skip to Main Content

Teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė Konstitucijai pritaikė senaties terminą

Aurimas Drižius

Prezidentė galėtų pagalvoti, kokius žmones skiria teisėjais

 

Tie lietuviški  taip vadinamieji “teisėjai” man vis dar daro įspūdį, kaip reikia apeiti įstatymus ir pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją.

Vilniaus miesto apylinkės teismas griebiasi dar negirdėtų triukų, kad tik pasitarnautų įvairiems aukšto rango nusikaltėliams.

Žinau, kad visiems skaitytojams jau atsibodo ta istorija, tačiau grįšiu prie jos dar kartą – kaip žinia, Vilniaus apylinkės teismas dar nuo  2006 m. yra įvedęs cenzūrą man ir “Laisvam laikraščiui” rašyti straipsnius, kuriuose buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Sadeckas būtų siejamas su AB “Mažeikių nafta”, jos privatizavimu ri G.Kiesaus nužudymu.

Tas pats Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai jau penkis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, sąmomingai klastodami savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis.

Galiausiai mano prašymas panaikinti cenzūrą pateko pats tokią teisėją Astą Jakutytę-Sungalienę.

Savo prašyme nurodžiau, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas šioje byloje yra įvedęs neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia tiek Lietuvos Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Nuo 2006 m. tiek Vilniaus apylinkės, tiek apygardos teismai visomis priemonės pateisina cenzūrą, bando ją legalizuoti ir įteisinti. Galiausiai nurodo, kad jau neva suėjo senaties terminas paduoti skundui dėl cenzūros panaikinimo.

Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismai nuo 2006 m. jau penkis kartus atmetė mano prašymus atnaujinti šią bylą ir panaikinti cenzūrą kaip neteisėtą. Visais atvejais vadinamieji “teisėjai” nepasisakė dėl pagrindinio mano skundo motyvo – Konstitucijai netaikomas senaties terminas, ir pati cenzūra, įvesta 2006 m. yra neteisėtą, įvesta pagal galimai melagingą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko skundą, uždraudusi ir kriminaliavusi teisėtą veiklą – straipsnių rengimą ir rašymą „Laisvame laikraštyje“.

Tokiems “teisėjams” reikia priminti, ką apie cenzūrą rašo pagrindinis šalies įstatymas – Konstitucija, į kurią tiek metų vadinami teisėjai šluostosi kojas ir ignoruoja.

Konstitucijos 44 straipsnis – Masinės informacijos cenzūra draudžiama. Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.

Konstitucija galioja visą laiką ir yra tiesiogiai taikoma, jai netaikoma senatis. Teismo draudimas rašyti tam tikromis temomis yra cenzūra, kurios tie patys veikėjai niekaip negali  pripažinti.

Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A.Sadecko ir jo privačios firmos dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas penkis kartus dėl tariamo “teismo sprendimo” nevykdymo. Man iki šiol daroma milžiniška žala dėl neteisėtų teismo sprendimų – A.Sadeckui priteistos didžiulės sumos už tariamai mano “padarytą nusikalstamą veiklą”, o mano šeimos sklypas buvo parduotas varžytinėse už apgailėtiną kainą. Šiuo metu antstolis yra paskelbęs kito mano valdomo turto – mano valdomos bendrovės turto pardavimo aukcioną. Kas daro man vis didesnę žalą. 

Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”. 

Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.  Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama.  Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.

Tačiau Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismai jau aštuoni metai, klastodami savo nutartis, niekaip nepanaikina cenzūros. Penkis kartus kreipiausi į teismus dėl cenzūros panaikinimo, ir penkis kartus |“teismų sistema“ atsisakė tai padaryti, į savo nutartis įrašydama žinomai melagingus duomenis ir taip klastodama savo nutartis.

Išplėstinė Aukščiausiojo teismo kolegija 2014 m. spalio 1 d. nutartimi mane išteisino dėl man inkriminuoto nusikaltimo – tariamo teismo sprendimo (kas iš tiesų yra neteisėta cenzūra) nevykdymo. LAT kolegija nurodė, kad negalima žmogaus teisti už savaime teisėtą veiklą, irk ad prevenciniu ieškinių negalim uždrausti savaime teisėtos veiklos.

