skip to Main Content

                              

Teismas : M.Žalimas melagis, jokių duomenų apie tariamus D.Kedžio planuojamus nusikaltimus policijai jis nepranešė

Teismas : žurnalistas V.Gaivenis stengėsi sukompromituoti V.Račkauską ir „liepė“ M.Žalimui pasakyti, kad D.Kedžio krepšyje buvo 60 tūks. dolerių

 

Vakar Vilniaus apygardos teismas dar kartą išteisino buvusį policijos generalinį komisaro pavaduotoją Visvaldą Račkauską, buvusį Kriminalinės policijos biuro (KPB) viršininko pavaduotoją Tomą Ulpį bei šiame biure iki šiol dirbančius Emilijų Damukaitį, Dariušą Sinkevičių ir Vitalijų Vitkovskį.

Visi buvo kaltinami tuo, kad vena žinojo, kad D.Kedys rengiasi  kažką žudyti – apie tai neva pranešė liudininkas Mindaugas Žalimas, tačiau nesiėmė jokių veiksmų jam sustabdyti.

Nors įvairūs poratalai, tokie kaip 15min.lt ar delfi.lt, jau patys nuteisė Drąsių Kedį dėl dviejų žmonių tariamo nužudymo, tačiau šią nutartį paskelbęs Vilniaus apygardos teismas apskritai nieko nepasisakė apie tai, kad kaltas dėl šios tragedijos, tačiau aiškiai įvardino, kad vienintelis šių „nusikaltimų“ liudininkas M.Žalimas yra melagis, ne kartą pagautas meluojantis ikiteisminio tyrimo metu.

Tiesa, 15min.lt jau pats nuteisė D.Kedį: 

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/d-kedzio-surengtu-zudyniu-byloje-isteisintus-pareigunus-pagloste-ir-aukstesnis-teismas-59-631087

Tikėsimės, kad po to, kai paaiškės tikrieji žudikai, šiems portalams teks atsakyti už šmeižtą.

Vilniaus apygardos teismas taip pasisakė apie M.Žalimą : „Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atliko M. Žalimo. duotų parodymų analizę ir pagrįstai nurodė, jog M. Ž. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs, jie skiriasi nuo jo paties teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų: o būtent, 2011-10-30 jis teigė, kad 2009-09-16 PD turėtą informaciją apie D. Kedžio nusikalstamus planus jis perdavė  A. S. (generalinio komisaro pavaduotojas Algirdas Stončaitis) ir dar 3 vyrams: vienam uniformuotam ir dviems, dėvėjusiems civilius rūbus (t. 5, b.l. 108-114). 

Apklausiamas 2011-11-02 jis jau teigė, kad kartu su A. Stončaičiu  pokalbyje dalyvavo dar 4 ar 5 vyrai, vienas kurių buvo T. Ulpis. (t. 5, b.l. 120-130). 

Jeigu ankstesnės paminėtos apklausos metu M. Žalimas teigė, kad D. Kedys rengėsi nužudyti S. V., A. M., A. Ū., L. S., V. N., J. F. ir A., tai 2011-11-02 prie šių aukų pridūrė dar 3 jam nežinomus teisėjus (t. 5, b.l. 121-122). 

2011-11-21 M. Žalimas parodė, kad 2009-09-16 PD su juo susitiko (be A. S.) dar 4 pareigūnai: T. Ulpis ir jau galimai V. V. ir D. S. bei dar vienas nepažįstamas. 

V. V. ir D. S., M. Žalimo teigimu, tą pačią dieną nuvyko į minėtą anksčiau sodo namą. Liudytojas M. Žalimas dar ikiteisminio tyrimo metu pakeitė (t. 5, b.l. 133) savo pirminius parodymus, ir teisiamajame posėdyje pakartojo, kad tai V. Gaivenis dar prieš interviu filmavimą įkalbėjo jį pasakyti prieš kamerą, kad su V. Račkausku PD jis buvo susitikęs ir 2009 m. rugsėjį, ir spalį, nužudymų išvakarėse. 

Be to, V. Gaivenis, matyt, norėdamas suintriguoti žiūrovus, liepė jam pasakyti, kad D. Kedžio skirtame krepšyje su daiktais, paliktame sodo name, jis matė JAV dolerius, suskaičiavo juos, jų buvo 70 000. Pastebėtina, kad liudytojas V. Gaivenis, žurnalistas, laidos „Abipus sienos“ rengėjas, šiuos M. Žalimo parodymus  kategoriškai paneigė.

 Vertinant M. Žalimo parodymų patikimumą, atsižvelgtina ir į tai, kad    M. Žalimas savo parodymuose teigė, jog T. Ulpiui 2009-09-16 papasakojo, kad D. Kedys yra įsigyjęs automobilį (mikroautobusą) nusikaltimo vykdymui, tačiau tiriant J. Furmanavičiaus. ir V. Naruševičienės bylą yra nustatyta ir viešai Generalinės prokuratūros išplatinta informacija, jog D. Kedys tik 2009-09-27, apie 11 val. Kazlų Rūdoje įsigyjo automobilį VW Tranpsorter. 

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir papildomai apklaustas liudytojas M. Žalimas, kuris dėl autobusiuko aplinkybių paaiškino, kad supainiojo datas, kad tuo laiku nesakė, kad apie autobusiuką papasakojo rugsėjo 16 d., kalba apie jį ėjo rugsėjo pradžioje. 

Tam tikrų prieštaravimų tarp M. Žalimo parodymų nepavyko pašalinti ir apeliacinės instancijos teisme, priešingai, pastarasis vėl pateikė naują versiją dėl autobusiuko aplinkybių, todėl teisėjų kolegijos vertinimu liudytojas M. Žalimas tokius savo parodymus bando priderinti prie situacijos. Tuo tarpu M. Žalimo parodymų, prieštaraujančių ne tik išteisintųjų parodymams, bet ir liudytojų A. Stončiačio, V. Gaivenio parodymams, pateiktai informacijai nenuoseklumas yra ypač svarbus, vertinant kiek M. Žalimo informacija, kurią jis pateikė pareigūnui buvo reali ir konkreti, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, parodymus apie pareigūnams pateiktos informacijos turinį, apimtį ir pateikimo būdą M. Žalimas keitė ne vieną kartą. Tuo tarpu išteisintasis T. Ulpis nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, jog M. Žalimo suteikta informacija buvo abstraktaus pobūdžio ir šiuo atveju tokia išteisintojo versija nepaneigta.

 Prokuroro minimi T. Ulpio parodymų tam tikri neatitikimai, tame tarpe ir dėl informacijos apie D. Kedžio ginklą, nelaikyti esminiais. Nors prokuroras nurodo, jog T. U. ne visą žinomą informaciją, kurią gavo iš M. Ž. 2009-09-16, pateikė Vilniaus pygardos prokurorams susitikimo metu, patvirtina liudytojų R. J., B. M. N. B. ir iš dalies V. B., A. V., A. K., K. B. bei R. S. parodymai. Tačiau šioje byloje liudytojo M. Ž. parodymai iš esmės vertintini, kaip prieštaringi, todėl teigti, kad T. U. prokurorams pasakė ne visą iš M. Ž. gautą informaciją, nėra tikslinga.

 Be to prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog apylinkės teismas nuosprendyje neįvertino ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo A. M. parodymų, apie tai, kad 2009-09-16 arba 2009-09-17 pas jį užėjęs T. Ulpis pranešė, kad buvo atėjo žmogus, kuris suteikė informaciją, kad D. Kedys kartu su bendrininkais kalba, jog visus pedofilus reikia sutempti į vieną aikštę ir nužudyti, t.y. įvykdyti viešą egzekuciją. Tačiau vertinant šiuos liudytojo A. M. parodymus matyti, jog A. M. buvo pateikti ne konkretūs faktai, o retoriška ir nekonkreti informacija. Atkreiptinas prokuroro dėmesys į tai, kad liudytojas A. M. taip pat parodė, jog T. U. kiek vėliau jam pasakė, kad su E. D. buvo nuvykęs į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kur susitiko su R. J., B. M. ir vadinamosios pedofilijos bylą tyrusiu prokuroru N. Bieliausku, kas rodo, jog pareigūnai veiksmų dėl M. Žalimo pateiktos informacijos ėmėsi. Pastebėtina, jog prokuroras apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria liudytojų parodymams, nurodydamas jog jie yra prieštaringi, o tai pat ir įvairioms detalėms. Sutiktina, liudytojų parodymai iš esmės nėra pakankamai nuoseklūs, liudytojai iš pateiktos jiems informacijos daro savo išvadas, samprotavimus, prielaidas, tačiau teismas negali atstatyti pradinių parodymų, kuriais  neabejotinai galėtų remtis šioje byloje. 

Todėl teisėjų kolegija remiasi esminėmis bylos aplinkybėmis, faktais, o ne detalėmis, kurios faktiškai nepaneigia pačių aplinkybių. Šioje baudžiamojoje byloje esminė aplinkybė yra tai, kiek tiksli ir reali buvo M. Žalimo pateikta informacija, tai yra ar T. Ulpis iš M. Žalimo gavo tikrą, konkrečią informaciją apie realų D. Kedžio rengimąsi žudyti konkrečius asmenis, atlikti su tuo susijusius veiksmus, kadangi neteisingos, nepakankamos informacijos pateikimas turi esminę reikšmę sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. 

Sprendžiant klausimą dėl M. Žalimo  informacijos realumo, negalima neatsižvelgti į tuo metu susiklosčiusią situaciją, kai pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas išaiškinti ir ištirti asmenis, galimai tvirkinusius D. Kedžio mažametę dukrą, o pats D. Kedys, kiti jo aplinkos asmenys buvo laikomi nukentėjusiaisiais, o teisėjas neteikė pareiškimo dėl galimo D. K. smurto jo atžvilgiu. 

