skip to Main Content

ŠVIETIMO GAIRIŲ KLYSTKELIAI PRAKTINIAME CHAOSE SU NEDIDELIU EKSKURSU

Kęstutis K.Urba

Seimo Konstitucijos salėje gruodžio 10d. įvyko itin svarbi Lietuvos valstybei konferencija, kurioje buvo svarstomas ugdymo turinio atnaujinimas abstrakčiausiame bendriausiame lygmenyje – eilinis programų keitimo vajus. Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnės susirinkusiems dalykininkų asociacijų vadovams bei veikėjams pristatė savo dviejų mėnesių įdirbį, kurį surašė drauge su Pedagogų rengimo centrais, po ex-ministrės J.Petrauskienės liepos 15d. potvarkio. Konferencija buvo ypatingos svarbos, kadangi švietimas kartu su kultūra ir mokslu apsprendžia visuomenės bei valstybės pažangą ilgajame periode. Deja, pagrindiniai pareigūnai tuo metu buvo užimti neeiliniu plenariniu priešbiudžetiniu posėdžiu, o pati konferencija kaip visada, buvo organizuota prastokai – nebuvo rezoliucinio dokumento skirtingai nuo eilinių pezalų ar išminties perlų. Tad įvyko apsikeitimas nuomonėmis, o demokratijoje buvo padėtas eilinis „paukščiukas“.

Aistringa, ir kaip visada pasionari, oponavusio pirmojo ministerio Dariaus Kuolio kalba keletą kartų peržvelgus transliacijos įrašą neleido pasilikti nuošalyje, tad pasidalinsiu keletu esminių pastebėjimų, juolab pats esu pateikęs keletą svarbių ugdymo inovacijų –apie jas pabaigoje.

Nerezultatyvus pagrindinis ugdymo rezultatas

Dabartinio projekto šerdyje visai neprastas, nors ir nepilnas, beje, todėl, šiek tiek ir hedonistinį atspalvį įgijęs tikslas – asmuo gebantis kurti asmeninę bei bendrą visuomenės gerovę. D.Kuolys truputį gal kažkiek ir be reikalo kosmopolitizavęs šį tikslą –„tinka ir Baltarusijai, ir Rusijai, ir singapūrams…“, visiškai teisingai klausė – kur kultūra, kur laisvas žmogus? Pagaliau, kur nacionalinis susitarimas, kurį latviai pasiekė 2014 m. ir sėkmingai juda į priekį, itin sureikšminę stropumą ir darbštumą – reikalingiausius įsiliejimui į pasaulinę rinką sandus.

Kadangi, D.Kuolys yra reikiamai emocionalus humanitaras lituanistas, o pats –matematikas, kuriam itin svarbu aksiomatinė sąvokų apibrėžtis bei jų hierarchinė tvarka ir sąryšiai, todėl pasidalinsiu esminiu pagrindinio  ugdymo tikslo pataisymu, papildymu, juolab apie gerovės valstybės problematiką vėl teko kalbėti studentams pusantros valandos  kviestinėje paskaitoje Mykolo Riomerio universitete.

Bėda tame, kad buvusi ir naujai užaugusi politikų bei pareigūnų karta iki šiolei neišmoko pilietinės valstybės elementoriaus – atskirų klasikų buvo pastebėta, o šiuo metu jau ir sudėliota į vieną vietą, kad visų visuomenių pagrindiniai „atraminiai stulpai“ – jų suformavimo ir tvirtinimo bei auginimo tikslai, nėra vien asmeninė ir bendra GEROVĖ, bet ir greta jos esantys dar keturi – D.Kuolio minėta LAISVĖ, ir nutylėtos bei neminėtos TEISINGUMAS, SAUGUMAS bei TVARKA. Beje, Maslow poreikių piramidės kontekste.  Tai yra brandaus suaugusio, pilietiško  žmogaus  -visuomenės dalelės orientyrai tiek asmeniniame gyvenime tiek ir bendruomenėje, darbe bei organizacijose, pagaliau  visoje valstybėje. Beje, kažkiek vienas su kitu ir susiję. Gerovė gi skyla į dvasinę-emocinę, susijusią su tvarumu laike – laimę, o antroji gerovės dalis  –  materialioji. Jos remiasi pilnatve šeimoje, giminėje, bendruomenėje, darbe ir organizacijose, o be kultūros siaura prasme – kalbos, istorijos, paveldo  ir etnikos, humanizmo saugyklos ir talpyklos – meno raiškos bei sklaidos ir  sakralumo, pilnatvė, ir, tuo pačiu, gerovė, nėra įmanoma.  Ir šia prasme ugdymo rezultatų schema pateikta 4 psl. apačioje yra nepatenkinama, juolab padiktuota A4 formato –mūsų biurokratija iki IT sąvokas skleidžiančio interaktyvumo dar nėra, deja, priaugusi.

