skip to Main Content

Teisme – prokurorės, jai simpatzuojančio komisaro, jo žmonos ir teisiamojo meilės ir neapykantos trikampis

 

 

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, pirmininkaujama Gintaro Dzedulionio, prieš kelias dienas nusprendė, kad vilnietis, apsaugos įmonės savininkas Arūnas Sinevičius yra kaltas dėl to, kad incidento naktiniame klube metu neva pavogė iš nukentėjusiojo Žygimanto Narkevičiaus auksinę grandinėlę.

 

 

A.Sinkevičius įrodinėja, kad jokios grandinėlės jis nevogė, o dirbo savo darbą – išprašė iš klubo įkaušusį pilietį, kuris vėliau sugalvojo jam taip atkeršyti – pareiškė, kad apsauginis nusegė jo aukso grandinėlę.

 

Prieš teismo posėdį buvo padarytos kelios nuotraukos, kuriose matosi, kaip kaltinimą palaikiusi prokurorė Laura Golubkienė tariasi su visais liudininkais.

 

Dar įdomiau, kad A.Sinkevičiaus draugė Rasa Adomėnienė, paėmusi savo vyro telefona, rado jame prokurorės Lauros Golubkienės rašytas meilias žinutes jos vyrui Almantui Lukšai. A.Sinkevičius įsitikinęs, kad A.Lukša gali būti prokurorės L.Golubkienės meilužis.

nuotr. : prokurorė Laura Golubkienė prieš teismo posėddį tariasi su visais liudininkais,

 

Todėl į klausimą, už ką jam sufabrikuota ši byla, A.Sinevičius atsako :“…net nežinau ką pasakyti, galėjo Almantas Lukša per mane keršyti mano draugei Rasai Adomėnienei, su kuria mes buvome kursiokai, jis jai yra pasakęs kad jis atims vaiką ir ji atsidurs gatvėje…jis taip ir daro nepalieka jos ramybėje, varo per teismus su visokiais ieškiniais…Jos vyras ją pradėjo engti, kai žmona sužinojo, kad vyras A.Lukša palaiko meilius snatykius su prokurore >Golubkiene. Čia būtų vienas iš motyvų dėl ko mane persekioja…kitas motyvas gal prie Lauros Golubkienės rado priėjimą mano partnerio su kuriuo dirbau apsaugoje, uošvis (jis buvęs policijos pareigūnas Aleksandras Kazakovas), nes jei jį būtų patrauke, tai jį būtų pasodinę, nes jis turi teistumą?  Nes iš pradžių Ž.Narkevičius kaltino mano porininką, kad jis neva pavogė grandinėlę, o paskui ėmė kaltinti mane”.

 

Nors Vilniaus apylinkės teismas buvo išteisinęs A.Sinevičių, nes nerado jokių jo kaltės įrodymų, tačiau apygardos teismas tuos įrodymus stebuklingu būdu pamatė, ir nuteisė kaltianmąjį laisvės apribojimu.

 

“Arūnas Sinevičius tapo teisiamuoju todėl, kad jį melagingai apkalbėjo Žygimantas Narkevičius, – teigia A.Sinevičiaus advokatas Antanas Bartusevičius, – pasėkoje Vilniaus apygardos prokuratūroje baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje įtariamojo Arūno Sinevičiaus atvirai pagrobto svetimo turto, kuris 2014-01-26 apie 4 val. 20 min. nuo Žygimanto Narkevičiaus dešinės rankos riešo nusegė balto ir geltono aukso apyrankę, 30 g, 4 700 Lt vertės, kurią laikydamas saujoje, Žygimantą Narkevičių išstūmė pro duris iš „Gluck“ naktinio klubo. Tokiu būdu pagrobė svetimą Žygimantui Narkevičiui priklausantį turtą – 4 700 Lt. Šiais savo veiksmais Arūnas Sinevičius yra kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d.

