skip to Main Content

Tautos kiršinimas – nusikaltimas Konstitucijai

 

        Pastaruoju metu žiniasklaidoje paskelbta daug  straipsnių, vyksta aktyvi diskusija tarybinio laikotarpio palikimo įtakos dabartinei Lietuvai ir patriotizmo tėvynei klausimais. Aktyviai dalyvauja diskusijoje jauni ir tuo laikotarpiu negyvenę Lietuvoje asmenys. Šią 50 metų Lietuvos praeitį norima išbraukti iš istorijos ir vaizduoti kaip blogybių egzistavimo laikotarpį. 

 

Ar  darbas tėvynėje buvo koloboravimas?

 

       Gimiau A. Smetonos valdomoje Lietuvoje. Tėvynėje gyvenau visą Maskvos valdomą tarybinį laikotarpį ir jau 26-sius metus gyvenu  Briuselio valdomoje Lietuvoje. Todėl norėčiau ne iš nuogirdų, o iš savo patirties pareikšti nuomonę.

        Teko iškęsti  sunkų pokario laikotarpį. Savo akimis mačiau, kai vakare atėję girti miškiniai iš tėvo reikalavo atiduoti paskutinius 4 červoncus ir atvežti paskutinės  kiaulės skerdieną į nurodytą vietą. O mūsų buvo 8 nesočios burnos. Po to girdėjau kitame namo gale gyvenančios moters ir jos dukters klyksmus. Tik vėliau supratau kodėl jos klykė. O kitos dienos ryte brolio akyse stribai nušovė tėvo brolį, kuris gyveno netoliese, nėjo į armiją, prijautė ir rėmė miškinius. 

       Stebėjau, kai sukviesti miestelio gyventojai buvo verčiami rašyti pareiškimus stoti į kolūkį, netekti žemės, padargų, gyvulių. Ir visi parašė pareiškimus iš baimės būti ištremtiems į Sibirą.

       Teko tėvui padėti kabinti prie tvarto balkių kolūkio arklius, nes jie nebeturėjo jėgų atsistoti. Matyti, kai mama paryčiais pakluone nusėlindavo prie kolūkio stirtos pasipešti šiaudų savo karvei pašerti. 

        Tuomet visiems rūpėjo kaip išgyventi, išmaitinti šeimą, išauginti ir išmokinti vaikus. Jie suprato, kad plikomis rankomis negalės pakeisti Stalino primestos santvarkos. Mažai žmonių tikėjo Amerikos balso pranešimais, kad tuojau bus išlaisvinta Lietuva ir sugrįš praeitis, kuri daug kam  nebuvo ką geresnė.

         Bet žmonės dirbo ir primestomis sąlygomis. Kasmet gerėjo gyvenimas.  Ir ta blogoji santvarka pradėjo duoti  vaisius, kurie net dabar matyti – automagistralės, melioruoti laukai,  gyvenamųjų namų kvartalai, mokyklos, fermos, deja, kurių griuvėsiai akis bado.  Tai tuo laikotarpiu gyvenusių ir dirbusių tėvynėje žmonių sukurtas turtas. 

        Mokyklos buvo pilnos mokinių,  teatrai pilni žiūrovų, o bažnyčios tikinčiųjų. Visi turėjo darbo, niekas nemirė badu, nesirausė šiukšlynuose, nesižudė iš nevilties. Gimdė ir augino vaikus, o gyventojų padaugėjo iki 3,5 milijono.

        Anos santvarkos  palikimas  –  žmonės, kurių moralę, sąžinę, santykius su kitais neįtakojo privatinė nuosavybė. Nebuvo priežasčių broliui žudyti  brolio dėl metro žemės. Rublis nebuvo žmogaus vertės matu. Palikome tarybinę santvarką  nei  nuskurdę, nei labai turtingi. Atskirtis tarp valdžios atstovų, dabar vadinamų koloborantų ir eilinių piliečių turtine prasme buvo maža.

        Todėl pensininkams skaudu girdėti, kai „elitas“, valdžia, jaunimas juos vadina išlaikytiniais, koloborantais.

        Tai ne anos humaniškesnės santvarkos nostalgija.  Ji turėjo daug trūkumų, o skausmas dėl dabartinės Lietuvos, kurioje euras tapo žmogaus vertės matu, dėl nepagrįsto tarybinio laikotarpio ir tuo metu gyvenusių žmonių niekinimo.

