skip to Main Content

Teismų sistemoje – reikšmingos permainos. Žurnalistai sodinami į kalėjimus už „teisėsaugos kritiką“. Prezidentės patarėja išteisinta už valstybės paslapties atskleidimą

Penktadienis, lapkričio 11 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo kartą per ketverius metus vykstančiame Visuotiniame teisėjų susirinkime, kuris yra aukščiausia teismų savivaldos institucija. Kreipdamasi į šalies teisėjus Prezidentė pabrėžė, kad teismų sistemoje įvyko esminis lūžis – tą rodo ir augantis visuomenės pasitikėjimas teisingumu, ir reikšmingi pokyčiai teismuose.

„Permainos teismų sistemoje įvyko tik patiems teisėjams supratus, kad be principingo požiūrio į savo veiklą neįmanoma susigrąžinti žmonių pasitikėjimo. Iš uždaro klano teisėjai tapo atvira ir skaidria bendruomene, į kurią lygiuojasi ir teisėsaugos institucijos. Teisėjų bendruomenė tampa nepakanti korupcijai, aplaidžiam kolegų darbui, teisėjo vardo žeminimui. Teisingumo užtikrinimui svarbu ne tik įstatymo raidė, bet ir aukšta teisėjų moralė, etika, žmogiškumas“, – sako Prezidentė.

Teismų sistemos skaidrumas ir veiklos tobulinimas nuo pirmosios kadencijos pradžios yra vienas svarbiausių Prezidentės prioritetų. Per šį laiką teismų sistema atsinaujino, tapo atviresnė ir skaidresnė, buvo padidinti teisėjų reputacijos ir kompetencijos reikalavimai, teismai dirba efektyviau. Per pastaruosius 7 metus pasikeitė net 80 proc. teismų vadovų, į sistemą atėjo daugiau negu 25 proc. naujų teisėjų. Teisėjų korpuso atnaujinimas laukia Aukščiausiajame ir Apeliaciniame teismuose.

Taip pat buvo gerokai pakelta teisėjų reputacijos kartelė – už teisėjo vardo pažeminimą nuo 2009 metų buvo atleista 19 teisėjų, kai iki tol per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį tokių teisėjų buvo atleista 14.

Teisybės dėlei reikėtų prisiminti ir kitus teigiamus poslinkius. Kaip žinia, prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė buvo išteisinta visų pakopų teisinės sistemos po to, kai BNS pateikė slaptą VSD pažymą apie tai, kad rusai tuoj puls D.Grybauskaitę. Nors teismui buvo pateikta filmuota medžiaga, kaip D.Ulbinaitė prezidentūroje skanuoja VSD pažymą, uždengusi grifą „slaptai“, po to skambina BNS redaktorei, ir perduoda jai minėtą pažymą, „savarankiški ir nepriklausomi“ teisėjai nusprendė, kad tai nieko neįrodo. Tik trys teisėjai iš septynių išplėstinės Aukščiausiojo teismo kolegijos nusprendė, kad D.Ulbinaitės byla turi būti iš naujo nagrinėjama, tačiau kiti nusprendė, kad ne.

Kitas teigiamų poslinkių pavyzdys – „Laisvo laikraščio“ redaktorius A.Drižius pasiųstas 1,5 metų kalėjiman už, kaip pats prisipažino jį nuteisęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dzedulionis, „teisėsaugos kritiką“.

 

Tada A.Drižius padavė skundą iškelti bylą teisėjui Dzedulioniui ir kitiems kolegijos nariams dėl persekiojimo už kritiką ir tarnybos pareigų neatlikimo.

„Savo skunde nurodžiau, kad 2016-06-09 dieną Vilniaus apygardos teismo teisėjas G.Dzedulionis, paskelbdamas man nuosprendį, kuriuo aš buvau nuteistas dėl tariamo Alvydo Sadecko šmeižto, man tiesiai šviesiai pasakė, kodėl aš esu nuteistas : „Todėl, kad kritikuoju teisėsaugos institucijų darbą“, – teigiama A.Drižiaus skunde. – ši teisėjų kolegija nieko nepasisakė apie mano šioje byloje pateiktus įrodymus, tiesiog juos ignoravo, nors pagal BPK privalėjo juos ištirti ir atskirai pasisakyti, juos atmesti.

Išklausęs garso įrašą, policijos tyrėjas K.Kriukelis pripažįsta, kad teisėjas G.Dzedulionis pasakė : „gal jums reikėtų biški pakeisti savo poziciją, nereikėtų akcentuoti rašant apie teisėsaugos institucijų darbą“. Tačiau tyrėjas Kriukelis daro išvadą, kad teisėjas Dzedulionis, sakydamas, kad man reikia nustoti kritikuoti teisėsaugą, nepersekioja manęs už kritiką.

