skip to Main Content

Lietuvos teismų praktikoje yra formuojama tokia tradicija, kad neteisėtai nuteisti ir bausmę atlikę žmonės jokiu būdu negaus valstybės kompensacijos ar žalos atlyginimo. Jeigu pripažįstama, kad žmonės nuteisti dėl neteisėtų ir nusikalstamų teisėjų veiksmų (kas vėlgi turi būti pripažįstama teismo), tai tokiu atveju valstybė privalo išsiieškoti padarytą žalą iš minėtų teisėjų. Tačiau teisėjai solidarūs – jie žino, kad tokiu atveju ir jiems asmeniškai gali tekti atlyginti žalą, todėl visų nukentėjusių ieškiniai dėl žalos atlyginimo atmetami arba priteisiamos simbolinės sumos.

Būtent taip pasielgė Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja Giedrė Čėsnienė – ji nutarė, kad „Laisvo laikraščio“ redaktoriui Aurimui Drižiui priklauso tik 300 eurų kompensaciją už neteisėta laisvės apribojimo ir 45 parų arešto bausmę. A.Drižius buvo bene septintą kartą nuteistas už cenzūrą, kuri buvo įvardijama kaip „teismo sprendimo nevykdymas“, ir kurią draudžia tiek Konstitucija (cenzūra Lietuvoje uždrausta), tiek ir Konstitucinio teismo išaiškinimas („Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio“), tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnis („Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos).

Tačiau nepaisant visų įstatymų, bent 20 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjų nuo 2004 m. iki 2015 m. persekiojo A.Drižių, teisdami už profesinę veiklą – straipsnių rašymą. Ši veikla buvo prilyginta „kriminaliniams nusikaltimams“, ir A.Drižius nuteistas bet šešis kartus už tai, kad sąžiningai vykdė savo proseinę veiklą.

Tik Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija galiausiai išteisino A.Drižių paskutinėje byloje, nurodžiusi, kad straipsnių rašymas yra teisėta veikla, už kurią negali būti baudžiama.

A.Drižius kreipėsi į teismą  tai, kad tris metus buvo tampomas po teismų, nuteistas, jam paskirta laisvės atėmimo ir apribojimo bausmės, kurios tik paskutinę sekundę buvo sustabdytos.

A.Drižiaus ieškinį išnagrinėjusi teisėja G.Česnienė nutarė, kad valstybė per trejus metus padarė A.Drižiui 300 eurų žalą.

Toliau pateikiame A.Drižiaus skundą dėl šios nutarties Vilniaus apygardos teismui (skundą rengė teisininkė Kristina Sulikienė)

 

 

Vilniaus apygardos teismui

Apeliantas:

Aurimas Drižius 

Konstitucijos pr.23 B

Vilnius

Atsakovai:

Teisingumo ministerija į.k. 188604955

Gedimino pr. 30

Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra į.k. 288603320.

Rinktinės 5A, Vilnius, 01515

APELIACINIS SKUNDAS DĖL VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMO 20 17 02 02 SPRENDIMO CIV. BYLOJE NR. 2-1792-854/2017

2017 03 06

Teismas, pažeisdamas LR CK 6.272 str. 1 dalies nuostatas, jog žala, padaryta neteisėtais  ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmais, atlyginama visiškai, nepaisant jų kaltės, atmetė mano ieškinį beveik pilna apimtimi, nurodęs, jog aš neįrodžiau mano išvardytų teisėjų ir prokurorų kaltės, ir atsakomybės.

LR CK 6. 272 str. 1 d. labai aiškiai nurodyta, jog žala atlyginama dėl neteisėtai paskirto administracinio arešto – nesvarbu, pareigūnas, prokuroras ar teismas suvokė, ar nesuvokė, jog daro nusižengimą įstatymui skirdami tą bausmę, o pareigūnai – prašydami, reikalaudami ją skirti: juk siūlomą bausmę prokuratūra pareiškia teisme, o teismas dažniausiai ir perrašo prokuratūros siūlymą, nieko per daug nesigilindamas, kaip atsitiko ir šiuo atveju.

