skip to Main Content

Teisingumo košmaras : nusižudžiusi Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė sirgo sunkia psichikos liga ir toliau teisė žmones

Aiškėja šokiruojantys faktai apie Vilniaus apygardos teismą. Paaiškėjo, kad nors teisėjams yra keliami aukščiausi reputacijos ir sveikatos reikalavimai, tačiau šiame teisme daug metų dirbo sunkia psichikos liga sirgusi teisėja Ona Gasiulytė.
Ankstų sausio 28 d. rytą teisėja iššoko iš šešto aukšto daugiabutyje, Skroblų gatvėje, kuriame gyveno, langą ar balkoną. Policija iš karto paskelbė, kad tai savižudybė, ir kad neva teisėja pati iššoko pro langą šeštame namo aukšte.
Vilniaus apygardos teismo vadovai iš karto pareiškė, kad „ Vilniaus apygardos teismas paskelbė kad teisėją kolegos prisimena kaip itin gilią ir šviesią asmenybę, nuoširdžią kolegę, profesionalę teisininkę bei reiškia užuojautą artimiesiems“.

 

Nacionalinė teismų administracija LL informavo, kad pernai iš darbo savo noru pasitraukė aštuoni teisėjai:

2019 metais iš pareigų buvo atleisti 7 teisėjai savo noru.
1 Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Rudzinskas
2 Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų teisėja Skaistė Valinskytė
3 Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vidas Stankevičius
4 Kauno apygardos teismo teisėjas Viktoras Preikšas
5 Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Alfonsas Guobys
6 Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Kęstutis Jucys
7 Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Zigmas Pocius

Išėjimo priežasčių asmenys neprivalo nurodyti ir Nacionalinė teismų
administracija šių duomenų neturi.

Perkėlimų į žemesnes pareigas nebuvo.

 

Nors per pernai kilusį skandalą Ll šaltiniai teigė, kad STT surinko įrodymus apie net 40 teisėjų padarytus korupcinius nusikaltimus, tačiau atsakomybėn buvo patraukti tik devyni. Likusios kelios dešimtys pamažu atsisveikina su tarnyba “ savo noru“.

 
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavelas Borkovskis prieš kelias dienas pasiprašė atleidžiamas iš pareigų.

„Turiu visokių planų, iki pensijos man jau labai nedaug (…) Jeigu bus galimybių ir žinių, tai dirbsiu advokatu – žinau, kad nebus daug žmonių, bet aš ne to siekiu, man jau norisi tyliai ir ramiai dirbti, rašyti, muzikuoti“, – BNS sakė žinomas teisėjas.

„Akordeonu, pianinu, esu nusipirkęs vargonus, tai ir jais reikėtų išmokti groti kada nors“, – pridūrė jis.

Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį kreipėsi patarimo į Teisėjų tarybą dėl P. Borkovskio atleidimo iš pareigų savo noru.

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1138221/zinomas-vilniaus-teisejas-borkovskis-prasosi-atleidziamas-is-pareigu

Šiuo metu vidutinė teisėjų valstybinė pensija siekia 834 eurus, o maksimali – net 1806 eurus. Siūloma numatyti viršutinę šių pensijų ribą – jų dydis priklausytų nuo pareigų ir stažo, bet negalėtų viršyti 70 proc. buvusios teisėjo algos.

 

Tačiau grįžkime prie Konstitucinio teismo – šis nieko neveikiantis ir brangiai mokesčių mokėtojams kainuojantis aparatas prieš kelis metus demasakvo save, nutaręs, kad tik teisėjams negalima mažinti atlyginimo.

Kaip žinia, per krizę Vyriausybė nurėžė visiems tarnautojams, tame tarpe ir teisėjams atlyginimus, ir pastarieji stojo į kovą su tokia neteisybe.

Čia savo svarų žodį tarė ir Konstitucinis teismas, išaiškinęs, kad tik teisėjams atlyginimas ir pensijos negali būti mažinami. Nors Konstitucijoje nieko nepasisakyta apie teisėjų atlyginimą, ten tvirtinama priešingai – kad visi piliečiai lygūs prieš įstatymą. Tačiau KT gudročiai mums išaiškino, kad mes nemokame skaityti Konstitucijos, o jos „dvasia“ tokia, kad tik teisėjams negalima mažinti atlyginimo ir pensijos, jį galima tik kelti. Kitaip sakant, KT mums išaiškino, kad teisėjai yra privilegijuota kasta, nors Konstitucijoje aiškinama priešingai – prieš įstatymą visi lygūs. Tokiu būdu Konstitucinio teismo teisėjai padarė nusikaltimą, kuris Baudžiamajame kodekse įvardijamas kaip „piktaudžiavimas tarnybine padėtimi“, ir :dokumentų klastojimas“. Aš tik stebiuosi, kodėl dar niekas iki šiol nesikreipė į prokuratūra dėl tokių ir panašių „išaiškinimų“. 

