skip to Main Content

Teisėja Giedrė Telksnienė : „Užmušinėti žmones ant pėsčiųjų perėjos yra teisėta“

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Telksnienė (nuotr. paskyrimo dirbti teisėja dieną 2017-03-06)  visiškai išteisino Viktorą Kazoitą, kuris vairuodamas sunkiasvorį MAZ sunkvežimį, partrenkė ir mirtinai sužalojo per pėsčiųjų perėją ėjusią pagyvenusią vilnietę.

Tačiau teisėja patikėjo vairuotojo pasiteisinimu, kad nematė pėsčiosios, be to, jo „fūroje“ yra „mirties zona“, dėl ko jis nemato, kas vyksta ar eina šalia vilkiko, todėl nėra kaltas dėl avarijos. 

 Viktoras Kazoitas buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje, o būtent: 2015 m. gruodžio 2 d., apie 13.23 vai., Vilniuje, vairuojamu Jonui Lungiui nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „MAZ 5551“ vienintele savo važiavimo krypties Geležinkelio gatvės eismo juosta, nuo Liepkalnio gatvės pusės privažiavęs ties Geležinkelio gatvės pastatu Nr. 2 prieš žiedinę Geležinkelio-Stoties gatvių sankirtą esančią nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir prieš ją sustojęs, pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimus, numatančius, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų Į bet kurią eismo juostą perėjoje Įėjusį pėsčiąjį.

Tas pats punktas reikalauja, kad transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, ir 101 punkto reikalavimą, numatantį, kad prieš pradėdamas važiuoti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tai yra sustojęs prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir praleidęs iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja ėjusius pėsčiuosius, prieš pradėdamas važiuoti  V.Kazoitas  neįsitikino, kad tai daryti saugu, o taip pat, kad kelio važiuojamojoje dalyje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, dėl ko, pradėjęs važiuoti vairuojamo automobilio priekine dalimi partrenkė ir automobilio kairės pusės ratais pervažiavo jo judėjimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja per Geležinkelio gatvės važiuojamąją dalį ėjusią pėsčiąją Stanislavą Antonovą, kuri nuo patirtų sunkių sužalojimų mirė įvykio vietoje.

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis Viktoras Kazoitas savo kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykio dieną važiavo darbo reikalais į Aukštuosius Panerius. Privažiavus prie perėjos, iš -dešinės pusės buvo žmonių. Sustojo maždaug metro atstumu nuo perėjos, žmonės praėjo. Pasižiūrėjo į dešinės pusės langą, net ant šaligatvio nebuvo žmonių, pasižiūrėjo į kairę – ten taip pat nieko nebuvo ir jis pajudėjo. Į galinius veidrodėlius nežiūrėjo, tik į šalis. Po to jam pradėjo signalizuoti mašinos, pasižiūrėjo į šalis, nieko nesuprato. Pasižiūrėjo per galinį veidrodėlį, ir pamatė, kad šalia mašinos guli žmogus. Žmogus buvo po jo mašina, bet pagalvojo, kad girtas guli. Jeigu ne kitų vairuotojų signalai, būtų nuvažiavęs, nes nieko nepajautė ir nematė. Kaltinamasis paaiškino, kad prie perėjos stovėjo 5-6 sekundes, važiavo tik praėjus žmonėms. Jam pradėjus važiuoti, pėstieji, kuriuos praleido, jau buvo išėję iš važiuojamosios dalies, jau matė juos kitoje pusėje. Aplinkui daugiau žmonių nebuvo. Gerai matėsi šaligatviai, ant šaligatvių žmonių nebuvo. Iš savo sėdėjimo vietos matė ir pėsčiųjų perėją ir šaligatvį tiek iš dešinės, tiek iš kairės pusės. Iš kabinos matomumas geras. Oras ir matomumas buvo normalūs, nelijo. Tačiau jeigu žmogus eina po pačia automobilio apačia – negali jo matyti. Dabar automobiliuose būna veidrodėlis, kad matyti ir priekį, tačiau jo automobilyje tokio veidrodėlio nebuvo. Patikino, kad tuo metu, kai pradėjo važiuoti, žmonių nebuvo. Matė visą perėją, net ir artimesnę perėjos ribą. Nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto buvo sustojęs maždaug metro – pusantro atstumu. Važiuoti pradėjo lėtai, vėliau važiuojant greitis buvo mažas – apie 10 km/h. Nurodė nepajutęs, kad partrenkė žmogų, kadangi net tuščias jo vairuojamas automobilis sveria 8,5 t. Kai įvyko avarija, jo sveikata buvo gera, nebuvo pavargęs, iki pietų nieko nedarė. Papildomai nurodė, kad automobilis, kurį vairavo Įvykio metu nuosavybės teise priklauso Jonui Lungiui, automobilis nėra UAB „Keklarista“, kurioje jis dirba, nuosavybė. Vairuoja nuo 1982 m. Tą vietą, kur įvyko eismo įvykis, pravažiuoja kiekvieną dieną. Nesupranta, kaip galėjo taip atsitikti. Patvirtino, kad buvo žuvusios moters laidotuvėse, garažo darbuotojai surinko 500 EUR, šiuos pinigus perdavė nukentėjusiajam. Iš esmės analogiškas aplinkybes kaltinamasis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. 1. 142).

