skip to Main Content

Šūdais Kauno apygardos prokuratūrą apipylęs Renatas Jankūnas : „Norėjau atkreipti dėmesį, nes būčiau policijos dėka dingęs be žinios“

Aurimas Drižius

Spalio 14 d. anksti ryte kaunietis Renatas Jankūnas išdaužė Kauno apygardos prokuratūros Laisvės pr. 32, durų stiklą, ir į vidų supylė savo atsineštą kibirą su fekalijomis, o taip pat prokuratūros fasadą aptaškė raudonais dažais. R.Jankūnas net nebandė slėptis – prokuratūros kameros jį nufilmavo, ir policija greitai nustatė, kad tai Renatas Jankūnas, kuris buvo tos pačios Kauno policijos stipriai sumuštas Žaliakalnio policijos komisariate.

 

Raudonų dažų užtaisu taikyta į Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus kabineto langus. Prokuratūros vadovas tuo metu atostogavo.

 „Lietuvos rytas“ mus informavo, kad vienas Kauno prokuroras buvo šokiruotas, nes „nieko panašaus nėra įvykę per daugelį metų“. Vos pravėrus įėjimo duris smogė stiprus išmatų tvaikas. Pro išdaužtą pirmojo aukšto langą į vidų įmestas kibiras su išmatomis. Patalpose tvyrojo itin nemalonus tvaikas.

Tačiau Kauno apygardos prokuratūra turėtų pratintis prie nepatenkintų žmonių protestų – prieš kelis metus žmonės čia rinkosi protestuoti dėl nužudyto Drąsiaus Kedžio ir jo išprievartautos dukros Deimantės nusikaltėlių dangstymo.

 

 

Kaunietis Renatas Jankūnas (gimęs 1973 m.) atsakė į ‘Laisvo laikraščio“ klausimus:

Kodėl taip pasielgėte?

Trūko kantrybė, nes policija nuolat mane reketuoja dar nuo 2009 m., kai grįžau į Lietuvą po darbo užsienyje. Kauno policija prie manęs prisikabino, ir nuolat reikalauja pinigų, sakydami: „susitvarkyk“. Tai yra grynas šantažas.

O kas taip darė?

– Kauno policija. Tie Kaminsko vadovaujami policininkai, operatyvininkų vadas Mažeika. Aš juos vadinu gauja. Kai pasiskundžiau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Anušauskui, mano bėdas dar labiau sustiprėjo. Kai kreipiausi į Europos žmogaus teisių teismą, imta persekioti mano gimines. Brolis ėjo gatve, ir joje nugriuvo nebegyvas – buvo apnuodytas. 

O kaip tave reketavo policija?

– Atseit, kad turiu išsipirkti ir susitvarkyti. Tačiau policija reketuoja ne tiesiogiai, bet per aplinkinius žmones. Juos siunčia, kad išmušinėtų iš manęs pinigus. Kiekvieną dieną manęs laukia svetimi asmenys, vėliau pradėjo siųsti žinutes per pažįstamus – atseit, kad turiu susitvarkyti. Gadina man gyvenimą. Negaliu pradėti jokio verslo. O prieš porą metų policija šturmavo mano mamos butą. Sušaudė langus, motina vos neužduso nuo dujų. Aš pasidaviau, tada mane nuvežė į Žaliakalnio policijos komisariatą, ir taip sumušė, kad likau vos ne invalidas. Surakino rankas, ir taip sudaužė keturiese, kad negalėjau paeiti. Savo kankintojo nuotrauką radau „Kauno dienoje“ – iš nuotraukas atpažinau tą, kuris mane daužė. Pasirodo, kad jis yra policijos šaudymo instruktorius. Žaliakalnio nuovadoje mane taip sudaužė – nors koja buvo lūžusi, tačiau vienas laužė koją, kitas – su metaline lazda ėmė daužyti per stuburą, nugarą, lyties organus. Teismas vyksta jau du metai, tačiau…

 

Kuo jie tave kaltina?