Seimas ir vyriausybė klusniai paklusno tokiam išaiškinimui, ir gražino jiems buvusius atlyginimus. Tada nemarus „teisėjų korpusas“ nepasibodėjo pareikalauti ir kompensacijų už sumažintus atlyginimus, ir už „patirtą žalą“ dėl sumažino atlyginimo. Patys teisėjai skundėsi patys sau, kad valstybė juos nuskriaudė, ir valstybė dosniai atsidėkojo garbingiems teisėjams.

 

Taip, kaip teisėjai melžia Lietuvos valstybę, geriausiai parodo buvusios teisėjos Staugaitienės pavyzdys – gauna 2238 eurų pensiją, dar prisiteisė 44 tūkst. eurų „žalą“

Vienas pavyzdys – yra tokia Aukščiausiojo teismo teisėja T.Staugaitienė (nuotr. viršuje). Padirbėjusi Aukščiausiame teisme ir KT, teisėja išėjo į pensiją. Pagal jos įnašus į valstybės socialinio draudimo fondą, buvo paskirta „Sodros“ pensija 1491,39 Lt (432 Eur). Greta šios pensijos jai buvo paskirta ir teisėjo valstybinė pensija – 3470,62 Lt (1005 Eur). Šiai teisėjai apsirodė, kad 4962 Lt (1437 Eur) gaunama suma jai per maža. 

Teisėja Staugaitienė kreipėsi į teismą (pasirėmė savo kolegų iš KT išaiškinimu) ir buvę kolegos teisėjai 2011-12-15 nutartimi adm. byloje Nr. A502-2996/2011, kuri galutinė ir neskundžiama, pripažino jog teisėjos reikalavimas jai skirti ne 3470,62 Lt, o 6235,76 Lt (1806 Eur) teisėjo valstybinę pensiją yra pagrįstas.

 Tuo būdu teisėjos bendrai gaunama pensijos suma sudaro 7.727,15 Lt (2.238 Eur).

Priimdamas sprendimą, teismas nustatė, kad teisėjai T. Staugaitienei per nepakankamos pensijos mokėjimo laikotarpį  padaryta 154 873,58 Lt (44 854 Eur) turtinė žala, tad iš mokesčių mokėtojų sunešto valstybės biudžeto buvo priteista ir ši suma. 

Priteisus papildomai dar 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, į pensiją išėjusios teisėjos finansinė padėtis dar truputį pagerėjo.

„Ar daug kam žinoma, kad papildomai prie „Sodros“ pensijų daugiau kaip 106000 asmenų gauna su savo įmokomis į „Sodros“ fondą nesusietas valstybines pensijas?, – stebėjosi advokatas Jonas Ivoška, – pagal socialinės apsaugos ir darbo ministerijos surinktus ir 2016-02-05 raštu Nr. (27.4-23) SD-829 pateiktus duomenis, pensinėms išmokoms ne iš „Sodros“ biudžeto mokėti, pavyzdžiui, 2015 metais panaudota 132, 57 milijono eurų valstybės biudžeto lėšų. Postebėtina, kad mūsų ES kaimynai – Latvija, Estija ir Lenkija nuo sovietinio tipo privilegijų, kaip priemonės visuomenę priešinti ir ją skaldyti, atsisakė visiems laikams iškart po nepriklausomybės paskelbimo.

Dalis pensijų, mokamų ne iš socialinio draudimo fondo, empatiškai yra pateisinamos (pavyzdžiui politiniams kaliniams ir tremtiniams bei daugiavaikėms motinoms).  Tačiau nemažai biudžeto lėšų, kurios nemokestinių pensijų pavidalu skiriamos kaip tęstinė padėka už praeityje patikėtas darbines funkcijas valstybiniame sektoriuje (sovietmečio ir naujai nomenklatūrai), yra akivaizdžiai privileginės ir mokamos nesilaikant Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, skelbiančios jog visi žmonės yra lygūs savo orumu ir teisėmis. 