Čia kiltų klausimas, kaip ir kiek bei kada tie penki „stulpai“ turi atsispindėti ugdymo procese bei rastis auklėtinio-ugdytinio sąmonėje. Atsakymas nėra paprastas, kaip ir tinkamos šerdinės formuluotės paieška, tačiau pabandysiu ją pateikti, nors tai ir pakankamai sunku bei komplikuota.   Taigi, ugdymo rezultatų vertinimas negali remtis vien gebėjimu kurtis asmeninę bei kurti bendrą visuomeninę gerovę, juolab ši yra neatsiejama ir nuo teisės įstaigų sergimo ir vykdomo teisingumo, kaip ir daugelio, ypač, samdomų darbuotojų  apmąstomo socialinio ekonominio teisingumo. Su kuriuo mokinys susiduria tiek pažymio vertinimo išraiškoje, tiek ir padėtimi, sakykime, mokyklos valgykloje. Mokinio gerovė nėra įmanoma be tam tikro saugumo, tiek perėjose, tiek mokyklos užkampyje, kur vyresni nepagaili mažesniems ir niuksų ar bent „grūšių“.  Gerovė siekiama per mokymosi procesą nėra įmanoma be tam reikalingos tvarkos – reguliarios pamokų, pertraukų, pamokų ruošos, o ilsintis ar dalyvaujant mokyklos parlamento veikloje mokiniui svarbu prasmingai pasinaudoti jam teikiamomis aplinkos laisvėmis bei teisėmis.

Kokia gi tada turėtų būti ta šerdinė formuluotė? Koks yra tikslas? Galbūt, kažkaip taip: asmuo gebantis kurti asmeninę bei bendrą visuomeninę GEROVĘ, (gebantis) gerbti bei siekti TEISINGUMO, (gebantis)rūpintis asmeniniu bei bendru SAUGUMU, (gebantis)racionaliai ir prasmingai naudotis teikiamomis LAISVĖMIS ir kovoti už jų išsaugojimą bei plėtojimą.  Tada ir teikiamas bei propaguojamas projektiniame dokumente  „kepurėje“ „štampas“ – aktyvumas bei socialinis atsakingumas, praras chaotiškumo (kažką kažkur kažkaip reikia daryti – kalbėti, aiškinti, organizuoti…) potencialo, nes turės į ką atsiremti. O tai jau ir yra pilietinės visuomenės pagrindas. Atrodo, kad apie pilietiškumą labai daug kalbėta, bet sistemiškai nesusimąstyta, kas tai yra.

Belieka, visgi, atiduoti duoklę drąsiam kritikuoti biurokratiją D.Kuoliui ir gale šerdinės formuluotės pridurti: turimu ir puoselėjamu pažangiuoju kultūriniu pagrindu. Rašau pažangiuoju, nes greta tautinio egzistuoja ir liaudinė, pavyzdžiui, vaišinimosi antikultūra, o pažangioji yra, būtent, ta, kuri ir tvirtina visus pagrindinius penkis stulpus. Tautinė pažangi kultūra, tai ne vien šiaudinė kepurė bei gintarai. 

Žinoma, labai džiaugiuosi gerovės sureikšminimu ugdymo perspektyvoje, ir pats dėjau daug pastangų per prof.A.Krupavičių, kad „gerovė visiems“ rastųsi ir Lietuvos šimtmečio deklaracijos tekste, tačiau pastatas ant vieno stulpo, o ne visų penkių, gali susilaukti „ant vištos kojelės“ likimo – nusisukti nuo visų.

Ugdymo realijos

Po šio neišvengiamo aksiomatinio teorinio ekskurso, idant rastųsi tvarka bei aiškumas pagrindiniame atraminiame dokumente, turiu tuoj pat pastebėti – ne jis lems pažangą. Gal tik kokiu, duokDie dešimtadaliu, o ir tai būtų pakankamai daug. Lems Mokytojas ir klasės auklėtojas, šeima ir gatvė bei TV su internetu bei  mobiliu.  Todėl visas šis ugdymo gairinėtojų sąlyginis sterilumas, nesuvokiant ar nenorint pastebėti, kad švietimas tai nėra uždara sistema man yra, vėlgi, koktus, kadangi nesiimama vertinti žalojančių kilniuosius bei pažangiuosius tikslus veiksnių. Nuo tvyrančio individualizmo, nežabotos konkurencijos iki jau trečiai kartai per KK2 diegiamos patyčių ir nihilizmo kultūros, pačiu efektyviausiu keliu didinat emigraciją su jai skirta LRT laida. Gyvenimo esmė yra gėrio ir destruktyvaus blogio kova, o tai ignoruoti tereiškia eilinį kartą užimti tipišką stručio poziciją.