Tai sąmoningas nusikaltimo slėpimas, nes lietuvių kalboje niekaip kitaip negalima suprasti tokio teiginio, kad „reikia keisti poziciją, rašant apie teisėsaugą“, kaip tik nurodymo nustoti kritikuoti teisėsaugos darbo, kitaip sakant, persekiojimo už kirtiką.

Tyrėjas K.Kriukelis sako, kad „pasisakydamas minėtame komentare, teisėjas A.Drižiaus nepersekiojo už teisėsaugos institucijų kritikavimą. Pačio žodžio persekiojimas reikšmė, suprantamas kaip : veiksmai kai yra kėsinamasi į skirtingas asmens vertybes, kai yra kėsinamasi į asmens garbę ir orumą arba persekiojimas kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą ir susižinojimo slaptumą. Todėl minėtoje situacijoje nėra įžvelgiami nusikalstamos veikos požymiai, kurie būtų reglamentuojami LR BK straipsnyje“.

Kitaip sakant, tyrėjas mano, kad aš buvau nuteistas 1,5 metų kalėjimo vien už tai, kad savo straipsnyje parašiau tiesą – kad buvau daug kartų nuteistas pagal melagingus A.Sadecko parodymus, ir galiausiai nuteistas dar kartą, kad parašiau, kad tie jo parodymai melagingi – visa tai nereiškia, kad aš buvau persekiojamas.

Esu persekiojamas jau dešimt metų buvusio Seimo Nacionalinio saugumo gynybos komiteto pirmininko A.sadecko, kuris pats prisipažino, kad dėl mano straipsnių pralaimėjo Seimo rinkimus, todėl man keršija – teismų rankomis įvedęs cenzūrą, kriminalizavęs bet kokį spaudos darbą, t.y. straipsnių rašymą prilyginęs nusikalstamai veiklai.

 

A.Sadeckas teismų rankomis uždraudė man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su „Mažeikių nafta, arba jos privatizavimu. Už tai, kad pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo šios įmonės akcininkas, ir asmeniškai keitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, įstatymo projektus „taisydamas“, kaip pats prisipažino, už tai gaudamas milijonus litų iš ‚Mažeikių naftą“ privatizavusios „Williams“ kompanijos, buvau nuteistas septynis kartus dėl teismo sprendimo nevykdymo.

Galiausiai tik Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija 2015 m. spalio 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015mane išteisino cenzūros byloje, nurodydama, kad negalima žmogaus teisti už teisėtą veiklą.

Kartoju – prireikė septynių metų, kad taip vadinama „teisinė sistema“ pripažintų, kad cenzūra Lietuvoje yra uždrausta, ją draudžia tiek Konstitucija, tiek Visuomenės informavimo įstatymas. 

Nežinau, kiek metų sistemai prireiks pripažinti, kad A.Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimui, nors jis pats asmeniškai vadovavo šiam privatizavimui.

Tačiau pirmą kartą teisėjas G.Dzedulionis viešai pripažino, dėl ko esu teisiamas – „todėl, kad kritikuoju“ teisėsaugos institucijų darbą.

Minėta „teisėsaugos institucija“ jau seniai yra tik nusikaltėlius aptarnaujanti įstaiga.

Savo pareiškime nurodžiau, kad minėta teisėjų kolegija 2016 m. birželio 9 d. priėmė nutartį, kuria jie mane nuteisė už tariamą šmeižtą, ir nuteisė laisvės atėmimo bausme 1,5 metams, 60 MGL dydžio bauda ir A.sadecko naudai 1600 eurų tariamai žalai atlyginti.

O tyrėjas K.Platelis sako, kad man nebuvo padaryta jokios žalos.

Tai eilinis melas, tarnybos pareigų neatlikimas, nusikaltimų dangstymas, kuriuo visą laiką pasižymėjo tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, tiek ir Vilniaus miesto apylinkės teismas.

Man buvo padaryta didžiulė žala – buvau nuteistas laisvės atėmimo bauda, sumokant milžinišką baudą už tariamą nusikaltimą, nors vienintelis mano nusikaltimas, pasak teisėjo G.Dzedulionio – „Teisėsaugos kritika“. Apklausiamas tyrėjo K.Platelio, ir aš jam dar kartą apklausos metu pakartojau, kad man dėl šio neteisėto persekiojimo buvo padaryta milžiniška žala, net mano žemės sklypas parduotas varžytinėse. O tyrėjas K.Platelis nusprendė, kad „jokia žala man nebuvo padaryta“. Ir šią aplinkybę nurodė kaip atsisakymo pradėti tyrimą motyvą. Tai melagingas motyvas ir atmestino tarnybos pareigų neatlikimo tipiškas pavyzdys.