Įstatymas labai aiškiai apibrėžė šią situaciją, o „visiškai“ reiškia jog ne 300 eurų iš prašomų 17 000 eurų (1,13 proc.), o visiškai – tai visus 17 000 eurų, nes tokio dydžio neturtinė žala man buvo padaryta.

Teismas mane įtikino atsisakyti dalies ieškinio dėl negautų pajamų, mane įtikinėjo, jog turiu įrodyti, kad negavau atlyginimo. Kadangi buvau be atstovo, pripažinau, kad atlyginimą gavau arba negaliu surasti dabar greitai dokumentų. 

Tačiau negautos pajamos leidybos  bei žurnalistikos veikloje yra ir negauti užsakymai reklamoje, nuo kurių įprastai reklamą suradusiam asmeniui mokama apie 10 procentų nuo gautos sumos. Tokios yra verslo taisyklės, jos yra kaip papročiai, ir jų įrodinėti net nereikia.

Kaip teismui aš galiu įrodyti, kokias reklamas aš būčiau užsakęs, jeigu nežinau – nes tuo metu turėdavau vaikštinėti kaip į darbą į prokuratūras ir teismus, ir gedo mano reputacija.

Nors teismas aiškina, jog čia tik speciali norma taikytina,- tačiau jos visiškai netaiko, nes kai yra paskiriami areštai, man įrodinėti teisėjų, prokurorų tyčios net nebereikia – nes ir taip aišku, jog jie visi žinojo, kad Konstitucija yra vientisai galiojantis aktas, jog LR KT 25 str. ir 44 str. galioja visą parą, o kažką sodinti į areštą už tai, kad jis dirba žurnalistu – yra tyčinė ir neteisėta veika. Nors man savaime aišku, kad visai tai vyko tyčia – bet teismas jau sprendime pasišovė spręsti tik 1 dalies apimtyje. Nurodė apimtį, kaip aš turiu įrodinėti savo ieškinį – man net nepaliko galimybės įrodinėti taip, kaip aš matau situaciją. O vėliau iš viso atmetė, nes 300 eurų yra pasityčiojimas, o ne žalos atlyginimas.

 

Teismas dar rašo, jog neva aš kaltas, kad niekada neprašiau teismo išaiškinimo, kokia apimtimi man pritaikyta cenzūra. Labai atsiprašau  – tačiau cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 str. Aš turėjau klausti išaiškinimo apie nesąmoningus sprendimus, kurių nesuvokia net teisės nebaigę asmenys. Neusprantu pasiūlymo kreiptis dėl nesąmonių, aš tiesiog numojau ranka, nes mačiau absuridišką sprendimą, prieštaraujantį Konstitucijai. 

Priminsiu, jog teismai patys atsisakė kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimo: jiems, ir prokurorui Gediminui Juknai buvo aišku, jog galima taikyti LR BK 245 str. už savaime teisėtą veiklą – straipsnių rašymą.

Priminsiu, jog buvau teisiamas ne už tai, kad kažką piktybiškai pažeidinėjau, o dėl to, kad informuodavau apie naujai keliamas man ir laikraščiui bylas –  lygiai nuo Alvydo Sadecko asmeniškai, arba kartu ir iš prokuratūros.

Pasinaudodami kažkokia sena byla, kur minimas Sadeckas, man tiek pastarasis, tiek prokuratūra su teismais bandė uždrausti iš viso rašyti bet ką, kur minimas Sadeckas – todėl kodėl aš turėjau prašyti kažkokio išaiškinimo, jeigu aš supratau ir suprantu, jog tai buvo patys grubiausi žodžio laisvės pažeidimo veiksmai.

Apie tai aiškiai šioje byloje, kurioje, remiantis LR CK 6.272 str. 1 dalimi man turės būti atlyginta žala VISIŠKAI, nes taip numato įstatymas, o teisėjai negali būti aukščiau įstatymo, ir, gailėdami savo kolegų, kad jiems bus išskaičiuota iš algos,  netaikyti įstatymo, taikyti kažkokią teisėjų solidarumo taisyklę, kurios, nepykite, aš nesuprantu – nes įstatymas aiškiai numato, kad man žala atlyginama VISIŠKAI – apie tai, kad negalima drausti atlikti savaime teisėtą veiklą aiškiai pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis teismas, 2015 10 01, panaikinęs visas neteisėtas nutartis, areštą, ir nutraukęs bylą iš viso LR BPK 3 str. 1 d. 1p. pagrindu –  ir nelabai suprantu, kokio dar išaiškinimo man reikėtų prašyti teismuose – jeigu yra 7 teisėjų kolegijos sprendimas?