Pažeidžiami ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 bei 52 straipsniai, kuriuose įtvirtintos nuostatos neleidžia teikti privilegijų ir skirti privileginių pensijų. Dėl tokios dvejopų standartų taikymo sistemos mūsų šalis pirmauja Europos Sąjungoje pagal atskirtį tarp skirtingų piliečių grupių, o neteisingumo ir socialinio nesaugumo jausmai bei atviras Konstitucijos ir įstatyminių  normų ignoravimas vis pastebimiau didina nepasitikėjimą valstybe ir  skatina emigraciją, dėl kurios Lietuva atsidūrė tarp sparčiausiai nykstančių šalių.

Pažimėtina, kad pagal Piliečių santalkos „Teisės ir tiesos valdžia“ programinius metmenis, pretenduojančius į pilietinės visuomenės sisteminių vertybių turinio atskleidimą, nesiekiama visuotinės lygiavos. 

Čia teigiama, jog žmogui tapus neįgaliu ar ribotai įgaliu, jam skiriamos išmokos pagal gyvybinius žmogaus poreikius, jo indėlį į socialinio draudimo fondus ir dalyvavimą tautos tvarumui ir pažangai reikšmingoje veikloje.  Turint tokius orientyrus, beliktų nustatyti kriterijus ir visiems mokėti sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucija po vieną pensinę išmoką, vienoje socialinės paramos institucijoje.

Teisėjos Staugaitienės pavyzdžiu visiškai nenorima ką nors pasakyti apie buvusios teisėjos asmenines savybes. Čia keliamas Lietuvos piliečių nelygiateisiškumo klausimas. 

Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kurie kažin ar mažiau kaip 80 proc. nagrinėtinų  kasacinių skundų nutaria nanagrinėti neva nėra kasacijos pagrindų, ir skundo atmetimui sugaišę vos keliasdešimt minučių, kad būtų surašyta trafaretinė nutartis, gali gauti daugiau kaip 2000 Eur pensinę sumą, o penkių – šešių  vaikus pagimdžiusių ir išauginusių motinų vidutinė pensija tuo laiku, kai buvo teisiamasi dėl T. S. pensijos, pagal žiniasklaidos duomenis tesiekė 600 Lt (207 Eur). 

Jeigu niekieno nekontroliuojamo ir už nieką neatsakančio pareigūno (kol galioja LR CK 6.272 str., teisėjas apsaugotas nuo atsakomybės net už tyčinį darbo broką), baigusio darbinę veiklą senatvės orumas įkainuotas daugiau kaip 10-ties daugiavaikių motinų orumas, tai ar mes gerbiame Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, skelbiančią visų žmonių lygybę savo orumu ir teisėmis?

Pastebėtina, kad abejingai žvelgdami į krašto ateitį, neieškant tobulesnių pilietinės savivaldos formų, kai per trečdalis milijono šalies pensininkų atsidūrę žemiau skurdo ribos, arba balansuoja ties ta riba, mes neišlipsime iš demografinių netekčių tarpeklio.


Vilniaus apygardos teismo pirmininkė Loreta Braždienė nuslėpė, kad teisėja Ona Gasiulytė sirgo sunkia psichikos liga. Nors tai žinojo advokatai, kurių bylas nagrinėjo teisėja O.Gasiulytė.