Pagal LR BK 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas, tai yra Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija,  juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. 

Apie man padarytą žalą jau pasisakiau. Kaip savo atsisakymo motyvą tyrėjas K.Platelis nurodė, kad „taip pat atsižvelgiant į įrodymų vertinimą, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Todėl šioje situacijoje teismas skundo nagrinėjimo metu vadovaujasi įstatymais ir įrodymų vertinimo principu. Įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Kartu teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo, kitų įrodinėjimo taisyklių. Teismo vidinį įsitikinimą turi suformuoti byloje esantys įrodymai, kuriais remdamasis teismas konstatuoja, ar yra aplinkybių, pagrindžiančių arba ne pareiškėjų prašymą. Įrodymų vertinimas yra susijęs įrodymų pakankamumo problema. Teismas konstatuoja savo įsitikinimą vienais ar kitais įrodymais. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu pareiškėjo pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant“.

Pagal tyrėjo K.Platelio supratimą, teisėjai „vertina įrodymus pagal vidinį įsitikinimą“. Tačiau jis nieko nepasisakė dėl mano pagrindinio pareiškimo motyvo, ir dėl tos nusikalstamos veikos, kurią aš kaltinu teisėją G.Dzedulionį – persekiojimo už „teisėsaugos kritiką“.

 

nuotr. : teisėjas Dzedulionis atsivėrė ir išliejo savo nuoskaudą dėl teisėsaugos kirtikos

 

Nurodžiau, kad 2016 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Dzedulionio, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aleno Piesliako, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-369-365/2016 atmetė mano skundą išgalvotais motyvais, nepaneigę nė vieno mano skundo argumento, o kolegijos pirmininkas G.Dzedulionis man žodžiu paaiškino, kodėl esu nuteistas : „todėl, kad kritikuoju teisėsaugą“ (pridedamas nutarties paskelbimo garso įrašas).

T.y. kolegijos pirmininkas G.Dzedulionis taip paaiškino savo nutarties motyvus : „Toliau pažodžiui pateikiamas teisėjo G.Dzedulionio moralas, birželio 9 d. skaitant šio teismo nutartį:

„Vilniaus apygardos teismo nutartis. Apygardos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A.Drižius buvo nuteistas bauda pagal BK str. Teisėjų kolegija nutaria : nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą atmesti. Norėčiau A.Drižiui paaiškinti spendimo motyvus-jus savo apeliacinį skundą motyvavote tuo, kad buvo prokurorės Kisinienės ir teisėjos Norkūnaitės nutartys, kuriuose buvo išsakyta nuomonė, kad A.Sadecko parodymai neatitinka tikrovės. Nenoriu aš ginčytis su tomis aplinkybėmis ar su savo kolegomis, tačiau aš noriu pasakyti, kad šiuose bylose tas klausimas nebus niekada nagrinėjamas. Kolegija žiūrėjo į tą jūsų skundą per tą prizmę, kurią nurodė apygardos teismas, ji žiūrėjo ir per tą nuostatą, kurią išsakė Aukščiausiasis teismas. Tai yra ne per tą draudimą, o kitaip tariant, kad tai yra žmogaus teisės rašyti apie teisėsaugos institucijų darbą. Mes bandėme žiūrėti į šią visą situaciją ir per šią prizmę. Bet, užkliuvo vienas momentas, kurio mes niekaip negalėjome išspręsti. Bet kurie jūsų straipsniai, kurie yra rašomi apie teisėsaugos institucijų darbą, jie akcentuoja labai didelį dėmesį į jūsų ir A.Sadecko tarpusavio santykius. Tos aplinkybės, jos dominuoja bet kokį straipsnį jūs berašytumėte. Gal jums reiktų biškį pakeisti savo poziciją, nes…čia gal ne mūsų nutarties dalykas, bet toks pastebėjimas. Po Aukščiausiojo teismo nutarties keičiasi požiūris į tą jūsų situaciją, po bižki. Gal būt, jums nereikia taip aštriai akcentuoti viso dėmesio, rašant apie teisėsaugos institucijų darbą. Va tokia yra situacija.

– A.Drižius : Jūs žiūrėkite įstatyme, kaip parašyta, o ne mano santykių su Sadecku. Žiūrėkite, kaip parašyta įstatyme, o jūs dabar teisinatės prieš mane, baikite tas nesąmones.

– Teisėjų kolegija yra gyvi žmonės, kurie žiūri normaliai į tą situaciją. Taip nebuvo, kad viens du ir priėmė nutartį.

– Taigi aš suprantu, kad jūs atsiskaitote tam Sadeckui? Tai ne naujiena.

– Aš Sadecko nesu matęs akyse.