Konstitucija galioja  vientisai, ji yra tiesiogiai taikomas aukščiausias šalies dokumentas.

Į teisėjo ir prokuroro kėdę neįmanoma papulti, neprisiekus  padėjus ranką ant Konstitucijos: preziumuojama, jog teisėjas ar prokuroras bent moka pasivartyti šį aukščiausią teisės aktą – jeigu nemoka mintinai, kaip privalėtų.

Todėl prašyti išaiškinimo, kad teismas pasiskaitytų Konstitucijos 44 str. toks pasiūlymas yra pasityčiojimas iš to paties teismo, nes net romėniška patarlė sako, ir tai yra vienas iš teisės principų, jog „teisėjai žino teisę“.

Aš neprivalau pastoviai nurodyti Konstitucijos, nes teisėjai ją privalo žinoti, o jeigu nežino – tada ne vieta teisėjų korpuse. Tokia yra paprasta tiesa.

Nors teismas rašo, jog neva byla būtent vyksta ne dėl pareigūnų kaltės, neva aš pašalinau sąrašą, iš savo ieškinio, tačiau teismas turi vertinti visas aplinkybes.

„Pažymėtina, kad vykdydamas teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartį dėl ieškinio trūkumų pašalinimo, ieškovas pašalino iš šios bylos proceso dalyvių sąrašo teisėjus bei prokurorą. Šioje byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės, kuri kyla be kaltės, klausimas (Lietuve Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 str. 1 d.). O jokie bylos duomenys nesudaro pagrindo vertinti pareigūnų veiksmus kaip tyčinius (CK 6.272 str. 4.).“ Labai keista, kad teismas nežino teisės principo, jog teisės profesionalai „žinojo arba turėjo žinoti“ apie Konstitucijos galiojimą visą parą, bei tai, jog negalima persekioti ir dar baudžiamąja tvarka už savaime teisėtą veiklą.

Jeigu teismas mano, jog prokurorai su teisėjais „netyčia nežinojo Konstitucijos“, tada labai keista tai girdėti iš teismo: nes teisėjai prisiekia ant Konstitucijos, turi demonstruoti labai geras šio aukščiausiojo teisės akto žinias.

Sakyti, kad prokurorai netyčia spjovė ant Konstitucijos, o tą patį padarė ir teisėjai, ir kad jokia bylos medžiaga nerodo tyčios, ir dėl to neva teismas negali taikyti LR CK 6.272 str. 4 d. – labai keista traktuotė, be to, rodo teisėjos šališkumą, ir nusistatymą – neva teisėjai ir prokurorai niekada neklysta, o jeigu ir klysta – tai netyčia.

Tokia nuostata padarė bylą nuo pat pradžių neįmanomą išnagrinėti, nes teisėja turi nuostatą, jog nei prokuroras Gediminas Jukna, nei visi kiti nesuklydo, o jeigu suklydo – tai netyčia.

Neva keliasdešimt apklausų, posėdžių, bei galiausiai vos nepradėtas vykdyti suėmimas – nieko tokio, čia tik šiaip, pasismagino prokurorai su teisėjais, taip, išeina, netyčia mane pagąsdino – gal išsigąsiu, neberašysiu iš viso apie Alvydą Sadecką – netgi nerašysiu tada, kai jis pastoviai mane padavinėja į teismą, o apie tai nori žinoti visuomenė, be to, netgi Seimas renka duomenis apie baudžiamųjų bylų žurnalistams skaičių – pats mačiau Seimo komitetų protokolus, kur minima mano pavardė, ir kur 2012 metais įrašyti visiškai neteisingi duomenys – neva, prieš mane tik 1 ikiteisminis tyrimas vykdomas, dėl to, neva, nereikia dekriminalizuoti veikos „Šmeižtas“ – pagal kurį vėl mane persekioja Sadeckas.Ši išvada dėl šmeižimo veikos nepanaikinimo – yra viešai prieinama, nes sudarė Seimo įstatymų leidybos darbo dalį, tą neteisingą išvadą, kad prieš mane yra vos 1 byla, pateikė kažkas iš Advokatūros. Tuo labiau dėl to privalau viešinti apie visas baudžiamąsias bylas – nes Lietuvos atstovai, galimai siekdami suklastoti Lietuvos demokratijos indeksą, kuris nustatomas būtent pagal baudžiamųjų bylų žurnalistams skaičių – siekia mane nutildyti – mane persekioja, bet paviešinti apie tai – bando neleisti. Kas tai yra, jeigu ne tiesioginė tyčia – uždrausti laisvą žodį Lietuvoje?