Teisiamajame posėdyje apklaustas žuvusios sūnus  Ivanas Antonovas parodė, kad įvykio nematė. Teigė, jog Akmeniškių kaime, Vilniaus rajone, gyveno kartu su motina viename name, santykiai buvo labai geri. Įvykio išvakarėse grįžęs iš darbo sužinojo, kad sekančią dieną motinai reikės pas stomatologą į Naujininkų polikliniką, siūlė nuvežti, bet ji pasakė, kad žino kur ir pati nuvažiuos. Kaip įvykio dieną motina važiavo iki stoties – nežino. Motinos sveikata buvo normali, nesiskųsdavo, regėjimas geras, būdavo galva pasvaigdavo, tačiau fiziškai pabėgėti ji galėjo. Dantų skausmo nejautė, norėjo įsidėti dantų plokštelę. Be reikalo į Vilnių nevažiuodavo – arba pas stomatologą, arba dėl žemės. Paprastai išeiginėmis dienomis pats nuveždavo ją į Vilnių. Nukentėjusysis paaiškino, kad dėl įvykusios nelaimės turėjo laidotuvių išlaidų, jam labai trūksta motinos palaikymo ir pagalbos namuose, ji gamindavo maistą, darydavo kitus ruošos darbus, duodavo patarimų, po jos mirties kamuoja baimė, liūdesys, patiria sunkumų, todėl teigė, kad dėl motinos mirties patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 30 000 EUR ir, be kita ko, grindė teismui pateiktais mokėjimo kvitais. Turtinės žalos priteisti neprašo. Nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamasis buvo laidotuvėse ir padavė 500 EUR. Pasakė, kad pinigus surinko darbe, siūlė susitarti be teismo. Po savaitės kalbėjosi su juo telefonu, tačiau vėliau taip ir nesusitiko, kaltinamasis neskambino.