Akivaizdu, jog esanti neeilinė situacija, galėjo turėti įtakos M. Žalimo pateiktos informacijos objektyviam įvertinimui. Tačiau nepaisant visuomenėje sukelto rezonanso ir tokio M. Ž. pateiktos informacijos vertinimo, T. U. kartu su E. D. ėmėsi veiksmų jai patikrinti ir realizuoti: šią informaciją jie pateikė Vilniaus apygardos prokurorui R. J., jo pavaduotojui B. M., skyriaus prokurorui N. B.. Apklausti liudytojai R. J., B. M., N. B. patvirtino, jog E. D. ir T. U. buvo atvykę dėl D. Kedžio  atžvilgiu taikytinų procesinių prievartos priemonių, kad pateikė nekonkrečią informaciją, neva D. K. ieško ginklų. Pasak šių liudytojų T. U. ir E. D. siūlė  pradėti D. K. telekomunikacijų tiklais perduodamos informacijos kontrolę ir slaptą jo sekimą. Šiuo atveju pastebėtina, jog buvo pradėtas D. K. pasiklausymas, tačiau teigiamų rezultatų tai nedavė, tuo tarpu antras siūlymas dėl D. K. slapto sekimo – prokuroro buvo atmestas.  Be to, 2009-09-16 T. U. nurodymu D. S., tikrinant M. Ž. pateiktą informaciją, pradėjo rinkti J. F., L. S., A. Ū. asmens duomenis. Iš byloje esančių dokumentų – 2011-11- 11 kratos, atliktos PD kabinete Nr. 306 iš D. S. paimtos 2009 m. darbo knygos, matyti, kad 2009-09-16 lape yra rankraštiniai įrašai: „D. K./sEsuo dirba teisme“. „GaU: ginklas“, „padeda R.I. Š. g. 52, sugyvent. E.“, ,,5 asm U., F., L.“, nurodyti 2 telefonų numeriai, vienas kurių strėlyte sujungtas su D. K. pavarde. Tos pačios D. S. darbo knygos 2009-09-17 lape yra įrašai su D. K., L. S., A. Ū., V. N. vardais, pavardėmis, asmens kodais ir adresais, J. F., A. V. vardais ir pavardėmis (t. 1. b.l, 95-96, 101-107. vokas Nr. 31). 2012-02-09 LR VRM centrinio duomenų banko audito duomenų apie pareigūnų prisijungimus prie COB apžiūros metu nustatyta, kad 2009-09-16 15 val. 18 min. 48 s. D. S. tikrino R. I. duomenis, nuo 16 val. 49 min. 30 s. iki 16 val. 50 min. 58 s. O. S. tikrino D. K. duomenis, nuo 16 val. 52 min. 43 s. iki 16 val. 53 min. 54 s, D. S. tikrino L. S. duomenis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šie veiksmai buvo atlikti po M. Ž. apsilankymo policijos departamente. 2009-09-17 nuo 13 val. 38 min. 14 s. iki 13 val. 40 min. 17 s. D. S. tikrino J. F. duomenis (t. 11, b.l. 159-195,196-199). Šiuo gi atveju teigti, jog T. U. ir E. D. nesiėmė jokių priemonių M. Ž. pateiktai informacijai patikrinti, nėra pagrindo. Ir vis tik šiai dienai akivaizdu, jog tokios priemonės galimai buvo nepakankamos. Iš tiesų, 2009-09-16 T. U. pabendravęs su M. Ž. jokio dokumento, kuris atspindėtų suteiktos informacijos turinį nesurašė, todėl kiek M. Ž. informacija buvo tiksli ir reali, nėra galimybių patikrinti. Kadangi kilusių abejonių pašalinti negalima, todėl lieka nepaneigta T. U. ir E. D. versija, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamųjų naudai. Nors prokuroro kaltinimas remiasi iš esmės į M. Ž. parodymus, tačiau atsižvelgiant į aukščiaus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nelaiko M. Ž. parodymus patikimais ir jų pagrindu negali priimti apkaltinamojo nuosprendžio. 

 

Nutaris

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio, teisėjų  Arūno Kisieliaus, Audriaus Cinino,

                                                         

n u s t a t ė:

 

V. R., T. U. E. D., V. V. ir D. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. buvo kaltinami tuo, kad jie, statutiniai valstybės tarnautojai: V. R. – Policijos (duomenys neskelbtini), įgalintas padėti Policijos generaliniam komisarui įgyvendinti policijos uždavinius ir funkcijas, organizuoti ir užtikrinti policijos įstaigų valdymą, organizuoti kriminalinės policijos veiklą ir įgyvendinti ikiteisminį tyrimą policijos sistemoje, kontroliuoti ir koordinuoti specializuotų policijos įstaigų, atliekančių operatyvinį ir procesinį tyrimą, darbą, T. U. – Lietuvos kriminalinės policijos biuro (duomenys neskelbtini), įgalintas organizuoti, kontroliuoti LKPB Nusikaltimų tyrimų padaliniams numatytų uždavinių bei funkcijų įgyvendinimą ir privalėjęs atsakyti už tai, E. D. – LKPB NT (duomenys neskelbtini) įgalintas organizuoti ir kontroliuoti skyriaus tarnybinę ir operatyvinę veiklą užkardant, atskleidžiant bei tiriant nusikalstamas veikas, V. V. ir D. S. – LKPB NT (duomenys neskelbtini), įgalinti užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, sukėlusias platų atgarsį visuomenėje, – nuo 2009-10-05 iki 2011-10-30 piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, veikdami bendrininkų grupe. Pagal kaltinamąjį aktą šį nusikaltimą jie padarė tokiomis aplinkybėmis. 

2009-09-16 apie 15–16 val. LKPB patalpose, esančiose Saltoniškių g. 19, Vilniuje, M. Ž. tiesiogiai suteikė T. U. informaciją apie D. K. kartu su bendrininkais R. I. ir E. B. planuojamą bei rengiamą J. F., A. Ū. ir L. S. nužudymą. 

2009-10-05, kai J. F. ir V. N. Kaune buvo nužudyti, T. U. per E. D. liepė V. V. ir D. S. pristatyti M. Ž. į LKPB patalpas, o E. D. šį nurodymą perdavė V. V. ir D. S..

V. V. ir D. S. šį nurodymą tą pačią dieną įvykdė. Pristatytas į LKPB patalpas, M. Ž. pranešė T. U., J. F. ir V. N. nužudymo tyrimo grupės nariams V. V. ir D. S. nužudymo atskleidimui, kaltininkų nustatymui reikšmingas aplinkybes apie: 

D. K. kartu su bendrininkais R. I. ir E. B. iš anksto parengtą nusikaltimą prieš J. F., A. Ū., L. S., jų iš anksto numatytą nusikaltimo padarymo būdą, vaidmenų tarp bendrininkų pasidalinimą;

nusikaltimo padarymo įrankių (nelegaliai koviniais šoviniais šaudyti pritaikyto ginklo su garso slopintuvu) ir priemonių (užmaskuoto automobilio) paiešką ir įgijimą;

iš anksto parengtą D. K. slapstymosi po planuotų nusikaltimų padarymo vietą – T. V. priklausantį sodo namą, esantį (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Riešutas“, Pavilnyje, Vilniuje, šiame sodo name paslėptus jo daiktus, skirtus užtikrinti pastarojo slapstymąsi po nusikaltimų padarymo.

Šią informaciją T. U. pateikė V. R. ir E. D. ir, toliau piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, su V. R. žinia ir pastarojo sutikimu per E. D. liepė V. V. ir D. S. be prokurorų žinios slapta patekti į minėtą sodo namą, apžiūrėti jį ir jame esančius D. K. paruoštus daiktus, įrengti šiuose daiktuose ir naudoti technines priemones, skirtas asmenų veiksmų kontrolei ir fiksavimui, kai nė vienam veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nebuvo žinoma. 

V. V. ir D. S., vykdydami šį nurodymą, piktnaudžiaudami savo tarnyba, 2009-10-06 pateko į nurodytą sodo namą, kur, pažeisdami Lietuvos Respublikos BPK 179, 205 ir 207 str. reikalavimus, neapžiūrėjo patalpų ir jose buvusių D. K. paruoštų daiktų, neužfiksavo apžiūros eigos ir rezultatų protokole, neišėmė ir neperdavė bylą tiriantiems prokurorams tose patalpose buvusių D. K. paruoštų daiktų pridėti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. 2009-10-08 V. V. neteisėtai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. įtvirtintą asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę, Lietuvos Respublikos BPK 158 str. (LR 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1496 red.) reikalavimus, be ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtos nutarties, leidžiančios atlikti slaptus veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, slapta įrengė nurodytame sodo name buvusiuose D. K. paruoštuose daiktuose technines priemones, kurias naudojo, siekdamas kontroliuoti ir fiksuoti asmenų veiksmus, kai nė vienam veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nebuvo žinoma, iki 2009-10-16. D. S. tai žinojo ir nuslėpė nuo bylą tiriančių prokurorų. Po to V. V. nužudymo ištyrimui reikšmingus D. K. paruoštus daiktus savavališkai grąžino apie nusikaltimą pranešusiam M. Ž., taip sudarydamas sąlygas juos negrįžtamai prarasti.

V. R., T. U. ir E. D., žinodami apie tokį V. V. ir D. S. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi tiriant J. F. ir V. N. nužudymą, neužkirto kelio jų neteisėtiems veiksmams ir šių veiksmų nenutraukė ir juos nuslėpė, pasinaudodami tarnybine padėtimi priešingai tarnybos interesams, nes nepranešė apie tai, apie tyrimui reikšmingas aplinkybes žinantį ir parodymus apie padarytą labai sunkų nusikaltimą duoti galintį M. Ž. ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-00917-09 dėl J. F. ir V. N. nužudymo organizuojantiems ir jį atliekantiems prokurorams, jų ir ikiteisminio tyrimo grupės narių veiksmus nuo 2009-10-14 koordinuojančiam Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui A. K.. 

2009-10-15 per tarnybinį pasitarimą, vykusį LKPB patalpose, V. R., veikdamas priešingai tarnybos interesams, neteisėtai liepė T. U. ir D. S. ir toliau neteikti J. F. ir E. N. nužudymus tiriantiems ir jį organizuojantiems prokurorams informacijos apie šias tyrimui reikšmingas aplinkybes ir M. Ž. asmenybę, tuo sudarydamas sąlygas toliau piktnaudžiauti tarnyba. Jis, V. R., ir tokį jo neteisėtą nurodymą vykdę T. U., E. D., D. S. ir V. V. šiuos duomenis nuo bylą tiriančių prokurorų slėpė iki 2011-10-30, kol M. Ž. pats atvyko į teisėsaugos įstaigą ir davė parodymus apie jam žinomas paminėtų pareigūnų slepiamas bylai reikšmingas aplinkybes. Tik po to nužudymą tiriantys prokurorai pradėjo iki tol nežinomų D. K. bendrininkų R. I. ir E. B. baudžiamąjį persekiojimą ir 2011-11-05 pareiškė jiems įtarimus padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 129 str. 2 d. 5, 7 p.

2009-10-23 LR GP ONKTD vyriausiasis prokuroras A. K. paruošė paklausimą LKPB Nr. 17.2-18150, prašydamas pateikti jam informaciją apie tai, ar buvo LKPB, Vilniaus ir Kauno apskr. vyriausiųjų policijos komisariatų kriminalinės policijos padaliniai iki 2009-10-05 gavę skundų, pareiškimų ir pranešimų, operatyvinės informacijos apie galimus grasinimus fiziškai susidoroti su J. F. ir V. N. ar kitais su šiais įvykiais susijusiais asmenimis, taip pat asmenis, kurie savo veiksmais galimai kurstė, organizavo ar rengė šiuos nusikaltimus, ieškojo ar įgijo jų padarymo įrankius ( šaunamuosius ginklus), ar buvo tokių duomenų gauta iki 2009-10-05 atliekant operatyvinius veiksmus Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka ir slaptuosius ikiteisminio tyrimo veiksmus Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka. 2009-11-20 PD patalpose, esančiose Saltoniškių g. 19, Vilniuje, V. R., siekdamas nuslėpti T. U. ir E. D., o E. D. – savo ir T. U. netinkamą tarnybos pareigų atlikimą nuo 2009-09-16 iki 2009-10-05, slėpdami savo, T. U., V. V. ir D. S. piktnaudžiavimą tarnyba, susijusį su nepranešimu ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-00917-09 dėl J. F. ir V. N. nužudymo organizuojantiems ir jį atliekantiems prokurorams apie nužudymo atskleidimui reikšmingas aplinkybes, liepė E. D. parengti pranešimą LR GP ONKTD vyriausiajam prokurorui A. K., kuriame nurodyti žinomai melagingus duomenis apie tai, kad LKPB padaliniai jokios informacijos, paminėtos LR GP paklausime Nr. 17.2-18150 nebuvo gavę. E. D. šį V. R. nurodymą įvykdė, paruošęs 2009-11-20 pranešimą Nr. 5-S-6246, kurį V. R. pasirašė. Šį pranešimą E. D. V. R. nurodymu tą pačią dieną išsiuntė LR GP.  