LL žurnalistas nuvažiavo į įvykio vietą ir pasikalbėjo su O.Gasiulytės kaimynais ir jos motina.
Kaimynai papasakojo, kad teisėja buvo nekalbi, kasdien išvažiuodavo iš namo Skroblų gatvėje taksi, ir į kalbas su kaimynais nesileisdavo.
Tada užsukau į šeštą aukštą, kuriame buvo teisėjos O.Gasiulytės butas. Kadangi išėjimas į šeštą aukštą buvo užrakintas, paskambinau keliems šio aukšto butams. Iš karto iš buto išėjo senutė, kuri, kaip aš supratau, buvo teisėjos O.Gasiulytės motina (Vėliau jos kaimynai pataisė – tai buvo O.Gasiulytės sesuo). Prisitačiau, kad esu „Laisvo laikraščio“ žurnalistas, ir kad norėčiau pakalbėti apie teisėją. Moteris iš karto ėmė šaukti „Žinau tą „Laisvą laikraštį“. Aš 25 metus išdirbau VRM sistemoje, ir puikiai žinau, kas tai per laikraštis. Nieko su jumis nekalbėsiu“.
Tada paklausiau, kas gi nutiko teisėjai O.Gasiulytei, ir senutė atsakė: „O ką, teisėjai negali sirgti psichikos liga? Tai ką, jiems negali būti depresija?“. Moteris dar kartą pakartojo, kad ji 25 metus išdirbo „VRM sistemoje“, ir su ‚Laisvu laikraščiu“ apie nieką daugiau kalbėtis nenori. Tada atėjęs Gasiulytės kaimynas pasakė, kad turėčiau nešdintis, kol ta senutė dar ko nors neprikalbėjo.
Kokios priežastys teisėją privedė prie savižudybės, arba jeigu tai buvo privedimas prie savižudybės, kas tai padarė?
Visi puikiai žino, kad vadinamoji „teisininkų bendruomenė“ yra uždaras klubas, primenantis organizuotą mafijos grupuotę, kuriai negalioja jokie įstatymai. Kalbėti apie tai, kad šiuos žmonės užgraužė sąžinė dėl daugybės sugriautų žmonių likimų būtų kvaila, nes teisėjais Lietuvoje dirba tik žmonės, kurie apskritai neturi tokio pojūčio kaip sąžinė – viskas remiasi šaltu apskaičiavimu, kiek iš tavęs galima numelžti pinigų. Kalbėti apie tai, kad teismai laikytųsi įstatymų apskritai kvaila, nes teisėjams netaikomi jokie įstatymai, ir jie daro ką nori, nes žino, kad yra nebaudžiami.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė buvo ne išimtis, todėl naivu manyti, kad gal sąžinė ją užgraužė, todėl teisėja iššoko pro šešto aukšto langą. „Teisėja Gasiulytė neturėjo tokių dalykų kaip skrupulai arba sąžinė, ji tiesiog jų neturėjo, – LL sakė vienas teisininkas, – nors ji puikiai išmanė įstatymus, tačiau lygiai taip pat be jokių skrupulų juos apeidavo“..
O.Gasiukytei iki pensijos buvo likę mažiau nei dveji metai, ir tada ji galėtų džiaugtis gyvenimu, gaudama kelių tūkstančių eurų pensiją. ‚Ji galėtų eiti į pensiją, ko jai pro langus skraidyti“, – nesuprato LL šaltiniai.
Civilinių bylų skyriaus teisėja O. Gasiulytė gimė 1957 metais Krasnojarsko krašte. Ji baigė Vilniaus 21-ąją vidurinę mokyklą, vėliau – Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. O. Gasiulytė turėjo didelę teisinio darbo patirtį: 1980-1990 m. dirbo vyr. juriskonsulte Lietuvos cheminių produktų didmeninės prekybos valdyboje, 1990-1994 m. ėjo arbitro pareigas Lietuvos valstybiniame arbitraže. Nuo 1994 m. iki 1998 m. dirbo teisėja Lietuvos Respublikos Ūkiniame teisme. Nuo 1998 metų ėjo teisėjo pareigas Vilniaus apygardos teisme.

Tokia biografija visiškai nedera su tuo, ką pasakė O.Gasiulytės sesuo – kad ji 25 metus dirbo VRM sistemoje (dar prie sovietų). Kas tremtiniui leis dirbti VRM sistemoje?
Pirmas keistas dalykas – kad teisėja gyveno tokios prastos reputacijos rajone, daugiabutyje Skroblų gatvėje. Kitas keistas dalykas – kad neva tremtinių šeimoje Krasnojarsko krašte Sibire gimusi moteris sovietinėje Lietuvoje padarė puikią karjerą, tapo teisėja arbitražo teisme. Visi puikiai žino, kad tremtiniams Lietuvoje prie sovietų padaryti bet kokią karjerą „teisinėje“ sistemoje nėra jokių galimybių.
Ll šaltiniai pasakoja, kad O. Gasiulytė aptarnavo prokuratūrą, buvo išimtinai prokuratūros teisėja, ir būtent jos rankomis prokuratūra susidorodavo su visais neparankiais žmonėmis.

 

Daugiau apie tai – naujame ‘Laisvo laikraščio“ numeryje:

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top