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja V. I. parodė, kad, tikriausiai, atvažiavo tuo pačiu autobusu, kaip ir žuvusi moteris, iš Liepkalnio pusės. Iš autobuso, prie „McDonalds“, kur sustoja visi autobusai, išlipo labai daug žmonių. Pati turi artritą, vaikšto lėčiau, todėl praėjus vienam pėsčiųjų srautui sustojo ir laukė. Už autobusų visiškai nieko nesimatė, jie buvo viską užstoję. Pati stovėjo prie perėjos, prieš ją buvo vienas žmogus, stovėjo ties stulpu. Prieš tai buvo praėję nemažai žmonių. Matė, kaip jai iš dešinės, iŠ už nugaros į važiuojamąją dalį išbėgo močiutė. Ji su keliais žmonėmis buvo močiutei iš kairės, o pastaroji aplenkė juos ir pradėjo lėkti. Tuo pat momentu, kai močiutė iššoko, pamatė, kad mašina jau važiuoja. Močiutė, turbūt, jos nematė, pradėjo jai šaukti, kad sustotų, o moteris bėgo tolyn ir žiūrėjo į troleibuso sustojimą, į žiedo pusę. Viduryje gatvės moteris pradėjo mojuoti ir kažką lenkiškai šaukti, tačiau ji buvo žemo ūgio, vairuotojas negalėjo jos pamatyti. Matė, kaip močiutė atsitrenkė į kairę mašinos pusę ir parkrito po ratais. Automobilis dar nuvilko ją važiuojamąją dalimi. Mašina buvo galinga, trys poros ratų, sverianti apie 5 t. Nežino, ar įmanoma buvo ją sustabdyti. Vairuotojas tikrai nematė, kad partrenkė žmogų, jam pradėjo pypsėti iš visų pusių. Kai vairuotojas pajudėjo, perėja buvo tikrai tuščia. Močiutė pamatė troleibusą, matyt, skubėjo. Po įvykio prie jos pribėgo ir suprato, kad ji mirė. Pradėjo skambinti, kviesti greitąją, policiją. Liudytoja patvirtino, kad vairuotojas buvo sustojęs neprivažiavęs sankryžos, prieš perėją. Jam pradėjus važiuoti, už perėjos ribų, į žiedinės sankryžos pusę išbėgo močiutė. Ji iššoko į važiuojamąją dalį ir išbėgusi žingsnį arba du buvo partrenkta. Ji lėkė beveik įstrižai. Nuo šaligatvio ji nulipo ties kampu sankryžos su žiedu. Tuo metu automobilis jau važiavo. Ji automobilį pamatė, kai aplinkui žmonės pradėjo šaukti. Buvo maždaug trijų minučių tarpas, kai mašinos vairuotojas stovėjo prie perėjos ir laukė. Visa masė pėsčiųjų praėjo ir kai nieko nebuvo, jis pradėjo važiuoti. Perėja buvo laisva, prieš ją stovėjo trys autobusai. Todėl paprastai toje vietoje visiškai nėra matomumo, mašinos važiuoja per vidurį. Kai moteris buvo beveik per vidurį gatvės ir krovininis automobilis išlindo iš už autobuso, tada tik jį pamatė. Partrenkimo momentu moteris nebuvo pasiekusi kelio vidurio, kontaktavo su automobilio kairiu priekiniu kampu. Ar buvo tarpas nuo perėjos iki autobuso pasakyti negali. Liudytoja akcentavo, kad žuvusi moteris bėgdama per važiuojamąją dalį žiūrėjo tik į troleibusų pusę. Tik tada, kai visi šaukė, ji atsisuko ir pamate sunkiasvorį automobilį. Moteris nesustojo, bėgo toliau, norėjo prašokti, bėgdama mojavo rankomis. Negalėjo tiksliai pasakyti, koks buvo atstumas nuo automobilio iki moters, kai ji jį pamatė, gal metras. Kada moteris išgirdo šauksmus nežino, į šauksmus ji nesureagavo. Iš pradžių pamatė tą moterį, o po to jau mašiną. Moteris staigiai iššoko į važiuojamąją dalį. automobilis tuo metu jau važiavo. Kai moteris pradėjo bėgti, ji buvo ant šaligatvio ir iš karto įbėgo į gatvę. Automobilis važiavo per vidurį gatvės ir kliudė moterį jau už perėjos ribų. Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja davė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. 1. 95).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas Ceslavas Meškunecas (Ceslav Meškunec) parodė, kad įvykio dieną važiavo 19-tu troleibuso maršrutu. Stotyje paėmė keleivius. Apvažiavo ratą, iš kairės pusės stovėjo troleibusas, todėl sustojo jį praleisti. Mate, kad prieš perėją stovėjo sunkiasvoris automobilis „Maz“, per perėją ėjo žmones. Kai visi praėjo, automobilis pradėjo važiuoti. Iš dešinės buvo stulpas ir medis, baigėsi perėja, matė, kaip automobilis pravažiavo perėją ir pastebėjo, kaip iš už perėjos bėga senutė apie 70 metų. Ji bėgte palindo tam automobiliui po dešiniu kampu. Mašina buvo gana aukšta, o senutės ūgis apie 1,60 cm. Signalizavo, bet mašina nuvažiavo, toliau pavažiavusi ji pasisuko, sustojo į jo pusę ir vairuotojas ženklais klausė, ko iš jo nori, radėjam, kad po jo mašina yra žmogus. Liudytojas patikslino, kad gale stovėjo autobusai. Sunkiasvorė mašina stovėjo šiek tiek toliau nuo šaligatvio. Vairuotojas buvo pravažiavęs sankryžą, o moteris išbėgo kažkur nuo tos vietos kur buvo stulpas ir medis, įlėkė po dešiniu mašinos kampu. Po tokios mašinos kampu yra taip vadinama „mirties zona“, kai vairuotojas nieko nemato. Moteris į važiuojamąją dalį įbėgo staigiai, tuo metu žmonės nėjo, o automobilis jau važiavo. Kai automobilis lietė pėsčiąją kampu, ten užsivyniojo jos rūbai ir mašina pati numetė jos kūną atgal. Kur moteris gulėjo pasakyti negali, nes patyrė stresą. Moteris, tikriausiai, skubėjo į troleibusą, buvo prasisegusi paltą, ji net nežiūrėjo, ar važiuoja mašinos. Daugiau žmonių nebuvo, nesimatė, tik ji vienintelė atsirado. Močiutė bėgo ir žiūrėjo kažkur tolyn, nežiūrėjo nei į kairę, nei į dešine. Bėgo greitai, tiesiai, kur troleibusai.