 

 

prokurorės Lauros Golubkienės rašytas jos vyrui Almantui Lukšai

 

A.Sinevičius kategoriškai nesutinka su Apygardos teismo priimtu nuosprendžiu. Priešingai, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, priimtas pažeidus įrodinėjimo taisykles, pakankamai neatskleidė bylos esmės, kas nulėmė neteisingą materialinės teisės normų aiškinimą ir gręsia nepriimtino teismų praktikos precedento sukūrimu, nes pateisino nepilnų ir netinkamų prokurorės Lauros Golubkienės įrodymų vertinimą kaip priemonę diskriminuoti A.Sinevičių dėl jo profesinės veiklos, o taip pat, kaip galimo keršto priemonę už tai, kad jis padėjo išsiaiškinti kurso draugei Rasai Adomėnienei-Lukšienei, jog prokurorė Laura Golubkienė galimai buvo Širvintų rajono PK vyriausiojo komisaro Almanto Lukšo meilužė ir tokiu būdu sugriovė jų šeimą, o taip pat todėl, kad A.Sinevičius pilietiškai aktyvus žmogus,  dalyvauja politinėje ir visuomeninėje veikloje.

Vilniaus apygardos teismas rėmėsi savo įsitikinimu, nors “vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Darytina išvada, kad teismas turi vertinti visus byloje esančius įrodymus ir įrodymai negali būti vertinami atskirai vienas nuo kito”.

 

“Aš jokio nusikaltimo nepadariau, teigia A.Sinevičius, – prokuratūra ir Apygardos teismas rėmėsi melagingu pranešimu apie nebūtą musikaltimą.. man nebuvo atlikta krata ar padarytas poėmis, paimta kasatoriaus DNR. Prokuratūra ir Apygardos teismas rėmėsi tik tariamai nukentėjusiojo Ž. Narkevičiaus parodymais. Nei liudytojų, nei įrodymų. Kasatorius nedarė to. Kuo yra kaltinamas. Priešingai, prokuratūra pridarė perteklinių veiksmų. Ar kas nors analizuoja, kokios pasekmės (sveikatos, profesinės veiklos, konkretaus darbo suradimo) randasi nekaltam asmeniui? Ar kas nors prisiima atsakomybę už jo garbės ir orumo pažeminimą, skriaudą šeimai, sveikatos sutrikdymą, pakenkimą šio asmens reputacijai ir verslui? Ar įstatymas leidžia statyti vežimą prieš arklį? Pirma tyrėjai ir prokuratūra žmogų apkaltino, po to pradėjo ieškoti nusikaltimo.remdamiesi nerišliais, prieštaringais ir melagingais neblaivių asmenų parodymais. Kam tai buvo reikalinga ir naudinga? Ir niekas dėl to nebus baudžiamas ar atsakingas? Natūraliai kyla klausimas: ar tai buvo politinis užsakymas ar kenkė specialiai? Gal asmeninis prokurorės angažuotumas ir nerimas? Būtent todėl, prokurorė Laura Golubkienė savo apeliaciniame skunde iš pat pradžių apkaltina teismą šališkumu, o likusioje skundo dalyje visą laiką, kartodama tai, kas pateikta be jokių objektyvių įrodymų, tik bandydama pagrįsti tariamai nukentėjusiojo Žygimanto Narkevičiaus parodymais, ieško priežasties: “kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį”. 

 

Byloje ir kaltinamajame akte  nurodytos jo tariamai padarytos veikos faktinės aplinkybės yra tos, kad jis pagrobė Žygimanto Narkevičiaus 4 700 Lt vertės turtą nusegęs nuo rankos – auksinę apyrankę (per 15 sekundžių! Neįtikėtinas nuo alkoholio/narkotinių medžiagų stipriai apsvaigusio asmens laiko suvokimas ir tikslumas). Kaltinamajame akte A. Sinevičių reikalaujama pripažinti kaltu pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį, nors nepateikta jokių dokumentinių turto vertės ir kitų patikimų įrodymų. Teisme kaltinimą bandoma grįsti tik nuolat keičiamais tariamo nukentėjusiojo parodymais, žodžiais, bet ne įrodymais.