Neišnaudota galimybė

Šimtą kartų efektyvesnis dalykas švietimo sistemoje būtų geriausių mokytojų ekspertų ir metodininkų aiškinamosios pamokos dalies – kaip taisyklė, 20-25 minutės įrašymas bei itin tvarkingas nuoseklus sukėlimas į youtube tipo į tam skirtą talpyklą. Kad mokytojas po ranka turintis Mokytojo knygą bei besiruošiantis pamokai, ir sukantis galvą, „kaip geriau pateikti Vaižgantą“, galėtų paprasčiausiu būdu pamatyti bei išgirsti esamas patirtis, žinodamas obalsį – „Ugdyk kaip mes, mokyk ir aiškink bei perteik dar geriau…“. Tai būtų ir puikus informacinis resursas visiems stropiesiems, sirguliuojantiems ar važinėjantiems į sporto varžybas bei įvairias olimpiadas. Būtent šio resurso neišnaudojimas švietimo sistemoje, turint vieną sparčiausių internetų pasaulyje, ištaškius ar išplovus milijonus ir yra mūsų nacionalinės tragedijos dalis. Čia ministerija be reikalo neišnaudojo savo centrinės įstaigos galimybės formuoti e-politiką su praktiniu valstybei reikalingiausiu išpildymu.

Ir dabar nereikia laukti, „kai bus nauja programa 2020 metais“,  ar teisintis, kad nesuplanuota. Reikia tiesiog daryti tvarkingai bei sistemingai, remiantis jau esamomis iniciatyvomis, nes  google sistemoje užklausus „pamoka“ gauni rinkinėlį nuo  fizinės kultūros iki …makiažo. TVARKOS nebūta ir čia. Pradžia entuziastų padaryta ir fizikoje, ir matematikoje , tačiau regisi, kad daugiau būta lėšų įsisavinimo per įvairius projektus projektėlius, bet ne apgalvotos visą ugdymo procesą dengiančio valstybinius ir visuomeninius interesus atitinkančios e-vizualizacijos praktikos.  Esamas www.emokykla.lt  portalas, apžvelginėja esamas naujienas ir daugiau e – kalba apie tai,  o mokymasis tuoj pat nuveda per „skaitmeninius išteklius“ į kitą portalą –  ugdymo sodus, o ne į tikrą e-mokyklą. Gerai, kad ne į pievą. Vadovėlių ir uždavinynų tekstai nėra prieinami – tik viršeliai, nors jų leidyba finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais: valstybė neišpirko geriausųjų autorinių teisių.

Raktiniai žodžiai, metaforos… burtažodžiai be ambicijos

Sugrįžus prie pagrindinio ugdymo tikslo, susiduriame su eiliniu burtažodžiu – raštingumas. Sveikatose,  finansuose, matematikoje bei kultūroje ir kalboje. Šiaip jau, raštingumas, tai yra gebėjimas perteikti informaciją rašytiniais ženklais kitam asmeniui, o jei jau išplėtota pati sąvokos prasmė, tai prapuola aiškumas tarp gebėjimų bei kompetencijų.

Toks jau yra tas biurokratijos uždavinys – reikia nereikia kurpti įvairiausius dokumentus, kad įrodytų savo reikalingumą viską siekiančiai reformuoti eilinei valdžiai. Nesakau, kad tvarka dokumentuose nėra reikalinga, tačiau kai jie rengiami keliaklupsčiaujant aukštesnio lygio biurokratijai Briuselyje, liberastijai EBPO ar net JT, o ne turint asmeninę ambiciją – kurti geriausią pasaulyje, atsižvelgiant į esamas praktikas, bei specifinę situaciją Lietuvoje,  orientuojantis ir į švietimo sistemos destruktyviąją išorę, tai belieka palinkėti jos kūrėjams, to ką jie siūlo kitiems – ugdytiniams: kūrybiškumo ir kritinio mąstymo. Netgi, visų raktinių sąvokų iš projekto teksto išrankiojimo bei jų sąsajų atvaizdavimo. Tada gal pasimatytų, už kurių virvučių labiausia verta truktelėti.

