skip to Main Content

 

Teisėjai pridengia vienas kito nusikaltimus

 

Aurimas Drižius

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jonas Ivanauskas dar kartą įrodė tai, ką jau anksčiau pasakė Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytautas Zelianka – teisėjai gali daryti bet kokius nusikaltimus, nes už tai jiems niekaip nereikės atsakyti.

 

 

Po to, kai net keturi Vilniaus apygardos teismo teisėjai – V.Zelianka, Rūta Petkuvienė, V.Švedienė ir Tatjana Žukauskienė – sukastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, ir jais remdamiesi, pagrindė savo sprendimą, kreipiausi į generalinį prokurorą bevalį, kad šiems teisėjams būtų pradėti tyrimai dėl dokumentų klastojimo.

 

Generalinis bevalis, žinoma, tą skundą atmetė, kaip atmetė ir Vilniaus apylinkės teismo teisėjas, jau pagarsėjęs Jonas Ivanauskas. 

 

teisėjas Jonas Ivanauskas

Nors savo skunde nurodžiau konkrečias bylos aplinkybes ir aiškiai nurodžiau, ką ir kaip suklastojo minėti teisėjai, jų kolega J.Ivanauskas nurodė: „pareiškėjas nenurodo objektyvių procesinio dokumentų klastojimo požymių, tiesiog nesutinka su nutarčių motyvuojamoje dalyje pateikiama teismo argumentacija ir nurodo ją esant klaidinga“.

 

Tiesa, čia pat teisėjas J.Ivanauskas dar kaip ir apsidraudžia, dėl visą ko nurodydamas : „teisėjai bylas nagrinėja ir sprendimus priima pagal savo vidinį įsitikinimą, paremta visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Prokuratūros veiklą apibrėžiantys teisės aktai nesuteikia jai galių revizuoti teismo priimtų sprendimų, tai yra išimtinai aukštesnės instancijos teismo kompetencija. Tačiau pažymėtina, kad ir aukštesniam teismui nustačius, jog proceso sprendimo pateikta argumentacija yra klaidinga, o pats sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, savaime nesuponuoja aplinkybės, kad jis buvo priimtas nusikalstamais veiksmais, ir tai nesudaro BK 300 str. ir 249 str.  ar kitų nusikalstamų veikų požymių“.

 

 

Kodėl teisėjai, nieko nebijodami, klastoja savo nutartis, ir paskui dar juokiasi pareiškėjams į akis : „Čia mano vidinis įsitikinimas“?

 

Gal todėl, kad skundus nagrinėja prieš Alvydą Sadecką, net aštuonis metus vadovavusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kuris tvarkė visus teisėjų paskyrimo klausimus?

 

 

Teisėjui J.Ivanauskui buvo pateikti tokie jo kolegų iš Vilniaus apygardos teismo dokumentų klastojimo įrodymai:

 

 

Buvau daug kartų teistas vien už tai, kad atlikau savo, kaip žurnalisto pareigą, ir rašiau straipsnius bei pateikiau įrodymus apie tai, kaip A.Sadeckas vadovavo „Mažeikių naftos“ privatizavimui.

Tačiau tas pats Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. buvo įvedęs cenzūrą, ir uždraudė man rašyti „Laisvame laikraštyje“ straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

 

 Kadangi nepaisiau tos cenzūros, pateikiau įrodymus, ir toliau rašiau straipsnius apie neteisėtą A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime, buvau nuteistas net aštuonis kartus dėl teismo sprendimo nevykdymo.

 

Visose bylose teismai ignoravo mano pateikiamus įrodymus, o civilinėje byloje dėl cenzūros panaikinimo net penkis kartus įvairiausių pakopų teisėjai nesidrovėjo klastoti savo nutarčių, kad tik nebūtų panaikinta A.Sadecko įvesta cenzūra.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Petkuvienė 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atmetė mano skundą panaikinti cenzūrą, sąmoningai įrašiusi į jį žinomai melagingus duomenis, t.y. ją suklastodama ir taip padarydama nusikaltimą, kuris Baudžiamajame kodekse yra įvardijamas kaip dokumento klastojimas. 