– Jie sako, kad nesakyčiau, kad buvau mirtinai sudaužytas, neleidžia to net viešinti. Kreipiausi ir į Skvernelį, ir į imuniteto tarnybą, kad buvau policijoje smarkiai sumuštas. Tačiau jie tik persiuntė skundus tai pačiai Kauno policijai, dėl kuriuos ir skundžiuosi. Turiu sveikatos apžiūros dokumentą, kuriame nurodyti kūno sužalojimai, kad buvau kontūzytas, ir kūnas sudaužytas. Nors galvą taip atidaužė į cementą, kad nieko neprisimenu. Kai šturmavo motinos butą, jie man sakė, kad pasiduočiau, ir nieko nebus. Tada pasidaviau, ir mane smarkiai sužalojo.  Dabar bando įkišti į psichiatrinę ligoninę. Todėl ir sudaužiau tą prokuratūros langą, kad atkreipčiau dėmesį, nes būčiau dingęs be žinios ir be pėdsakų. Lango išdaužymą prilygino ypatingai sunkiam nusikaltimui – šį įvykį tiria „ypatingai sunkių nusikaltimų“ policijos skyrius. Dirba abi Kauno prokuratūros, daug policininkų. Nors aš tik išdaužiau prokuratūros langą. Paėmė mano kompiuterius, fotoaparatus, susirinko net žieminius batus ir paltus. Ir policija man net nedavė paimtų daiktų sąrašo. Nors mane gina tik valstybės skirtas advokatas Kauno apylinkės teisme, niekaip negaliu apsiginti. Nors per šturmą policininkai du kartu į mane šovė iš savo tazerių. Vieną kartą pataikė į kaklą – sakiau, kad gal galėjo į akis pataikyti, likčiau aklas. Jiems nesvarbu. Policija pripūtė dujų, gaisrininkai – su šlanga liejo ant manęs vandenį. Sakė, kad išeik, pasiduok. Kai išėjau, mane sumušė. Pilnas kiemas buvo policijos, ir nė vienas žmogus nesutiko būti liudininku – visi užčiaupti. Nors viskas prasidėjo nuo to, kad man grįžus iš užsienio, policija pradėjo reketuoti : „susitvarkyk“. Tačiau nežinau, kam paduoti, kaip prieiti. Kai skaitau straipsnius apie Aurelijų Beržinį, kai prokuratūra pasamdė nusikaltėlius, kad jį sudaužyti, tai ir mano atveju lygiai tas pats. Strasbūre prašiau, kad man padėtų, nes tikrai užmuš, arba dingsiu. Jeigu nebūčiau išdaužęs to lango, tai tame durnyne duotų vaistų, nuo kurių likčiau daržove. Ekspertas Simanauskas negali pasakyti, ar aš buvau afekto būsenoje, kai pasipriešinau policininkams. Jam sakiau – policija du kartus į mane šovė su tazeriu, kuris smogia 150 tūkst. Vatų galia, kai laužėsi pro duris į mano motinos butą. Ten gavosi Maidanas, nes policija atvažiavo su skydais, ir vis tiek nesugebėjo įsiveržti į butą. Aš taip gyniausi, kad jiems reikėjo du kartus į mane šauti. Atvažiavo du policijos autobusai, kad mane paimti, nors gyniausi su sulaužyta koja. Pro duris iškišau šluotos koją, ir pagąsdinau, kad šausiu. Jie kaip lėkė šalin – kam pasakoju, visi juokias. Su tais savo šarvais ir skydais jie atrodo labai galingi, o kai nusirengia – žiūriu, eiliniai mentai. Nors pasidaviau, tačiau vis tiek taip sumušė, kad vos paėjau. Daužė pusę valandos. Joks tyrimas dėl sumušimo nepradėtas. Kai nuvežė į klinikas, atėjo trys psichiatrai, mane čiupinėjo, klausė, kodėl taip apsirengęs. Sakė, kad sudaužytas, tai nesvarbu, tai nėra esmė. Visa laimė, kad sutiko surašyti kūno sužalojimus. Sulaikymo izoliatoriuje surašė mano visus sužalojimus, visus nubrozdinimus ir gumbus ant kūno. Galvą taip sudaužė, kad viena ausimi negirdėjau. Rankos buvo surakintos, tai policininkai tarp antrankių įkišo lazdą, ir ją suko – rankos buvo taip ištinę, kad negalėjau užsisegti laikrodžio. Policija dirbo lygiai taip pat, kaip NKVD. Buvau ilgais plaukais, tai policininkai stebėjosi – menininkas, ir taip priešinasi. Pradėjau su jais kovoti dar 2009 m., tačiau nieko nepasiekiau, tik smarkiai nukentėjau. Nors byloje rašoma, kad trys policininkai, kurie  mane sumušė, po to susirgo depresija, ir už savo rūbus nori iš manęs prisiteisti po 10 tūkst. Teisininkai stebisi, kaip policininkai, patys mane puldami, patyrė stresą. O mano mama invalidė jau mėnesį nuo dujų kosėja kraujais. Ir niekam negaliu pranešti – vadinama purvasklaida yra perpuvusi, itin televizija. Kam tik paskambino, niekam neįdomu, arba iš karto jį atkerta nuo manęs. Bandžiau susisiekti su daugeliu, tačiau nesėkmingai. Nebūčiau sudaužęs to stiklo, tai būtų įgrudę į psichiatrinę ligoninę. Dingsiu, ir viskas – jie net motinai nepraneš. Psichiatras Simanauskas jau pasakė, kad jis negali pasakyti, ar aš turiu sutrikimų, tai mane nuvežė į Uteną, ir vėl pas jį nusiuntė. Nors šiaip aš esu visuomeniškas žmogus, dalyvauju visuose renginiuose, pvz., su „Baltų“ judėjimu. O policija kviečia visus mano pažįstamus, jiems pasakoja, kaip aš išdaužiau langą, ir duoda pasirašyti, kad jie niekam nepasakos. Kviečiasi eilinius menininkus, ir juos gąsdina. Pasakoja, kad aš jau prisipažinau, ir duoda pasirašyti, kad niekam nepasakos. Kokia to prasmė? Visus tuos, kuriuos rado mano telefone, arba kompiuteryje nuotraukas.   