Ikiteisminio tyrimo metu apkalstas liudytojas Mantas Butkus taip pat teigė nematęs paties partrenkimo momento kadangi vaizdą užstojo krovininis automobilis. Liudytojas buvo nurodęs, jog krovininis automobilis po sustojimo pradėjo važiuoti „ne palengva“, o staigiai, kaip ir prieš tai buvo stabdomas. Kai krovininis automobilis pravažiavo pėsčiųjų perėjos ribas, pamatė šio automobilio priekiniu kairiuoju ratu pervažiuojamą žmogų. Pėsčiąjį pamatė pirmą kartą, todėl negali nurodyti jokių aplinkybių, esant kurioms pastarasis atsirado važiuojamojoje dalyje. Nors pėsčiojo partrenkimo momento nematė, jis padarė išvadą, kad pastarasis buvo partrenktas automobilio priekiniu kairiuoju kampu. Po to krovininis automobilis pėsčiąjį pervažiavo ir galiniais kairės pusės ratais. Pėsčiasis buvo pervažiuotas per šlaunis ir pilvą. Pervažiuotam pėsčiajam išlindus iš po galinių automobilio ratų, krovininis automobilis nuvažiavo toliau į žiedinę sankryžą. Tuo metu jis pats vairuojamu automobiliu dar nebuvo pradėjęs važiuoti. Supratęs, kad krovininio automobilio vairuotojas net nepastebėjo pervažiavęs pėsčiąjį, jis, siekdamas atkreipti pastarojo dėmesį, nuspaudė garso signalą ir pradėjo mirksėti žibintų šviesomis. Nubėgęs prie pervažiuoto pėsčiojo pamatė, kad moters mirusi. Netrukus iš toliau sustojusio krovininio automobilio išlipo vairuotojas, kuris taip pat priėjo prie pėsčiosios. Vairuotojas buvo pasimetęs (t. 1, b. 1. 82-84).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja Božena Spakovska parodė, kad ėjo per perėją nuo „McDonalds“ link geležinkelio stoties. Buvo srautas žmonių, ėjusių per perėją, pati ji buvo paskutinė. Kai ėjo per gatvę visos mašinos stovėjo. Buvo beveik ant šaligatvio, kai išgirdo moters balsą, atsisuko ir pamatė, kaip verčiasi kūnas ir jį galiniais ratais pervažiuoja. Moterį pamatė, galbūt, šiek tiek už perėjos. Kai atsisuko pažiūrėti, mašina jau judėjo, Negali pasakyti, ar mašinos buvo užvažiavusios ant perėjos krašto. Nežiūrėjo, kokie automobiliai stovėjo, kažkas didelis stovėjo – autobusas ar sunkvežimis – nežino. Kai tik sušaukė žmogus, tada atkreipė dėmesį. 