Pasiguosiu, kad vakar apsilankius pas protingą žmogų ŠMM – strategą R.Ališauską dėl priemokyklinių sklypų išnaikinimo,  sukūrusio kliūtis gamtos mokslų praktikai bei Kopenhagos modelio, kuriame mokiniai sudalyvauja visoje maisto ruošimo grandinėje –nuo daržo iki raciono bei finansų ir tvarkos valgykloje, išbandymui, išgirdau ir atrastą sprendinį: dabar madingos laboratorijos, turi būti ne tik po stogu, bet ir po atviru dangumi.  Buvusioje švietimo strategijoje iki 2022 neradau žodžių su eko-, nors gamtos  minėtas 6 kartus, o vieną kartą su punktu 18.1 aptikau  ir „gamtos pažinimui ir verslumui ugdyti“. Nežinau ar egzistuoja Lietuvoje „žalioji mokykla“ Kopenhagos pavyzdžiu, linksniuotu ES komisaro su visa maisto sauga iš Seimo konferencijos tribūnos, tačiau, atrodo, kad strategijoje buvo, tačiau gyvenime, turbūt, – nebe. Iki šiol man skamba  savivaldos asociacijos direktorės R.Žakaitienės klausimas  „- o statistiką pats ar susirinkai?“, kai bandžiau aiškintis prieraišumo prie žemės ugdymo galimybes mūsų sparčiai nykstančiame kaime. Tik D.Pavalkis paguodė tada, kad nors priemokykliniai sklypai ir sunaikinti, bet galimybių vienam kitam bandomajam daržui turėtų atsirasti. Neatsirado, nes jį patį eliminavo.  AačiŲ darbiečiams.

Pati idėja, ugdymo procesą kreipti nuo vien teorinių žinių pačia gyviausia laboratorine praktika yra labai sveikintina – laikmečio šauksmas, tačiau domėjimosi besikalančiu daigu galimybės nesuteikimas jau įnešė savo indėlį į nemeilę savo žemei ir gimtinei, išmainytai į užsienius.

Asmeninis indėlis

Prieš keletą dešimtmečių mokydamas vaikus anglų kalbos pradmenų bei informatikos pats domėjausi efektyviu mokymu. Netrukus atradau, kad vaikai visada su entuziazmu atsako į klausimą – kaip mokysimės angliško skaitymo: tradiciškai septyniose pamokose ar sparčiausiai –per vieną. Tris kartus choru visiems kartojant paskui mane „tree, bee, sea….“ iki „night, fight, tight, right…“ turint specialų tam mano paties parengtą lapą dar nežinant žodžių reikšmės, jie  momentaliai perpranta esmę ir pradeda skaityti.  Patiko ir metodiniam rateliui, susirinkusiam kartą per metus.

Man baisiai papiktino ir išgarsintos prof.V.Dagienės kompiuterių programavimui skirti vadovėliai aklai kopijavę šios disciplinos dėstymą aukštojoje mokykloje ir visai nesuvokę vaiko galimybių suprasti, kas yra tie duomenų tipai bei tos komandos kompiuteriui, iš kurių po to sudaroma jam programa.  Pirmoje mano pamokoje mokinys parašęs tris programos eilutes ir pamatęs, kad kompiuteris ją paleidus ant ekrano užrašo „labas“, antroje jau priverčia kompiuterį sudėti bei dauginti skaičius, o trečioje ketvirtoje patiria tikrą džiaugsmą, kai pamato neribotas grafines galimybes. Pasidalinau ir šia galimybe kažkuriame informatikos žurnale. O sūnūs parvežė Lietuvai auksą ir bronzą iš pasaulio, kažkaip, beveik, savaime. Gal todėl, kad jiems nuo mažumės svarbiau buvo paskaityti enciklopedijų tomus nei lėkti į kiemą.

Mokyti būtina mažiausiomis mokinių sąnaudomis ir efektyviausiai,  o tai reiškia ir specialias  atminties stiprinimo pratybas ar JAV karinio jūrų koledžo tekstų perpratimų bei mokymosi technologijų pritaikymą. Kažko, šių atraminių dalykų – mokymo, kaip efektyviausiai mokytis, irgi, mokyklose nesimato. O mano pedagoginė epopėja baigėsi paprastai – išmetė iš abiejų darbų per kuriuos važinėjau kaupdamas valandas komuniaga bei konservatoriams priklausęs, bet vėliau palikęs juos. Tad ir visų daugiau nei 25 sukauptų stažo metų rezultatas beveik kaip daugelio – pensija žemiau vidurkio. Bet nelinkęs skųstis, nes gimiau įdomiu permainų laiku, o jei kovoji ne tik už save, tai reiškia, kad esi dar gyvas ir kažkam reikalingas. Netgi bendrų programų atnaujinimui.

 

Facebook komentarai
Back To Top