O kodėl jie šturmavo tavo butą?

– Dėl tų pačių visokių buitinių priekabių ir visokių smulkmenų. Ir vyksta nuolatinės provokacijos – privažiuoja mašina, ir siūlo įsigyti kokį vogtą daiktą. Arba paaugliai prašo, kad nupirkčiau jiems alkoholio. Neturi prie ko prisikabinti, tada daro tokias provokacijas. Žadėjo, kad pripaišys man ir narkotikus, ir kitus dalykus. Gyventi pasidarė nebeįmanoma. Mane kai uždarė, neleido miegoti, o ryte pakišo prisipažinimą, tai už mane pasirašė „gynėja“. 

Tai kodėl tu tą stiklą išdaužei?

– Todėl, kad nedingčiau be žinios. Nes policija mane jau pribaigė, ir net siuntė tokias užuominas, kad aš greitai prapulsiu. Einu laiptinėje, stovi kažkoks žmogus, ir man pasako, kas manęs laukia. Panašiai, kaip pasakojo Daiva Guobienė – policija ieško aplinkinių, per kuriuos tų galėtum perduoti kyšį. O policija nuolat siunčia užuominas – „reikia susitvarkyti“ ir girdėjau, „kad kažkas susitvarkė už 150 tūkst. Litų“. Jie reketuoja ne tiesiogiai, bet užuominomis. Jeigu nesupranti, pradeda daužyti automobilius. Tris kartus rašiau Anušauskui ir Grybauskaitei, pasiekiau net susitikimo su jos patarėjo Jonu Markevičiumi. Dieną prieš susitikimą išeinam su vaiku ir šunimi pasivaikščioti į Kleboniškio mišką. Mus taip užpjudo dviem treniruotais šunimis, kad mūsų šuniuką jie sukandžiojo, aš bandžiau ginti, nusivijau juos. Kai grįžau, vaikas buvo dingęs, atsirado tik vėliau. Kaip supratau, čia buvo man įspėjimas. Vėliau jie pasiekia to, kad žmona su manimi išsiskyrė, nebegaliu matytis net su vaiku. O su Jonu Markevičiumi susitikimas įvyko, tačiau aš supratau, kad negaliu nieko sakyti – o jis tik sakė, kad parodyčiau dokumentus, ir dingčiau. Taip netekau ir brolio, ir draugų. Kai parašiau skundą policijos generaliniam komisarui Telyčėnui, du mėnesius negavau atsakymo, o prieš mane prasidėjo baisus teroras. Supratau, kad jie dirba ranka rankon. Nes policija pradėjo perdavinėti grasinimus net per banditus. Kai pasakiau, kad neturiu pinigų, jie pasakė, kad motina turi butą ir žemės. Policininkai žino, kad tėvas miręs, visą informaciją iš kažkur ištraukė. Įvelia visus į operatyvinę veiklą, o tai jau valstybinė paslaptis.  Nieko sakyti negali, ir jokių terminų nėra. Prieš kai kuriuos žmones ta operatyvinė veikla vykdoma nuo 2007 m. Nematau nei vaiko, nei žmonos, negaunu darbo, nes policija apdoroja tuos, kurie nori man padėti. Ateina pas juos ir sako, kad nebandyk jam skolinti, nes viską atimsim. Nuėjau pas prokurorą Antaną Stapušinską, viską jam papasakojau, jis pažadėjo, kad duos mikrofoną pokalbiams įrašyti. Paskui laikraštyje perskaičiau, kad jis KGB-istas. Aš pats prieš sovietus kovojau, slapsčiausi nuo paėmimo į sovietų