Tuo prokuroro teigimu: 

V. R., T. U., E. D., D. S. ir V. V., sulaužę duotą priesaiką, sumenkinę policijos pareigūno vardą, ilgam apsunkinę platų atgarsį visuomenėje sukėlusio labai sunkaus nusikaltimo išsiaiškinimą ir tyrimą, kaltininkų savalaikį nustatymą ir jų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, sudarę jiems sąlygas likti nebaudžiamiems, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 2 str., Policijos veiklos įstatymo (LR 2003-11-05 įstatymo Nr. IX-1773 red.) 3 str., str. 2 d, 21 str. 1 d. 2 p., Valstybės tarnybos įstatymo (LR 2009-06-11 įstatymo Nr. XI-286 red.) 15 str. 1 d. 1, 3, 4 ir 5 p. reikalavimus; 

V. R. pažeidė Policijos (duomenys neskelbtini), patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-07-16 d. įsakymu Nr. 5-V-506 (2011-05-16 įsakymo Nr. 5-V-428 red.) 7.1, 7.2, 7.3, 7.6, 7.8 ir 7.9 p. reikalavimus;

T. U. pažeidė LKPB (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto LKPB viršininko 2007-09-07 įsakymu Nr. 38-V-75 (2009-11-30 įsakymo Nr. 38-V-207 red.), 6-8, 10, 13 ir 15 p. (po pakeitimo – 7.2-7.9 ir 7.11 p.), LKPB nuostatų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-08-03 įsakymu Nr. 5-V-522, 15 p. ir 8.2 p., Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007-10-12 įsakymu Nr. I-134 (2008-05-28 įsakymo Nr. I-79 red.) patvirtintų rekomendacijų „Dėl operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo“13 p. reikalavimus;

E. D. pažeidė LKPB NT (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto LKPB viršininko 2007-09-18 įsakymu Nr. 38-V-80,  6-8, 10, 12, 15 p., Rekomendacijų 13 p. reikalavimus;

D. S. ir V. V. be to pažeidė LKPB NT (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto LKPB viršininko 2007-09-18 įsakymu Nr. 38-V-80 6, 8, 10, 13, 14 p., Rekomendacijų 13 p. reikalavimus. 

Tokiais veiksmais kaltinamieji ir taip diskreditavo LPKB autoritetą bei prestižą, padarė didelės neturtinės žalos valstybei ir pačiam Policijos departamentui prie LR VRM, L. S., S. S., T. S..

V. R. ir E. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. buvo kaltinami tuo, kad jie suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo, kai E. D. V. R. nurodymu paruošė 2009-11-20 rašytinį atsakymą Nr. 5-S-6246 į minėtą anksčiau 2009-10-23 LR GP ONKTD vyriausiasiojo prokuroro A. K. paklausimą ir, pasirašytą V. R., tą pačią dieną išsiuntė LR GP.  

T. U. ir E. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. (LR 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.) buvo kaltinami tuo, kad jie dėl neatsargumo netinkamai atliko savo tarnybos pareigas, dėl ko valstybė ir LKPB patyrė didelės žalos:

2009-09-16 minėtomis anksčiau aplinkybėmis iš M. Ž. gavęs informacijos apie D. K. ir bendrininkų rengiamą J. F., A. Ū., L. S. nužudymą ir jo aplinkybes, T. U., pažeisdamas LKPB (duomenys neskelbtini) pareigybių aprašymo 4, 6-8, 10, 13, 15 p., LKPB nuostatų 15 p., OVĮ 5 str. 1-3 p., 9 str. 1 p., VTĮ 15 str. 1 d. 1 ir 4 p., PVĮ 3 str., 21 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, ir E. D., tą pačią dieną iš T. U. sužinojęs apie pastarojo tokios informacijos gavimą iš M. Ž., pažeisdamas LKPB NT (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 6-8, 10, 11, 12, 15 p., OVĮ 5 str. 1-3 p., 9 str. 1 p., VTĮ 15 str.1 d. 1 ir 4 p., PVĮ 3 str., 21 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, nuo 2009-09-16 iki 2009-10-05 šios informacijos tinkamai neįvertino, neužfiksavo jos dokumentuose, nepradėjo dėl jos operatyvinio tyrimo ir neužtikrino tokio tyrimo pradėjimo, nesiėmė visų OVĮ numatytų operatyvinės veiklos priemonių ir metodų gautai informacijai patikrinti, kad būtų užkirstas kelias D. K. ir jo bendrininkų R. I. ir E. B. rengiamiems ir 2009-10-05 Kaune padarytiems J. F. ir V. N. nužudymams. 

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendį baudžiamojoje byloje ir priimti naują nuosprendi, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti: 

1. V. R. pagal BK 228 str. 1 d. ir skirti 300 MGL dydžio baudą, pagal BK 300 str. 1 d. skirti 100 dydžio MGL baudą. Paskirtas bausmes vadovaujantis BK 63 str. 4 d. subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę paskirti – 350 MGL dydžio baudą. 

2. T. U. pagal BK 229 str. (LR 2000-09-26 įstatymo Nr. VIIl-1968 red.) ir skirti 100 MGL dydžio baudą, pagal BK 228 str. 1 d. ir skirti 350 MGL dydžio baudą. Paskirtas bausmes vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p. subendrinti apėmimo bildu ir galutinę bausmę paskirti – 350 MGL dydžio baudą. 

3. E. D. pagal BK 229 str. (LR 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.) ir skirti 100 MGL dydžio baudą, pagal BK 228 str. 1 d. ir skirti 250 MGL dydžio baudą, pagal BK 300 str. 1 d. ir skirti 100 MGL dydžio baudą. Pakirtas bausmes vadovaujantis RK 63 str. 4 d. ir 5 d. 2 p. subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir apėmimo būdu bei paskirti galutinę subendrintą bausmę 300 MGL dydžio baudą. 

4. D. S. pagal BK 228 str. 1 d. ir skirti 250 MGL dydžio baudą. 

5. V. V. pagal BK 228 str. 1 d. ir skirti 250 MGL dydžio baudą. 

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nors bylai reikšmingi įrodymai teisminio nagrinėjimo metu buvo ištirti, tačiau nuosprendyje dalis jų nebuvo aptarti ir išsamiai neįvertinti, tai yra nesilaikytą BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, o padarytos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių yra prieštaringos. 

Pasak prokuroro, teismas tvirtindamas, kad tiki T. U. parodymais apie 2009-09-16 suteiktą jam M. Ž. informacijos apimtį, padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Nurodoma, kad V. R. parodymai proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau teismas jų kritiškai nevertino. Pasak prokuroro teismas nuosprendyje neįvertino to, kad liudytojas A. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, jog „2009-09-16 arba 2009-09-17 pas jį užėjęs T. U. pranešė, kad buvo atėjo žmogus, kuris suteikė informaciją, kad D. K. kartu su bendrininkais kalba, jog visus pedofilus reikia sutempti į vieną aikštę ir nužudyti, t.y. įvykdyti viešą egzekuciją. Jis pasakė, kad tas žmogus buvo teistas ir nukreiptas pokalbiui generalinio komisaro pavaduotojo A. S..“ 

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad T. U. ne visą žinomą informaciją, kurią gavo iš M. Ž. 2009-09-16, pateikė Vilniaus pygardos prokurorams susitikimo metu, patvirtina liudytojų R. J., B. M. N. B. ir iš dalies V. B., A. V., A. K., K. B. bei R. S. parodymai, tačiau teismas dėl jų vertinimo nuosprendyje nepasisakė, o tik nepagrįstai kritiškai įvertino Vilniaus apygardos prokurorų poziciją, kad šie neinformavo atvykusių LKPB pareigūnų apie gautą prokuratūroje V. N. pareiškimą apsaugoti ją ir jos seserį L. S. nuo D. K. grąsinimų. Pasak prokuroro paminėti liudytojų parodymai paneigia T. U. parodymų dalį, kad jis Vilniaus apygardos prokurorams pateikė visą iš M. Ž. žinomą informaciją. Skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje neaptarė kodėl tiki T. U. parodymais, o atmeta paminėtų liudytojų parodymus, o tai rodo, kad teismas suteikė pranašumą kaltinamuosius teisinantiems duomenims, tačiau nepaneigia kaltinančių duomenų, o tuo pačiu neaptarė esančių prieštaravimų tarp liudytojų R. J., B. M., N. B.. V. B., A. V., A. K. ir kaltinamųjų parodymų. Prokuroro manymu toks nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, o teismas nešališku. 

Prokuroras nurodo, jog teismas nuosprendyje vertindamas liudytojo M. Ž. parodymus ir jų patikimumą perdėtai sureikšmino aplinkybes, teigdamas, kad jis policijos pareigūnus apkalbėjo, siekdamas išvengti gręsiančios baudžiamosios atsakomybės už sunkaus kūno sužalojimo padarymą, ir kad jo parodymai, esmingai prieštarauja ne tik kaltinamųjų parodymams, bet ir liudytojų A. S., V. G. pateiktai informacijai. Teismo nuomone, toks liudytojo parodymų nenuoseklumas yra esminis, nes jis liečia informacijos apie D. K. aukų, jo nusikalstamus planus gavėjų 2009-09-16 ratą, policijos pareigūnų ir žurnalisto, dėl to teismas padarė išvadą, kad kaltinimas D. Ž. parodymus kaitinimams pagrįsti naudoja pasirinktinai: jais jis remiasi, įrodinėdamas V. R., T. U., E. D., V. V. ir D. S. kaltę, tačiau, nekreipiama dėmesio į M. Ž. minimą A. S.. Atkreipiamas dėmesys, jog baudžiamoji byla nagrinėjama tose ribose ir tik dėl tų asmenų rato, kuriems yra pareikšti kaltinimai (BPK 255 str. 1 d.). Pasak prokuroro, jeigu teismas mano, kad A. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, tai vadovaujantis BPK 257 str. nuostatomis turi teisę priimti motyvuotą nutartį, kad asmuo yra padaręs nusikalstamą veiką ir apie tai pranešti prokurorui, tačiau tokio procesinio dokumento baigus nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismas nepriėmė. 

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad esą M. Ž. parodymų melagingumą patvirtino jo teiginiai, jog net 2009-10-04 jis buvo susitikęs su T. U. ir įspėjo jį apie kitą dieną įvyksiančius nužudymus. Tačiau tokios teismo išvados nepagrįstos ir minėtos aplinkybės nepatvirtina M. Ž. parodymų melagingumo.  

Skunde nurodoma, kad patikrinti M. Ž. parodymų dalį dėl 2009-10-04 susitikimo su T. U. ikiteisminio tyrimo metu buvo išnaudotos visos galimybės, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, nei vienas apklaustas liudytojas, kuris budėjo PD patalpose tokių aplinkybių neprisiminė, o aparatūra fiksuojanti įėjimus į PD patalpas tuo metu neveikė, įrašai neišlikę, telefoninių kontaktų praėjus dviems metams po įvykių taip pat neišliko. Pasak prokuroro tai nelaikytina pagrindu teismui daryti išvadas, kad liudytojo M. Ž. parodymai yra melagingi, todėl šios išvados šalintinos iš nuosprendžio kaip nepagrįstos ir neparemtos jokiais objektyviais duomenimis. 