Todėl padaviau skundą panaikinti cenzūrą, ir Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi atmetė mano skundą, nurodęs, kad minėtas LAT kolegijos išaiškinimas nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, ir kad LAT išaiškinimas, aks yra cenzūra, apygardos teismui nieko nereiškia.

 

Teismas atsisakė priimti mano prašymą, nurodęs, kad jau suėjo penkerių metų senatis tokiam skundui paduoti. Kitaip sakant, teismas nusprendė, kad Konstitucijai taip pat galioja senatis, ir kad Konstitucijos punktams taip pat galima pritaikyti senatį.

Žinoma, kad tai absurdas ir tas pats įstatymų ignoravimas, kuriuo jau daug metų pasižymi Vilniaus apylinkės teismas. Teismas taip pat nurodė, kad aš jau kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, ir toks mano prašymas šioje byloje buvo atmestas, pripažintas kaip pakartotinis ir todėl negalimas pagal CPK 374 straipsnį, o tokį prašymą atsisakytina priimti.

Tačiau teismas nepasisakė dėl pagrindinio mano prašymo motyvo – Konstitucija vis dar galioja, ji yra tiesiogiai taikoma, ir teisės aktai, kurie prieštarauja Konstitucijai, negalioja.

Prevencinio ieškinio prigimtis ir senaties netaikymas. Prevencinis ieškinys kildinamas iš negatorinio ieškinio, tai reiškia, jog prevenciniam ieškiniui netaikomas senaties reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas remiasi teisės mokslininkų darbais, todėl teismas turėtų vadovautis. Teisės mokslininkai Papirtis ir Inga Krulaitytė – Kvainauskienė nurodė, jog:

„Prevencinis ieškinys, kaip ir jam labai artimas kitas civilinių teisių gynimo būdas – užkirtimas kelio teisę pažeidžiantiems veiksmams, įtvirtintas tame pačiame CK 1. 138 straipsnio 3 punkte, kildinamas iš negatorinio ieškinio (lot. – actio negatoria). Negatorinis ieškinys kildinamas iš romėnų teisėje žinoto nuosavybės teisės gynimo būdo – actio negatoria. Romėnų teisėje negatoriniu ieškiniu galėjo pasinaudoti valdantis savininkas dėl bet kokių trukdymų ir kėsinimosi į jo nuosavybę (absoliuti gynyba). Dabar negatorinis ieškinys pareiškiamas, jeigu savininkui trukdoma normaliai naudotis jam priklausančiu turtu, nors ir neprarandant valdymo teisės (CK 4. 98 str.). Negatoriniai reikalavimai pareiškiami tada, kai savininkas turtą valdo, bet pažeidžiamos kitos (naudojimosi, disponavimo turtu, servitutai) teisės. Reikalavimą galima pareikšti iki to laiko, kol tęsiasi teisių pažeidimas. Negatorinio reikalavimo tikslas – nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos ateityje. Savininkas negatoriniu ieškiniu gali užkirsti kelią ir gresiančiam pažeidimui ateityje. Negatoriniams reikalavimams netaikomi ieškininės senaties terminai, nes teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio.“ (Jurisprudencija, 2005, 69 (61), p.99-106, (KAI KURIE CIVILINIŲ TEISIŲ GYNIMO YPATUMAI TAIKANT PREVENCINĮ IEŠKINĮ)

Senaties apibrėžimas civilinėje teisėje – toks civilinių teisių gynimo būdas, kuris neleidžia neribotą laiką pareikšti ieškinio dėl PRAEITYJE buvusių įvykių. Prevencinio ieškinio sprendinys galioja laike Į ATEITĮ, todėl kadangi galiojimas tęstinis, ir tai nesusiję su praeities įvykiais – veikiau – su ateities, todėl ne tik ieškinio patenkinimo pasekmės galiojančios laike į priekį, bet ir civilinių teisių gynimo būdas nuo tokio ieškinio – kalbant, apie atnaujinimą – neturi senaties.

Teismai iki šiol visiškai nesuvokdavo, jog prevencinis ieškinys, kilęs iš negatorinio – yra ieškinys į ateitį, ir nesusijęs su praeitimi – taigi, su senatimi, todėl senatis netaikoma. Esu kreipęsis daugelį kartų dėl šios civilinės bylos atnaujinimo, ir visą laiką yra kalbama apie senatį, nekreipiant dėmesio į prevencinio ieškinio prigimtį – jog jis yra nureiptas į ateitį, o ne į praeitį. Teisės mokslininkų darbais neretai pasiremia Lietuvos Aukščiausiasis teismas, ypač materialinės teisės taikymo pažeidimų klausimais.