armiją, ir dabar ką – nepriklausomoje Lietuvoje man padės prokuroras KGB-istas? Kai Lietuvoje dar prie sovietų valdžios du metus slapsčiausi, paišiau Gedimino stulpus. Dabar bandžiau filmuotis filmo „Emilija“ masinėse scenose, daug fotografavau, tai dabar policija apklausinėja tuos žmones, kurie yra mano fotoaparato nuotraukose. Ten buvo apie 900 žmonių, ir dabar policija ir juos pradėjo kviestis į apklausą. O visus mano skundus jie leidžia ratu – kai parašai skundą, tai praeina pusė metų, kol tie skundai persiunčiami, o rezultatas – nulis. Parašiau prezidentūrai, kad policija mane reketuoja, o ji man atrašė, kad linki sėkmės. Pasiuntė, tik kitokia forma. Grybauskaitės patarėjui Jonui Markevičiui perdaviau penkis paketus dokumentų, ir labai supyko, kai paprašiau, kad pasirašytų, kad gavo tiek dokumentų. Dar pastebėjau, kad policija naudoja daug savo buvusių bendradarbių –pvz., mano brolį apdorojo toks buvęs milicininkas. Tokį jeigu pagausi reikalaujant kyšio, policija sakys, kad toks pas juos jau nebedirba. O jis nueina į policiją, ir pasako, kad asmuo nebendradarbiauja, imkitės priemonių. O jeigu sučiupsi – policijoje jis nedirba. Prokuroras teisme sakė, kad aš neva negaliu paaiškinti, kodėl taip padariau. Kaip negaliu – taigi mane policija ir prokuratūra terorizuoja nuo 2009 m., kai grįžau į Lietuvą. 

 

Kaip rašė „Kauno diena“, „šurmo“ byloje Renatas J. teisiamas už tai, kad 2013-ųjų lapkritį neįsileido pareigūnų į savo butą Kalniečių gatvėje. Iš pradžių šie buvo iškoneveikti jų garbę bei orumą įžeidusiais necenzūriniais žodžiais. O po to, bandant patekti pas keikūną per balkoną, apipilti fekalijomis. Jų kliuvo ir pareigūnui, likusiam budėti prie Renato J. buto durų. Į jį per išpjautą durų plyšį lėkė ir gėlių vazonai bei stiklainiai.

Ankstesnė Renato J. byla, iškelta dėl viešosios tvarkos pažeidimo bei pareigūnų įžeidimo, pasiekė Kauno apylinkės teismą daugiau kaip prieš metus. Tačiau ji iki šiol ten įstrigusi dėl teisiamojo skundų skirti jam stacionarinę ekspertizę jau minėtame Utenos ekspertiniame skyriuje. Kadangi Renatas J. ten nenuvyko gražiuoju, buvo nuspręsta jį pristatyti Utenos psichiatrams su policijos konvojumi. Teisiamasis šią nutartį apskundė, ir jo skundą nagrinėjęs Kauno apygardos teismas panaikino tą nutarties dalį, kurioje buvo nuspręsta kreiptis pagalbos į policijos konvojų. Tada Renatas J. apskundė ir likusią nutarties dalį. Tačiau Kauno apygardos teismas rugsėjo pabaigoje šį jo skundą atmetė. Ikiteisminį tyrimą dėl išpuolio prieš Kauno apygardos prokuratūrą atliekantys Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnai sulaikė Renatą J. Utenos ekspertiniame skyriuje trečiadienio vakare. 