Pažymima, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo paskelbti byloje esantys dokumentai ir pokalbių įrašai, tačiau jie apylinkės teismo nuosprendyje nebuvo aptarti ir įvertinti, nors juose esanti informacija ir turinys laikytini reikšmingais nustatinėjant šios bylos faktines aplinkybes. Nurodoma, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad neužfiksavęs M. Ž. vizito ir jo pateiktos informacijos, T. U. nepažeidė jam inkriminuojamų teisės aktų reikalavimų, nes jis veikė sutinkamai su žinybinių ir tarpžinybinių aktų, reglamentuojančių darbą su informatoriais, operatyvinės veiklos organizavimo principus ir būdus, reikalavimais. Pasak prokuroro teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad epizode dėl netinkamo pareigų atlikimo T. U. nėra kaltinimas, jog Vilniaus apygardos prokurorams neatskleidė informacijos apie savo šaltinį, o kaltinamas tuo, kad gautos informacijos iš M. Ž. nedokumentavo ir nesiėmė jo kompetencijoje esančių priemonių bei veiksmų gautai informacijai patikrinti. Pažymima, kad teismas neatkreipė dėmėsio į liudytojo M. Ž. parodymus, kad jis jokios bendradarbiavimo su policija žodinės ar rašytinės sutarties sudaręs nebuvo ir jam T. U. ar V. V. to nesiūlė. Be to, teismas jokio dokumento (slapto ir neslapto ), kuris patvirtintų T. U. teiginius, kad M. Ž. buvo laikomas operatyvinės veiklos slaptuoju dalyviu proceso metu netyrė. Be to, teismas sutiko su kaltinamojo T. U. nuomone, kad M. Ž. pateikta informacija nebuvo konkreti, joje nebuvo pakankamų duomenų apie konkrečius D. K. rengiamus nusikaltimus, jų padarymo laiką ir vietą. Tačiau tokia teismo išvada klaidinga ir prieštarauja paties teismo nustatytoms bylos aplinkybėms. Teismo vertinimu tuo yra paaiškinamas V. N., D. K., L. S. ir kitų pavardžių atsiradimas minėtame D. S. darbo knygos puslapyje, tačiau pasak prokuroro, teismas neatkreipė dėmesio, kad paminėta fiksuota informacija neatitinka T. U. ir kitų kaltinamųjų ar liudytojų parodymų turinio, kurie neigė M. Ž. suteiktos informacijos apimtį ir reikšmę, įvardindami ją kaip nekonkrečią ir nereikšmingą. Nurodoma, kad byloje esantys duomenys rodo, kad policijos pareigūnams T. U. ir E. D. 2009-09-16 buvo žinomos taip vadinamų pedofilų pavardės, su kuriais ketino susidorti D. K. ir jam padedantys asmenys. 

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad psichofiziologinio tyrimo išvada atitinka BPK keliamus reikalavimus.

Teismas nuosprendyje padarė išvadą, jog T. U. ir E. D. 2009-09-17 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokurorus, kuriems išdėstė sužinotą iš M. Ž. pasakojimo informaciją ir ji buvo pradėta realizuoti ikiteisminiame tyrime dėl D. K. seksualinio išnaudojimo, o pradėjus ikiteisminį tyrimą, pradėti ir operatyvinio tyrimo bylą, draudžiama. Be to, nuosprendyje nurodyta, kad policijos pareigūnai prašė prokurorų taikyti procesines prievartos priemones D. K. atžvilgiu, tačiau pastarieji jų prašymus tenkino tik iš dalies, suteikdami galimybę klausytis telefoninius pokalbius, o apie V. N. gautą prokuratūroje 2009-09-07 skundą dėl D. K. grąsinimų informuoti nebuvo, todėl teismo nuomone jiems kaltinimai dėl netinkamo pareigų neatlikimo pripažintini nepagrįstais. Pasak prokuroro, teismas, konstatuodamas tokias išvadas neatkreipė dėmesio į tai, kad: 1) T. U. 2009-09-17 susitikimo metu su Vilniaus apygardos prokurorais pateikė tik dalį žinomos informacijos, kad D. K. ieškojo įsigyti nelegalų ginklą, nors pats kaltinamasis šios aplinkybės netvirtina; 2) kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo tiriama tik mažamečio asmens tvirkinimo ir seksualinio išnaudojimo byla (Nr. 23-1-00834-08) ir šioje byloje nebuvo tiriamos neteisėto šaunamojo ginklo įsigijimo ar rengimosi nužudyti asmenis aplinkybės (dėl tokių veikų ikiteisminiai tyrimai pradėti nebuvo, nes nebuvo pateikta duomenų šių nusikalstamų veikų požymių buvimą); 3) LKPB pareigūnai 2009-09-16 jokių duomenų apie tai D. K. teikia neteisingą informaciją pedofilijos bylos ikiteisminiam tyrimui ar apkalba asmenis dėl nusikalstamų veikų padarymo, iš M. Ž. nebuvo gavę; 4) 2009-09-17 E. D. tarnybiniame pranešime, kurio pagrindu prokuroras N. B. kreipėsi į teismą, nenurodoma jokių duomenų, kokiu tikslu siekiama kontroliuoti D. K. telefoninius pokalbius (ar išsiaiškinti nelegalaus ginklo įgijimo aplinkybes, ar rengimosi nužudyti asmenis); 5) Operatyvinės veiklos įstatymo 9 str. 1 p. nustatė, kad operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, tačiau gaunama informacija apie rengiamą, daromą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba apie nusikaltimą rengianti, daranti asmenį. Prokuroras pažymi, kad visi BK 229 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementai T. U. ir E. D. veiksmuose yra, todėl prokuroro manymu, jie trauktini baudžiamojon atsakomybėn. 

Skunde teigiama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyta teismo išvada, kad suformuluotas kaltinimas T. U. ir E. D. dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 str. yra neaiškus ir nekonkretus, prieštarauja bylos aplinkybėms.

Pasak prokuroro, teismas nuosprendyje dėl piktnaudžiavimo epizodo nurodė, kad kaltinimas nepagrįstai kriminalizavo T. U., V. V. ir D. S. veiksmus, kuomet F. ir V. N. nužudymų dieną (2009-10-05) T. U. liepė V. V. ir D. S. pargabenti į PD M. Z. ir su juo bendrauti, nes tokie veiksmai laikytini vienu iš operatyvinės veiklos metodų – operatyvinė apklausa, kas atitinka aVĮ 3 str. 13 d., todėl taikydami šį operatyvinės veiklos metodą D. K. paieškos byloje, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Tačiau su šia teismo nuomone prokuroras sutinka iš dalies, be to pažymi, kad paminėtos faktinės aplinkybės, kurios nurodytos T. U. ir kaltinamiesiems kaltinimuose, neįvardintos kaip neteisėtas veikimas, o paminėtos tik kaltinamųjų atliktų veiksmų seka. 

Prokuroro manymu neteisinga teismo nuosprendžio išvada, kad V. V. ir D. S. Lietuvos Respublikos BPK 158, 179, 205, 207 str. reikalavimų pažeidimai patenkant į namų vidų ir atliekant ten techninės priemonės montavimą inkriminuoti be pagrindo, kadangi tokius veiksmus jie atliko D. K. paieškos, t.y. operatyvinio tyrimo byloje, veikdami pagal tuo metu galiojusio OVĮ normų reikalavimus. Pasak prokuroro teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad 2009-10-05 buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl J. F. ir V. N. nužudymo, kurie tą pačią diena sujungti į vieną tyrimą.

Be to prokuroras daro išvadą, kad LKPB pareigūnų veiksmai sodo namelyje buvo atliekami BPK nustatyta tvarka, tačiau jie atitinkamai procesiniais dokumentas nesurašyti, rasti daiktai jų neištyrus, grąžinti M. Ž. ir į įkiteisminio tyrimo bylą iki 2011-10-30 pateikti nebuvo. 

Pasak prokuroro nepagrista ir teismo nuosprendžio išvada, kad informacija apie R. I. ir E. B. kaip galimai prisidėjusius prie šių nužudymų prokurorams buvo žinoma jau nuo 2009-10-05, nes tą dieną Kauno apygardos prokuroras M. S. nutarimu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl R. I. pokalbių telefonu pasiklausymo ir 2009-10-13 nutarimu Generalinės prokuratūros prokuroras R. S. iš telekomunikacijų operatorių prašė pateikti duomenis apie R. I. ir E. B. naudojamų mobiliojo ryšio abonentų telekomunikacijų įvykius nuo 2009-04-13 iki 2009-10-13. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad liudytojas M. Ž. savo apklausose tvirtino, jog jis biuro pareigunams T. U. 2009-09-16, o nuo 2009-10-05 V. V. ir D. S. nurodė E. B. ir R. I. vaidmenį kaip D. K. bendrininkų, kurie kurstė jį susidoroti su asmenimis, kartu rengė planą, taip pat iš anksto pažadėjo padėti pasislėpti po nusikalstamos veikos padarymo ir jam buvo perdavę šio asmens daiktus, kuriuos vėliau jis nuvežė į aukščiau paminėtą sodo namelį.

Prokuroras nesutinka ir su apylinkės teismo sprendimu nesivadovauti BPK 158 str. numatyta tvarka atlikto procesinio veiksmo duomenų (t. 2, b.l. 121-134) dalimi nuo to momento, kai į šio veiksmo atlikimą aktyviai įsikišo duodamas klausimus T. U. ir skatindamas jo atsakymus. Pasak prokuroro, teismas galėjo remtis D. M., kaip liudytojo parodymais, kuris bendraudamas su T. U. tiesiogiai iš jo išgirdo bylai reikšmingas aplinkybes, ir atpasakojo teisme, tačiau tokios galimybės teismas nuosprendyje net nesvarstė. 

Pasak prokuroro teismo išvada, kad M. Ž. kaltinamiesiems suteikta informacija apie galimą D. K. slapstymąsi sodo name, kurią V. V. ir D. S. T. U. nurodymu patikrino atliekant operatyvinius veiksmus, tačiau šie teigiamų rezultatų nedavė, o taip pat ikiteisminiam tyrimui M. Ž. ir V. G. ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams pateikė daiktus, kurie priklausė D. K. ir buvo slepiami minėtame anksčiau sodo name tyrimui nebuvo vertinga, yra nepagrįsta. Prokuroro manymu teismas tokią išvadą padarė atsietai vertindamas duomenis, nes baudžiamojoje byloje buvo paieškomas ne tik tiesioginis nusikaltimo vykdytojas, kuriuo buvo įvardijimas D. K. ir paskelbta jo paieška, tačiau buvo nustatinėjami ir jo bendrininkai, kurie padėjo pasiruošti nusikalstamai veikai ir iš anksto pažadėjo padėti pasislėpti. Pasak prokuroro teismas paminėtas aplinkybes nepagristai nuosprendyje ignoravo ir dėl jų nepasisakė.

Taip pat prokuroro manymu, teismo padaryta išvada, kad policijos pareigūnų atlikti veiksmai ir nepateikta informacija bei daiktai neapsunkino tyrimo ir atitinkamai pasekmių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., nesukėlė yra nepagrista. Pažymima, kad teismas nepagristai V. R. ir E. D. veiksmų dėl 2009-1-20 rašto Nr.S-S-6246 suklastojimo ir panaudojimo nepripažino nusikalstamais, kaip atitinkančių BK 300 str. 1 d. sudėtį. Atsižvelgiant į tai turėtų buti taikytina E. D. bei V. R. baudžiamoji atsakomybė ne tik dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tačiau ir dėl dokumento suklastojimo bei panaudojimo pagal BK 300 str. 1 d. 

Skunde nurodoma, kad byloje buvo ištirti telefonių pokalbių įrašai Nr. 22 ir 699, pasak prokuroro šių duomenų ir jų reikšmės įrodinėtinoms faktinėms aplinkybėms teismas nuosprendyje neaptarė. 

Pažymima, kad teismas nuosprendyje dalies ištirtų įrodymų iš viso neaprašė, o aprašytų įrodymų tarpusavio ryšio neatskleidė bei juos vertino atsictai vieną nuo kito, kurie sudarė teismui prielaidas kaltinamuosius išteisinti. Taip pat nurodoma, kad teismas nesilaikė teisminės praktikos, kurioje aprobuoti reikalavimai, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, kur pažymėta, kad aprašant dokumentus ar daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti, nurodomos jais nustatytos aplinkybės.

Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą išteisintieji V. R., T. U., E. D., V. V. nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašoma prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji A. F. prašo tenkinti prokuroro skundą ir V. R., T. U., E. D., D. S., V. V. pripažinti kaltais padarius jiems inkriminuojamas nusikalstams veikas ir skirti jiems prokuror prašomas bausmes.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji V. R., T. U., E. D., D. S., V. V. ir jų gynėjai advokatai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka ne su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad kaltinimas kaltinamiesiems V. R., T. U., E. D., D. S., V. V. pagal jiems inkriminuojamus straipsnius byloje surinktais duomenimis teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino, kaltinamieji jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl buvo išteisinti pagrįstai. Dėl to prokuroro apeliacinis skundas atmetamas ir paliekamas išteisinamasis nuosprendis.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnio taikymo

T. U. ir E. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. (LR 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.) buvo kaltinami tuo, kad jie dėl neatsargumo netinkamai atliko savo tarnybos pareigas, dėl ko valstybė ir LKPB patyrė didelės žalos. Kaltinimų esmė buvo tokia, jog  M. Ž. 2009-09-16 pateikė T. U. informaciją apie D. K. ir bendrininkų rengiamą J. F., A. Ū., L. S. nužudymą ir jo aplinkybes, T. U., pažeisdamas LKPB (duomenys neskelbtini) pareigybių aprašymo 4, 6-8, 10, 13, 15 p., LKPB nuostatų 15 p., OVĮ 5 str. 1-3 p., 9 str. 1 p., VTĮ 15 str. 1 d. 1 ir 4 p., PVĮ 3 str., 21 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, ir E. D., tą pačią dieną iš T. U. sužinojęs apie pastarojo tokios informacijos gavimą iš M. Ž., pažeisdamas LKPB NT (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 6-8, 10, 11, 12, 15 p., OVĮ 5 str. 1-3 p., 9 str. 1 p., VTĮ 15 str.1 d. 1 ir 4 p., PVĮ 3 str., 21 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, nuo 2009-09-16 iki 2009-10-05 šios informacijos tinkamai neįvertino, neužfiksavo jos dokumentuose, nepradėjo dėl jos operatyvinio tyrimo ir neužtikrino tokio tyrimo pradėjimo, nesiėmė visų OVĮ numatytų operatyvinės veiklos priemonių ir metodų gautai informacijai patikrinti, kad būtų užkirstas kelias D. K. ir jo bendrininkų R. I. ir E. B. rengiamiems ir 2009-10-05 Kaune padarytiems J. F. ir V. N. nužudymams. Pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių T. U. ir E. D. dėl nusikaltimo numatyto BK 229 str. 1 d. išteisino. 

Šiuo atveju svarbi aplinkybė ar išteisintieji T. U. ir E. D. tinkamai įvertino M. Ž. suteiktą informaciją, ėmėsi pakankamų veiksmų, teisės aktais leistinų priemonių, kad patikrinti šią suteiktą informaciją ir užkirsti kelią rengiamam labai sunkaus nusikaltimo padarymui, tai yra keliamas klausimas ar T. U. ir E. D. tinkamai atliko savo pareigas, ar jų veiksmuose yra BK 229 str. sudėties požymių.

Pagal BK 229 straipsnį („Tarnybos pareigų neatlikimas“) atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas patyrė didelės žalos. Nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado padarinių – šiame straipsnyje nurodytas subjektas patyrė didelę žalą; kad tarp veikos ir padarinių yra priežastinis ryšys. Netinkamas savo pareigų atlikimas – pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008). Teismų praktikoje savo pareigų neatlikimas aiškinamas kaip neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas, o netinkamas savo pareigų atlikimas – aplaidus, atmestinas ir pan. savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10/2008, 2K-7-228/2008, 2K-419/2012 ir kt.). 