Senaties klausimas priklauso prie materialinės teisės. Teismai turi suvokti, kokia yra prevencinio ieškinio prigimtis, ir jo nei jo pateikimui, nei bylos pagal jį pradėtos atnaujinimui negali būti taikomos senatys.

Prevenciniu ieškiniu man uždraudžiama rašyti, įvesta neteisėta cenzūra, nurodomas netgi būsimų draudžiamų publikacijų turinys, kas yra antikonstituciška. Konstitucija galioja visą parą, visais laikais, yra tiesiogiai taikomas aktas. Remdamasis Konstitucija, kad negalima remiantis jos 44 str. įvesti masinės informacijos cenzūrą, ir apie tai labai aiškiai pasisakė LAT 2015 10 01,  iš ir kreipiuosi su prašymu atnaujinti bylą.

Kaip nurodoma teisės mokslininkų darbe, dėl prevencinio ieškinio negatorinio reikalavimo prigimties, jam netaikomas senaties reikalavimas. Todėl ir atsakovas, kuris remiantis LR CPK disponuoja vienodomis teisėmis, remiasi tokiomis pačiomis galimybėmis gintis nuo ieškinio, kuriam nėra taikoma senaties reikalavimas. Todėl ir prašymui atnaujinti procesą, kuriam netaikomas senaties reikalavimas, logiška seka, negali būti jokio senaties termino.

Būtina atnaujinti procesą dėl to, jog mokslininkai nurodo:

„Tai, kad ateityje atsakovo veiksmais gali būti padaryta žalos, nėra preziumuojama, bet turi būti įrodyta. Ieškovas turi įrodyti, kad jo teisėms gresia konkretus realus pavojus.“ Ką įrodė konkrečiai Sadeckas, kokia žala jam bus daroma, kaip buvo tas įrodinėjama – lieka visiškai neaišku, liko neiškinta, daug bylų Sadeckas yra ir pralošęs, neįrodęs. O prevenciniam ieškiniui būtini įrodymai, o ne prielaidos, nuogąstavimai, samprotavimai. Tai, jog Sadeckas turėjo prielaidas, kad aš darysiu žalą – jis neįrodė, be to, kai jau pradėjau daryti tariamą žalą, kuriai jis siekė užkirsti kelią – rašiau apie Mažeikių naftą, jis kreipėsi ne su pagrindiniu ieškiniu, o baudžiamąja tvarka, ir tai rodė, jog jo prevencinis ieškinys pareikštas ydingai, ne su ta intencija; jo tikslas buvo ne užkirsti kažkokią tariamą ar tikrą žalą, o kreiptis baudžiamąja tvarka, o vadą pasidarė su prevenciniu ieškiniu, vėliau jau veikė pagal išankstinį planą – kreipėsi dėl tariamo  nevykdymo iš mano pusės, nors uždrausti rašyti neleidžia Lietuvos Konstitucija, todėl tie baudžiamieji proceai buvo ydingi, ir tai pripažino Lietuvos Aukščiausiasis teismas.

Piktnaudžiauti civiline teise draudžia Civilinio proceso kodeksas, – tačiau iš tolimesnių Sadecko veiksmų, kurie nesiliauja iki šios dienos, ir visuose savo pareiškimuose jis mini šią bylą, ir pateikia ją kaip neva įrodymą – matosi, jog jis siekė ne užkirsti kelią žalai, o piktnaudžiauti teise, pasidaryti kažkokius kozirius baudžiamosioms byloms iškelti. O tai yra manipuliavimas teise. Todėl aš ir siekiu atnaujinti bylas prieš Sadecką, ypač tas, kurioms netaikomas sen aties reikalavimas – o šiai bylai nėra taikomas, nes tai išplaukia iš teisės teorijos.

Remiantis išdėstytu, prašau panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, atnaujinti civilinę bylą Nr. A2-8625-1012/2017 ir panaikinti neteisėtą cenzūrą.

 

Aurimas Drižius

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top