skip to Main Content

Kristina Sulikienė

Laima Lavastė man jau pradeda patikti. Ji gražiai apžaidė Laimutę Stankūnaitę.

Neva norėdama jai padėti, ji iškapstė jos šeimos traumatiką iki jos tėvų vaikystės patyrimų.

Vienoje iš paskutiniųjų fantastinio romano „Kalės istorija“ dalių skelbiama, jog Tobulosios Motinos tėvą vaikystėje labai žiauriai baudė, liepdavo klūpėti, po to kelius labai skaudėdavo.

Todėl ir jis buvo griežtas savo dukroms.

Motinėlė nieko gero iš savo vaikystės negali taip pat atsiminti.

Psichologijos mokslas seniai pastebėjo, jog traumatoidai į pasaulį paleidžia lygiai tokius pačius traumuotus asmenis. Tiek Stankūną, tiek Stankūnienę vaikystėje fiziškai traumavo. Kartu – ir psichiškai, nes kaip jie pasakoja, fizinis smurtas buvo baisus.

O smurtą patyrusieji patys smurtauja prieš savo atžalas.

Laimutė Stankūnaitė naudojo fizinę prievartą prieš savo dukrą prieš visas TV kameras, tai matė visa Lietuva: 2012 03 23 ir 2012 05 17. Jėga išplėšti vaiką ji pasitelkė jėgos struktūras. Viską darė labai ramiu ir šaltu veidu, nes taip išeina, smurtas – kas yra įprastas vaizdas jai, normali patirtis. O tam pritaria Laima Lavastė, smulkiai aprašiusi jos tėvų vaikystės traumas savo knygoje.

Nors pirmojo smurto metu buvo pradėta baudžiamoji byla, ji nepasiekė teismo posėdžių salės.

Antruoju atveju Klaipėdos teismas „nustatė“, jog Deimantės niekas nenešė.

Vadinasi, ji pati sukryžiuotomis kojomis į priekį skrido ant skraidančio kilimo.

Nors teisėja „nustatė“, visi per TV kameras matė, jog vaiką neša Laimutė Stankūnaitę, skaudžiai užlaužusi jai kojytę.

Ir nieko keisto – smurtą patyrę asmenys kitaip su bejėgiais negali elgtis.

Jie atkartoja vaikystės traumas.

Ačiū Laimai Lavastei, jog XIX „Kalės istorijos“ dalyje atskleidė, jog prieš Laimutės Stankūnaitės tėvus vaikystėje buvo smurtaujama.

Tai labai daug ką paaiškina šioje istorijoje, kuri nei paini, nei sudėtinga.

Traumatinį ego turintys asmenys niekada gyvenime nesuauga, lieka amžinais vaikais.

Kuriems reikia globos, priežiūros, ir pagalbos.

Laimutę Stankūnaitę iki šiol globoja Kriminalinės policijos biuras.

O jos tėvai gyvena iš teismų priteisiamų sumų. Juos globoja nešališki ir teisingi Lietuvos teisėjai.

Kurių vaikystės traumų mes net nežinome.

Bet kai kurių teisėjų psichikos traumas galime rasti laikraščiuose.

Pavyzdžiui, Henriką Daktarą iki gyvos galvos pasodino teisėja, kuri prieš kelioliką metų išgyveno stiprią psichinę traumą dėl vyro netekties, dėl ko iš kaltininkės prisiteisė  200 000 litų. Teismams įrodė, jog sutriko jos sveikata, ir ji nebegali normaliai gyventi, todėl jai reikia didelių pinigų. Tuo pačiu metu gauna valstybinę pensiją, nes yra sukakusi pensijinio amžiaus, o D.Grybauskaitė ją tiesiog pamiršo atleisti, gauna LAT teisėjo algą, ir dar varžo skolininkę 60 000 eurų sumai. Tačiau psichinė trauma netrukdė nuteisti Daktarą, bei iš Terlecko atimti 2000 eurų, šita pati teisėja sumažino žalą už šmeižtą disidentui Terleckui. 

Tačiau nors patyrė klaikią psichinę traumą,  niekas jos iš teisėjų neatleido. Su ta psichine trauma ji nagrinėja bylas.

O kiek tokių su traumomis nagrinėja pedofilijos bylas? Ką mes žinome apie jų vaikystę? Kodėl jie neigia pedofilijos, kuris nepanaikintas iš LR BK, nusikaltimą?

Kodėl pateisina smurtą? Laimai Lavastei labai gera tema naujai knygai…

Stasys Stankūnas: Ką aš prisimenu iš savo vaikystės? Kaip mane mažą paklupdydavo kampe ant žirnių dviem, trims valandoms. Už menkiausią prasižengimą! Kai atsistodavau, negalėdavau tų žirnių iškrapštyt, taip jie įlįsdavo į kelius. Po tokios bausmės ilgainiui man pritraukė kojas, aš dvejus metus nevaikščiojau… Suėdė sąnarius dar vaikui. Kaip mane gydė? Pririnkdavo į celofano maišelį skruzdėlių, iškratydavo į dubenį, užpildavo verdančiu vandeniu ir mane įkišdavo. Gydė! Kiek buvo kančių, klykdavau. Mano mama buvo iš Ariogalos, tėvas iš Babtų. Toks buvo jų auklėjimo supratimas. Mažas nusižengimas – ant žirnių, ir dar rankas turėdavau iškelt. Taip juos auklėjo, taip jie savo vaikus. Savo dukras taip pat griežtai auklėjome. Bet ne iki tokio lygio. Tatjana Stankūnienė: Atvirai pasakius, aš buvau griežtesnė. Mane vaiką mušdavo patėvis. Ir aš dukras paauklėdavau. Violetai pasakydavau – ji paklauso. Laimutei pasakai – gerai, padarysiu. Ir niekas nepadaryta. Kliūdavo už tai.

 

Skaitykite daugiau: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/kales-istorija-xix-stankunu-seima-kokia-ji.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

P.S. Ačiū, Laima L. 

 

Facebook komentarai
Back To Top