Atsakant į klausimą, ar kaltinamas asmuo tinkamai atliko jo kompetencijai priskirtas pareigas, būtina tai pagrįsti ne tik jų veiklą reglamentuojančiomis taisyklėmis, bet ir įvertinti būtinumą veikti tarnybos ir kitų asmenų interesams užtikrinti, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. T. U. neneigia 2009-09-16 LKPB patalpose bendravęs su M. Ž., nurodo, jog pastarasis pasakojo apie savo pažįstamą kultūrizmo trenerį R. I. ir jo draugą D. K., kuris kovoja su savo mažametės dukros tvirkintojais, jog D. K. neva turi legalų ginklą, kad R. I. palaikė D. K. kovą prieš pedofilus ir sakė, kad juos, pedofilus, reikia šaudyti. Pedofilais vadino A. Ū., teisėją, nenurodydamas jo pavardės, minėjo L. S. pavardę. Pasak T. U., M. Ž. nepasakė, kad D. K. rengia J. F. ar kitų asmenų nužudymus, neminėjo jokių galimų smurtinių veiksmų datų, laiko, todėl T. U. tokią pateiktą informaciją įvertino, kaip abstrakčią, reikalaujančią papildomo patikrinimo. E. D. teisme parodė, jog T. U. jam pasakė turintis operatyvinės informacijos, susijusios su pedofilijos byla. Ikiteisminio tyrimo metu E. D. parodė, jog T. U. jam pasakė, jog turi informacijos, jog D. K. kažkam yra sakęs, neva reikia žudyti pedofilus, paminėjo pavardes: S., Ū., paminėjo, neįvardindamas teisėją. Taigi T. U. tvirtina, kad M. Ž. pateikta informacija nebuvo konkreti, abstraktaus pobūdžio ir reikalaujanti papildomo patikrinimo. Tuo tarpu M. Ž. nurodo, jog išdėstė žinias apie konkrečius D. K. planus žudyti konkrečius žmones, tai yra, išdėstė visą informaciją apie rengiamus nusikaltimus, nurodė, ką būtent planuojama nužudyti ir maždaug kada, papasakojo apie D. K. ginklų ir liemenės išbandymą, apie sodo namelį, kur ketino slapstytis D. K. po nužudymų. Taigi iš esmės priešpastatomi T. U. parodymai prieš M. Ž. parodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atliko M. Ž. duotų parodymų analizę ir pagrįstai nurodė, jog M. Ž. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs, jie skiriasi nuo jo paties teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų: o būtent, 2011-10-30 jis teigė, kad 2009-09-16 PD turtėtą informaciją apie D. K. nusikalstamus planus jis perdavė A. S. ir dar 3 vyrams: vienam uniformuotam ir dviems, dėvėjusiems civilius rūbus (t. 5, b.l. 108-114). Apklausiamas 2011-11-02 jis jau teigė, kad kartu su A. S. pokalbyje dalyvavo dar 4 ar 5 vyrai, vienas kurių buvo T. U. (t. 5, b.l. 120-130). Jeigu ankstesnės paminėtos apklausos metu M. Ž. teigė, kad D. K. rengėsi nužudyti S. V., A. M., A. Ū., L. S., V. N., J. F. ir A., tai 2011-11-02 prie šių aukų pridūrė dar 3 jam nežinomus teisėjus (t. 5, b.l. 121-122). 2011-11-21 M. Ž. parodė, kad 2009-09-16 PD su juo susitiko (be A. S.) dar 4 pareigūnai: T. U. ir jau galimai V. V. ir D. S. bei dar vienas nepažįstamas. V. V. ir D. S., M. Ž. teigimu, tą pačią dieną nuvyko į minėtą anksčiau sodo namą. Liudytojas M. Ž. dar ikiteisminio tyrimo metu pakeitė (t. 5, b.l. 133) savo pirminius parodymus, ir teisiamajame posėdyje pakartojo, kad tai V. G. dar prieš interviu filmavimą įkalbėjo jį pasakyti prieš kamerą, kad su V. R. PD jis buvo susitikęs ir 2009 m. rugsėjį, ir spalį, nužudymų išvakarėse. Be to, V. G., matyt, norėdamas suintriguoti žiūrovus, liepė jam pasakyti, kad D. K. skirtame krepšyje su daiktais, paliktame sodo name, jis matė JAV dolerius, suskaičiavo juos, jų buvo 70 000. Pastebėtina, kad liudytojas V. G., žurnalistas, laidos „Abipus sienos“ rengėjas, šiuos M. Ž. parodymus  kategoriškai paneigė. Vertinant M. Ž. parodymų patikimumą, atsižvelgtina ir į tai, kad    M. Ž. savo parodymuose teigė, jog T. U. 2009-09-16 papasakojo, kad D. K. yra įsigyjęs automobilį (mikroautobusą) nusikaltimo vykdymui, tačiau tiriant J. F. ir V. N. bylą yra nustatyta ir viešai Generalinės prokuratūros išplatinta informacija, jog D. K. tik 2009-09-27, apie 11 val. Kazlų Rūdoje įsigyjo automobilį VW Tranpsorter. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir papildomai apklaustas liudytojas M. Ž., kuris dėl autobusiuko aplinkybių paaiškino, kad supainiojo datas, kad tuo laiku nesakė, kad apie autobusiuką papasakojo rugsėjo 16 d., kalba apie jį ėjo rugsėjo pradžioje. Tam tikrų prieštaravimų tarp M. Ž. parodymų nepavyko pašalinti ir apeliacinės instancijos teisme, priešingai, pastarasis vėl pateikė naują versiją dėl autobusiuko aplinkybių, todėl teisėjų kolegijos vertinimu liudytojas M. Ž. tokius savo parodymus bando priderinti prie situacijos. Tuo tarpu M. Ž. parodymų, prieštaraujančių ne tik išteisintųjų parodymams, bet ir liudytojų A. S., V. G. parodymams, pateiktai informacijai nenuoseklumas yra ypač svarbus, vertinant kiek M. Ž. informacija, kurią jis pateikė pareigūnui buvo reali ir konkreti, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, parodymus apie pareigūnams pateiktos informacijos turinį, apimtį ir pateikimo būdą M. Ž. keitė ne vieną kartą. Tuo tarpu išteisintasis T. U. nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, jog M. Ž. suteikta informacija buvo abstraktaus pobūdžio ir šiuo atveju tokia išteisintojo versija nepaneigta. Prokuroro minimi T. U. parodymų tam tikri neatitikimai, tame tarpe ir dėl informacijos apie D. K. ginklą, nelaikyti esminiais. Nors prokuroras nurodo, jog T. U. ne visą žinomą informaciją, kurią gavo iš M. Ž. 2009-09-16, pateikė Vilniaus pygardos prokurorams susitikimo metu, patvirtina liudytojų R. J., B. M. N. B. ir iš dalies V. B., A. V., A. K., K. B. bei R. S. parodymai. Tačiau šioje byloje liudytojo M. Ž. parodymai iš esmės vertintini, kaip prieštaringi, todėl teigti, kad T. U. prokurorams pasakė ne visą iš M. Ž. gautą informaciją, nėra tikslinga. Be to prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog apylinkės teismas nuosprendyje neįvertino ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo A. M. parodymų, apie tai, kad 2009-09-16 arba 2009-09-17 pas jį užėjęs T. U. pranešė, kad buvo atėjo žmogus, kuris suteikė informaciją, kad D. K. kartu su bendrininkais kalba, jog visus pedofilus reikia sutempti į vieną aikštę ir nužudyti, t.y. įvykdyti viešą egzekuciją. Tačiau vertinant šiuos liudytojo A. M. parodymus matyti, jog A. M. buvo pateikti ne konkretūs faktai, o retoriška ir nekonkreti informacija. Atkreiptinas prokuroro dėmesys į tai, kad liudytojas A. M. taip pat parodė, jog T. U. kiek vėliau jam pasakė, kad su E. D. buvo nuvykęs į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kur susitiko su R. J., B. M. ir vadinamosios pedofilijos bylą tyrusiu prokuroru N. B., kas rodo, jog pareigūnai veiksmų dėl M. Ž. pateiktos informacijos ėmėsi. Pastebėtina, jog prokuroras apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria liudytojų parodymams, nurodydamas jog jie yra prieštaringi, o tai pat ir įvairioms detalėms. Sutiktina, liudytojų parodymai iš esmės nėra pakankamai nuoseklūs, liudytojai iš pateiktos jiems informacijos daro savo išvadas, samprotavimus, prielaidas, tačiau teismas negali atstatyti pradinių parodymų, kuriais  neabejotinai galėtų remtis šioje byloje. Todėl teisėjų kolegija remiasi esminėmis bylos aplinkybėmis, faktais, o ne detalėmis, kurios faktiškai nepaneigia pačių aplinkybių. Šioje baudžiamojoje byloje esminė aplinkybė yra tai, kiek tiksli ir reali buvo M. Ž. pateikta informacija, tai yra ar T. U. iš M. Ž. gavo tikrą, konkrečią informaciją apie realų D. K. rengimąsi žudyti konkrečius asmenis, atlikti su tuo susijusius veiksmus, kadangi neteisingos, nepakankamos informacijos pateikimas turi esminę reikšmę sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. Sprendžiant klausimą dėl M. Ž. informacijos realumo, negalima neatsižvelgti į tuo metu susiklosčiusią situaciją, kai pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas išaiškinti ir ištirti asmenis, galimai tvirkinusius D. K. mažametę dukrą, o pats D. K., kiti jo aplinkos asmenys buvo laikomi nukentėjusiaisiais, o teisėjas neteikė pareiškimo dėl galimo D. K. smurto jo atžvilgiu. Akivaizdu, jog esanti neeilinė situacija, galėjo turėti įtakos M. Ž. pateiktos informacijos objektyviam įvertinimui. Tačiau nepaisant visuomenėje sukelto rezonanso ir tokio M. Ž. pateiktos informacijos vertinimo, T. U. kartu su E. D. ėmėsi veiksmų jai patikrinti ir realizuoti: šią informaciją jie pateikė Vilniaus apygardos prokurorui R. J., jo pavaduotojui B. M., skyriaus prokurorui N. B.. Apklausti liudytojai R. J., B. M., N. B. patvirtino, jog E. D. ir T. U. buvo atvykę dėl D. K. atžvilgiu taikytinų procesinių prievartos priemonių, kad pateikė nekonkrečią informaciją, neva D. K. ieško ginklų. Pasak šių liudytojų T. U. ir E. D. siūlė  pradėti D. K. telekomunikacijų tiklais perduodamos informacijos kontrolę ir slaptą jo sekimą. Šiuo atveju pastebėtina, jog buvo pradėtas D. K. pasiklausymas, tačiau teigiamų rezultatų tai nedavė, tuo tarpu antras siūlymas dėl D. K. slapto sekimo – prokuroro buvo atmestas.  Be to, 2009-09-16 T. U. nurodymu D. S., tikrinant M. Ž. pateiktą informaciją, pradėjo rinkti J. F., L. S., A. Ū. asmens duomenis. Iš byloje esančių dokumentų – 2011-11- 11 kratos, atliktos PD kabinete Nr. 306 iš D. S. paimtos 2009 m. darbo knygos, matyti, kad 2009-09-16 lape yra rankraštiniai įrašai: „D. K./sEsuo dirba teisme“. „GaU: ginklas“, „padeda R.I. Š. g. 52, sugyvent. E.“, ,,5 asm U., F., L.“, nurodyti 2 telefonų numeriai, vienas kurių strėlyte sujungtas su D. K. pavarde. Tos pačios D. S. darbo knygos 2009-09-17 lape yra įrašai su D. K., L. S., A. Ū., V. N. vardais, pavardėmis, asmens kodais ir adresais, J. F., A. V. vardais ir pavardėmis (t. 1. b.l, 95-96, 101-107. vokas Nr. 31). 2012-02-09 LR VRM centrinio duomenų banko audito duomenų apie pareigūnų prisijungimus prie COB apžiūros metu nustatyta, kad 2009-09-16 15 val. 18 min. 48 s. D. S. tikrino R. I. duomenis, nuo 16 val. 49 min. 30 s. iki 16 val. 50 min. 58 s. O. S. tikrino D. K. duomenis, nuo 16 val. 52 min. 43 s. iki 16 val. 53 min. 54 s, D. S. tikrino L. S. duomenis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šie veiksmai buvo atlikti po M. Ž. apsilankymo policijos departamente. 2009-09-17 nuo 13 val. 38 min. 14 s. iki 13 val. 40 min. 17 s. D. S. tikrino J. F. duomenis (t. 11, b.l. 159-195,196-199). Šiuo gi atveju teigti, jog T. U. ir E. D. nesiėmė jokių priemonių M. Ž. pateiktai informacijai patikrinti, nėra pagrindo. Ir vis tik šiai dienai akivaizdu, jog tokios priemonės galimai buvo nepakankamos. Iš tiesų, 2009-09-16 T. U. pabendravęs su M. Ž. jokio dokumento, kuris atspindėtų suteiktos informacijos turinį nesurašė, todėl kiek M. Ž. informacija buvo tiksli ir reali, nėra galimybių patikrinti. Kadangi kilusių abejonių pašalinti negalima, todėl lieka nepaneigta T. U. ir E. D. versija, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamųjų naudai. Nors prokuroro kaltinimas remiasi iš esmės į M. Ž. parodymus, tačiau atsižvelgiant į aukščiaus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nelaiko M. Ž. parodymus patikimais ir jų pagrindu negali priimti apkaltinamojo nuosprendžio. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse (Nr. 2K-622/2004, 2K-596/2004, 2K-512/2004, 2K-563/2006, 2K-238/2007, 2K-715/ 2007, 2K-10/2008) pažymėta, kad nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado pasekmės – valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą, kad tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismų praktikoje šios kategorijos bylose pažymima, kad kartu su turtine žala paprastai padaroma ir neturtinio pobūdžio žala – tai pareigūno vardo, institucijos prestižo diskreditavimas, organizacinės veiklos sutrikdymas ir pan.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas negali padaryti kategoriškos išvados, jog tarp tuo metu galimai nepakankamai sureagavusių pareigūnų į pateiktą informaciją ir atsiradusių pasekmių  – padarytų nužudymų, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kita vertus valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas arba netinkamai atlikdamas savo pareigas, visada diskredituoja savo vardą, tačiau ne bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Nors tolimesnės pasekmės buvo labai sunkios, tačiau vertinant pareigūnų veiksmus, jie į pateiktą informaciją sureagavo, tuo tarpu baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik nekokybiško, nepakankamo tarnybos pareigų atlikimo fakto egzistavimas, o tokios veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Kaip jau buvo minėta, ši baudžiamoji byla visuomenėje sukėlė didelį rezonansą, tačiau  rezonanso visuomenėje sukėlimas dar nereiškia policijos prestižo pažeminimo ir išteisintųjų veiksmų nusikalstamo pobūdžio. Teisėjų kolegijos manymu, pareigūnai nepadarė nusikalstamai aplaidžių veiksmų, kurie būtų nukreipti į tyrimo sužlugdymą ir žalos valstybei padarymą. Galimai T. U. ir E. D. netikslus tarnybos pareigų atlikimas galėtų būti vertinamas kaip galimas drausmės pažeidimas, tačiau tokie jų veiksmai nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, o policijos autoritetas bei valstybės tarnautojo vardas nebuvo sumenkintas tokiu mastu, kuris pasireiškė didelės žalos valstybei padarymu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo panaikinti skundžiamo nuosprendžio ir T. U. ir E. D. pripažinti kaltais pagal BK 229 str. 1 d.

 

Dėl Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

 

V. R., T. U., E. D. buvo kaltinami tuo, jog neinformuodavo prokurorų apie pareigūnų atliekamus veiksmus, gautą informaciją, neužkirto kelio V. V. ir D. S. atliktiems neteisėtiems veiksmams, tai yra, kai pastarieji patekę į nurodytą iš anksto parengtą D. K. slapstymosi vietą, daiktų nustatyta tvarka neapžiūrėjo, apžiūros eigos ir rezultatų neužfiksavo (nesurašė protokolo), neišėmė daiktų ir neperdavė prokurorams, neteisėtai slapta įrengė sodo name technines priemones ir jas naudojo, nužudymo ištyrimui reikšmingus D. K. slapstymuisi paruoštus daiktus po techninių priemonių panaudojimo savavališkai sugrąžino apie nusikaltimą pranešusiam M. Ž., taip sudarę sąlygas juos negrįžtamai prarasti. V. R., T. U. ir E. D., žinodami apie V. V. ir D. S. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi tiriant J. F. ir V. N. nužudymą, neužkirto kelio jų neteisėtiems veiksmams, šių veiksmų nenutraukė ir juos nuslėpė, pasinaudodami tarnybine padėtimi priešingai tarnybos interesams, nes nepranešė apie tai, taip pat ir apie tyrimui reikšmingas aplinkybes žinantį ir parodymus apie padarytą labai sunkų nusikaltimą duoti galintį M. Ž., ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-00917-09 dėl J. F. ir V. N. nužudymo organizuojantiems ir jį atliekantiems prokurorams. Taigi prokuroras prašydamas išteisintuosius pripažinti kaltais, pagal BK 228 str. 1 d. apeliuoja į tai, jog pareigūnai nuslėpė informaciją apie visas žinotas aplinkybes iš informacijos šaltinio (M. Ž.), o taip pat prokurorams nebuvo pranešta apie atliktus veiksmus ir jų gautus rezultatus. 

Pažymėtina, jo norint kvalifikuoti veiką pagal BK 228 str. 1 d., byloje turi būti įrodyta, kad kaltinamieji suprato savo veikos pavojingumą, suprato, kad veikia priešingai tarnybos interesams, bei numatė didelės neturtinės žalos atsiradimo valstybei galimybę ir buvo tam abejingi, leido šiai žalai kilti. 