Viešumas padeda ir įstatymų leidėjui susigaudyti, jog kai kurios veikos Baudžiamajame kodekse naudojamos kaip persekiojimo įrankis, o ne kaip teisės ir teisingumo vykdymo garantas.

Todėl būtina garantuoti žodžio laisvę, ir neleisti prokurorams su teisėjais TYČIA persekioti žurnalistų, nes man atvirkščiai negu teigia teismas, jokia bylos medžiaga nerodo, jog prokuroras Gediminas Jukna su teisejais suklydo NETYČIA.

Matyti tendencingas ir užsakomasis tyrimas, kad tik mane nutildytų, kad neberašyčiau apie rezonansinius procesus, apie milijardines aferas, apie Lietuvos strateginių įmonių perpardavimą pusvelčiui Rusijos kapitalui.

Toks yra viso šio persekiojimo tikslas, ir prokuroras Gediminas Jukna negalėjo netyčia  vykdyti Alvydo Sadecko ir kitų, kurie dalyvavo neteisėtame teisėkūros procese, pašalinant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuorodą iš Mažeikių naftos ir Geonaftos privatizavimo Seimo projekto  – nurodymų ir galimo užsakymo. Prokuratūra ne veltui neretai vadinama „užsakymų stalu“- o tą rodo ši byla, kurioje net priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nenorima atlyginti man padarytos žalos.

Nors teismas aiškindamas prieš tai, kad byloje nebus nagrinėjama pareigūnų kaltė, ir mane praktiškai privertęs išbraukti tuos nusižengusius pareigūnus, kurių dėka visas šis persekijimas vyko, vėliau jau pateikia sau prieštaraujančią nuostatą, kuri prieštarauja ir jau minėtam įstatymui:

„Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.)“

Dar kartą galiu tik pasikartoti: jog LR CK 6.272 str. 1 dalis nurodo, jog „žala atlyginama visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų , prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės“.

Teismas nurodo į kažkokį LAT išaiškinimą, ir dar labai seną, tai 2009 metų – tačiau nepaaiškinama – kas yra, kodėl negalima taikyti tiesiogiai įstatymo?

Nors man „atradęs trūkumų“ teismas liepia susimažinti ieškinį, išimti pareigūnus – vėliau tuo pasinaudoja, ir mane apkaltina, kad aš kažko neįrodžiau.

Tokiu būdu viename sprendime teismas rašo pats sau prieštaraujančias įžavlgas.

Kaip minėta – nustato, jog pareigūnų kaltė net nebus nustatinėjama, o kitame lape rašo, jog turi būti nustatinėjamas neteisėtas neveikimas, neteisėti pareigūnų veiksmai.

Manau, kad tai teismas tyčia ištraukia iš konteksto, kad tik tokiu būdu nereikėtų atlyginti man žalos, kuri, minėta, įstatyme tas parašyta – atlyginama visiškai, nepaisant ir neanalizuojant kaltės.

Užtenka fakto – jog buvo skirtas 45 parų areštas, ir vos nepradėtas vykdyti.

LR CK 6.272 str. 1 d. nenurodyta, jog būtinai turėjo būti pradėtas vykdyti areštas – užtenka vien sąlygos, kad buvo paskirtas.