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Dariuš Lučinski 2015 m. lapkričio 27 d. išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nes jis padarė teisingą išvadą, kad apklaustų asmenų parodymai prieštaringi. Nei vienas liudytojas nematė, kaip nuo Ž. Narkevičiaus dešinės rankos riešo buvo nusegama apyrankė. Ž. Narkevičius negalėjo tiksliai paaiškinti grandinėlės dingimo aplinkybių; buvo apsvaigęs nuo alkoholio, neblaivus;  tą vakarą painiojo jį išvedinėjusį apsaugos darbuotoją su kitu, buvusiu viršuje; taip pat kaltino tai vieną, tai kitą apsaugos darbuotoją, o taip pat ir juos abu; galimai supainiojo apsaugos darbuotojus ir kitus klubo viršuje buvusius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis. Teismas padarė išvadą, jog byloje nėra surinkta neginčijamų ir abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, todėl A. Sinevičius buvo Teismo išteisintas, o byla turėjo būti perduodama prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Vietoje to, prokurorė Laura Golubkienė pateikė niekuo nepagrįstą, tik Ž. Narkevičiaus prieštaringais ir alogiškais žodžiais, netelpančiais net į jokią „sisteminių teisės normų aiškinimo spragą“ apeliacinį skundą.

 

 

Norėčiau atkreipti Aukščiausiosios instancijos Teismo dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Lauros Golubkienės pasirašytame kaltinamajame akte rašoma:

i) „Žygimantas Narkevičius pradėjo reikšti pretenzijas jo kolegai Artūrui Derenčiui dėl dingusios auksinės apyrankės“ (Kalt. Aktas, p. 2).

ii) Arūnas Sinevičius pamatė ranką, kurią: „pratęsė (?) nukentėjusiojo draugas, rankoje jis laikė auksinę apyrankę ir ją paėmė ir į striukės kišenę įsidėjo Artūras Derenčius“ (Kalt. Aktas, p. 2).

iii) “Viskas pasikeitė po to, kai Artūras Derenčius išėjo į lauką su jais parūkyti ir išvažiavus policijai” (Kalt. Aktas, p. 2).

iv) Arūnas Sinevičius veždamas po darbo Artūrą Derenčių namo: “pasiteiravo kodėl jis paėmė apyrankę” (…) “Artūras Derenčius atsakė, kad jam pasirodė” (Kalt. Aktas, p. 3).

v) Arūnas Sinevičius: “Apyrankės neėmė, o tai padarė Artūras Derenčius” (Kalt. Aktas, p. 3, b.l. 86-88).

vi) Liudytojas Žygimantas Narkevičius teigia, kad: „Nepavykus nutraukti grandinėlės, atsegė apyrankės užsegimą ir patraukė už apyrankės ir ją nuėmė nuo riešo. Nusegimas užtruko apie 15 sekundžių“ (Kalt. Aktas, p. 3).

vii) Liudytojas Žygimantas Narkevičius teigia, kad: „Nieko jam nesakė, nes pamanė, kad apyrankę nusegė tam, kad jis jos nepamestų“ (Kalt. Aktas, p. 3).

viii) Liudytojas Žygimantas Narkevičius teigia, kad: „su Modestu Žilioniu (…) lauke rėkė jaunesniam ir senesniam apsauginiams, kad atiduotų apyrankę“ (Kalt. Aktas, p. 3).

ix) Liudytojas Žygimantas Narkevičius teigia, kad: „Atvažiavus patruliams nurodė senesnį apsauginį, kad jis nusegė apyrankę, prašė jį apieškoti“ (Kalt. Aktas, p. 4).