Nagrinėjamu atveju pagal turimą operatyvinę informaciją buvo vykdoma D. K. paieška. Tuo tikslu buvo atlikti paieškai reikalingi veiksmai ir pareigūnai atlikdami operatyvinius veiksmus veikė pagal galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo normų reikalavimus. O būtent: po padarytų J. F. ir V. N. nužudymų, 2009-10-05 į LKPB buvo atgabentas M. Ž., vyko su juo bendravimas, teisėtai paimant iš jo sodo namelio raktus ir taip tikrinant patalpas, įrengiant jame techninio stebėjimo priemonę. Pastebėtina, tai, kad pareigūnai V. V. ir D. S. teisėtai pateko į sodo namelį pažymėjo ir prokuroras bylos nagrinėjimo teisme metu šios kaltinimo dalies atsisakęs pats. Tuo tarpu pareigūnai patekę į sodo namelio vidų ir sumontavę ten signalizaciją veikė byloje dėl D. K. paieškos. Operatyviniai paieškos veiksmai įrengiant signalizaciją (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo įforminti 2009-10-12 užduotimi Nr. 38-2/3-499 RN (12 t. b.l. 186). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojai D. J. ir L. P. patvirtino, jog kaltinime kaip speciali sekimo priemonė įvardinta, kaip signalizacija, nepriskiriama specialioms sekimo priemonėms, kurioms įrengti ir naudoti reikalingi BPK numatyti procesiniai sprendimai. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas J. M. paaiškino, kad kai buvo pateikta informacija, kad K. gali slėptis namelyje, tikslas buvo atlikti žvalgybinę  paiešką, o ne sekimą. Nors pareigūnai V. V. ir D. S. sodo namelyje esančių daiktų nustatyta tvarka ir neapžiūrėjo, apžiūros eigos ir rezultatų neužfiksavo, neišėmė daiktų ir neperdavė prokurorams, o daiktus po techninių priemonių panaudojimo sugrąžino M. Ž., tačiau daiktai buvo paieškos priemonė ir kolegijos vertinimu tokie pareigūnų veiksmai negali būti kvalifikuojami, kaip piktnaudžiavimas tarnyba BK 228 str. 1 d. prasme. Sutiktina, jog pareigūnai atlikdami aukščiau paminėtus operatyvinius paieškos veiksmus juos atliko formaliai, veikė ne visiškai pagal įstatymus, nukrypo nuo tai reglamentuojančių taisyklių, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, jog tai būtų sutrukdę ar apsunkinę D. K. paiešką ir, kad to pareigūnai siekė tyčia, iš savanaudiškų tikslų. Priešingai, pareigūnai iš karto po nužudymų ėmėsi operatyvinių veiksmų, procesinių sprendimų šiame paieškos procese, tikslu surasti ir sulaikyti D. K.. Šiuo atveju atliktais operatyviniais veiksmais, esmingai nebuvo pažeistos BPK normos bei padaryta didelė žala teisėtiems valstybėms interesams. Be to, M. Ž. ir V. G. ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams pateikė daiktus: drabužius, avalynę, rankšluosčius, krepšius, kompaktines plokšteles – kurie, pasak M. Ž., priklausė D. K. ir buvo slepiami minėtame anksčiau sodo name. (t. 7, b.l. 41-77, t. 17, b.l. 28-29, 34, 35)  Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ant vieno bato specialistas rado tikėtinai D. K. biologinių pėdsakų, ant 6 kompaktinių plokštelių, vienos dėžutės buvo rasti D. K. biologiniai pėdsakai (t. 21, b.l. 167-173), ant kompaktinių plokštelių buvo rasta 17 D. K. pirštų pėdsakų (t. 7, b.l. 84-88). Atsižvelgiant į tai yra pagrindo manyti, kad šie daiktai priklausė D. K., tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog duomenų, kad D. K. po 2009-10-05 būtų apsilankęs minėtame sodo name, kad jis naudotųsi ten saugotais daiktais, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai turėjo potencialią galimybę jį minėtame sodo name sulaikyti, jeigu tokia informacija būtų pasiekiama tyrimą atliekančių prokurorų, byloje nėra. Šiuo atveju netinkamas operatyvinių veiksmų fiksavimas, daiktų palikimas sodo name iš esmės neapsunkino šio tyrimo ir atitinkamai pasekmių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., nesukėlė. Ginčas kyla ir dėl to, jog pareigūnai apie atliktus operatyvinius paieškos veiksmus bei gautą informaciją tyčia nepranešdavo prokurorams, tačiau duomenų, jog pareigūnai tyčia slėpė nuo prokurorų informaciją, duomenis, turint tikslą neatskleisti tyrimo rezultatų, byloje nėra. Byloje neįrodyta, pakankamų faktinių duomenų nepateikė ir prokuroras, jog pareigūnai tyčia siekė slėpti nuo prokurorų informaciją. Nėra byloje duomenų, kad pareigūnai būtų siekę priešingo rezultato, tai yra, D. K. buvimo vietos nustatymo ir jo sulaikymo apsunkinimo bei atitinkamos neturtinės žalos padarymo institucijoms, fiziniams asmenims, ar sąmoningai leidę tokioms pasekmėms kilti. Priešingai, išteisintieji T. U., V. S. parodė, jog V. R. neliepė slėpti nuo prokurorų informacijos. Tai patvirtino ir A. M., nurodęs, kad niekada per susirinkimus nebuvo kalbos, kad prokurorams reikia specialiai neteikti kokios nors informacijos, susijusios su D. K. paieška, bei V. G., nurodęs, jog V. R. nedavė nurodymų slėpti informaciją nuo prokurorų. Vertinant kokioje apimtyje pateikiama tokio pobūdžio informacija, atsižvelgtina ir į tai, kad V. R. nurodė, jog vykstant D. K. paieškai, buvo gaunama žinių apie iš esmės slaptos informacijos nutekėjimą, kas galėjo neigiamai atsiliepti paieškos rezultatams. Apie tai, kad galimai informacija nutekėdavo, parodė ir K. B., D. Ž., tai žinojo kiti išteisintieji, dėl ko V. R. LKPB vadovams, pareigūnams, tiesiogiai vykdžiusiems D. K. paiešką sakė, kad su slapta informacija reikėtų elgtis atsargiau. Tuo tarpu vertinant informacijos apie M. Ž., kaip informatoriaus nepateikimą tyrimą atliekantiems prokurorams, tai M. Ž., 2009-09-16 atvykęs į PD ir susitikęs su T. U., atitiko neįforminto šaltinio (NIŠ) sąvoką. Pasak T. U. ir pats M. Ž. nesutiko, kad jo apsilankymas policijos departamente būtų kaip nors fiksuotas, reikalavo visiško slaptumo ir tik tokiomis sąlygomis sutiko bendradarbiauti su pareigūnais.  Operatyvinės informacijos šaltinio asmens duomenų neatskleidimas prokurorams, duomenų neįforminimas, galėtų būti vertinamas, kaip tokią tvarką reglamentuojančių teisės aktų tam tikras pažeidimas, taisyklių nepaisymas, tačiau  nelaikytina baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Be to prokuratūrai apie D. K. buvo žinoma iki 2009-10-05 nužudymų, kai T. U., E. D. kreipėsi į prokurorus, o pastarieji teikė prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjui, dėl D. K. telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos gavimo ir tai leidžianti nutartis buvo priimta. O taip pat informacija apie R. I., kaip galimai prisidėjusį prie šių nužudymų, prokurorams buvo žinoma jau 2009-10-05, nes šią dieną Kauno apygardos prokuroras M. S. nutarimu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl R. I. pokalbių telefonu pasiklausymo (t. 6, b.l. 42), 2009-10-13 nutarimu Generalinės prokuratūros prokuroras R. S. iš telekomunikacijų operatorių pateikti duomenis apie R. I. ir E. B. naudojamų mobiliojo ryšio abonentų telekomunikacijų įvykius nuo 2009-04-13 iki 2009-10-13 (t. 6, b.l. 44-45). Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas, kaip tvirtina prokuroras apeliaciniame skunde, neprieštarauja operatyviniui paieškos veiksmų atlikimui.

Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, padaromas tik tyčia, todėl šis būtinas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis, taikant baudžiamąją atsakomybę, turi būti nustatytas. Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. 

Kaip jau buvo minėta, po nužudymų D. K. paieška buvo vykdoma, o visi veiksmai priešingai nei teigia prokuroras buvo nukreipti ne į piktnaudžiavimą tarnyba, o į D. K. paiešką. Todėl daryti kategoriškos išvados, jog prokurorams tyčia nebuvo pateikiama informacija, gauti rezultatai, teisėjų kolegija negali. Tačiau šiuo atveju netgi informacijos apie tyrimo tam tikrus veiksmus nepateikimas prokurorams, negali būti laikomas, kaip piktnaudžiavimas ir nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų. Teisėjų kolegijos manymu, išteisintieji nepadarė tyčinių veiksmų, kurie būtų nukreipti į tyrimo sužlugdymą ir žalos valstybei padarymą. Nenustatytas priežastinis ryšys su pareigūnų veiksmais ir kilusiais padariniais. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog operatyvinių veiksmų nepateikimas ikiteisminį tyrimą dėl J. F. ir V. N. nužudymų  atliekantiems prokurorams, minėtų daiktų palikimas sodo name, neapsunkino šio tyrimo ir atitinkamai pasekmių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., nesukėlė. Nenustačius požymio tyčios, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kaltinime nurodytų pareigūnų veika negali būti kvalifikuota pagal BK 228 str. 1 d. Taigi nenustačius šio nusikaltimo subjektyviosios pusės, nėra pagrindo panaikinti skundžiamo nuosprendžio ir V. R., T. U., E. D. pripažinti kaltais pagal BK 228 str. 1 d.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

V. R. ir E. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. buvo kaltinami tuo, kad jie suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo, kai E. D. V. R. nurodymu paruošė 2009-11-20 rašytinį atsakymą Nr. 5-S-6246 į minėtą anksčiau 2009-10-23 LR Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro A. K. paklausimą ir, pasirašytą V. R., tą pačią dieną išsiuntė LR Generalinę prokuratūrą. Pasak prokuroro, V. R. ir E. D. suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo tikslu nuslėpti T. U. ir E. D. netinkamą tarnybos pareigų atlikimą (nuo 2009-09-16 iki 2009-10-05), taip pat slėpdami savo. T. U., V. V. ir D. S. piktnaudžiavimą tarnyba, susijusį su nepranešimu ikiteisminį tyrimą dėl J. F. ir V. N. nužudymo organizuojantiems ir jį atliekantiems prokurorams.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. 