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas eismo įvykio tyrimas, kurio metu, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas, vertindamas ar susidariusioje eismo situacijoje V. Kazoitas turėjo galimybę sustabdyti automobilį ir išvengti pėsčiosios partrenkimo, specialistas pažymėjo, kad prieš pradėdamas judėti per pėsčiųjų perėją, vairuotojas V. Kazoitas, atsižvelgdamas į savo vairuojamos sunkiasvorės transporto priemonės gabaritus, turėjo nepradėti važiuoti neįsitikinęs, kad kelio važiuojamojoje dalyje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti. Ėmęsis šių veiksmų V. Kazoitas būtų turėjęs techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Tuo tarpu saugaus eismo reikalavimų požiūriu pėsčioji S. Antonovą į kitą važiuojamosios dalies pusę privalėjo eiti pėsčiųjų perėja, be to. įžengti į kelio važiuojamąją dalį ji galėjo tik įsitikinusi, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. – Specialisto išvadoje nurodyta, kad vairuotojo V. Kazoito veiksmai, pasireiškę tuo, kad jis nepraleido kelio važiuojamąja dalimi pėsčiųjų perėja judėjusios pėsčiosios ir ją partrenkė, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo eismo įvykio kilimą, tačiau to atveju, jeigu pėsčioji S. Antonovą į kelio važiuojamąją dalį įžengė ne pėsčiųjų perėjos ribose ir ėjo įstrižai važiuojamosios dalies, taip sudarydama sunkiai pastebimą kliūtį automobilio vairuotojui.

Buvo atliktas eksperimentas. Eksperimento metu buvo nustatyta, kad iš krovininio automobilio vairuotojo vietos visiškai nėra galimybės pastebėti pėsčiojo, kai pastarasis nuo automobilio priekinės plokštumos yra apie 0.5 m ir mažesniu atstumu.

Teismas nusprendė, kad neturi pagrindo išvadai, kad eksperimente atlikimo metu gauti duomenys yra nepatikimi. Eksperimentas buvo atliktas tuo pačiu paros metu. tokiomis pačiomis oro sąlygomis, su ta pačia transporto priemone, atsižvelgiant į nukentėjusiosios ūgį bei įvairią pėsčiosios padėtį transporto priemonės atžvilgiu. Pati eksperimento eiga ir išvados aprašyti eksperimento atlikimo protokole, tuo tarpu fotonuotraukose užfiksuotas vaizdas pagal savo pobūdį net ir negali visiškai atspindėti vairuotojo matymo lauko. Kita vertus, tai nereiškia, kad fotonuotraukose vaizdas buvo užfiksuotas iš netinkamos padėties.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, negali daryli vienareikšmiškos išvados, kad surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog V. Kazoitas mate ar būdamas pakankamai atsargus ir dėmesingas galėjo bei turėjo pastebėti jo vairuojamo automobilio kelyje atsiradusią nukentėjusiąją. 

 

Šiuo atveju, iš byloje esančių įrodymu nustatyta, kad nukentėjusioji S. Antonovą į važiuojamąją dalį įžengė neįsitikinusi, jog tai daryti yra saugu, t. y. nepasižiūrėjusi, ar nėra artėjančių transporto priemonių, ir akivaizdžiai nesilaikydama saugaus atstumo nuo jų. Be to, ne pėsčiųjų perėjos ribose, tuo metu, kai transporto priemonė jau buvo pajudėjusi,. Per važiuojamąją dalį ji ėjo įstrižai, judėdama priešais jau važiuojantį „MAZ 5551“, tokiu būdu sudarydama jam nepastebimą kliūtį kelyje. Byloje nėra galimybės nustatyti tikslios nukentėjusiosios judėjimo  trajektorijos, bei atstumo „MAZ 5551“ automobilio’ atžvilgiu ir teismui kyla abejonės ar V. Kazoitas yra kaltas dėl S. Antonovos mirties bei ar-jis būdamas pakankamai atsargus pagal byloje nustatytas eismo įvykio aplinkybes galėjo bei turėjo jį pamatyti ir išvengti kilusių padarinių, tačiau, išnaudojus byloje visas galimybes, šios abejonės nepašalintos, todėl aiškintinos teisiamojo naudai. Nesant įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad kaltinamasis, laikydamasis KET reikalavimų, t. y. būdamas pakankamai atsargus ir dėmesingas, būtų galėjęs pamatyti aukščiau nurodytu būdu prieš pajudėjusį automobilį „MAZ 555 T* į važiuojamąją dalį įžengusią nukentėjusiąją, teismas neturi pagrindo išvadai, kad kaltinamojo V. Kazoito veiksmuose buvo nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, sudėtis. Atsižvelgiant į tai, V. Kazoitas išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top