Ketvirtadienį Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu leisti suimti įtariamąjį dviem mėnesiams. Tačiau Renatui J., kuris buvo atvežtas į teismą tik su šlepetėmis, kuriomis turbūt avėjo Utenos ekspertinio skyriaus palatoje, skirtas pusės metų namų areštas. Nors jis teigė iš dalies pripažįstantis savo kaltę. „Buvau piktas ant prokurorų“, – taip šis išsiskyręs, vidurinį išsilavinimą turintis kaunietis, draugų apibūdinamas kaip menininkas, aiškino teisme savo išpuolio priežastį. 

 

 

 

Kauno vyr. prokuroras Darius Valkavičius atvirai dengia organizuotus nusikaltėlius

 

Kita vertus, apie tai, kad jau minėtas Kauno apygardos prokuratūros vyr. prokuroras Darius Valkavičius atvirai dangsto organizuotus nusikaltėlius, „Laisvas laikraštis“ jau rašė. 

 

Apie tai LL papasakojo kaunietis  buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas, atsakingas už kovą su pareigūnų korupcija, Aurelijus Beržinis.

Jis  1999 m. Kauno centre buvo užpultas trijų plėšikų, bandžiusių jį apiplėšti. Kaip treniruotas VSD pareigūnas, A.Beržinis pasipriešino, ir vieną užpuoliką sulaikė. Plėšikas buvo pristatytas į Žaliakalnio policijos komisariatą. Nors buvo įvykdytas sunkus nusikaltimas, Kauno policija plėšiką paleido, net nenustačiusi jo tapatybės, nenufotografavusi, nepaėmusi pirštų antspaudų. Vėliau Kauno policija, apylinkės ir apygardos prokuratūros 16 metų vilkino šio nusikaltimo tyrimą. Kodėl 16 metų? Nes pirma turėjo sueiti senatis plėšimo nusikaltimui, o paskui – senatis šį nusikaltimą nuslėpusiems policininkams ir prokurorams nuteisti. Generalinis bevalis šiuos nusikaltimus nusiuntė tirti nusikaltimą padariusiems Kauno apygardos prokurorams.

Pats A.Beržinis mano, kad jo užpuolikai galėjo būti prokuratūros pasamdyti banditai už tai, kad prieš tai A.Beržinis demaskavo vieną jų sėbrą, Jonavos vyr. prokurorą Algimantą Valantiną, sąmoningai nuslėpusį vieną nusikaltimą, kai Jonavos  rajono policijos komisariato kelių policijos vadovas Vygaudas Čižauskas girtas  suvažinėjo žmogų ir pabėgo iš įvykio vietos (šis nusikaltimas niekaip nesutrukdė V.Čižausko karjerai – jis ir toliau vadovauja Jonavos priešgaisrinei tarnybai – aut. pastaba). Dirbdamas VSD, A.Beržinis atskleidė šį nusikaltimą, ir demaskavo A.Valantiną, kuris žinojo, kad žmogų suvažinėjo V.Čižauskas, tačiau sąmoningai jį slėpė. Tokia praktika, kai reikia išsukti savą žmogų nuo atsakomybės, A.Valantinui vėliau labai pravertė – jis net tapo generaliniu prokuroru, dabar – Vilniaus apygardos teismo teisėju. Pačiam A.Beržiniui tai geruoju nesibaigė – po kiek laiko jį gatvėje užpuolė trys banditai, bandę jį sumušti ir apiplėšti. Tačiau kadangi A.Beržinis buvo treniruotas vyrukas, jis pasipriešino, ir sulaikė vieną plėšiką. Pristatytas į policiją plėšikas, prisistatęs svetimu vardu, buvo nedelsiant paleistas. 

 

Tam, kad plėšikai nepasakytų, kas užsakė šį nusikaltimą, Kauno apylinkės ir apygardos teismai ir prokuratūros 16 metų vilkino senaties terminą – nors dešimties metų senatis plėšimui suėjo dar 2009 m., tačiau prokuratūra bylos nenutraukė iki pat 2015 m. – kad sueitų senatis ir nusikaltimą nuslėpusiems prokurorams ir policininkams nuteisti. Visa tai buvo daroma sąmoningai, kad neišaiškėtų sunkūs nusikaltimai, į kuriuos įsivėlę Kauno prokuratūros ir policijos vadovai.

Interviu LL A.Beržinis atsiskleidė, kaip dirba visa Lietuvos mafijinė teisėsauga – viena grandis dengia kitą, viena teismų pakopa dengia kitą, kol galiausiai jokių nusikaltimų nebelieka.