x) Liudytojas Žygimantas Narkevičius teigia, kad: „Apyrankė buvo balto ir geltono aukso, 30 gramų, kurią įsigijo 2010 m. Turkijoje, pirkimo dokumentų pateikti negalėjo. (Sic!) Už apyrankę mokėjo 2 000 dolerių, t.y. 4 700 Lt. Baltame aukse buvo išgraviruotas „Versace“ ženklas, ant geltono aukso buvo ornamentas“ (Kalt. Aktas, p. 4, b.l. 51-52). N.B.: Teismo posėdyje pareiškė: “Tėvų dovana gimimo dienos proga”.

xi) Liudytojas Artūras Derenčius parodė, kad: “Aukščiausias vaikinas nurodė, kad pas jį dingo apyrankė ir kaltino jį kartu su kolega” (Kalt. Aktas, p. 4).

xii) Liudytojas Artūras Derenčius parodė, kad: “Apie 05.00 val. Atvažiavo policijos pareigūnai, vaikinai kaltino jį su kolega, kad jie nuplėšė apyrankę. Jis jokios apyrankės nėra matęs“ (Kalt. Aktas, p. 4).

xiii) Liudytojas Artūras Derenčius parodė, kad: “Asmeniškai skambino direktoriui Evaldui ir papasakojo aplinkybes. Evaldas po poros dienų pasakojo, kad į klubą buvo atėjęs nukentėjusysis ir pranešė, kad priekaištų neturi” (Kalt. Aktas, p. 5).

xiv) 2014-11-24 akistatos metu tarp A. Derenčiaus ir A. Sinevičiaus, A. Derenčius teigia,kad: “Vaikinai dėl apyrankės dingimo kaltino abu apsaugos darbuotojus”; Arūnas Sinevičius teigia supratęs, “kad dėl apyrankės dingimo yra kaltinamas tik Artūras Derenčius”; matė, kaip “nukentėjusiojo draugas perdavė per jo ranką apyrankę Artūrui Derenčiui, kuris įsidėjo ją į kišenę”; Artūras Derenčius su tuo nesutiko ir “atsakė, kad jam tik pasirodė” (Kalt. Aktas, p. 5).

xv) Liudytoja Kristina Kaziukonytė parodė, kad, atėjus į naktinį klubą: “Žygimantas Narkevičius ant dešinės rankos riešo buvo užsidėjęs auksinę apyrankę. Buvo išgėrę”. Kai išvedė iš šokių aikštelės, šaukė atiduoti apyrankę. Ž.N. apyrankės ant rankos neturėjo” (Kalt. Aktas, p. 5).

xvi) Liudytoja Marija Lisevičiūtė parodė, kad klube: “Žygimantas Narkevičius buvo užsidėjęs auksinę apyrankę. Buvo neblaivi”. Vėliau: “Ant Žygimanto Narkevičiaus rankos apyrankės nebuvo” (Kalt. Aktas, p. 6).

xvii) Liudytojas Modestas Žilionis parodė, kad: “Žygimantui Narkevičiui ant dešinės rankos  buvo  auksinė apyrankė. Buvo neblaivus”; Vėliau: “Žygimantas Narkevičius pasakojo, kad vyresnis apsaugos darbuotojas jam nuo riešo nutraukė auksinę apyrankę”; Vėliau: „Lyg tai jis jautė kaip jis nusegė apyrankė“ (Kalt. Aktas, p. 6).

xviii) Liudytojas Artūras Čereška parodė, kad, kai jie (policijos pareigūnai) atvyko: “prie jų priėjo neblaivus vyras, kuris reiškė pretenzijas dėl dingusios apyrankės nuo jo rankos, tačiau tiksliai negalėjo paaiškinti, kad tiksliai ir kokiomis aplinkybėmis galėjo būti prarasta apyrankė. Kadangi vyras buvo neblaivus ir negalėjo tiksliai paaiškinti įvykio aplinkybių, jam buvo pasiūlyta viską apmąstyti ir kitą dieną kreiptis į PK su pareiškimu” (Kalt. Aktas, p. 7). Teismo posėdžio metu, 2015-05-05, patvirtino duotus parodymus, pasakė,  kad: „Neatsimenu įvykio“; „visada pyksta ant apsauginių“; dėl dingusios grandinėlės „neatsimenu, niekas nepranešė apie dingusią grandinėlę. Niekas man asmeniškai nesakė apie grandinėlę“.