Todėl mano giliu įsitikinimu, žalos atlyginimui PILNA APIMTIMI, arba VISIŠKAI, KAIP NURODO ĮSTATYMAS, o ne kažkokios konstitucinės dvasios, ar teismų praktika, kuri gali tik paaiškinti jau galiojančius įstatymus, o ne siekti juos pakeisti – nes, priminsiu, mes esame CIVILINĖS TEISĖS šalis, ir Lietuvoje taikomi įstatymai, o ne teismų praktika – žala turi būti atlyginama visiškai: aš patyriau dėl neteisėto persekiojimo, ir neteisėtai man skirto arešto išgyvenimus, kuriuos vertinu 17 000 eurų.

Į tai įeina ir mano bendravimo galimybių sumažėjimas, ir reputacijos pablogėjimas  (LR CK 6.250 str.. 1 dalis) – nes visa eilė reklamos užsakovų man būnant praktiškai uždarytam teismo salėse, ir prokuratūrose, negalėdavo su manim susisiekti, todėl tarp užsakovų buvo pasklidęs gandas, kad aš nesu patikimas reklamos tiekėjas, todėl ne tik kad praradau pajamų, kurių aš neįrodysiu dokumentiškai – nes negaliu įrodyti to, ko negavau – bet labai pablogėjo reputacija, buvo pastoviai konkurentų skleidžiami gandai, kad tuoj tuoj Aurimas Drižius bus pasodintas, o leidžiamas laikraštis – uždarytas.

Žala man padaryta yra žymiai didesnė negu 17 000 eurų, tačiau aš teismo paprašiau padorios, ir normalios sumos, kurią teismas priteisia kolegoms teisėjams, jeigu jie tik kreipiasi dėl ko nors, ten kad kažkas kažkur avarijoje užsimušė iš šeimos narių – tai priteisinėja  60 000 eurų iš karto. Jeigu Alvydas Sadeckas įsižeidė – 6 000 eurų „užsimerkus“, o jeigu aš, Aurimas Drižius kreipiausi su įrodymais – tai manęs persekiojimas tevertas tik 300 eurų. Tai vadinasi, labai silpnai vertina savo įvykdytą manęs, nekalto, persekiojimą Lietuvos teisės sistema – o galėtų vertinti save solidžiau. Ir labai keistai skamba, jog persekiojo netyčia, ir nesuvokė savo veiksmų. Todėl negali atsakyti už juos – kaip neveiksnūs asmenys, reikia suprasti. Bet civilinis kodeksas net už neveiksnius asmenis yra numatęs globėjų atsakomybę: o štai šiose bylose būtent ir atsako valstybė, nes prokurorai su teisėjais iki šios dienos laiko neatsakantys už savo veiksmus – todėl užsiima bet kokia veikla, net netikrina, ar tai atitinka teisės aktus. Mano bylos rodo, jog turimas konkretus taikinys – aš – ir esu persekiojamas. Prieš mane jau išbandyta baudžiamojo kodekso straipsnių iki komedijinių absurdų – kaip pataruoju metu bandytas pritaikyti LR BK 228 str. (prokurorės Ritos Poškienės „kūryba“) Ji matyt irgi mane persekiojo „netyčia“ ir „nesuvokdama“ savo veikmų, ir nebūtų galėjusi už juos atsakyti, todėl Vilniaus apygardos teismas jai tiesiog taip negrabiai sukurptą bylą grąžino. 

Šioje byloje, kur buvau išteisintas, ir už kurią teismai nenori man priteisti žalos atlyginimo, teismai neturėjo stuburo, ir vykdė bylos procesą pagal niekinį straipsnį, ir apie tai pasisakė Aukščiausiasis teismas – jog aš buvau persekiojamas už savaime teisėtą veiklą – žurnalistiką. Todėl bylą nutraukė. Žemesnieji teismai ir prokuroras kurie visi teisininkai, žinojo arba turėjo žinoti, jog persekioja mane visiškai nekaltą, ir pažeidinėja LR BPK 2 str. 

Tačiau net jeigu teisės tarnai nesuvokė savo veiksmų ir negali už juos atsakyti (taip išeina, teismas siūlo man patikėti, kad jie visi veikė tarsi neveiksnumo būsenoje – nesuvokė, ir veikė netyčia, nesuprasdami ) – tai priminsiu, jog Civiliniam kodeksui ir Seimui, kuris jį patvirtino, tai visiškai nėra svarbu:

LR CK 6.272 str. 1 d. nurodo: žala atlyginama VISIŠKAI, nepaisant pareigūnų kaltės.