 

Savo prašyme atnaujinti šią civilinę bylą nurodžiau, kad teismo sprendimas uždrausti man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose pilietis A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu yra cenzūra, kurią draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

 

T.y. pilietis A. Sadeckas, būdamas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, dar 2008-01-21 kreipėsi į teismą, kad man, Aurimui Drižiui, būtų uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ skelbti straipsnius, kuriuose pilietis A. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu bei Gedemino Kiesaus nužudymu. 

 

Teismas patenkino šį piliečio A. Sadecko skundą.

 

Penkis kartus teismai atsisakė atnaujinti bylą dėl cenzūros, nors jiems buvo pateikiami vis nauji įrodymai, kaip A.Sadeckas susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu. 

 

Negalėdami to paneigti, teisėjai tiesiog nurodydavo, kad tai „nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės“, ir kas jos „man turėjo būti žinomos“, todėl atsisakydavo tą cenzūrą panaikinti.

 

Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”. 

 

Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.

 

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“. 

 

Kad atmesti šį argumentą, Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjai turėjo jau atvirai klastoti savo nutartis.

 

Apylinkės teismo teisėja Z.Monid šiuos Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus atmetė paprastai – tiesiog nurodė, kad tai „deklaracijos“.

 

Kai apskundžiau šį Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R.Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais.

T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…“.

 

T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastoja savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. 

 

Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde. 

 

O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodė, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. 

 

Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis.  Teisėja Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y. šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie neva neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A.Sadecko veiklą AB „Mažeikių nafta“, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…“.

 

T.y. šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“, neatitinka tikrovės. 

 

Atvirkščiai – tiek prokuratūra, tiek ir teismas jau pripažino, kad „ta aplinkybė, kad A.Sadeckas dalyvavo rengiant įstatymus dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo, visada buvo žinoma“. Nors bet koks tos „visiems žinomos aplinkybės“ paminėjimas man automatiškai užtraukia baudžiamąją bylą.

 

Pats pilietis A.Sadeckas deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos“ akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie jo ryšius su šia įmone.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį taip pat suklastoja, įrašydami į ją melagingus duomenis – neva yra teismo nutartis, kad neatitinka tikrovės informacija, kad  pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“. Ir remdamiesi savo įrašytais melagingais duomenimis, mano skundą atmeta.

 

Kai teismui pateikiau paties A.Sadecko pateiktą privačių interesų deklaraciją Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kurioje jis pats yra įrašęs, kad yra „Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau melagingu skundu teismo reikalavo jį uždrausti sieti su šia įmonę, Vilniaus apygardos teismas (Kačinskienė, Višinskienė, Maciejevskis) 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi nurodė, kad šios aplinkybės nėra „naujos“ ir jos man turėjo būti žinomos. Nors pateikiau dokumentus, kad šią Sadecko deklaraciją gavau jau po minėtos cenzūros įvėdimo, minėti teisėjai suklastojo savo nutartį, įrašę, kad tai nėra nauja aplinkybė atnaujinti bylą.

 

Nuo 2009 m. jau penkis kartus kreipiausi į Vilniaus apylinkės teismą, kad ši civilinė byla būtų atnaujinta ir cenzūra panaikinta. Tačiau visi Vilniaus apylinkės teismo teisėjai, nagrinėję šią bylą, atmetė mano prašymus neteisėtais ir absurdiškais motyvais. Pvz., pirmą kartą mano prašymą atnaujinti bylą nagrinėjęs teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas. 

 

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą juos žinoti anksčiau, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

 

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A.Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi dar kartą, kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. T.y. teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A.Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R.Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

 

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. 

 

 

Galiausiai, kai 2013 m. kovo 15 d. Vilniaus apygardos teismas nurodė pradėti tyrimą dėl melagingų A.Sadecko parodymų, A.Sadeckas viešame teismo posėdyje šį sprendimą pavadino „laikinu nesusipratimu“  , ir gegužės 27 d. mano lengvąjį automobilį Ukmergės greitkelyje taranavo sunkiasvoris vilkikas, per stebuklą likau gyvas, tik su sulaužyta kaukole ir kaulais. Negana to, policija ir ekspertai suklastojo šios avarijos tyrimą.

