skip to Main Content

Ruta Visocnik
ISTORINĖS TIESOS paieškos, ilgai pralaikius galvą smėlyje, yra skausmingos …

G.Varnas: „Kalbėjausi su keliais istorikais, jų nuomonės ne visai sutampa, bet manoma, kad apie 10 tūkst. lietuvių šaudė žydus, o dar buvo daug tokių, kurie prisidėjo kitaip: klerkų, biurokratų, miesto tarybos narių, kurie pasirašydavo nutarimus sušaudyti ir t. t.

Prisimenu, skaičiau apie vieną atvejį, rodos, Kretingos apskrityje. Artėja naciai, susirenka Kretingos miesto taryba ir sprendžia, šaudyti žydus ar ne, nes Laikinosios vyriausybės įsakymo kaip ir nebuvo. Paskambina į Kauno policijos štabą, jiems atsako: „Darykit, kaip norit. Patys nuspręskit.“ Jie nusprendė sušaudyti, kad atvykę naciai būtų patenkinti ir jų neengtų.

Štai toks buvo lietuvių didysis uždavinys – įsiteikti ateinantiems naciams, parodyti jiems, kad gerai jiems tarnausime, kad esame verti nepriklausomybės. Dėl nepriklausomybės žudėme savo kaimynus, draugus, kurie buvo žydai.

Žudyti žydus buvo nesunku, nepavojinga ir naudinga: gaudavai algą, naciai girdydavo, galėjai pasiimti likusių drabužių, daiktų, pinigų. O ir butų juk likdavo…
O štai gelbėti žydus buvo mirtinai pavojinga – ir ne tik tam žmogui, bet visai jo šeimai. Mirtis be jokių kalbų. Tie, kurie gelbėjo žydus, yra didvyriai. Juos turėtume gerbti ir jais didžiuotis. Bet ar jie tokiais Lietuvoje laikomi?“

 

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-07-25-g-varnas-del-nepriklausomybes-zudeme-savo-kaimynus/176725?fbclid=IwAR2QlmJbdChpJ0imxeostBz0xJou_kOjveUaFE3l_sF-3YTxUo39vhIPK9M

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));