Teismas nenustatinėjo pareigūnų kaltės, nes a priori nematė jos. Ir viskas gerai – įstatymas net neįpareigoja. Tik įstatymas įpareigoja atlyginti žalą VISIŠKAI. Dėl neteisėto arešto.

Labai keista, kad 45 paras neteisėto arešto, kurį tereikia PASKIRTi, nebūtina jo patirti – įvertino tik 300 eurų. Labai jau menka suma, vadinasi, labai menkas persekiojimas, atseit, per 45 dienas nieko nebūčiau tokio klaikaus patyręs. Nei bado, nei šalčio, nei susirašinėjimo draudimo, nei visų kitų dalykų, apie kuriuos viešinu savo žurnalistinėje veikloje. Jau aš turbūt būčiau buvęs kalinamas 5 žvaigždučių kameroje, o ne su 14 kitų nuteistųjų 10 kv. metrų patalpėlėje, ir būtinai su pora žmogžudžių, kurie, taip tikėtina, nieko mane nebūtų padarę, nes kalėjimas – tai tiesiog kurortas, o aš pats, taip išeina, atsisakiau nemokamo poilsio. Todėl man taip išeina, „grąžinama“ tik dalis „kelialapio“. Taip galima suprasti šitą keistą teismo sprendimą, o ne kaip žalos atlyginimą, ir pripažinimą, jog Lietuvos valstybė mane persekiojo be jokio teisinio pagrindo, ir tą žinojo, ir padarė man žalą.

Ir be to, atseit, būčiau praradęs tik 300 eurų, taip išeina – tiesa, teismas juk nesprendė materialinės žalos, man liepė susimažinti ieškinį, ką aš klusniai padariau, tikėdamasis, kad bent neturtinę žalą atlygins.

Taip pat priimtas sprendimas visiškai neatitinka vyraujančios teismų praktikos, tokios sumos priteisinėjamos tik kaliniams, kai tyčiojamasi iš jų patiriamų kančių rūsiuose, ir kalėjimuose be sąlygų.  Nesuvokiama, kodėl mano bylą prilygino toms byloms, kur tyčiojamasi iš žmonių. Negi kai persekiojamas žmogus, jis tik patyčios vertas?

Prašau taip pat apeliaciniame procese patikrinti, ar mane persekioję pareigūnai bent yra skaitę Konstituciją, ar žino, kaip ji atrodo, dėl viso pikto, pridedu prie skundo Konstitucijos tekstą, jeigu bus sunkumų ją susirasti: nes iš sprendimo man susidaro įspūdis, jog ir sprendimą priėmusi teisėja nesuvokia, kad pareigūnams aukščiausią šalies įstatymą reikia būti bent skaičius – tada ir nebus jokių suklydimų „ netyčia“ kažką persekiojant už savaime teisėtą veiklą, kaip atsitiko šioje byloje, dėl kurios parašau VISIŠKO žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas tad padarė teisės taikymo klaidas, taip pat neaišku ką nagrinėjo – ar žalos atlyginimą visiškai nepaisant kaltės, ar pareigūnų kaltę – neįmanoma suvokti, skaitant sprendimą. Taip pat lieka neaišku, kodėl teismas sau leidžia netaikyti galiojančio Civilinio kodekso, ar suvokia, jog negalima taip elgtis, ir kad daro tolimesnę žalą – aš jau dėl šios neteisėtos bylos galiu paduoti teismą į teismą, nes jaučiuosi įžeistas, mano kančios įvertintos tik 300 eurų.

Byla nebus vedama per advokatą. Visus dokumentus siųsti Konstitucijos 23 B. Vilnius.

Remiantis išdėstytu, teismo prašau:

1. Panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą, tendencingą ir neargumentuotą, pilną loginių klaidų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 02 02 sprendimą, Nr. 2-1792-854/2017 ir remiantis LR CK 6.127 str. 1 d. ieškinį tenkinti –  žalą atlyginti visiškai, o ne   1,13 proc. 

2. Priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų.

PRIDEDAMA:

Lietuvos Respublikos 1992 10 25 Konstitucijos tekstas.

Apeliantas Aurimas Drižius

 

Facebook komentarai
Back To Top