– Tai sakote, kad Sadeckas niekaip nesusijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu? Jūs galite man įrodinėti, kad juoda yra balta, tačiau aš vis tiek matysiu, kad juoda yra juoda.

 

– Ponas Drižiau, aš pilnai pritariu Norkūnaitės išvadoms dėl to, bet šioje byloje šie klausimai nėra nagrinėjami.

 

T.y. teisėjas Dzedulionis man tiesiai šviesiai pasakė, kad esu nuteistas dėl to, kad kritikuoju teisėsaugą: „Gal jums reiktų biškj pakeisti savo poziciją, nes…čia gal ne mūsų nutarties dalykas, bet toks pastebėjimas. Po Aukščiausiojo teismo nutarties keičiasi požiūris j tą jūsų situaciją, po bižki. Gal būt, jums nereikia taip aštriai akcentuoti viso dėmesio, rašant apie teisėsaugos institucijų darbą. Va tokia yra situacija“.

 

Teisėjas Dzedulionis taip pat prisipažino, kad jis „visiškai pritaria teisėjo Norkūnaitės nutarčiai“, kuria buvo prokuratūrai nurodyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų A.Sadecko parodymų, tačiau savo nutartimi teisėjas Dzedulionis prieštarauja pats sau – nuteisia mane už teiginį „buvau nuteistas pagal melagingus A.sadecko parodymus“.  Kitaip sakant, teisėjas Dzedulionis sako vieną, o daro visai priešingai, ir dar man pataria, kad „nekritikuočiau teisėsaugos“.

 

Kaip žinia, Konstitucijos 33 straipsnis sako : „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalj tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti j Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.

Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką“.

 

Visa Lietuvos teismų sistema sąmoningai ir akiplėšiškai laužo Lietuvos Konstituciją ir įstatymus, Europos Žmogaus teisių deklaraciją.  

 

Kitaip sakant, esu nuteistas už tai, kad sąžiningai dirbu savo, kaip žurnalisto darbą, ir kritikuoju Lietuvos vadinamąją „teisėsaugą“, kuri su įstatymai ir teise neturi nieko bendro, tačiau priešingai – demonstratyviai laužo ir spjauna ant Europos teisės ir įstatymų, slepia ir pridengia sunkius nusikaltimus.

Valdžios kritika ir persekiojimas už kritiką yra pagrindinė ir esminė Europos Sąjungos teisė, kuri taip pat paminėta ir ES pagrindinių teisių chartijoje:

10 straipsnis

Minties, sąžinės ir religijos laisvė

1.   Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas.

11 straipsnis

Saviraiškos ir informacijos laisvė

1.   Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.

2.   Turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.

 

Chartijoje aiškiai nurodyta, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, ir kad tam negali trukdyti valdžios institucijos. Mano atveju aš esu teisiamas už tai, kad skleidžiu informaciją ir idėjas, o Lietuvos „teisinė‘ sistema mane persekioja už tai, ir man atvirai sako, kad esu persekiojamas už tai, kad kritikuoju teisėsaugą.

Kaip dar kitaip grubiau ir baisiau galima pažeisti minėtą chartiją, jeigu ne persekioti ES šalies žurnalistą vien už tai, kad jis dirba savo tiesioginį darbą – rašo straipsnius apie valdžios korupciją, ir ką demaskuoja, ir yra už tai daug kartų nuteisiamas?

 

Šiuo konkrečiu atveju minėta teisėjų kolegija, kurios pirmininkas Dzedulionis man paaiškino, kad „man reikia keisti savo poziciją…nereikia taip aštriai akcentuoti dėmesio, rašant apie teisėsaugos institucijų darbą“ tiesiai šviesiai man pareiškė, kad mane persekioja už kritiką, ir to net neslepia.

 

A.Drižius nesitikėjo, kad jo rašinėliai apie A.Sadecką gali baigtis taip

Tai yra persekiojimas už kritiką, tarnybos pareigų neatlikimas, dokumentų klastojimas

BPK numato, kad Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų įstatymo 2 punktas skelbia, kad „teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų“. Šiuo atveju teisėjai Dzedulionis, Čepukėnienė, Pesliakas ne tik kad neklausė įstatymo, bet priešingai – dar ir patys sugalvojo būdą, kaip jį apeiti. Nors Teismų įstatymas numato, kad „niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo“, tačiau jis taip pat numato, kad „teisėjas klauso tik įstatymo“. Jeigu jis to įstatymo neklauso, o priešingai – jį pažeidžia ir sugalvoja visiškai neteisėtą formuluotę, kaip pateisinti tokią neteisėtą veiklą, jis padaro nusikaltimą, įvardijamą kaip dokumento klastojimas ir tarnybos pareigų neatlikimas.

 

Facebook komentarai
Back To Top