Tada A.Beržinis pareikalavo, kad būtų iškeltos baudžiamosios bylos tiems prokurorams, kurie 16 metų vilkino nusikaltimo tyrimą. Atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A.Beržinio skundą pasirašė pats Kauno apygardos prokuratūros vyr. prokuroras D.Valkavičius (jis pats Kauno spaudoje mėgsta girtis, kad yra kietas kaip plienas – aut. Pastaba).

 

 

  

 

 

Nuotr. Kauno apygardos prokuratūros vyr. prokuroras Darius Valkavičius : „tai, kad policija paleido sulaikytą sunkų nusikaltėlį, net nenustačiusi jo asmenybės, nepaėmusi pirštų antspaudų, ir nenufografavusi, nėra veika, turinti nusikaltimo požymių“.

Apie tai LL papasakojo pats A.Beržinis:

 

 

– Taip kaip baigėsi bandymas patraukti atsakomybėn tuos prokurorus ir teisėjus, kurie 16 metų dengė šiuos nusikaltimus?

 

– Padaviau skundą, kad teisėjams ir prokurorams būtų keliamos bylos. Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Čirpus atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nerado jokio nusikaltimo savo kolegų veiksmuose. Jis nusprendė, kad sunkų nusikaltimą padaręs nusikaltėlis paleistas teisėtai, nenustačius jo asmenybės, nepritaikius jam kardomosios priemonės, ir suklastojus dokumentus. Jis nusprendė, kad policija tinkamai atliko savo pareigybines nuostatas ir jokio pareigūnų aplaidumo nėra. Kitaip tariant, prokuroras Čirpus pasiuntė signalą nusikaltėliams – plėškite žmones grupėmis, nieko jums už tai nebus, nes kai reikės, Seimas pakeis įstatymus. Šį nutarimą patvirtino ir Kauno apygardos prokuroras D.Valkavičius, kuris savo nutarime citavo Aukščiausio teismo nutartis, ir nurodė, kad „dėl deklaratyvaus pareiškėjo manymo apie kitus nusikaltimus šiame nutarime nebus pasisakoma, bus vertinamas tik pareiškėjo manymas, kad buvo piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi. Žodžiu, Valkavičius iš karto atsisakė vertinti pareigūnų neveikimą ir dokumentų klastojimą, ir parašė, kad pradėti tyrimą atsisakoma, nes nepadaryta veikla, turinti nusikaltimo požymių. T.y. veikla, kai policija paleido pagautą nusikaltėlį, ir jį paleido, net nenustačiusi jo asmenybės, nėra veikla, turinti nusikaltimo požymių. Po to dešimt metų prokuratūra vilkino tyrimą, vaidino, kad jis vyksta, o iš tikrųjų laukė senaties termino. Prokuroras rašė: „pareiškėjo manymo, kad buvo padarytas nusikaltimas, nepakanka…, nes nėra objektyvių duomenų, kad buvo padarytas nusikaltimas..tai yra tik subjektyvi pareiškėjo nuomonė. Nėra jokių duomenų apie prokurorų suinteresuotumą..darytina išvada, kad pareigūnai buvo objektyvūs“. Tą patį parašė ir Kauno apylinkės teismo teisėja Indrė Averkienė – jokio nusikaltimų nebuvo. Nors aš nurodžiau, kad nusikaltėlis nebuvo nufotografuotas, nepaimti jo pirštų antspaudai, nenustatyti jo asmenybė, ir jis paleistas, tačiau visa Kauno teisėsauga nusprendė, kad „vsio zakonno“. Tada parašiau skundą Kauno apygardos teismui dėl tokios teisėjos nutarties ir generalinei prokuratūrai – nurodžiau, kad yra dengiama organizuotų nusikaltėlių – recidyvistų grupė, nurodau visus duomenis, kad jie galėtų išvynioti tą siūlo galą. Paprašiau kelti baudžiamąją bylą prokurorui Valkavičiui ir nurodžiau, kad prokuratūra pati ištirtų savo nusikalstamą veiką, nes prokuroras valkavičius dengia organizuotą nusikalstamumą. Pateikiau tik kelis pavyzdžius, kad prokurorai buvo suinteresuoti paleisti tuos žulikus.

 

– Tačiau nuo ko prasidėjo visa ši istorija ir kodėl teisėsauga banditų rankomis tau keršija?

