skip to Main Content

 

Teismas : Aurimas Drižius už teisėtą veiklą nuteistas aštuonis kartus, jo žemės sklypas parduotas varžytinėse, tačiau jokia žala jam nėra padaryta

 

Aurimas Drižius

 

Eilinį kartą gaunu Lietuvos teisės šedevrą – Apeliacinio teismo teisėjai Rasa Gudžiūnienė (nuotr. viršuje), Kazys Kailiūnas ir Antanas Rudzinskas išnagrinėjo mano ieškinį dėl žalos atlyginimo ir Lietuvos respublikos. Nors ieškinyje nurodžiau, kad teismas “Lietuvos respublikos vardu” įvedė cenzūrą, uždraudė man rašyti straipsnius, vėliau straipsnių rašymą kriminalizavo. Tokia veiklą – cenzūrą – griežtai draudžia Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas. Tačiau teismas per dešimt metų nesugebėjo cenzūros panaikinti, nors prašymus nagrinėjo aštuonis kartus.

Per tuos dešimt metų buvau nuteistas aštuonis kartus, atlikau visas bausmes, mano visos sąskaitos areštuotos tam, kad “padengčiau žalą”, padarytą straipsnių rašymu piliečiui Alvydui Sadeckui, galiausiai varžytinėse buvo parduotas mano žemės sklypas, kuriame su šeima tikėjausi ramiai ir gerai gyventi, buvo du kartus man atima teisė dalyvauti Seimo rinkimuose, galiausiai, todėl, kad nesustojau rašęs straipsnių, mane buvo bandoma nužudyti (automobilį taranavo vilkikas, per stebuklą likau gyvas, tik sulaužyta kaukole).

Paskaičiavau, kad “Lietuvos respublika”, mane persekiodama dešimt metų, man padarė turtinės ir neturtinės žalos už 1 mln. Eurų. Nes vien savo advokatams per tuos dešimt metų išleidau virš 100 tūkst. eurų, tačiau rezultatas – apvalus nulis.

Todėl paprašiau šią žalą atlyginti.

Tačiau garbūs Apeliacinio teismo teisėjai nusprendė, kad nors aš ir buvau persekiojamas už teisėtą veiklą, tačiau jokia žala man nebuvo padaryta.

Žinoma, jie nieko nepasisakė apie cenzūrą, apie tai, kad ją draudžia Konstitucija, tačiau parašė, kad jeigu teismas jau nusprendė man uždrausti rašyti straipsnius apie pilietį Sadecką, tai visam gyvenimui, ir jokie sprendimai čia pakeisti negali būti.

Nors prašiau pripažinti 18 teisėjų veiksmus neteisėtais, ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn, tačiau teismas nusprendė, kad jie sąžiningai vykdė savo pareigas, teisdami žurnalistą už tai, kad jis dribo savo darbą. Todėl jokia atsakomybė teisėjams negresia.

Žodžiu, skaitai šį teisės korifėjų šedevrą ir negali atsistebėti.

Ši kolegija parašė, kad jeigu jau teismas aštuonis kartus įteisino cenzūrą, tai jokia Konstitucija ar įstatymai čia nepadės – nes cenzūra pavirto „res judicata“, t. y. cenzūra pavirto labai gerbiamu principu. 

Ką daryti su šitais satanuotais išsigimėliais? Gal kas turi patarimų?

 

 

Facebook komentarai
Back To Top