas Lietuvai nereikalingas

 

Zenonas Volkovas

Klaipėda.     

 

 

 

2015 m. vasario mėn. įvairiaminčių padoriausiame Laisvame Laikraštyje Nr.5, buvau rašęs:  „Klaipėdos jūrų šventė be laivyno“ Daugelis jūrininkų jūros šventės dieną prisiminė per TV išsakytus jų tolimesnius likimus išsprendusios pirmosios atkurtos neva nepriklausomos Lietuvos premjerės Kazimieros – Danutės – „Šatrijos“ Prunskienės žodžius: „Toks laivynas Lietuvai nereikalingas“.

      Tuo metu laivynas jau buvo perduotas žemės ūkio ministerijai, kuriai, berods, vadovavo Karazija. O perdavė žemės ūkio ministerijai, manau, su išskaičiavimu, nes po laivais jūroje visą laiką yra žemė – tiksliau dugnas. O kam tie laivai reikalingi žemės ūkio ministerijai, jeigu žemę pasiekia tik nuskendę. Reikia juos parduoti.

      Prieš ištariant „Šatrijai“ tuos lemtingus žodžius „Toks lavynas Lietuvai nereikalingas“, buvo sudarytos laivų įkainojimo komisijos. Po 10 – 12 narių laivui. Bankuose papirkimui jau laukė paruošti pinigai. Kiekvienam komisijos nariui už padėtą parašą buvo atseikėta po 10 000 dolerių. Nors skandinavai norėjo laivus su ekipažais arenduoti, mokant į dieną po 3 000 dolerių, deja „Šatrijai“ tai buvo nenaudinga.

       Jai labiau patiko, kai kelių milijonų vertas laivas parduodamas už 150 000 – 200 000 dolerių. Laivus norėjo nupirkti buvę laivų įgulų nariai, priekyje su laivų kapitonais, deja. Apie 9 000 jūrininkų liko ant „ledo“. Kas laivus nupirko? Ogi privatininkai. Tereikia pakelti dokumantus ir matysis, kas, už kiek ir kada. Tarkim Lobačiovo firma, nors faktiškai tai Koval firma t ir t.

      Tai bandė išsiaiškinti buvęs milicijos tardytojas, tuometinis prokuratūros tardytojas Bronius Armonas.

       Susiradęs iešmininką, buvusį sąžiningą (taip kalba jį pažinoję kolegos) laivo kapitoną, jūrų laivininkystės generalinį direktorių Paročką, teismų pagalba ima „dusinti“, kol pastarajam teismo salėje ištinka širdies infarktas.

      Taškas. Byla baigta. Laivyno nėra ir nereikia. „Vsie dovolny, vsie smiejotsa“ (visi laimingi ir patenkinti – Z.V.) Išliko tik jūros šventė. Deja, kaip daugelis pastebėjo, jūros šventė baigia išsigimti. O visos problemos prasidėjo tai nuo „Šatrijos“. 

      Kokios turi būti žmogus moralės, kad vietoje laivyno, prieš įvažiuojant autostrada į Klaipėdą nuo Vilniaus, prie kolonelės išdrįstum pastatyti ant pjedestalo laivo inkarą ir užrašytum: „Klaipėdos miesto 750 metų Jubiliejaus proga nuo prof. Kazimieros Prunskienės Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarės, pirmosios Ministrės Pirmininkės“.

      Po kiek laiko, buvo pasirodžiusi spaudoje žinutė, kad ruošiasi kapitališkai restauruoti ar tai pakeisti, pre įvažiavio, ten pat esantį, Klaipėdos m. simbolį ir žemėlapį. Deja apie šalia esantį „Šatrijos“ inkaro likimą,  Klaipėdos valdžiažmogiai neužsimina.

     Pirmoji atkurtos Lietuvos premjerė „Šatrija“, yra ne tik viena garsiausių, bet ir viena prieštaringiausiai vertinamų šalies politikų. Vyriausybės vadove tapusi 1990-aisiais. Šias pareigas ėjo mažiau nei metus – smarkai pakėlusi kainas prieš pat 1991 – ųjų sausio įvykius, ji buvo priversta atsistatydinti. Mat Aukščiausioji Taryba buvo uždraudusi Vyriausybei imtis šio sprendimo, nes numatė, jog kainų kėlimas yra Maskvos plano dalis įaudrinti visuomenę ir priversti supykti ant savo valdžios Vilniuje.

      Galimai, dėl kainų pakėlimo, smurtas Vilniuje 1991 m. sausio 13 d. panaudotas Maskvai įžvelgus ir dėl žinomų nesutarimų tarp Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės.

      Nors „Šatrija“ sakosi politike tapusi tik 1988 m. Manau būnant ne „Šatrija“, dar sovietmečiu užmegsti ryšių su Frankfurto universitetu ir išvykti gilinti žinių į Vakarų Vokietiją, būtų nepavykę.

      Nuo 2005 m. „Šatrija“ dar pašaipiai vadinama ir kunigaikštiene – tokį titulą jai, esą už didelius nuopelnus suteikė Rusijoje veikiantys Tarptautiniai asmenybės rūmai. Tai savo parašu patvirtino ir visos Rusijos patriarchas Aleksejus II.

      2016 m. balandžio 3 d. susitikus su visuomenininkais Virginijumi Partauku ir Karoliu Skirkumi, nutarėme įgyvendinti seniai brandintą mintį, aplankyti „Šatrijos“ galimai nugvelbtą ir pastatytą,  legendinį inkarą. Ekskursijos metu užfiksuotose nuotraukose visuomenininkai Virginijus, Karolis ir šių eilučių autorius Zenonas.  

         

 

Facebook komentarai
Back To Top