 

– Viskas prasidėjo dar 1994 m., kai Kaune buvo susprogdintas mano butas. Man buvo padaryta žala apie 20 tūkst. Litų, tačiau nusikaltėlių prokuratūra nesurado. Šį nusikaltimą įvykdė ir dengė banditus nuo atsakomybės Kauno centrinis policijos komisariatas ir Kauno apylinkės- apygardos prokuratūros. Nusikaltimų pėdsakai ėjo tiesiai į prokurorus Betingį ir Jasaitį. Vyniojant šį siūlo galą, galima nueiti iki jų ir dar aukščiau. Galima atkasti, kiek čia nagus pridėjęs buvęs Kauno STT viršininkas Čekaitis ir policijos komisaras Gurklys iš 6-ojo skyriaus. Tas susprogdinimas buvo reikalingas buvo reikalingas tam , kad prokuratūra galėtų man iškelti bylą dėl tariamo sukčiavimo stambiu mastu. Turimą atliko prokurorė Čepulytė, kuri taip pat atliko ir tyrimą dėl minėto plėšiko paleidimo iš policijos. Kur sueina visų šių nusikaltimų galai? Jie man iškelia bylą dėl sukčiavimo, nors iš karto aišku, kad jie nieko neįrodys, tačiau iš karto areštuoja turtą – mano, ir visų mano giminių. Eina per visus butus – mano, tėvų, tetos – viskas areštuota. Vėliau tie areštuoti antikvariniai daiktai dingo, tačiau prokuratūra vėl atsisakė pradėti tyrimą, „kadangi areštuotų daiktų nuosavybė yra ginčytina teisme“. Nors tuos daiktus jau seniai policija pasidalino, tačiau tai areštuoto turto saugotojai buvo pasakyta dingti iš buto, kuriame buvo areštuotas turtas, ir vėliau visi daiktai prapuolė. Nors areštuoto turto pradanginimas automatiškai užtraukia atsakomybę, tačiau nieko to padaryta nebuvo. Čia veikė antstolė Karalienė, kuri vėliau tapo Antstolių rūmų pirmininkė, ir tokia Žaltauskienė, kurios dukra dirba Kauno apylinkės prokuratūroje prokurore. Viskas susivedė į tai, kad plėšikas, padaręs sunkų nusikaltimą, buvo paleistas todėl, kad rajonas, kuriame buvo mano susprogdintas mano butas, buvo Tvirtovės gatvėje, o ši teritorija priklausė „daškinių“ gaujai. O nusikaltimus šioje teritorijoje tiria Žaliakalnio policijos komisariatas. Ta ‚Daškinių“ gauja susijusi su 6-uoju policijos skyriumi, ir aišku, su VSD. Tam tikrus ryšius su banditais turėjo ir STT šefas Čekaitis, nes jo brolis mums pranešė, kad jis turi ryšius su nusikaltėliais, kurie jam davė pravardę „čekistas“. Tada aš dar dirbau Kauno VSD, ir mes pradėjome tirti tą informaciją apie Čekaičio ryšius, tačiau tada mano tiesioginis viršininkas, Kauno VSD skyriaus vadovas Andriuškevičius, buvęs tremtinys, buvo momentaliai nušalintas nuo pareigų, ir po to greitai mirė. Žodžiu, tas plėšikas buvo paleistas todėl, kad visa Kauno teisėsauga bijojo banditų šantažo. Jeigu prokuratūra būtų privertusi kalbėti mane užpuolusius plėšikus, galėjo prisikasti ir iki tų, kurie užsakė šį sprogdinimą. Tada pėdsakai ateitų iki policijos ir STT. O visus šiuos veiksmus pridengė prokurorė Čepulytė. Jeigu prokuratūra pradėtų vynioti šį nusikaltimų siūlą, greitai prieitų iki nusikaltimų užsakovų. Greitai gausiu atsakymus iš generalinio prokuroro Raulušaičio, nes jo paprašiau kelti bylas šiuos nusikaltimus dengusiems prokurorams. O Kauno apygardos teismo paprašiau įverti teisėjos I.Averkienės veiklą, nes ji visiškai nevertino pateiktų faktų, o tik perrašinėjo prokuratūros nutarimus. Žodžiu, organizuotas nusikalstamumas Kaune dengiamas pačiame aukščiausiame lygyje, ir visi įrodymai pateikti generaliniam prokurorui. Tai geras istorijos pratesimas apie mafijinę teisėsaugą.

 

Facebook komentarai
Back To Top