Sprendžiant klausimą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 300 str. 1 d., svarbi aplinkybė, kokios informacijos prašė prokuroras ir kokia informacija jam buvo pateikta. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, LR Generalinės prokuratūros prokuroras A. K. 2009-10-23 raštu Nr. 17.2.-18150 kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas patikrinti ir informuoti, ar LKPB padaliniai (Vilniaus AVPK ir Kauno AVPK kriminalinės policijos padaliniai), iki 2009-10-05 buvo gavę skundų, pareiškimų ir pranešimų, operatyvinės informacijos apie galimus grasinimus fiziškai susidoroti su F. ir N. ar kitais su šiais įvykiais susijusiais asmenimis; informuoti, ar tos pačios įstaigos turėjo informaciją apie asmenis, kurie savo veiksmais galimai kurstė, organizavo ar rengė šiuos nusikaltimus, ieškojo ar įgijo jų padarymo įrankius – šaunamuosius ginklus; ar tokių duomenų buvo gauta iki 2009-10-05 atliekant operatyvinius veiksmus DVĮ nustatyta tvarka ir slaptuosius ikiteisminio tyrimo veiksmus BPK nustatyta tvarka, jų tarpe ir pagal bylą dėl mažametės D. K. seksualinio prievartavimo; ar tokių duomenų buvo užfiksuota vykdant telekomunikacijų tinklais perduodamos inormacijos kontrolę (t1 b.l. 138). Byloje yra V. R. pasirašyti 2009-11-17 paklausimai Vilniaus ir Kauno AVPK su prašymu pateikti policijos departamentui A. K. rašte minimą informaciją (t. 1, b.l. 139, 141), bei Vilniaus AVPK atsakymas (t. 1, b.l. 148) apie tai, kad tokios informacijos jis neturi, ir Kauno AVPK atsakymas (t. 1, b.l. 145-146), kuriame išdėstyta reikalaujama informacija. Prokurorui A. K., pagal gautus atsakymus,  E. D. parengė raštą, kurį pasirašė V. R.. Be kitų duomenų matyti, jog prokuroras buvo informuotas, kad iki 2009-10-05, tai yra, iki nužudymų Kaune dienos, 2009-09-07 N. dėl D. K. galimų smurtinių veiksmų kreipėsi į Generalinį prokurorą, šis jos kreipimasis keliavo iš Generalinės prokuratūros į Vilniaus apygardos prokuratūrą, po to į Kauno apygardos prokuratūrą, kol 2009-09-30 pateko į Kauno AVPK, kur buvo prašyta jį patikslinti. Taip pat buvo pranešta, kad LKPB negavo jokių pranešimų, skundų ar pareiškimų apie galimus grasinimus fizižkai susidoroti su J. F., V. N. ar kitais asmenimis. Tokių duomenų negauta atliekant operatyvinius veiksmus, neužfiksuota vykdant telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Taigi iš atsakymo prokurorui A. K. matyti, jog iš esmės buvo atsakyta į viską, kas buvo klausiama, o pateikta informacija yra patvirtinta byloje esančiais rašytiniais duomenimis. Tuo tarpu informaciją apie tai, kad D. K. ieško nelegalaus šaunamojo ginklo, T. U. ir E. D. dar 2009-09-17 buvo pateikę Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui R. J. ir jo pavaduotojui B. M., skyriaus prokurorui N. B.. Sutiktina su prokuroru, jog rašte informacijos apie M. Ž. T. U. pateiktus duomenis nėra. Tačiau vėlgi vertinama, kaip T. U. įvertino M. Ž. perduotiną informaciją, ar ji buvo konkreti, ar joje atsispindėjo realūs faktai apie ruošiamus daryti nužudymus ir kokioje apimtyje tokia informacija buvo pateikta kitiems pareigūnams. Dėl šio klausimo teisėjų kolegija yra pasisakiusi aukščiau, analizuodama BK 229 str. taikymo pagrįstumą T. U. ir E. D. atžvilgiu. Taipogi rašte nėra nurodoma M. Ž. pavardė, tačiau, kaip jau buvo minėta, M. Ž. buvo suteiktas NIŠ-o statusas (neįformintas informacijos šaltinis) ir apie tokį asmenį iš esmės nerašoma oficialiuose dokumentuose. Pastebėtina ir tai, jog A. K., 2013-04-11 apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, jog tokiame rašte negali būti pateikiami duomenys apie slaptus agentus, šiuo gi atveju jam buvo reikalinga informacija papildanti bylos įrodymus, o apie šaltinius nebuvo kalbos (t 24 b.l. 61). Šiuo atveju byloje nepaneigta V. R. versija, jog duomenys nebuvo pateikti atsižvelgiant į esamą sitaciją, į tai, kad slapta informacija gali pasklisti ir taip įtakoti galimai tyrimo sėkmei. Pažymėtina, kad dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad gamina netikrą dokumentą, klastoja tikrą dokumentą, laiko, gabena, siunčia, panaudoja arba realizuoja suklastotą ar netikrą dokumentą, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-210/2014). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Bylos duomenimis nenustatyta, kad į tikrą dokumentą būtų įrašyti melagingi duomenys ar iš esmės iškraipyta infomacija gauta iš Vilniaus ir Kauno AVPK ir LKPB padalinių. Nors tam tikri duomenys ir nebuvo pateikti prokurorui, tačiau tai, kad V. R. ir E. D. tai padarė tyčia, iš savanaudiškumo ar kitaip siekdami pakenkti tyrimo sėkmei – nenustatyta, tai yra išteisintųjų veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d. sudėties požymių. Be to, prokuroro prašyme buvo prašoma nurodyti kokius duomenis policijos įstaigos turėjo apie grasinimus fiziškai susidoroti, apie asmenis, kurie galimai kurstė ar rengė nužudymus – iki 2009-10-05 ( iki nužudymų Kaune), tuo tarpu veiksmai sodo namelyje buvo atlikti po nužudymo ir buvo  nukreipti į D. K. paiešką. Prokuroro nurodyti argumentai, jog V. R. ir E. D. suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo tikslu nuslėpti T. U. ir E. D. netinkamą tarnybos pareigų atlikimą (nuo 2009-09-16 iki 2009-10-05), taip pat slėpdami savo, T. U., V. V. ir D. S. piktnaudžiavimą tarnyba, susijusį su nepranešimu ikiteisminį tyrimą dėl J. F. ir V. N. nužudymo organizuojantiems ir jį atliekantiems prokurorams apie nužudymui greitai ir išsamiai atskleisti reikšmingas aplinkybes vertinami, kaip prielaidinio pobūdžio. Be to, priešingai nei teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išteisintojo V. R. parodymus, todėl juos vertinti kritiškai apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo. Kaip matyti iš V. R. parodymų proceso metu, jis iš esmės tvirtino, jog T. U. jam neperdavė informacijos apie tai, kad asmuo, su kuriuo pastarasis buvo susitikęs, būtų suteikęs duomenis apie D. K. ir jo bendrininkų planuojamas ar organizuojamas konkrečias ir konkrečių žmonių žudynes. Tuo tarpu apklausų metu esantys tam tikri neatitikimai, esminiai neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. 

Taigi nenustačius šio nusikaltimo subjektyviosios pusės, nėra pagrindo panaikinti skundžiamo nuosprendžio ir V. R. ir E. D. pripažinti kaltais pagal BK 300 str. 1 d. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė – ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad ne bet kokie duomenų atitinkamame dokumente iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą, kad jeigu dokumente surašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012 ir kt.). 

 

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų ir kitų esminių apeliacinio skundo argumentų

 

Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 str. reikalavimų, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias byloje ištirtų įrodymų visumos ir nepagrįstai V. R., T. U., E. D., V. V. ir D. S. išteisino dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pateikiama daug teorinio pobūdžio argumentų, nurodyti argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų susiję su bylos išnagrinėjimo išsamumu ir nešališkumu ir teisingo (pagrįsto ir teisėto) nuosprendžio priėmimu, skunde pateikiama sava nuomonė dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, prokuroras kritikuoja teismo išvadas dėl jų nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumo, nesutinka su tuo, kaip buvo įvertinti faktiškai visi bylos įrodymai, didelis dėmesys skiriamas smulkmeniškai vertinant bylos detales, tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir pati atlikusi dalinį įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas vertindamas byloje surinktus įrodymus, esminiai BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo rezultatas yra teismo išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Toks įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra fakto, o ne teisės klausimas. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. 

Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje telefoninių pokalbių įrašų, dokumentų, kitų prokuroro skunde nurodomų duomenų neaptarė, konrečiai, smulkiai ir detaliai nuosprendyje dėl jų nepasisakė, tačiau matyti, kad priimant nuosprendį ir darant išvadas šie duomenys buvo vertinti. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai įvertinęs byloje esančių pokalbių turinį, byloje esančius dokumentus, kitus esminius duomenis, daro išvadą, jog šie duomenys lemiamai nenusveria pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl kaltės. Priešingai nei teigia prokuroras, teismo išvados nelaikytinos šališkos ir nėra iš esmės prieštaringos. Be to pirmosios instancijos teismas nepadarė pažeidimų vertindamas išteisintojo T. U. parodymus, teismo išvados iš esmės neprieštarauja bylos aplinkybėms, tuo labiau T. U. parodymai nėra kategoriškai paneigti  byloje esančiais duomenimis. Nors ir yra neatitikimų tarp T. U. ir prokuratūros darbuotojų parodymų, tačiau nėra galimybės jų pašalinti, kategoriškai paneigti T. U. iškeltos versijos, kas traktuotina išteisintojo naudai. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, jog esant abejonėms, neaiškumams, prieštaravimams, kurių negalima pašalinti, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pastebėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas argumentas apie tai, kad D. K. oficialiai nėra pripažintas kaltu dėl nužudymų ir dėl to negalima nagrinėti bylą, pagal pareikštus kaltinimus, apeliacinės instancijos teismui nėra kliūtis objektyviai išspręsti šią baudžiamąją bylą, vertinant išteisintųjų kaltės klausimą. Tuo labiau, kad apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog išteisintųjų kaltė neįrodyta kitais motyvais. Be to, teisėjų kolegijos nuomone kaltinime minimas raštas laikytinas oficialiu dokumentu, tačiau išteisinamieji išteisinti pagrįstai virš aptartais argumentais. 

Be to, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ir liudytojo M. Ž. parodymus ir jų patikimumo perdėtai nesureikšmino. Teismas įvertino visas bylos aplinkybes, M. Ž. parodymus viso proceso metu ir juose esančius prieštaravimus bei padarė teisingą išvadą, nepažeisdamas BPK vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas papildomai apklausęs M. Ž. daryti priešingos išvados dėl parodymų patikimumo, negali. Tuo tarpu remiantis vien prokuroro argumentais dėl M. Ž. parodymų, kurie, kaip matyti iš aukščiau aptartos įrodymų analizės yra pakankamai prieštaringi, nėra pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį išteisintųjų atžvilgiu. Nors prokuroras prašo nelaikyti M. Ž. parodymų melagingais, tačiau apeliacinės instancijos teismas laiko, kad liudytojo M. Ž. parodymai  nepilnai atitinka faktines bylos aplinkybes, kurias teisėjų kolegija aukščiau aptarė. 

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad psichofiziologinio tyrimo išvada atitinka BPK keliamus reikalavimus. Tačiau netgi duomenis vertinant be minimos psichofiziologinio tyrimo išvados, teisėjų kolegija negali padaryti priešingos išvados ir tuo pagrindu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pastebėtina ir tai, kad ši specialisto išvada, kuria konstatuotas M. Ž., kaip įrodymų šaltinio nepatikimumas, atlikta ikitesminio tyrimo metu prokuroro (tyrėjo) iniciatyva, tačiau padarytos išvados priešingos prokuroro pozicijai.

Taip pat prokuroras tvirtina, kad V. R. ir kiti pareigūnai prokurorams pateikė nepilną informaciją, tačiau, kaip jau buvo ne kartą minėta, byloje kategoriškai nepaneigta, kad pareigūnai tyčia nuslėpė reikiamą informaciją, be to, kategoriškai negalima patvirtinti kokią iš tiesų informaciją buvo gavę išteisintieji. Prokuroro teiginiai apie M. Ž. informacijos įforminimą, dokumentavimą, o taip pat ir skundo argumentai dėl BPK 257 str. galimo taikymo, BPK 158 str. nepaneigia išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. 

Pažymėtina, jog prokuroro apeliacinis skundas pakankamai didelės apimties, jį sudaro 32 lapai ir jame, kaip jau buvo minėta, prokuroras kritikuoja teismo išvadas dėl jų nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumo, kelia smulkius ir besikartojančius argumentus, vis tik smulkmeniškai vertinant prokuroro nurodomas detales, apeliacinės instancijos teismas nukryptų nuo obejktyvaus ir esminio vertinimo. Šiuo gi atveju baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais ar kurie sukliudė apylinkės teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, teisėjų kolegija nenustatė. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. 

Apibendrinant teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį V. R., T. U., E. D., D. S., V. V. atžvilgiu, kadangi apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas bei teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Nagrinėjamu atveju neginčijamų ir objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima neabejotinai konstatuoti, jog kaltinime nurodyti pareigūnai tinkamai neatliko savo pareigų (BK 229 str.), piktnaudžiavo tarnyba (BK 228 str.), suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo (BK 300 str.), byloje nėra. Todėl išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, kaip teisėtas ir pagrįstas, o prokuroro apeliacinis skundas netenkintinas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 

 

n u t a r ė:

 

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

 

 

Kolegijos pirmininkas (parašas) Stasys Punys

 

Teisėjai (parašai) Arūnas Kisielius

 

Audrius Cininas

Nuorašas tikras:

Kolegijos pirmininkas Stasys Punys

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top