Liudytoja Brygida Makauskaitė parodė, kad, kai jie (policijos pareigūnai) atvyko: “Jai buvo paskirta surinkti asmens duomenis iš įvykio dalyvių, trumpai užfiksuoti informaciją apie įvykį, o su įvykio dalyviais bendravo Artūras Čereška ir Jurij Titov”; “Jai asmeniškai apie auksinės apyrankės dingimą nieko nepasakojo” (Kalt. Aktas, p. 7). Teismo posėdžio metu, 2015-05-05, patvirtino duotus parodymus, pasakė,  kad daugiau „nieko tiksliai pasakyti negaliu‘; „su pranešėjais kalbėjosi lauke“; „jie buvo visiškai neblaivūs. Labai keikėsi. Kyla klausimas, ar taip galėjo būti, kad buvo nuplėšta grandinėlė. Dažnai neblaivūs konfliktuoja vien dėl to, kad juos išprašo lauk apsaugos darbuotojai, o galų gale tokie pranešėjai prisipažįsta, kad apkalbėjo apsauginius“; prie manęs apie grandinėlę nebuvo kalbos“; „nemačiau, kad rodytų pirštu į kurį nors apsauginį, kad atėmė grandinėlę“; „pretenzijų apsaugos darbuotojams nebuvo“; „jie (pareiškėjai) buvo su sportiniais kostiumais (treningais). Aprangos kodas buvo netinkamas“.  

Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje akcentuota, jog aplinkybė: “kad nukentėjusysis įvykio metu galimai buvo pavartojęs alkoholio nera pagrindas netikėti nukentėjusiojo parodymais”. “Klube jis buvo išgėręs ir nebuvo apsvaigęs, kaip kad teigia teismas.” (Pirmos instancijos). Sic! Kaip žinia, aplinkybė dėl “pavartojimo alkoholio” įrodyta ir pripažinta, todėl tai yra neabejotinas pagrindas netikėti nukentėjusiojo parodymais. Apygardos teismas ignoravo šią aplinkybę. Liudytoja M. Lisevičiūtė, apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prieštaringai aiškino, kad kai atėjo į klubą, Ž. Narkevičius: “turėjo grandinėlę. Neprisimena, iš kokio metalo buvo padaryta grandinėlė. Grandinėlė buvo geltona, kaip auksas”. Ž. Narkevičius “buvo išvestas iš klubo jaunesnio apsaugininko (Artūro Derinčiaus) ir kad Narkevičius skundėsi, kad A. Derinčius jam atėmė grandinėlę ir reikalavo grąžinti”. Apygardos teismui pakako tokių abstrakčių ir prieštaringų parodymų, kad pripažinti nukentėjusiajam Žygimantui Narkevičiui teisę į pareikštą civilinį ieškinį, apeliacinės instancijos teismas be jokių įrodymų, vienareikšmiškai konstatuoja, “kad nukentėjusysis turėjo grandinėlę, o pateikti įgijimo dikumentai liudija kokios vertės buvo pagrobtoji grandinėlė. Dėl šių įrodymų neišsamumo teismas negali, remiantis turimais duomenimis daryti išvadą ar nuotraukoje užfiksuota grandinėlė yra būtent tokios vertės, kokią nurodo nukentėjusysis (…) dėl ko būtina rinkti papildomus įrodymus. (BPK 115 str.2 d.). Tai kodėl, nesant dokumentinių grandinėlės vertės įrodymų ir atvirosios vagystės įrodymų, panaikino nuosprendžio dalį, kuria pirmos instancijos teismo nuosprendžiui įsiteisėjus bylą nuspręsta perduoti prokurorui, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti? Kad įklimpusią neištirtoje byloje Prokurorę ištraukti už ausų, o apkaltinti ir nuteisti nekaltą asmenį? Kaip aukščiau minėta, tarpe kitų savo pažįstamų Kasatoriui teko konsultuoti p. Rasą Adomėnienę-Lukšienę, buvusią tuo metu Širvintų rajono policijos komisaro Almanto Lukšo žmoną, pagimdžiusią jam vaiką. Ponia Rasa Adomėnienė-Lukšienė įtarė, kad jos sugyventinis buvo jai neištikimas. P. Rasa Adomėnienė-Lukšienė padarė keletą savo sugyventinio mobiliajame telefone esančių žinučių fotonuotraukų. Jose užfiksuota to paties siuntėjo mobilaus telefono numeris:+370 687 57267. Žinutės parašytos ir atsiųstos 2013 m. lapkričio 2-3 d. Pirmoji SMS žinutė skirta policijos komisarui Almantui Lukšai: “Nesitikėjau šiandien tavęs sutikti. Gera buvo vėl tave matyti ir prisiminti, mūsų dienas, kai neišdrįsom pasakyti apie savo jausmus… Neatsisveikinau, nes tikiuosi išsiskyrėm trumpam…”. Antroji SMS žinutė skirta tam pačiam adresatui: “Labas rytas 🙂 ačiū už komplimentą! Gražios dienos :)”. Siuntėjas – prokurorė Laura Golubkienė. Šių slaptų santykių pasekmė – išardyti Rasos  ir Almanto bendro gyvenimo kartu santykiai. P. Rasa Adomėnienė-Lukšienė jau negyvena su p. Almantu Lukša, Širvintose pagarsėjusiu savo posakiu: “Spaudos neturėtų dominti, su kuo miega Komisariato viršininkas”. Pažvelgus į šiuos nesantuokinius pareigūnų meilės trikampio santykius, teisiniu požiūriu tarsi nieko naujo ir baisaus, jeigu jiems etika ir moralė yra ne šio Pasaulio dimensijos. Konkrečiu atveju, manyčiau, kad teisininko konsultacijos šioje istorijoje tapo man lemtingomis. Jau porą metų nuo 2014 m. sausio 26 d.  turiu įrodinėti, kad aš ne kupranugaris. Baudžiamoji byla man radosi neprabėgus nė trims mėnesiams nuo minėtų prokurorės SMS žinučių komisarui. Gal Ž. Narkevičius nėra atsitiktinai tapęs tariamai nukentėjusiuoju? Gal visos šios jau porą metų trunkančios mano teisinio persekiojimo sumanytoja ir iniciatorė  yra malonių žinučių siuntėja ir koks nors “Narkuša”? Galimai todėl, prokurorė Laura Golubkienė nesiėmė priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti, bet, ignoruodama apylinkės Teismo nuosprendį, kaltindama Vilniaus miesto apylinkės teismą: “turint esminių loginių ir sisteminių teisės normų aiškinimo spragų”, Vilniaus apygardos teismui pateikė visiškai nepagrįstą jokiais įrodymais apeliacinį skundą. Beje, tai savo praktikoje daro ne pirmą kartą. Laikraštyje „Lietuvos žinios“ 2011 m. lapkričio 9 d. Rasos Kalinauskaitės straipsnyje „Procesas prieš pilietį „X“ pateikta viena baudžiamosios bylos istorija. Pilietis Anatolij Vulf buvo išteisintas, tačiau pavargęs nuo nesibaigiančių prokurorės absurdiškų skundų, išvyko gyventi į JAV. 

        

 

Facebook komentarai
Back To Top