 

Sovietmečio palikimas – kas?

 

         Svarstant dabarties negeroves, madinga pabrėžti, jog tai yra sovietinis palikimas. Todėl pasvarstykime kokį palikimą paliko blogasis laikotarpis.

 

        Tai anais laikais sukurtas turtas, tai  pensininkai, nes dar ne visi yra išmirę. Tebėra ir žodis „tarybinis“, tik išverstas į rusų kalbą – „sovietmetis“, kuris tapo atpirkimo ožiu dabarties blogybėms pateisinti ir kaip šmėkla klaidžioja tarp mūsų.

       Sovietiniam palikimui priskiriamos tuo metu parašytos knygos dėl kurių turinio ir autorių ištikimybės Lietuvai dabar vyksta ginčai, nors dabar mažai kas skaito knygas ir dar parašytas anais laikais.

        Ir sovietinio laikotarpio įpročiai. Pavyzdžiui, gyventi kitų valdomiems (tuomet Maskvos, dabar Briuselio). Vietoj lito vartojome rublį, o dabar eurą. Tuomet rublių visi turėjo maždaug vienodai, o dabar – vieni skęsti prabangoje, kiti teišgali nusipirkti tik  nukainuotą maistą, o drabužius skudurinėse. 

       Įprotis gerti. Iš dalies tai sovietinis palikimas, bet šį įprotį turinčių sovietinių žmonių natūraliai mažėja, o ir jų  išgalės mažos svaigalams įsigyti. Taigi  šis įprotis nereikšmingas, nors dabar geriama net daugiau negu tada. 

       Įprotis žudytis. Tuomet tik vienas kitas savo noru išeidavo į kitą pasaulį, nes nebuvo priežasčių, o dabar ….?.    

       Dabar išpopuliarėjo įprotis nedirbti,  knistis šiukšlynuose, kyšininkauti. Ir tie dabarties reiškiniai pateisinami sovietiniu palikimu, nors anuo metu visi turėjo darbo ir neieškojo jo kitose valstybėse ir niekas nesikniso šiukšlynuose. O  kyšiui duoti nebuvo preteksto. Taigi kyšininkavimas yra ne anų laikų palikimas, o šių laikų produktas. 

      Vaizdžiai pasakyta vieno straipsnio komentare: „man sovietmetis seniai baigėsi, nes kai per sovietmetį mus nuveždavo nemokamai į didmiestį kultūros pasisemti, mes eilėse stovėdavome prie koncertų, parodų ar teatrų kasų, dabar eilėse stoviu prie nemokamų labdaros kruopų…“

     

Patriotizmas kokiai Lietuvai?

 

        Straipsniuose ir diskusijose apie patriotizmą tėvynei Lietuvai neužsimenama kokiai Lietuvai. Ar dabartinei Lietuvai, ar tokiai, kurios tikėjosi žmonės susikibę rankomis Baltijos kelyje? Manau, kad ir Justinas Marcinkevičius prarado viltį kovoti dėl tokios Lietuvos, kai  pamatė kitų Sąjūdžio veikėjų išdavystę idealams. Jis suprato, jog nepajėgs priversti valdžią uzurpavusių žmonių vesti Lietuvą  keliu, kuris užtikrintų visų gyventojų geresnį materialinį ir dvasinį gyvenimą, neskaldant, o vienijant tautą, siekiant santarvės.

       Lietuvos Konstitucijos parašyta, kad lietuvių tauta puoselėja Lietuvos žemėje tautinę santarvę, darnią pilietinę visuomenę. O kas dabar vyksta – žmonių rūšiavimas į savus ir svetimus, į  koloborantus ir patriotus. Atvirai jie kiršinami, užgauliojami, skatinama vienų kitiems neapykanta. Naudojamas metodas – skaldyk ir valdyk, kurį taiko rytų kaimynas. Žiniasklaidos skleidžiama kiršinanti ir skaldanti visuomenę informacija vertintina, kaip šio kaimyno politikos rėmimas ir nusikaltimas Lietuvos Konstitucijai. 

        Mylėk savo artimą kaip pats save – šis Dievo įsakymas negailestingai trypiamas. Sunku suprasti, ar prigimtis, ar kitos priežastys įtakoja lietuvių neapykantą artimiesiems?

 

Petras Navikas

2015-03-02

 

         

 

Facebook komentarai
Back To Top