 

 

Kai dėl visų šių teisėjų klastočių kreipiausi į prokuratūrą, prokuroras G.Jukna atsisakė pradėti tyrimą, nes „nes, neva  nėra nurodyta jokių objektyvių duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 300 str. bei 249 straipsniuose“.

Šiuos prokuroro atsisakymo motyvus gerai pakomentavo mano advokatė : „pažymėtina, kad prokuroras, priimdamas savo sprendimą atisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą rėmėsi tik subjektyvia savo nuomone, kuri vienareikšmiškai rodo prokuroro siekimą neveikti ir nesiaiškinti galimos nusikalstamos veikos. Kitaip tariant, prokuroras, gavęs pareiškėjo skundą ir jį išanalizavęs, be jokio tyrimo padarė išvadą, kad pareiškėjas skunde dėsto  atitinkamus motyvus tik dėl to, kad yra „nepatenkintas“ jam nepalankiais Vilniaus apygardos teismo teisėjų priimtais sprendimais. Tokie nurodyti prokuroro motyvai rodo ne pareiškėjo, o būtent prokuroro subjektyvumą.

 

Prokuroras gavęs pareiškimą su išdėstytomis aplinkybėmis ir pagrįstomis piliečio, kurį turėtų ginti teisėsaugos institucijos, abejonėmis dėl teisėjų veiksmų teisėtumo priimant teismo spendimus civilinėse bylose, turėjo įsitikinti ar procese tikrai nebuvo atlikti neteisėti veiksmai, kuriuos pareiškėjas skundžia. Atkreiptinas dėmesys, kad tai padaryti prokurorui ar pavestam ikiteisminio tyrimo pareigūnui yra visiškai nesudėtinga, nes, kaip žinia, teismo nutartys bei teismo posėdžių protokolai, jei byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ginčo teisena, yra protokoluojami daromo garso įrašo pagrindu. Tokiu pagrindu, prokuroras turėjo pašalinti bet kokias abejones, kurios, šiuo atveju, buvo nenaudingai interpretuotos pareiškėjo atžvilgiu, jam įstatymo suteiktų įgaliojimų pagrindu išsireikalaujant posėdžių garso įrašus iš Vilniaus apygardos teismo. Tokiu atveju įsitikinti ar minėtų teisėjų veiksmai yra atlikti be jokio subjektyvumo ir šališkumo, ko sekoje, neteisėtai ir galimai esant nusikalstamos veikos sudėčiai. Duotuoju atveju, prokuroras neatliko jokių pareiškimo patikrinimo ir leistinų tyrimo veiksmų (BPK 168 str. 1 d.), tuo tarpu remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisės dalis (Konstitucinio teismo 1995 m. sausio mėn. 24 d. nutarimas) nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktika, tam, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams kiltų pareiga atlikti veiksmingą tyrimą, užtenka asmens „tikėtinų teiginių“, kuriuos privaloma patikrinti ir nustatyti jų realų egzistavimą. Tik išsiaiškinus ir išsireikalavus teismo priimtus sprendimus, būtų buvę galima teigti, ar teisėjai valstybės vardu vykdydami teisingumą elgiasi teisėtai ir sąžiningais.

 

Šiuo atveju, prokuroras Gediminas Jukna priimdamas nutarimą neištyrė ir neatlikto esmingiausių ikiteisminio tyrimo veiksmų, kad, galimai, būtų atskleista nusikalstama veika ir pašalintos visos iki šiol likusios abejonės dėl Rūtos Petkuvienės, Neringos Švedienės, Tatjanos Žukauskienės, Vytauto Zeliankos veiksmų teisėtumo. BPK 3 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nutraukti ikiteismini tyrimą tokiu pagrindu galima tik tuomet, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas reaguodamas i kiekviena informaciją apie galimai padarytą nusikalstama veika atliko visus reikalingus procesinius veiksmus, kad nusikalstama veika būtu atskleista. Šiuo atveju, prokurorai neatlikus visų minėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų, negalima teigti, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 300 str. 1 d.

 

Įdomu, kokį sprendimą šioje byloje priims pats Vilniaus apygardos teismas, kurio teisėjus ir pirmininką V.Zelianką prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn už dokumentų klastojimą?

 

Facebook komentarai
Back To Top